Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
„Peržengti kaustančias ribas...“: keli Vandos Zaborskaitės biografijos papildymai
Full text linkThe article presents the years of work of the literary scholar, Professor Vanda Zaborskaitė at Vilnius University and at Vilnius Pedagogical Institute from 1966 to 1994. The famous activity of Vilnius University Department of Lithuanian Literature, along with the witch-hunt which led to Zaborskaitėʼs arrival at the Pedagogical Institute, is well-documented and extensively reflected upon. The main sources of the article are the minutes of the Department of Lithuanian and Foreign Literature of Vilnius Pedagogical Institute (later renamed as Lithuanian University of Education), as well as the published ego-documents of Vanda Zaborskaitė – her correspondence published in the book This is me, I write... (2019) and her diaries presented in the book Dienoraščiai 1941–2010 (2019). The archives of the Department of Lithuanian and Foreign Literature are stored in Vilnius, at the current Academy of Education of Vytautas Magnus University. Vanda Zaborskaitėʼs personal file in this archive contains 100 pages. The years of work at Vilnius Pedagogical Institute, her knowledge of the school life, as well as her desire to reform the schools of the already independent Lithuania contributed significantly to Zaborskaitėʼs commitment to the work with teachers and schools, along with the involvement in Lithuanian education. The nearly three decades of the work of Professor Vanda Zaborskaitė at Vilnius Pedagogical Institute reflect both her personal change and Lithuaniaʼs move towards freedom. Although, of course, in spirit, she remained first and foremost a representative of Vilnius University and the department which was being dismantled at the time. However, her firm position, exceptional competence, high criteria for literary education, uncompromising opinion, encouragement of critical thinking and confidence allowed the people of the Department of Lithuanian and Foreign Literature of the Pedagogical Institute to unite for the future of the school, for the survival of the studies of the Lithuanian language because, for her, the studies of the Lithuanian language represent the consciousness of ‘Lithuanianness’. The issue raised in the article is reflected in the quote by Vanda Zaborskaitė in the title: “to go beyond the boundaries of what is painful.” The author of the article is interested in what kind of boundaries Vanda Zaborskaitė crossed, and how she did that. Are all boundaries crossed? And how does the (non-)crossing of boundaries create new boundary situations?Straipsnyje naujai sugrįžtama prie literatūrologės, profesorės Vandos Zaborskaitės gyvenimo, jos laikysenos sudėtingu laikotarpiu. Pristatomi Profesorės darbo metai Vilniaus pedagoginiame institute (1966–1994). Reflektuojama garsioji Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros veikla, raganų medžioklė, lėmusi Zaborskaitės atėjimą į Pedagoginį institutą. Pagrindiniai straipsnio tyrimo šaltiniai – Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvos edukologijos universiteto) Lietuvių ir užsienio literatūros katedros protokolai, taip pat publikuoti Vandos Zaborskaitės egodokumentai – korespondencija knygoje Tai aš, rašau... (2019) ir dienoraščiai knygoje Dienoraščiai 1941–2010 (2019). Lietuvių ir užsienio literatūros katedros archyvas saugomas Vilniuje, dabartinėje Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Vandos Zaborskaitės asmens bylą, esančią šiame archyviniame fonde, sudaro 100 lapų. Beveik trisdešimt Zaborskaitės darbo metų Vilniaus pedagoginiame institute atspindi ir asmenybės kaitą, ir Lietuvos ėjimą laisvės link. Probleminį klausimą, kuris keliamas straipsnyje, perteikia pavadinime įrašyta Zaborskaitės citata iš jos interviu – „peržengti kaustančias ribas“. Straipsnio autorei rūpi, kaip ir kokias ribas peržengė Vanda Zaborskaitė. Ar visos ribos yra peržengiamos ir kaip ribų (ne)peržengimas kuria naujas ribines situacijas
Соловьиный сад у самого моря: к вопросу об ахматовском интертексте в поэме А. Блока «Соловьиный сад»
Full text linkThe article aims to clarify and supplement the picture of the poetic dialogue between Anna Akhmatova and A. Blok in winter 1913–1914. The period of intense communication between the poets and their mutual dedications exchange (“Beauty is terrible” – you will be told ... by Blok and I came to the poet visit ... by Akhmatova) is also the time when Blok began work on Nightingale Garden. The article reveals numerous overlaps with the lyrics of Evening and Rosary mainly in draft versions of Blok’s poem, as well as some parallels with Akhmatova’s poem Near the Sea, created simultaneously with Nightingale Garden and published six months before the end of Blok’s work on his poem. The sources of the identified overlaps are mainly those poems of