Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
F. Dostojevskio pogrindžio žmogus ir jo priekaištai modernybei
Full text linkFyodor Dostoevsky’s literary art has served for centuries as a source of inspiration for scholars of different disciplines, opening up inexhaustible avenues of insight into human existence. The symbolic subtext of the article is an attempt to apply sociological imagination to the review of a literatural masterpiece, reconstructing and conceptualizing the author’s attitudes towards modernization. The academic intrigue stems from the question – how does modernization define a person and how does a person feel in a new society? Dostoevsky’s prominent conflict between the underground man and the social determinants that oppress him is conceptualized from sociological point of view. Through systematic and comparative analysis, the article also highlights Dostoevsky’s attitude to modernization, which is discussed in the broader context of ideas in E. Durkheim’s, Z. Bauman’s, V. Kavolis’s, Ch. Taylor’s, R. Inglehart’s, A. Giddens’s, etc. works.Rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) talentas jau šimtmečiais tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis skirtingų disciplinų tyrinėtojams, atverdamas neišsemiamus žmogaus egzistencijos pažinimo kelius. Simbolinė straipsnio potekstė – bandymas pritaikyti sociologinę vaizduotę grožinės literatūros kūrinio aptarimui, rekonstruojant ir konceptualizuojant autoriaus nuostatas modernizacijos atžvilgiu. Akademinė intriga plaukia iš klausimo – kaip modernizacija veikia žmogaus savivoką ir kaip žmogus jaučiasi naujoje visuomenėje? Bandoma konceptualizuoti Dostojevskio išryškintą konfliktą tarp pogrindžio žmogaus ir jį tramdančių socialinių determinantų. Pasitelkus sisteminę ir lyginamąją analizes, straipsnyje, remiantis „Užrašais iš pogrindžio“, išryškinama Dostojevskio modernizacijos samprata, kuri aptariama platesniame socialinių mąstytojų (E. Durkheimo, Z. Baumano, V. Kavolio, Č. Teiloro, R. Ingleharto, A. Giddenso ir kt.) idėjų kontekste.
Подпольный человек Ф. Достоевского и его упреки в адрес современности
Талант Федора Достоевского на протяжении веков служил источником вдохновения для ученых самых различных дисциплин, открывая разнообразные пути к пониманию человеческого бытия. Символический подтекст статьи – попытка использовать социологическое воображение при обсуждении художественного произведения для того, чтобы реконструировать и концептуализировать отношение автора текста к модернизации. Академическая интрига проистекает из вопроса: как модернизация влияет на самопонимание человека, и как он себя чувствует в новом обществе? Подчеркнутый Достоевским конфликт между подпольным человеком и угнетающими его социальными детерминантами концептуализируется с социологической точки зрения. Посредством системного и сравнительного анализа, с опорой на «Записки из подполья», в статье освещается отношение Достоевского к модернизации, которое рассматривается в достаточно широком контексте идей социальных мыслителей (Э. Дюркгейма, З. Баумана, В. Каволиса, Ч. Тейлора, Р. Инглхарта, Э. Гидденса и др.).Ключевые слова: Достоевский, современность/модерность, культура, ценность человека, общество
Kas čia juokinga? Democritus ridens Juvenalio dešimtojoje satyroje
Full text linkThe article analyzes Juvenal’s use of Democritean material in his tenth Satire. The famous juxtaposition of laughing Democritus and weeping Heraclitus (which popularized and perpetuated the image of contrasting philosophers) is habitually interpreted in terms of Juvenal’s poetic strategy, as indicating the shift in the tone of his satires and the change of Juvenal’s stance from the anger as the dominant emotion of his earlier satires to laughter and irony of the later ones. There is a tendency to assume that the totality of Democritean material in Juvenal 10 derives solely from Seneca. However, close reading of the concluding lines of the Satire suggests a different argumentative strategy