Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Lietuvių literatūros kanono horizontai ir peripetijos
Full text linkLietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga–XX a. pirma pusė): kolektyvinė monografija. Sud. Viktorija Šeina. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, 635 p.Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga–XX a. pirma pusė): kolektyvinė monografija. Sud. Viktorija Šeina. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, 635 p
Португалия в русской поэзии XVIII–XХ веков
Full text linkThe article, which is the result of work on the self-titled anthology, examines one of the least studied areas of Russian poetic geography. The author explores the path from indirect reception through other European literatures to original lyrical travelogues and compares the image of Portugal in Soviet and émigré poetry. The main Portuguese loci and heroes of Russian poems, such as Lisbon, the Azores, L. de Camões, V. da Gama, F. Magellan, are analyzed. В статье, представляющей собой результат работы над одноименной антологией, исследуется одна из наименее изученных областей русской поэтической географии. Прослеживается путь от опосредованного восприятия через другие европейские литературы к оригинальным лирическим травелогам; сопоставляется образ Португалии в советской и эмигрантской поэзии. Анализируются главные португальские локусы и герои в русских стихах: Лиссабон, Азорские острова, Л. ди Камоэнс, В. да Гама, Ф. Магеллан
Etnosimbolizmas kaip ankstyvųjų Naujųjų laikų raštijos tyrimo metodologija: teoriniai svarstymai apie XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politijos tapatumą
Full text linkThe article aims to present historical ethnosymbolism as a theoretical alternative to the dominant modernist theories of nationalism. While the latter mainly focus on social factors and associate the emergence of nationalism with the industrialization of the 19th century, ethnosymbolists suggest evaluating cultural factors and interpreting the emergence of the modern nation as a chronological, continuous, and gradual process. The emergence of ethnosymbolism in the 1980s can be associated with a broader cultural turn in historiography and history studies: scholars shifted their focus to foundational myths and myths of descent, analyzing symbols that helped establish and cultivate the cultural memory of communities. Ethnosymbolist John Armstrong introduced concepts such as ‘mythomotheur’ and ‘myth-symbol complex,’ while Anthony D. Smith contributed to establishing the category of communal affiliation termed ‘ethnie’ – a culturally coherent political community with a sense of solidarity among the higher strata of society. This community leverages ethnicity in a broader sense, including common history and name, myth of descent, and association with a certain territory, to maintain and strengthen their dominant position and independence. Examples from the literature of the 16th-century Grand Duchy of Lithuania (GDL) suggest that the myth of Roman descent, efforts to turn historical battles with Moscow and Ottomans into an epic, etymologization of Lithuania’s name, importance of the Jagiellonian dynasty, and other symbols helped cultivate historical subjectivity and a sense of identity among the nobility and intellectuals. While these insights should not imply proactive construction of nationhood, as Caspar Hirschi suggests in his study on the contemporary Holy Roman Empire, they indicate that the commonly employed term ‘political nation’ of the GDL can be further refined by reconsidering the contents of ethnicity, primarily dealing with the sense of historical identity and memory. This article argues that such a reading strategy can be used to uncover new layers in Early Modern literary texts, especially those related to cultural memory and political identity.Istorinio etnosimbolizmo metodologinis modelis (angl. framework), atsiradęs XX a. 8-ajame deš., siekė sukurti alternatyvą modernizmui – tuo dominuojančiai nacionalizmo studijų paradigmai. Skirtingai nei modernistai, etnosimbolistai didžiausią dėmesį skyrė ne socioekonominiam tautų raidos kontekstui, bet kultūriniams veiksniams, mitams, istoriškumui, kūrybai – tam, ką plačiąja prasme galima vadinti etniškumu. Straipsnio tikslas – parodyti etnosimbolizmo