Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
(Ne)istorinis istorinio Atgimimo laikotarpio tyrimas
Get PDFRec.: Anna Mikonis-Railienė, Renata Šukaitytė, Mantas Martišius, Renata Stonytė, Politinis lūžis ekrane: (po)komunistinė transformacija Lietuvos dokumentiniame kine, videokronikoje ir televizijoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2020
Dokumentas teismo proceso įrodymų hierarchijoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiaus pabaigoje–XVI amžiaus pirmoje pusėje
Get PDFThe discussion on the legal power of documents generated by the researchers exploring the written culture of the Grand Duchy of Lithuania in the fifteenth and sixteenth centuries invites for a more detailed analysis of the usage of a written document in the legal process, the chronology of its legal regulation, the document’s place in the system of evidence as well as its meaning in the legal consciousness of the nobles. The legal proceedings and rulings recorded in the judicial affairs books incorporated into the Lithuanian Metrica reveal the process when, with the development of the written culture and the increase of the demand for documents in the state’s internal affairs, the written document evolved into an independent and sound legal evidence in the judicial process. In the civil cases, primarily concerning the land ownership, the legal power of a written document was recognized already in the middle of the fifteenth century (although there was no peremptory requirement to present written documents in the judicial process), and approved by the extended edition of the First Statute of Lithuania. In the late fifteenth and early sixteenth centuries, the long-lived “colorful robes of justice” (the oath, the gesture, the placing of one’s cap) were replaced in the system of legal evidence by written documents which, from then on, were considered as more reliable evidence than a personal oath, and, in some cases, even a testimony. Eventually, this view found its place in the consciousness of the nobles who documented their transactions and used documents to solve legal conflicts. Moreover, in Lithuania, unlike in the Kingdom of Poland, the judges considered not only the public, but also the legitimate private documents as legal evidence of equal importance. Although, the hierarchy of legal evidence, that prioritized the documents was embedded only in the Second Statute of Lithuania (chapter IV article 52, entitled “On evidence and defense” (O dovodech i otvodech), the analysis of sources allows to decisively affirm that the main source of the aforementioned article was the practice of the courts in the late fifteenth and early sixteenth centuries.XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rašto kultūros tyrėjų diskusija dėl dokumentų juridinės galios teismo procese skatina atidžiau analizuoti rašytinio dokumento naudojimo ir reglamentavimo LDK teisenoje chronologiją, vietą įrodymų sistemoje bei reikšmės sampratą bajorų teisinėje sąmonėje. Lietuvos Metrikos Teismų bylų knygose įrašyti teismo protokolai ir sprendimai atskleidžia procesą, kai, plintant rašto kultūrai ir išaugus dokumentų poreikiui valstybės vidaus gyvenime, rašytinis dokumentas įgijo savarankiško ir teisėto įrodymo teisme funkciją. Civilinėse (pirmiausia – žemėvaldos) bylose dokumentų juridinė galia įrodymų sistemoje buvo pripažinta jau XV a. viduryje (nors imperatyviai jų dar nereikalauta), o aprobuota Pirmojo Lietuvos Statuto išplėstinėje redakcijoje. Teisminių įrodymų struktūroje ilgai viešpatavę „spalvingi teisingumo rūbai“ (priesaika, gestas, kepurės statymas) XV–XVI a. sankirtoje viršenybę užleido dokumentui, kuris imtas laikyti patikimesniu už asmeninę priesaiką, o tam tikrais atvejais – ir už liudijimą, įrodymu. Toks požiūris ilgainiui įsitvirtino ir bajorų sąmonėje, jie įvairius sandorius stengėsi sudaryti raštu, o tai praversdavo teisme sprendžiant konfliktus. Juolab kad Lietuvoje, skirtingai nei Lenkijos karalystėje, ir viešieji, ir privatūs dokumentai laikyti vienodai svarbiais įrodymais. Nors įrodymų hierarchija su dokumentų prioritetu griežtai ir specialiame straipsnyje buvo reglamentuota tik Antrajame Lietuvos Statute (IV skyriaus 52 straipsnyje „Apie įrodymus ir išsiteisinimus“), šaltinių analizė leidžia drąsiai teigti, kad svarbiausias šio straipsnio šaltinis buvo XV a. pabaigos–XVI a. pirmos pusės teismų praktika