and deeper engagement with Democritus’ thought by Juvenal. The comparison with Pseudo-Hippocratic ‘epistolary novel’ suggests Cynic diatribai as the source of the Democritean material in Juvenal 10.Straipsnyje analizuojama, kaip Juvenalis savo dešimtojoje satyroje taiko Demokrito filosofinę medžiagą. Garsusis besijuokiančio Demokrito ir verkiančio Herakleito sugretinimas (išpopuliarinęs ir įamžinęs šiųdviejų filosofų-priešybių vaizdinį) paprastai interpretuojamas Juvenalio poetinės strategijos kontekste, kaip nuoroda į kintantį Juvenalio satyrų toną ir poeto perėjimą nuo ankstesniųjų satyrų pykčio, kaip dominuojančios emocijos, prie vėlesniųjų juoko ir ironijos. Linkstama daryti prielaidą, kad Juvenalis visą dešimtosios satyros demokritišką medžiagą perėmė vien tik iš Senekos, tačiau, įdėmiai skaitant satyros pabaigą, matyti, jog Juvenalis pasitelkia kitokią argumentacinę strategiją ir yra įsitraukęs į gilesnį dialogą su Demokrito mąstymu, negu įprastai linkstama manyti. Palyginimas su pseudohipokratiniu epistoliniu romanu nurodo į kinikų diatribai kaip į galimą demokritiškos medžiagos, naudojamos Juvenalio dešimtojoje satyroje, šaltinį
Loci kaip pajuokos objektas: tarp Cicerono retorikos teorijos ir praktikos
Full text linkThere is no doubt that commonplaces, so called topoi, or loci, played a very important role both in the ancient rhetorical theory and in practice. They conform to the main part of invention in the rhetorical treatises, such as Rhetorica ad Herennium, Cicero’s De Inventione, Topica etc., and they enable an orator to develop his argument in any desirable direction (in utramque partem), and sometimes become the main tool of rhetorical strategy. In his Orator, Cicero claims, that an accomplished speaker, whom he tries to delineate as an ideal, will be perfectly familiar with commonplaces and be able to treat them critically and manipulate according to his purposes. In this paper, on the ground Cicero’s Verrine speeches, I shall analyze how the orator predicts his opponents’ topoi and presents them in a different light, and by criticizing or even by mocking them, he diminishes them in order to strengthen his own arguments. In some cases, e.g. in the Fifth Book of the Actio secunda in Verrem (Verr. 2.5), this becomes the main strategy of speech, and corresponds to the methods delineated in the Orator 49.Neabejotina, kad bendrosios vietos, vadinamos topoi arba loci, buvo labai svarbios antikinės retorikos teorijoje ir praktikoje. Jomis buvo grindžiama viena iš penkių retorikos dalių – invencija, išdėstyta retorikos traktatuose: Retorika Herenijui, Cicerono Apie medžiagos suradimą, Topika ir kt. Tinkamas loci naudojimas leido oratoriui plėtoti argumentus norima kryptimi, o kartais tapdavo svarbiausiu retorinės strategijos įrankiu. Veikale Oratorius Ciceronas teigia, kad tobulas oratorius privalo būti puikiai susipažinęs su bendrosiomis vietomis – gebėti kritiškai jas vertinti ir manipuliuoti jomis pagal poreikį.Straipsnyje, remiantis Cicerono kalbų prieš Verį pavyzdžiais, nagrinėjama, kaip oratorius nuspėja, kokiomis bendrosiomis vietomis gali pasinaudoti jo priešininkas, ir, užbėgdamas už akių, parodo jas nepalankioje šviesoje. Dar daugiau – kritikuodamas ir išjuokdamas priešininko loci, oratorius sumenkina jų veiksmingumą ir taip sustiprina savo argumentus. Kartais, kaip Antrojo posėdžio prieš Verį penktojoje knygoje Apie bausmes (Verr. 2.5), tai tampa svarbiausia kalbos strategija ir atitinka Oratoriuje numatytus loci panaudojimo būdus (Or. 49)
Filologijos antinomija (Jules’o Davido požiūris)