prieigos taikymo potencialą analizuojant LDK (politinės) tautos tapatumo ir tapsmo klausimus literatūroje bei istoriniuose šaltiniuose. Darbu siekiama a) apžvelgti etnosimbolizmo raidą platesniame nacionalizmo studijų ir istoriografijos raidos kontekste, b) pristatyti pamatines etnosimbolizmo analitines kategorijas bei c) „tautos“ klausimo tyrinėjimus ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos ir LDK tyrimuose, d) teorinius svarstymus iliustruoti LDK raštija. Straipsnio įžvalgos leidžia naujai plėtoti etniškumo sampratą LDK kontekste, papildant kalbinį aspektą istorinio sąmoningumo, geocivilizacinio priklausomumo, laiko bei erdvės artikuliacijos ir kt. aspektais, integruojant ir papildant esamą turtingą LDK kultūros istorijos tyrimų tradiciją
Žemininkai Vilniuje: santykis su daugiataučio miesto erdve
Full text linkThe article examines the relationship between the generation of žemininkai (a literary movement; its name can be roughly translated as ‘representatives of land’) and the multi-ethnic Vilnius urban space since 1940, when the young representatives of this generation moved to the regained capital of Lithuania. Previous studies of their work stated that the experience of Vilnius had a significant impact on the cultural consciousness of this generation, but they never analysed the process of development of their ‘Vilnius identity’ and urban discourse, the meanings of the city that it emphasised, and the manifestations of the relationship with the multi-ethnic urban environment and the cultural ‘other’. The article presents socio-cultural analysis of the poetic and ego-documentary texts of four žemininkai authors who reflected on their Vilnius experience – Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, and Alfonsas Nyka-Niliūnas, as well as the autobiographical testimonies of the literary scholar Vanda Zaborskaitė. Their initial attitudes seem to be similar – ethnocentric and monological, whereas the urban imagination is dominated by the axis of the Lithuanian-European cultural meanings, and the spatial images are distilled from the signs of the local cultural ‘Other’. However, as early as during the war years, and especially in the post-war period, a shift in the individual attitudes of some of the žemininkai is evident. The initial nationalistic schemes are loosened or questioned, and signs of the ‘Other’ are integrated, which is first of all manifested in their poetry and poetic prose about Vilnius.Straipsnyje nagrinėjama, koks buvo ir kaip kito žemininkų kartos autorių santykis su daugiataučio Vilniaus erdve nuo 1940 m., kai šios generacijos jaunimas persikėlė į Lietuvos atgautą sostinę. Ankstesniuose žemininkų kūrybos tyrimuose buvo konstatuojama, kad Vilniaus patirtis esmingai paveikė šios kartos kultūrinį sąmoningumą, tačiau nebuvo analizuojama, kaip formavosi žemininkų vilnietiškoji savivoka, kaip kūrėsi ir keitėsi jų plėtotas Vilniaus diskursas, kokios miesto reikšmės jame akcentuojamos, kaip reiškėsi santykis su daugiataute urbanistine aplinka ir kultūriniu „kitu“. Straipsnyje sociokultūriniu aspektu tiriami keturių žemininkų autorių, reflektavusių savo vilnietiškąją patirtį, – Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio ir Alfonso Nykos-Niliūno – poetiniai ir egodokumentiniai tekstai, taip pat – autobiografiniai literatūrologės Vandos Zaborskaitės liudijimai. Pirminės minėtų tekstų nuostatos atrodo panašios – etnocentrinės ir monologiškos, vyrauja miesto lietuviškumo ir europietiškumo reikšmių ašis, aiški erdvės kultūrinio gryninimo pastanga. Vis dėlto vėliau, jau karo metais, o ypač pokariu, prasideda dalies žemininkų individualaus santykio su Vilniumi kaita, nacionalizmo schemų laisvinimas ar peržengimas, „kito“ ženklų integravimas, kurį pirmiausia liudija jų poezija ir poetinės prozos kodu parašyti tekstai
Uždaros visuomenės fenomenologija Antano Vienuolio „Paskenduolėje“: antropologiniai profiliai