Tarp Lietuvos ir Lenkijos padalyti ūkiai: Lietuvos ūkininkų problemos ir jų interesų gynimas 1923–1939 metais
Get PDFDuring the interwar years the situation between Lithuania and Poland was tense. Lithuania never stopped claiming Vilnius as its capital city and did not recognize it as a part of Poland – therefore these countries did not have diplomatic relations. Travelling possibilities between these alienated states were greatly restricted and (as Lithuania did not recognize the demarcation line dividing both countries as an official state border) their borderland was an area of frequent violence, provocations, and ever present tension. The border situation created a problem for local people – the demarcation line (conclusively established in 1923 after the dissolution of the demilitarized neutral zone that separated both states) divided the farms of many local farmers leaving thousands of hectares of farmland belonging to residents of Poland in Lithuania and vice versa. Both countries agreed to allow the farmers of these divided farms to cross the demarcation line to continue to use and work their land. However, these people were directly caught up in the feud between their antagonistic states and suffered from it. This paper explores the struggles experienced by Lithuania’s farmers (frequently and deliberately obstructed by Poland’s border guards) and the efforts of Lithuanian state institutions to defend their interests. The analysis showcases an unorthodox situation and uncovers unique ways of communicating and solving problems established between states that had no diplomatic relations in the interest of their local citizens. The methods used gradually evolved from the use of the basic “An eye for an eye“ type of retaliation (reacting to obstruction by causing equivalent difficulties to farmers of the opposing country) to frequent meetings between local officials of both nations in a borderland marked by tension and conflict. Various methods that were used to better the situation of local farmers are analysed. The paper uncovers the core principles that determined and guided the policy of Lithuanian state institutions. Most significantly, it was a recognition of importance of reacting to every obstructive action made against Lithuanian citizens. There was also a great avoidance to act (or react) in a way that could be interpreted as recognizing the demarcation line as the state border. The situation regarding the issue of the divided farms after the Polish ultimatum and the establishment of diplomatic relations between Lithuania and Poland in 1938 is examined.Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybine riba padalytų ūkių problema (nuo šalis skyrusios neutraliosios zonos panaikinimo 1923 m. iki Antrojo pasaulinio karo) – analizuojamos tęstinės tokių ūkių savininkų ir darbininkų, turėjusių unikalią teisę pereiti konfliktavusių valstybių demarkacijos liniją ūkio darbams, problemos ir jų sprendimo tvarka. Tipologizuojami Lietuvos piliečių, susidūrusių su konstantyviais varžymais, vargai ir analizuojama Lietuvos institucijų strategija (būdai, pamatiniai principai) ginant jų interesus. Analizė atskleidžia stingant diplomatinių santykių susiformavusius unikalius valstiečių problemų sprendimo mechanizmus, Lietuvos pozicijos principus, santykį tarp savų piliečių ir valstybės intereso gynimo
Pavojaus aidai iš Talino: Lietuvos kariuomenės vadovybės reakcija į 1924 m. gruodžio 1 d. komunistų sukilimą Taline