Full text linkThe paper presents an attempt to reconstruct the original method of mastering the Modern Greek, created for classical philologists by a talented researcher and classical philologist Jules David. Jules David (Charles-Louis-Jules David, 1783–1854) was the son of Jacques-Louis David (1748–1825), apparently the most successful and well paid artist in the entire history of France, the creator of neoclassicism. We will try to show that his scientific conception presents an interesting attempt to establish a connection between the ancient and modern state of the Greek continuum. Jules David’s linguo-didactic approach is innovative and unexpected – while discussing the standard of the Greek language, he managed to combine elegantly the descriptive and prescriptive aspects of the language analysis. His main work, the Comparative description of the Ancient Greek and Demotic Languages (Συνοπτικός παραλληλισμός της ελληνικής και γραικικής απλοελληνικής γλώσσης) is a fascinating attempt to establish the parallels of the Ancient Greek and Modern Greek languages. In addition Jules David set himself another and not trivial task indeed – to make classical philologists, dealing with the Ancient Greek, feel that they are dealing with a living language, and not with a dead scheme. We believe that this strategy of David, due to its originality, has not been fully understood by researchers and can be compared with the views of another outstanding neo-Hellenist and philosopher Nikolaj Bakhtin, the brother of philosopher Mikhail Bakhtin (1884–1950).Straipsnyje siekiama rekonstruoti originalų naujosios graikų kalbos įvaldymo metodą, kurį klasikiniams filologams sukūrė talentingas klasikinės filologijos tyrėjas Žiulis Davidas (Charles-Louis Jules David, 1783–1854). Jis buvo neoklasicizmo kūrėjo Jacques’o-Louis Davido (1748–1825), bene sėkmingiausio ir geriausiai apmokamo menininko per visą Prancūzijos istoriją, sūnus. Šiandien Ž. Davido vardas beveik užmirštas, tačiau jo mokslinė koncepcija pateikia įdomų bandymą užmegzti ryšį tarp senosios ir šiuolaikinės graikų kalbų kontinuumo. Tyrėjo didaktinis požiūris yra naujoviškas ir netikėtas – diskutuodamas apie graikų kalbos standartą, Ž. Davidas gebėjo elegantiškai sujungti aprašomąjį ir preskriptyvinį kalbos analizės aspektus. Kelta ir dar viena, tikrai ne banali užduotis – skatinti klasikinius filologus, tiriančius senąją graikų kalbą, pajusti, kad jie susiduria su gyva kalba, o ne su mirusia schema. Galima manyti, kad ši Ž. Davido strategija, dėl originalumo tyrėjų iki galo nesuvokta, gali būti lyginama su kito iškilaus neohelenisto, filosofo Nikolajaus Bachtino, filosofo Michailo Bachtino (1884–1950) brolio, pažiūromis
Mylimai dainos ir laiškai
Full text linkBalys Sruoga, Raštai, t. 17: Laiškai Vandai Daugirdaitei, kn. 1: 1919–1924, sudarė Algis Samulionis (1936–1994), Neringa Markevičienė, parengė Neringa Markevičienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021, 541 p
Malraux et Gary mythomanes
Full text linkMythomania is not an isolated pathology in psychiatry: it is mixed with other mental disorders. It is not always easy to assess their seriousness or to differentiate them from banal lies; when someone invents a life other than his own without realizing it, he can be called a mythomaniac. Autobiographical literature contains many texts where truth rubs shoulders with fiction; some writers even have a reputation as great storytellers. Malraux and Gary are among them: both in books and in public statements, they shaped their own legend when their lives were already exceptionally rich, even romantic; they practiced autofiction before the letter. It is likely that their dissatisfaction with reality and existential anxieties have fueled this permanent need to falsify self-talk. Malraux mainly practiced self-heroization while Gary, much more capable of self-mockery, had fun wearing different masks and imitating the chameleon. Le dessein de ce travail est de réfléchir à la différence entre mensonge et mythomanie en littérature, de mettre en évidence la présence de l’auto-fabulation dans les œuvres romanesques et textes mémoriels de Malraux et de Gary, d’évaluer le degré d’importance de celle-ci, de comparer ce qu’elle révèle sur la personnalité de chacun et la posture sociale qu’il exhibe, enfin d’analyser quelques-unes de ses caractéristiques formelles et les mettre en relation avec l’art, si répandu, de l’autofiction.