Akhmatova that are marked by Blok’s marginalities on a copy of the Rosary, which he received from Akhmatova in spring 1914. Everything above mentioned suggests that the whole Akhmatova’s intertextual field that appeared in the early versions of the Nightingale Garden is nonrandom. However, the majority of the figurative and intonational-syntactic coincidences with the Akhmatova’s poems were not included in the final text of the Nightingale Garden, so as a result, the process of Blok’s work on the poem clearly captures both the dynamics and internal logic of his exit from a fledgling, but active poetic dialogue with Akhmatova, and a significantly greater degree of the Blok’s initial involvement in this dialogue than has been assumed until now.Статья преследует цель уточнения и дополнения картины поэтического диалога Анны Ахматовой и А. Блока зимой 1913–1914 г. Период интенсивного общения поэтов и их обмена взаимными посвящениями («“Красота страшна” – Вам скажут…» Блока и «Я пришла к поэту в гости…» Ахматовой) также является и временем начала работы Блока над «Соловьиным садом». В статье выявлены многочисленные переклички с лирикой «Вечера» и «Четок» преимущественно в черновых вариантах поэмы Блока, а также некоторые параллели с поэмой Ахматовой «У самого моря», создававшейся одновременно с «Соловьиным садом» и опубликованной за полгода до окончания работы Блока над своей поэмой. Источниками выявленных перекличек являются, в основном, те стихотворения Ахматовой, которые отмечены маргиналиями Блока на экземпляре «Четок», полученном им от Ахматовой весной 1914 г., что позволяет предположить неслучайность возникновения целого ахматовского интертекстуального поля в ранних вариантах «Соловьиного сада». Однако большинство образных и интонационно-синтаксических совпадений с ахматовскими стихами не вошло в окончательный текст «Соловьиного сада», так что в итоге процесс работы Блока над поэмой наглядно фиксирует как динамику и внутреннюю логику его выхода из едва начавшегося активного поэтического диалога с Ахматовой, так и ощутимо большую, чем было принято считать до сих пор, степень изначальной включенности Блока в этот диалог
L’oralité dans les romans de guerre : les différents aspects des gros mots chez Henri Barbusse et Ahmadou Kourouma
Full text linkThe paper proposes to address, from a comparative perspective, the question of orality in two war novels: Henri Barbusse\u27s autobiographical Le Feu (1916) and Ahmadou Kourouma’s fiction Allah n’est pas obligé (2000). In spite of a temporal distance, a generic framework and a narrative structure that separates the two novels, they both present one major common feature which is the concern to describe the martial experiences – real or imagined – in a direct and personal way, which finds its expression at the lexical level. Although Barbusse’s First World War soldiers do not use the same vocabulary as Kourouma’s child soldiers who took part in the fighting in Liberia and Sierra Leone in the 1990s, their language is characterized by the same abusive use of swear words. Apart from its primary function as an instrument of emotional liberation through an instantaneous cathartic discharge, “soldier’s talk” also plays the role of a communication tool that ensures integration within a community. Leaving aside its linguistic, geographical or historical particularities, the language of combatants from different countries crosses borders and acquires a universal dimension, as the bearer of the collective memory of the tumultuous twentieth century. L’article propose d’aborder, dans la perspective comparatiste, la question de l’oralité dans deux récits portant sur la guerre : le roman autobiographique d’Henri Barbusse, Le Feu (1916) et du roman fictionnel d’Ahmadou Kourouma, Allah n’est pas obligé (2000). Éloignés l’un de l’autre par une distance temporelle, un cadre générique et une structure narrative, ces deux ouvrages présentent néanmoins un trait commun majeur qu’est le souci de décrire les expériences martiales – vécues ou imaginées – de manière directe et personnelle, ce qui trouve sa manifestation au niveau lexical. Quoique les « poilus » de Barbusse n’utilisent pas le même vocabulaire que les enfants-soldats kourumiens, participant dans les combats en Liberia et en Sierra Leone dans les années 90, leur langage se caractérise par la même propension à la grossièreté. A part sa fonction primaire d’instrument de libération émotionnelle par une décharge cathartique instantanée, le « parler soldatesque » joue également le rôle d’outil de communication qui assure l’intégration au sein d’une communauté. Abstraction faite de ses particularités linguistiques, géographiques ou historiques, le langage des combattants des différents pays traverse les frontières et acquiert une dimension universelle, en tant que porteur de la mémoire collective du XXe siècle tumultueux.