Get PDFThe article analyzes the reaction of the Lithuanian Armed Forces Command to the Communist putsch in Tallinn in 1924. News to the Lithuanian Armed Forces command about the communist uprising in Tallinn was reached through diplomatic channels, newspapers published in Lithuania and the Political Police. Following the events in Estonia, the Lithuanian Armed Forces Command realized the danger of a communist uprising in Lithuania and developed military plans to suppress a possible communist uprising. According to these plans, units of the Armed Forces and Lithuanian Riflemen’s Union had to protect the most important state objects (railway lines, highways, bridges, stations, state institutions, banks, prisons, postal, telephone and telegraph stations), ensure their functioning during the Communist uprising anywhere in Lithuania and we ready to fight Communist uprising. The entire territory of Lithuania, according to the borders of the Military Garissons, was divided into security areas, and arial commanders were appointed, in each area the most important objects of the state were identified and divisions of troops and rifles were assigned to protect them.Straipsnyje analizuojama Lietuvos kariuomenės vadovybės reakcija į komunistų sukilimą Taline 1924 m. gruodžio 1 d. Lietuvos kariuomenės vadovybę žinios apie komunistų sukilimą Estijos sostinėje pasiekė per diplomatinius kanalus, Lietuvoje leidžiamus laikraščius ir politinę policiją jau pirmosiomis dienomis po pučo. Įvykius Estijoje Lietuvos kariuomenės vadovybė suprato kaip komunistų sukilimo pavojaus signalą Lietuvai ir, remdamasi įvykių Taline patirtimi, parengė karinius galimo komunistų sukilimo malšinimo planus. Pagal šiuos planus kariuomenės daliniai ir Lietuvos šaulių sąjungos būriai turėjo apsaugoti svarbiausius valstybės objektus (geležinkelio linijas, plentus, tiltus, stotis, valstybės institucijas, bankus, kalėjimus, pašto, telefono ir telegrafo stotis), užtikrinti jų funkcionavimą galimo komunistų sukilimo metu ir pasirengti malšinti komunistų sukilimą bet kurioje Lietuvos vietoje. Visa Lietuvos teritorija pagal karo apygardų ribas buvo suskirstyta į apsaugos sritis, paskirti tų sričių vadai, kiekvienoje srityje nustatyti svarbiausieji valstybės objektai, paskirti kariuomenės daliniai ir šaulių būriai jiems saugoti
Paskutinė vieša prof. Edvardo Gudavičiaus kalba istorikų bendruomenei
Get PDF2019 m. spalio 21 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete buvo minimas prof. Edvardo Gudavičiaus 90-mečio jubiliejus. Jame dalyvavo pats profesorius ir gausiai susirinkusiems svečiams pasakė trumpą kalbą. Ją transkribavo ir parengė Ieva Šimanauskaitė
„Auf die Hand“ praktika: belaisvių lygtiniai paleidimai tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos (XIV a. pabaiga–XV a. pirma pusė)
Get PDFThis article presents an analysis of an occurring phrase and practice “auf die Hand” (to one’s hand) and its meaning in the end of the fourteenth and the fifteenth centuries. The main sources for such a study were correspondence between the Teutonic Order’s officers and Lithuania’s rulers, issued documents, and other contemporary written evidence. The “auf die Hand” custom was not just a practice to release captives on parole solely on their own oath, but also on the guarantee of a ruler, officer or another trustworthy person. The captive released on parole or the guarantee promises to return whenever the captor summons him. Also, the guarantor vows that the captive will safely return on a given time. This research shows that the captives with questionable honour may not have been interceded merely for the risk of escaping, because the guarantor, who had also sworn in his honour, would have to compensate for the escaped captive. No doubt such practice was adopted through contact with the Teutonic Order and knights from Western Europe, since we can observe specific features of chivalry: surrender, honour, oaths. Also, it is evident that the meaning behind “auf die Hand” had a semantic connotation – raising a hand to give an oath and giving the captive “to guarantor’s hands.”Straipsnyje analizuojama XIV a. pabaigoje–XV a. pasitaikanti frazė „auf die Hand“, jos reikšmė ir už jos slypinti praktika. Remiantis Vokiečių ordino pareigūnų ir Lietuvos valdovų korespondencija, išduotais dokumentais bei kitais vienalaikiais šaltiniais, straipsnyje nagrinėjama „auf die Hand“ praktikos taikymas Ordino ir Lietuvos santykiuose (karo ir taikos metu). „Auf die Hand“ praktika buvo ne tik lygtinis belaisvio paleidimas jam asmeniškai davus priesaiką, bet ir Lietuvos valdovų ar Ordino pareigūnų garantavimas – pagalbos rankos ištiesimas – į nelaisvę patekusiam asmeniui. Lygtinai paleistas belaisvis prižadėdavo sugrįžti bet kada, kai jį iškviesdavo jo kalintojas. Garantuotojas taip pat prisiekdavo saugiai pristatyti belaisvį per duotą terminą. Šis tyrimas parodė, kad nežinomi, įtartini ar abejotinos garbės belaisviai galėjo ir nesulaukti užtarimo vien dėl rizikos, kad jie galėjo pabėgti, ir garantuotojui, kuris taip pat prisiekdavo savo garbe, tektų kompensuoti už pabėgusį belaisvį