Full text linkThe inquiry formulates the fundamentals of the hermeneutics of narrative against the background of the history of reception of the work under examination, “The Drowned Girl” by Antanas Vienuolis, and draws on the relevant phenomenological descriptions and resources of structural analysis to foreground the operative mechanisms of closed society. Such mechanisms are foregrounded on three planes: (1) social, of the rules of relationships between people, which in the story constitute a hierarchal system of power relations modelled on the structure of the traditional family of the agricultural holding, (2) significative, comprising sense-making discourses (traditional customs and Christianity) whereby the culture, in this story, configures the world without transcending corporeally perceivable horizons of the actually lived present, and (3) anthropological, where sociocultural praxis and self-perception are grounded in the essentially unhuman nature which the culture tries to assimilate and erase without recognising its essential otherness. This threefold configuration emerges at the crossroad of the (author’s and reader’s) Modern and (the represented) archaic cultural self-conceptions, which produces the conflict of interpretations and facilitates both the cathartic effect and the ongoing process of sense-making. All these configurations are derived from the story’s poetics, simultaneously exposing the discursive operative mechanisms of closed society.Tyrimas formuluoja pasakojimo hermeneutikos pagrindus nagrinėjamo kūrinio – Antano Vienuolio „Paskenduolės“ – recepcijos kontekste ir jų perspektyvoje pasitelkia fenomenologinių aprašymų bei struktūrinės teksto analizės išteklius, reikalingus atskleisti apsakyme vaizduojamiems uždaros visuomenės veikimo ir savimonės profiliams. Išskiriami trys šių profilių raiškos apsakyme sluoksniai: (1) socialinis, kur nusistovi žmonių tarpusavio santykių taisyklės ir elgsenos papročiai, uždaroje visuomenėje valdomi galių hierarchijos, sumodeliuotos pagal tradicinės agrarinio ūkio šeimos struktūrą, (2) prasminis, kurį sudaro kultūrinę savipratą išreiškiantys paprotinis ir krikščioniškas diskursai, vaizduojamos uždaros sąmonės atveju neištrūkstantys iš kūniškai aprėpiamo gyvenamosios dabarties akiračio, ir (3) antropologinis, kur sociokultūrinės praktikos ir saviprata atsiremia į gamtą kaip nežmogišką žmogaus būties pagrindą, kurio kitybės uždara kultūrinė savimonė neatpažįsta, bet įsisavina ir naikina. Ši trisluoksnė konfigūracija apsakyme susidaro moderniosios (autoriaus ir skaitytojo) ir archajinės (vaizduojamos) kultūrinių savimonių sankryžoje, kurioje kylantis interpretacijų konfliktas pasirodo kaip katarsinio poveikio ir reikšmių gamybos sąlyga. Visos reikšmės išvedamos iš apsakymo poetikos, drauge parodant diskursinius uždaros visuomenės veikimo mechanizmus
Penelopės įvaizdžio recepcija XX amžiaus literatūroje: moteriškasis modernizmas ir latvių rašytoja Aspazija
Full text linkPenelope, the wife of Odysseus, has held a prominent position in literature since the time of Homer. Throughout the ages, numerous authors have engaged with Penelope and incorporated her into various contexts, contributing to her enduring recognition in the modern world. She serves as a muse for authors who delve into contemporary issues and address the pertinent challenges of their time. This article explores the development of the reception of Penelope’s character in the beginning of 20th century, tracing its origins from the texts of Homer and Ovid. It specifically examines the utilisation of Penelope in the poetry of modernist poets, particularly those associated with the category of Female Modernism (as proposed by Jane Dowson in her work “Women, Modernism and British Poetry, 1910–1939: Resisting Femininity” (2002)), with a particular focus on the works of the Latvian author Aspazija.Odisėjo žmonos Penelopės vaizdavimas užima svarbią vietą literatūroje nuo pat Homero laikmečio. Bėgant amžiams daugybė autorių rašė apie Penelopę ir įtraukė ją į įvairius kontekstus, taip prisidėdami prie jos žinomumo šiuolaikiniame pasaulyje. Ji yra tapusi mūzos atitikmeniu autoriams, kurie gilinasi į šiuolaikines problemas ir sprendžia aktualius savo laikmečio iššūkius. Šiame straipsnyje nagrinėjama Penelopės personažo recepcijos raida XX a. pradžioje, atsekant jos ištakas Homero ir Ovidijaus tekstuose. Jame koncentruojamasi į Penelopės įvaizdžio naudojimą modernistų poezijoje, ypač tų autorių, kurie siejami su vadinamuoju moteriškuoju modernizmu (terminas, siūlomas Jane Dowson knygoje „Women, Modernism and British Poetry, 1910–1939: Resisting Femininity“ (2002), ypač daug dėmesio skiriant latvių autorės Aspazijos kūrybai
