Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Sovietų Lietuvos viešoji komunikacija lietuvių išeivijai Amerikoje: sklaidos kanalai ir platinimo mechanizmai*
Full text linkThis article examines the dissemination mechanisms and communication channels used by Soviet Lithuania to reach the Lithuanian diaspora in the United States. It focuses on the development and distribution of key propaganda tools aimed at the diaspora, including the periodicals Tėvynės balsas (renamed as Gimtasis kraštas in 1967), the domestic Soviet Lithuanian press, and foreign-directed radio broadcasts (LUL). The analysis centers on two primary channels of dissemination: first, these were Soviet Lithuanian institutions responsible for cultural relations with the diaspora, namely, the Committee for Repatriation and Cultural Relations with Compatriots Abroad (1955–1962), Lithuanian Committee for Cultural Relations with Compatriots Abroad (from 1963), and the “Tėviškė” Society (from 1976), which not only created propaganda material but also distributed it and managed diaspora subscriptions to internal Soviet publications; second, the bookstores operating in the U.S., which distributed Soviet literature and press were also used. The article also outlines the main target audiences of these efforts: the anti-communist diaspora (the so-called ‘dipukai’) and the pro-Communists, i.e., the so-called ‘progressives’.Straipsnyje analizuojami Sovietų Lietuvos viešosios komunikacijos sklaidos ir platinimo mechanizmai bei kanalai, per kuriuos buvo bandoma pasiekti lietuvių išeiviją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėmesys sutelkiamas į išeivijai skirtos propagandinės spaudos „Tėvynės balso“, nuo 1967 m. „Gimtojo krašto“, vidinės Sovietų Lietuvos periodikos ir radijo laidų užsieniui – LUL, vystymo ir platinimo mechanizmo analizę. Straipsnyje analizuojami du pagrindiniai viešosios komunikacijos platinimo kanalai išeivijoje: Sovietų Lietuvos organizacijos, skirtos kultūriniams ryšiams su tautiečiais užsienyje (nuo 1955 m. Grįžimo į tėvynę ir kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas, nuo 1963 m. Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas, nuo 1976 m. draugija „Tėviškė“), kurios ne tik kūrė išeivijai skirtą propagandinę medžiagą, bet ir ją platino, užsiėmė Sovietų Lietuvos vidinės spaudos prenumerata išeivijai; antra, sovietų literatūra ir spauda prekiavę knygynai JAV, dekonstruoti jų veikimo principai ir platinimo mechanizmas. Trumpai pristatoma šios viešosios komunikacijos auditorija išeivijoje (dipukai ir pažangieji), jų sąveika su platinimo mechanizmu.Reikšminiai žodžiai: Amerika, JAV, SSRS, Sovietų Lietuva, propaganda, propagandos platinimas, išeivija
Pro klebonijos langą: XX a. 3 deš. Lietuvos miestelio kasdienybė kunigo akimis
Full text linkThe article investigates part of the parson of Troškūnai Parish, Rev. Antanas Pauliukas diary kept from 1918 to 1929, which reflects the daily routine of Troškūnai, a minor town, and the surrounding areas. The text raises issues regarding the concepts of a ‘small town’ and a ‘town resident’, and a question is posed whether, in the 1920s, in the Lithuanian provincial areas, these concepts served to define specific geographical and cultural areas, and whether this cultural space differed from the countryside and the village/small town. The article also discusses snapshots of the daily routine described by Rev. Pauliukas (including specific types of work, festivals, public activity, and self-governance) where – directly or indirectly – opportunities arise to grasp the instances and key points in the authentic life of a small town.Straipsnyje nagrinėjama Troškūnų klebono kunigo Antano Pauliuko 1918–1929 m. dienyno dalis, kurioje atsispindi šio miestelio kasdienybė ir apylinkių gyvenimas. Tekste keliamas klausimas apie miestelio ir miestelėno sąvokas, klausiama, ar XX a. 3 deš. Lietuvos provincijoje jomis buvo apibrėžiama specifinė geografinė ar kultūrinė erdvė, ar ji skyrėsi nuo kaimo ir miesto. Straipsnyje taip pat aptariami Pauliuko aprašomos kasdienybės fragmentai (darbai, šventės ir šventadieniai, visuomeninė veikla, savivalda), kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai galima pamėginti užčiuopti autentiškas miestelio gyvenimo akimirkas ir akcentus
Lietuvos teritorijos išminavimas 1944–1946 metais