Karo romanų šnekamoji kalba: skirtingi keiksmažodžių aspektai Henri Barbusse’o ir Ahmadou Kourouma kūryboje
Santrauka. Straipsnyje komparatyvistiniu aspektu analizuojama dviejų karo romanų šnekamoji kalba: Henri Barbusse’o Ugnyje ir Ahmadou Kourouma Alachas niekuo dėtas. Laiko distancijos skiriamus romanus vienija sumanymo ir pasakojimo struktūros bendras bruožas: siekis tiesiogiai, iš asmeninių pozicijų aprašyti realias arba įsivaizduojamas karo patirtis, pasireiškiančias leksiniu lygmeniu. Nors Barbusse’o kareiviai frontininkai vartoja kitokią leksiką negu Kourouma vaikai kariai, paskutiniame XX a. dešimtmetyje dalyvavę kovose Liberijoje ir Siera Leonėje, jų kalbėjimui būdingas polinkis į nešvankumą. „Kareiviška šneka“ kaip spontaniška katarsinė iškrova atlieka ne tik pirminį emocinio palengvėjimo vaidmenį, bet ir tarnauja kaip komunikacinis instrumentas, užtikrinantis integraciją į bendruomenę. Nepaisant kalbinių, geografinių ar istorinių aplinkybių, skirtingose šalyse kovojančių karių kalba peržengia sienas ir, būdama audringo XX amžiaus kolektyvinės atminties liudininkė, įgyja universalų matmenį.Reikšminiai žodžiai: šnekamoji kalba, karas, keiksmažodžiai, Barbusse, Kourouma
L’écrivain africain entre deux langues: dilemmes et décisions
Full text linkThe choice of language for literary creation is not a simple one, especially for African writers. Having grown up in a naturally multilingual environment and exposed to European languages, they often express themselves in the language of former colonizers. However, this is neither obvious nor should it remain a definitive choice for authors from various African countries. We will present different motivations, attitudes, and decisions of several writers; from the most radical, rejecting the European language, to others who hold onto it – either exclusively or accompanied by African languages.Le choix de la langue de création littéraire n’est point simple, particulièrement pour les écrivains africains. Ayant grandi dans l’environnement multilinguistique, mis au contact de langues européennes, ils s’expriment plus que souvent dans la langue d’anciens colonisateurs. Ceci n’est pourtant ni évident, ni ne doit rester un choix définitif pour l’ensemble de l’œuvre d’auteur(e)s originaires de divers pays d’Afrique. Nous allons présenter différentes motivations, attitudes et décisions de plusieurs écrivain(e)s ; des plus radicaux, rejetant la langue européenne à d’autres qui y tiennent – soit exclusivement, soit en l’accompagnant de langues africaines
Quand l’art devient une rectification de l’homme : Gary et Malraux, un même humanisme esthétique ?