Malraux ir Gary – mitomanai
Anotacija. Šio straipsnio sumanymas – apmąstyti, kas skiria melą ir mitomaniją literatūroje. André Malraux ir Romaino Gary romanuose ir memuariniuose tekstuose siekiama išryškinti autofabulą, įvertinti jos svarbos lygį, palyginti, ką ji liudija apie kiekvieno autoriaus asmenybę ir demonstruojamą socialinę padėtį. Galiausiai, siekiama išanalizuoti kai kurias formalias autorių charakteristikas ir susieti jas su gana paplitusiu autofikcijos reiškiniu.Reikšminiai žodžiai: Malraux, Gary, mitomanija, autofabula, autofikcija, literatūrinė apgaulė
Deux humanismes : André Malraux et Romain Gary
Full text link This article purposes to shed a mutual light on André Malraux’s humanism on the one hand, and on Romain Gary’s on the other hand. Our approach consists in juxtaposing their views on some of those faculties which, in the interaction of the living with the world, seem specific to mankind: the collective faculties of fraternity, culture, and science, the metaphysical abilities to ponder death, cosmos, and evolution.Malraux views fraternity as a “virile” instinct that best manifests itself during warfare, and Gary makes it feminine and akin to “universal love”. While Malraux, most classically, opposes culture to nature, Gary, in an original perspective, sees culture as a new “nurturing environment”. Malraux does not believe in science as a metaphysical incentive, but Gary finds its results stimulating. Malraux tends to think (somewhat paradoxically) about “man’s fate” (at an ontological level) through the (sole) metamorphosis of the works of art as produced in the historic period up to his days. In a broader perspective, Gary considers the biological evolution of mankind over geological ages, methodically starting with the late Devonian when lungless creatures crept up from sea to land, and hopefully envisioning the end result of the twenty thousand years to come. Malraux’s cosmos is a rival to mankind, while Gary sees humanity at home in the universe. Malraux is obsessed with individual death to the point of concluding that any meaning assigned to human lives is nothing but aleatory. Gary has faith instead in the “joy of being” during one’s lifetime, and in the continuous progress of humanity as a species.In such mutual lights, it appears that Malraux’s humanism, not unlike the most melancholic currents of romanticism, is tragic indeed, as many critics have already noted: desolate (man is alone) and devastated (devoid of meaning). As to Gary’s humanism, it comes out as relatable to Julian Huxley’s evolutionary humanism, and no longer as desperate as a certain, inexplicably vivacious, academic tradition still claims it to be. By contrast with Malraux’s, it appears to be actually full of consideration for a wide variety of human interests, yearnings and dreams. It is tactfully expressed in a way that stimulates hope. And its fictionalized form is masterly, not only in terms of novel-writing (Gary’s books being so unlike thesis novels) but also in terms of analytical thinking and philosophical foundation.Rapprocher les humanismes que dessinent les œuvres respectives d’André Malraux et de Romain Gary met en évidence leurs différences essentielles. Si l’humanisme malrucien apparaît bien toujours tragique, désespéré, esseulé comme l’ont analysé de nombreux commentateurs de son œuvre, et formulé dans une logique heurtée, l’humanisme garyen n’apparaît plus aucunement désespéré ni tragique, comme tendrait à l’assurer pourtant une certaine tradition critique, ni exprimé sous une forme romanesque coupée de la pensée spéculative. Non, l’humanisme de Gary apparaît bien, ne serait-ce que par effet de contraste avec Malraux, comme porté par un homme qu’habite le devoir d’exprimer un espoir lucide magistralement pensé et articulé : l’espoir que la condition humaine n’est en rien définitive et qu’elle s’améliorera avec les lois inéluctables de l’évolution biologique, si celles-ci se nourrissent de nos idéaux. En cela, l’humanisme de Gary se laisse rattacher au courant de l’humanisme évolutionniste.