Prekybos Nemunu organizavimas iš Sapiegų ir Radvilų šios upės aukštupio uostų XVIII a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose
Get PDFThis study concerns the transportation of goods and raw materials through the Nemunas River to the Baltic Sea ports in the second half of the 18th century. The main goal of this paper is to analyse how two different methods of goods transportation (shipment of goods by river vessels and by timber rafts) were organized and to determine how their economic models functioned in practice. This research relies on the data of Income-Expenditure registers of timber rafting from Radziwiłł (Świerżeń Nowy) and goods transportation from Sapieha family (Ruzhany and Derechin) estates in current-day Belarus. The analysis showed that the Sapieha family’s highest share of revenue derived mostly from the exportation of grown raw materials, mostly rye. Salt, wine, beer, various types of metal alloys, etc. were bought in exchange. Part of the revenue was used to cover debts, thus the generated income of the voyage did not reach the treasury of the Sapieha family. The analysis of timber-rafting income-expenditure showed that the timber was drifted to the town of Rusnė, near the Nemunas river delta, or to the city of Königsberg. The sources failed to show the full extent of timber trade generated revenue due to the specifics of its trade, however, the analysis showed that the biggest part of expenditures (about 90–95 percent) went on the hiring of employees and on timber preparation and it’s transportation to the river ports. This article also uncovers the different aspects of how these different kinds of trade voyages were organized and how the river trade-related infrastructure operated that supplements our understanding of the Nemunas river role in the economy of Grand Duchy of Lithuania in the second half of 18th century.Straipsnyje analizuojama Nemuno reikšmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomikoje XVIII a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Tyrime remiamasi žaliavų ir prekių plukdymo iš Sapiegų ir Radvilų valdų Nemuno aukštupyje pajamų ir išlaidų ataskaitomis, kurios atskleidžia transportavimo Nemunu organizavimą, ekonominį veiklos modelį ir kelionių maršrutą. Straipsnyje analizuojami grūdų gabenimas vytinėmis ir sielių plukdymas
Culinary in LSSR: Aspirations and Possibilities
Get PDFThe aim of the thesis is to present a synthetized and organically structured image of Soviet Lithuanian culinary, which separately exists in contemporary historiography, Soviet archival documents and publications and in the memory of witnesses of that time. The paper analyzes the origins of Soviet culinary policy and shows how theoretical attitudes to nutrition were implemented in practice; it also discusses eating culture of the “Soviet man” by showing what and how was cooked and eaten at the canteens, restaurants, cafes and at home (for everyday and for special occasions); it also reveals the differences and tensions between “public” and “private” culinary.Straipsnyje siekiama pateikti susintetintą ir į organišką visumą susistemintą sovietinės Lietuvos kulinarijos vaizdą, paskirai egzistuojantį dabartinėje istoriografijoje, sovietiniuose archyviniuose dokumentuose ir publikacijose bei ano meto liudytojų atmintyje. Tyrime aiškinamasi, kokia buvo sovietinės valdžios oficialiai deklaruota kulinarinė politika ir kaip ji veikė praktikoje; aptariama, kokia buvo „tarybinio žmogaus“ mitybos kultūra – kas ir kaip buvo gaminama bei valgoma valgyklose, restoranuose ir kavinėse, o kas – namuose (kasdienai ir šventėms); atskleidžiami „viešosios“ ir „privačiosios“ kulinarijos skirtumai bei įtampos