Full text linkWhen we question the humanism of Gary or Malraux, we see the question of art arise on all sides. Aesthetics and ethics indeed seem intrinsically linked, firstly because, for them, art is a way of denying the inhuman, whether it be the absurdity of our condition or the crushing weight of History. At a time when the Second World War brought human barbarism to the forefront, what the artist gave us in his works was a finally acceptable image of humankind. Art, according to them, is, at the same time, a consolation and a shelter for humanist ideals, and an ethical gesture in itself. We will try here to confront in Gary’s and Malraux’s books the connections between art and humanism, and to question the existence in these two authors - while preserving the specificities of each - of what one could call an aesthetic humanism.Lorsque l’on interroge l’humanisme de Gary ou de Malraux, on voit de tous côtés surgir la question de l’art. Esthétique et éthique semblent en effet intrinsèquement liées, d’abord parce qu’à leurs yeux, l’art est un moyen de désamorcer l’inhumain, qu’il soit l’absurdité de notre condition ou le poids écrasant de l’Histoire en marche. Au moment où la Seconde Guerre mondiale place sur le devant de la scène la barbarie humaine, ce que l’artiste nous donne dans ses œuvres, c’est une image enfin acceptable de l’Homme. L’art selon eux est à la fois une consolation et un refuge pour les idéaux humaniste, et un geste éthique en soi. Il s’agira ici de confronter chez Gary et Malraux les liens qu’entretiennent l’art et l’humanisme, et de s’interroger sur l’existence chez ces deux auteurs – tout en préservant les spécificités de chacun – de ce qu’on pourrait appeler un humanisme esthétique.
Kai menas pataiso žmogų: Gary ir Malraux – tas pats estetinis humanizmas?
Svarstant apie Romaino Gary ir André Malraux humanizmą, iškyla meno klausimas. Estetika ir etika atrodo esmiškai susijusios, nes, žvelgiant abiejų rašytojų akimis, menas yra priemonė nukenksminti nežmoniškumą, pasireiškiantį kaip mūsų būties absurdas ar kaip gniuždantis istorijos svoris. Antrajam pasauliniam karui į avansceną išstūmus barbarybę, menininkas savo kūriniais geba pateikti priimtiną žmogaus paveikslą. Abiem rašytojams menas yra ir paguoda, ir humanistinių idealų priebėga, ir savaiminis etinis judesys.Straipsnyje analizuojamas meno ir humanizmo ryšys Romaino Gary ir André Malraux kūryboje, siekiant atsakyti į klausimą, kas būdinga šių autorių estetiniam humanizmui.Reikšminiai žodžiai: humanizmas, estetika, etika, menas, Antrasis pasaulinis karas, romanas, mitas
„Gyvenimą aš suprantu kaip kažkokio Balso Šauksmą...“: Sigito Gedos ir Kornelijaus Platelio korespondencija (1977–1981)
Full text linkThe publication presents the correspondence between the poets Sigitas Geda (1943–2008) and Kornelijaus Platelis (b. 1951) in letters in 1977–1981. The publication was prepared with letters from that period found in the personal archives of Uršulė Gedaitė and Kornelijus Platelis. The 13 letters from the late 1970s and early 1980s show the moods of the stagnation years, the hesitations of people in culture, and the reflections on the meaning of creation in the atmosphere of Soviet stagnation. Compared to Geda‘s other known letters, those written to Platelis are characterised by a closer and more open relationship with the addressee. They contain the most important and quite intimate reflections on the creative process, as well as frank evaluations of colleagues‘ works, which differ from those we read in published reviews or journalism.Publikacijoje teikiama 13 Sigito Gedos (1943–2008) ir Kornelijaus Platelio (g. 1951) laiškų, rašytų 1977–1981 metais. Publikuoti laiškai saugomi asmeniniuose Uršulės Gedaitės ir Kornelijaus Platelio archyvuose. Poetų korespondencija iš arti parodo stagnacijos metų nuotaikas, kultūros žmonių dvejones, atskleidžia kūrybos prasmės svarstymus sovietmečio sąstingio atmosferoje. Palyginti su kitais žinomais Gedos laiškais, Plateliui rašytieji pasižymi artimesniu ir atviresniu santykiu su adresatu. Juose randame svarbiausias ir drauge gana intymias kūrybos proceso refleksijas, taip pat ir atvirus kolegų darbų vertinimus, kurie skiriasi nuo išsakytų publikuotose recenzijose ar publicistikoje
Грязь болота и золото нефти: стратегии советской литературной «колонизации» болот Сибири
Full text linkThe article explores the specifics of the literary rhetoric of the “colonization” of the swamps of Western Siberia and oil. It shows how the attitude to the swamp space is constructed (through its abstraction, mapping and poetics of the straight line), how the differences between the substances of the swamp and oil are established (stickiness, viscosity, alluring, femininity), and the ways of constructing the collective Soviet subject (ideas of modernization, sublimation, hybridization of the language of the indigenous population and oil workers) are also investigated basing on Soviet prose of the 1960s–1980s. The article concludes about the dominant, mostly negative attitude towards the swamp (as opposed to oil), because of the instrumental approach to this landscape and predominant soviet discourse of progress.В статье анализируется специфика литературной риторики «колонизации» болот Западной Сибири и нефти. Показывается, каким образом выстраивается отношение к болотному пространству (посредством его абстрагирования, картографирования, поэтики прямой линии), сравниваются субстанции болота и нефти (липкость, вязкость, манящесть, феминность), а также исследуются способы конструирования коллективного советского субъекта (идеи модернизации, сублимации, гибридизация языка коренного населения и нефтяников) на материале советской прозы 1960–1980-х годов. В статье делается вывод о доминирующем, в целом негативном отношении к болоту (в противоположность нефти), обусловленном инструментальным подходом к данному ландшафту и идеями прогресса советского дискурса.