Dvi humanizmo formos: André Malraux ir Romainas Gary
Reikšminiai žodžiai: Straipsnyje kalbama apie dvi humanizmo formas, išryškėjančias atitinkamuose André Malraux ir Romaino Gary kūriniuose, atskleidžiami esminiai šių formų skirtumai. André Malraux humanizmas, kaip nurodo gausūs jo kūrybos tyrėjai, beveik visada atrodo tragiškas, beviltiškas, vienišas. Romaino Gary humanizmą (galbūt priešpriešinamą Malraux humanizmui) įkūnija žmogus, kuriame slypi priedermė aiškiai išreikšti gerai apgalvotą ir artikuliuotą tikėjimą ateitimi – tikėjimą, kad žmogaus gyvenimo būklė nėra galutinė ir kad ji gerės, priklausomai nuo neišvengiamų biologinės evoliucijos dėsnių, jei šie bus susieti su mūsų idealais. Taigi Gary humanizmas sietinas su evoliuciniu humanizmu.Reikšminiai žodžiai: XX amžiaus literatūra, metafizinė literatūra, tragiškasis humanizmas, evoliucinis humanizmas
La métamorphose des lieux dans Les Noyers de l’Altenburg d’André Malraux et Education européenne de Romain Gary
Full text linkThis article examines the importance of imaginary spaces and places (literary isotopias) in André Malraux’s Les Noyers de l’Altenburg (1943) and Romain Gary’s Education européenne (1945). It analyses the metamorphoses of space and place, together with the relationships between those spaces and the novels’ characters, in order to identify commonality as well as differences between the approaches of the two authors. The roles of nature, art and myth in the two novels are also considered, particularly in the context of war. Moreover, the article takes into account the humanism of both authors against the background of wartime. André Malraux’s crucial concept of metamorphosis finds significant echoes in Romain Gary’s novel Education européenne, particularly in the aspiration to transform the world, change mentalities and remake communities both in the national and international contexts. For both writers, the metaphysical struggle against death is often portrayed as being more important than the military conflict with the enemy. Moreover, the novels of both writers have undergone a number of literary metamorphoses in terms of textual genesis and generation. Although Romain Gary’s work is probably less well known today than that of André Malraux, we may find, in conclusion, that the former’s approach, style and content of thought are actually just as “modern” and appealing to readers nowadays.Cette communication examine l’importance des espaces imaginaires (que j’appelle “isotopies littéraires”) dans Les Noyers de l’Altenburg d’André Malraux et Education européenne de Romain Gary, leurs métamorphoses et les rapports entre ces espaces et les personnages des romans, afin d’identifier ce que leurs représentations ont en commun chez les deux auteurs et ce qui les distingue. Nous y analysons le rôle de la nature, l’art et les mythes dans les deux romans, surtout dans le contexte de la guerre. Un autre thème en commun est l’humanisme dans le même contexte du conflit et de la guerre. Le concept de la métamorphose chez Malraux trouve également des échos significatifs dans le roman de Gary: il s’agit surtout de l’aspiration à transformer le monde et à refaire l’homme et les communautés, que ce soit sur le plan national ou international.
Vietų metamorfozė André Malraux Altenburgo riešutmedžiuose ir Romaino Gary Europietiškame auklėjime
Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama vaizduotės erdvių (vadinamų „literatūrinėmis izotopijomis“) reikšmė André Malraux romane Altenburgo riešutmedžiai ir Romaino Gary Europietiškame auklėjime, aptariama šių erdvių kaita ir santykiai tarp minėtų erdvių ir romano personažų. Siekiama atskleisti vaizduotės erdvių reprezentacijų abiejuose romanuose panašumus ir skirtumus. Analizuojamas gamtos, meno ir mitų vaidmuo, daugiausia susitelkiant prie karo konfliktų konteksto.Malraux kūrybai būdinga metamorfozės (kaitos) sąvoka atsispindi ir Gary romane. Visų pirma, siekyje transformuoti pasaulį ir pakeisti atskirą žmogų ir žmonių bendruomenę nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.Reikšminiai žodžiai: Lenkija, literatūrinė izotopija, pasauliniai karai
Des Conquérants aux Enchanteurs : modes d’appréhension du réel à travers la création romanesque
Full text linkCreators of new worlds through their novels, André Malraux and Romain Gary equally reject the real universe – considered as odious, tragic, absurd – as well as any purely mimetic link between this universe and literary creation. But the two novelists translate this opposition into completely different registers. If Malraux’s writing seems to express the desire for a direct confrontation and defiance, Gary’s work is rather characterized by a mocking, disdainful attitude towards reality, which the writer intends to conquer mainly by humor. Our article aims to show that Gary’s literary response, far from being an escape, represents a rebellion that is just as powerful (and, in certain aspects, more relevant for our times) than the commitment and the fight explicitly assumed by Malrucian writing. Créateurs de mondes nouveaux par leurs romans, André Malraux et Romain Gary récusent en égale mesure l’univers réel – absurde, odieux, tragique – ainsi que tout lien purement mimétique de celui-ci à la création littéraire. Mais ce refus se traduit dans des registres complètement différents chez les deux romanciers. Si l’écriture de Malraux semble témoigner d’une volonté d’affrontement direct et de défi, l’œuvre de Gary se caractérise plutôt par une attitude moqueuse, dédaigneuse à l’égard de la réalité, dont l’écrivain entend triompher principalement par l’humour. Notre article se propose de montrer que la réponse littéraire de Gary, loin d’être une fuite, représente une révolte tout aussi puissante (et, sous certains aspects, plus actuelle) que l’engagement et le combat explicitement assumés par l’écriture malrucienne.