Pelkės purvas ir naftos auksas: sovietinės literatūrinės Sibiro pelkių „kolonizacijos“ strategijos
Straipsnyje analizuojami Vakarų Sibiro pelkių ir naftos literatūrinės „kolonizacijos“ retorikos ypatumai. Jame atskleidžiama, kaip konstruojamas santykis su pelkės erdve (per jos abstrahavimą, žemėlapiavimą, tiesiоs linijos poetiką), lyginamos pelkės ir naftos substancijų savybės (lipnumas, klampumas, patrauklumas, moteriškumas), gvildenami kolektyvinio sovietinio subjekto konstravimo būdai (modernizacijos, sublimacijos, čiabuvių ir naftininkų kalbos hibridizacijos idėjos) remiantis sovietine septintojo – devintojo dešimtmečio proza. Straipsnyje daroma išvada apie vyraujantį, daugiausiai neigiamą požiūrį į pelkę (priešingai nei į naftą), nulemtą instrumentinio požiūrio į šį kraštovaizdį ir sovietinio pažangos diskurso idėjų.Reikšminiai žodžiai: pelkė, nafta, sovietinė literatūra, postkolonializmas, ekokritika
Le végétal fait son cinéma dans Western de Christine Montalbetti
Full text linkThis article examines the vegetal agency taking place in the novel Western (2005) (Western: A Novel, translated by Betsy Wing in 2009) by contemporary French writer Christine Montalbetti. Building on the cinematographic performativity of the novel itself and on a materialist ecocritical approach, it studies the mobility of plants in this narrative to identify how the cinematographic transmediality contributes to engage the vegetal in the foreground. This analysis allows to feed the characterisation of cinematographic devices in the contemporary novel and to prolong the reflection on nonhuman agency and its presence in literature today.Cet article examine l’agentivité végétale à l’œuvre dans le roman Western (2005) de l’auteure contemporaine française Christine Montalbetti. En s’appuyant sur la performativité cinématographique du roman et sur une approche écocritique matérialiste, il étudie la mobilité des plantes dans ce récit afin d’identifier la manière dont la transmédialité cinématographique participe à engager le végétal à l’avant-plan. Cette analyse permet de nourrir la caractérisation des dispositifs cinématographiques dans le récit contemporain et de prolonger la réflexion sur l’agentivité nonhumaine et sa présence dans la littérature aujourd’hui.