Nuo Užkariautojų iki Burtininkų: tikrovės suvokimas per romano prizmę
Anotacija. Tiek André Malraux, tiek Romainas Gary, savo romanuose kurdami naujus pasaulius, kaltina realiąją – absurdišką, bjaurią, tragišką – tikrovę, taip pat kiekvieną mimetinę jos sąsają su literatūrine kūryba. Šis prieštaravimas abiejų romanistų kūryboje pasireiškia skirtingais registrais. Malraux, regis, nori susidurti su tikrove tiesiogiai, jis kelia iššūkį. Gary kūryboje matyti pašaipi, paniekinanti laikysena tikrovės atžvilgiu, šis rašytojas tikrovę bando įveikti humoru. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad literatūrinis Gary atsakas toli gražu nėra pabėgimas nuo tikrovės, tai greičiau galingas maištas (tam tikru požiūriu labai aktualus), kaip ir Malraux akivaizdžiai išreikštas angažuotumas ir kova.Reikšminiai žodžiai: tikrovė, vaizduotė, maištas, estetika, šiuolaikiškas
Žemininkų kartos samprata ir savivoka
Full text linkThe article analyses the origins of the concept of the žemininkai generation (the so-called Earth generation of Lithuanian literary modernism), in order to assess the validity and suitability of this traditional concept for the research of Lithuanian literature and culture. The notion that the group that published the literary anthology Žemė (Earth, 1951) represents a much wider literary and cultural generation born in the 1920s has been established in Lithuanian literary studies since the 1950s, but it has not been sufficiently critically examined. From a socio-cultural point of view, the question arises as to whether this actually corresponds to an authentic collective phenomenon of generational consciousness of these authors. For this purpose, the development of the concept of the žemininkai generation in the post-war Lithuanian diaspora and post-soviet Lithuania is investigated, the concept of generation formulated in the cultural sociology works of Karl Mannheim and Norbert Elias is discussed, and cases of generational identification in the early texts of the žemininkai, written during the Second World War, and in their later ego-documentary texts are analysed. Aspects of critical period experience, generational solidarity, socio-cultural location, intergenerational relations, and literary impact are considered. It is concluded that the expression of a complex generational self-consciousness indeed appears in the texts of the žemininkai group.Straipsnyje analizuojamos žemininkų kartos sampratos ištakos, siekiant įvertinti šio tradicinio koncepto pagrįstumą ir tinkamumą lietuvių literatūros ir kultūros tyrimams. Nuostata, kad „Žemės“ antologiją išleidęs sambūris atstovauja kur kas platesnei, maždaug 1920-ųjų metų gimimo literatūrinei bei kultūrinei kartai, lietuvių literatūrologijoje yra įsitvirtinusi nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio, tačiau iki šiol nėra pakankamai kritiškai reflektuota. Sociokultūriniu požiūriu kyla klausimas, ar tai iš tiesų atitinka autentišką kolektyvinį generacinio sąmoningumo reiškinį. Šiuo tikslu analizuojama žemininkų kartos sampratos raida išeivijos ir Lietuvos literatūrologijoje, aptariama klasikine laikoma kartos koncepcija, suformuluota Karlo Mannheimo ir Norberto Eliaso kultūros sociologijos darbuose, jais remiantis nagrinėjami generacinio identifikavimosi atvejai ankstyvuosiuose žemininkų tekstuose, parašytuose Antrojo pasaulinio karo metu, bei vėlesnėje jų egodokumentikoje. Svarstomi kritinio periodo patirties, generacinio solidarumo, sociokultūrinės dislokacijos, tarpgeneracinių santykių, identifikacinių kūrinių poveikio aspektai. Daroma išvada, kad žemininkų tekstuose iš tiesų pasirodo kompleksiškos generacinės savivokos raiška