Augalų kinas Christine’os Montalbetti romane Western
Straipsnyje aptariamas augalų agentyvumas šiuolaikinės prancūzų rašytojos Christine Montalbetti romane Western (2005). Atsiremiant į kinematografinę romano sąrangą ir pasitelkiant materialiosios ekokritikos prieigą, analizuojama, kaip augalų judrumas pasakojime koreliuoja su kinematografiniu transmedialumu ir suaktualina augalinių aktantų reikšmę. Romano analizė prisideda tiek prie teorinio samprotavimo apie šiuolaikiniame romane naudojamas kinematografines priemones, tiek prie konceptualios refleksijos apie nežmogiškus aktantus literatūroje.Reikšminiai žodžiai: augalai, kinas, šiuolaikinis pasakojimas, Christine Montalbetti, vesternas
Note sul Volgarizzamento di Bernardo Segni dell’Etica Nicomachea
Full text linkIn the middle of the sixteenth century, Bernardo Segni (Florence, 1504 – Florence, 1588) published some Italian translations with commentaries on some works of Aristotle. He was not a scholar nor did he have a university affiliation nor could he boast a deep knowledge of Greek language, but he worked in the cultural climate of Duke of the Florentine Republic Cosimo I (Florence, 1519 – Florence, 1574) and of the Florentine Academy, whose aim was to raise the cultural centrality of Florence and its dialect. In this paper I analyze some passages of his translation and commentary on Aristotle’s Ethica Nicomachea (Florence 1550; reprint Venice 1551). Through this examination some characteristics of the author’s work emerge, such as his didactic purposes, which may be related to the type of his audience, his (poor) knowledge of classical authors and sources, and his tendency towards continuous dialogue with the present.Verso la metà del Sedicesimo secolo, Bernardo Segni (Firenze, 1504 – ivi, 1588) pubblicò alcune traduzioni italiane con commentarî di alcune opere di Aristotele. Non era uno studioso e neppure aveva una affiliazione universitaria né poteva vantare una profonda conoscenza della lingua greca, ma operava nel clima culturale del Duca di Firenze Cosimo I de’ Medici (Firenze, 1519 – ivi, 1574) e dell’Accademia Fiorentina, il cui obiettivo era amplificare la centralità culturale di Firenze e della sua lingua. In questo lavoro vengono analizzati alcuni luoghi della sua traduzione e del commento all’Etica Nicomachea di Aristotele (Firenze 1550; ristampa Venezia 1551). Attraverso questa analisi emergeranno alcune caratteristiche del metodo dell’autore, come gli scopi didattici, di certo legati al tipo di pubblico cui l’opera è rivolta, la (scarsa) conoscenza degli autori classici e delle sue fonti, e la tendenza al continuo dialogo con il presente.Verso la metà del Sedicesimo secolo, Bernardo Segni (Firenze, 1504 – ivi, 1588) pubblicò alcune traduzioni italiane con commentarî di alcune opere di Aristotele. Non era uno studioso e neppure aveva una affiliazione universitaria né poteva vantare una profonda conoscenza della lingua greca, ma operava nel clima culturale del Duca di Firenze Cosimo I de’ Medici (Firenze, 1519 – ivi, 1574) e dell’Accademia Fiorentina, il cui obiettivo era amplificare la centralità culturale di Firenze e della sua lingua. In questo lavoro vengono analizzati alcuni luoghi della sua traduzione e del commento all’Etica Nicomachea di Aristotele (Firenze 1550; ristampa Venezia 1551). Attraverso questa analisi emergeranno alcune caratteristiche del metodo dell’autore, come gli scopi didattici, di certo legati al tipo di pubblico cui l’opera è rivolta, la (scarsa) conoscenza degli autori classici e delle sue fonti, e la tendenza al continuo dialogo con il presente.
Keletas pastabų Bernardo Segni Nikomacho etikos vertimui
XVI a. Bernardo Segni (1504–1588) išleido keletą Aristotelio darbų vertimų ir jų komentarų italų k. Nepaisant to, jog Segni nebuvo mokslininkas, nedirbo universitete ir neturėjo gilių graikų k. žinių, jo darbą sąlygojo Florencijos valdovo, kunigaikščio Kozimo I (1519-1574), kultūros politika ir Florencijos akademijos veikla, nukreipta į Florencijos regiono ir jos dialekto kultūrinį konsolidavimą. Šiame straipsnyje analizuojamos kelios ištraukos iš jo vertimo ir komentaro Aristotelio Nikomacho etikai. Teksto analizė atskleidžia didaktinius vertimo ir komentaro tikslus, siejamus su Segni skaitytojais, klasikinių šaltinių (ne)išmanymu ir dialogu su jo dabartimi.
Reikšminiai žodžiai: Aristotelis, Renesansas, šnekamoji italų kalba, Florencijos akademija, Bernardo Segni