Full text linkThis article investigates the process of mine clearance in Lithuania between 1944 and 1946, conducted through the Soviet paramilitary organization OSOAVIACHIM. Based on documents preserved in the Lithuanian Central State Archives and the Lithuanian Special Archives, the study reconstructs the extent of explosive contamination and the implementation of the Soviet demining policy in the Lithuanian SSR. For the first time, a systematic reconstruction is provided of how mine clearance operations were organized and executed, the challenges encountered, and their underlying causes, including insufficient training of specialists, shortages of equipment, limited engagement by local authorities, a high number of accidents and civilian casualties, and the efforts of the Lithuanian SSR authorities to align with Moscow’s expectations. The specific conditions of the Lithuanian SSR, including an uncollectivized countryside, limited industrialization, weak peripheral administrative structures, and widespread public distrust of occupation institutions, complicated the application of standardized Soviet practices. Although official reports declared Lithuania ‘cleared of mines’ by the end of 1945, a significant number of explosives remained. The study contributes to the historiography by elucidating the interaction of wartime legacies, militarization, and security dilemmas in postwar Lithuanian society, and by highlighting security challenges that continue to hold contemporary relevance.Straipsnyje analizuojamas 1944–1946 m. Lietuvos teritorijos išminavimo procesas, vykdytas pasitelkus sovietinę paramilitarinę organizaciją OSOAVIACHIM. Remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomais dokumentais, atskleidžiamas Lietuvos užterštumo sprogmenimis mastas bei sovietinės išminavimo politikos taikymas Lietuvos SSR. Tyrimas pirmą kartą nuosekliai rekonstruoja, kaip buvo organizuoti ir įgyvendinti išminavimo darbai, su kokiomis problemomis susidurta ir kas buvo jų priežastis: nepakankamas specialistų rengimas, priemonių stygius, vietos valdžios abejingumas, daug nelaimingų atsitikimų ir civilių aukų bei LSSR valdžios pastangos įtikti Maskvai. Specifinės LSSR sąlygos – nekolektyvizuotas kaimas, silpna industrializacija, silpnos periferijų administracijos struktūros ir visuomenės nepasitikėjimas okupacinėmis institucijomis – sunkino standartizuotos sovietinės praktikos taikymą. Oficialiai deklaruota, kad 1945 m. pabaigoje Lietuvos teritorija „išminuota“, tačiau liko daug sprogmenų. Tyrimas papildo istoriografiją, atskleisdamas karo palikimo, militarizacijos ir saugumo dilemų sąveiką Lietuvos pokario visuomenėje, taip pat šiandien aktualias potencialias saugumo problemas
Pompastiškoji (NE)kasdienybė Bohemijos Karalystėje
Full text linkRec.:František Šmahel, Martin Nodl, Václav Žůrek (eds.), Festivities, Ceremonies and Rituals in the Lands of the Bohemian Crown in the Late Middle Ages, Leiden, Boston: Brill, 2022.Rec.:František Šmahel, Martin Nodl, Václav Žůrek (eds.), Festivities, Ceremonies and Rituals in the Lands of the Bohemian Crown in the Late Middle Ages, Leiden, Boston: Brill, 2022
Miestelietiškumo kodas: nuo pirmųjų miestelių iki nūdienos vietos bendruomenių. Savivokos ir tapatybės klausimai
Full text linkThis article explores the issue of the existence of self-awareness of small-town-dwellers and its content in contemporary Lithuania. Self-awareness as such of small-town residents is perceived in this article as something that is commonly observed exceptionally in residents of small towns, or what would be ‘about small towns’, i.e., this is attached to or grounded on something that is manifested exceptionally in the smaller towns. This research involves three cross-sections: memory, self-awareness, and identity mechanisms; search for exceptionality of small towns in their history; and the problem area of self-awareness of the contemporary residents of small towns. It is beyond doubt that there exists some concept of residing in a minor town which persists in family memories or communicative memory of the residents of the small(er) Lithuanian towns. However, if we discuss more pronounced manifestations of self-awareness of small towns embracing greater groups of their population, or the existence of specific memory sites, they are not so evident or easy to identify. Nevertheless, the orientation of local communities to the preservation of the liveliness of small towns than to the marks of market towns manifested in the past suggests that the very phenomenon of self-awareness of small towns is, most probably, a live tradition, for the existence of which, constituent parts or factors of memory or heritage are not necessary. Straipsnyje nagrinėjami miestelietiškosios savivokos egzistavimo ir turinio nūdienos Lietuvoje klausimai. Pati miestelietiškoji savivoka čia suvokiama kaip tai, kas yra būdinga išskirtinai miestelių gyventojams arba kas yra „apie miestelius“, t. y. susiję su tuo ar grindžiama tuo, kas yra būdinga išskirtinai miesteliams. Tyrimas apima tris skerspjūvius: atminties, savivokos ir tapatybės mechanizmus; miestelietiškumo ypatumų paieškas miestelių istorijoje; nūdienos miestelėnų savivokos problematiką. Vienareikšmiškai galime kalbėti apie miestelietiškumo, kuris tarpsta Lietuvos miestelėnų šeiminėse atmintyse arba komunikacinėje atmintyje, egzistavimą. Tačiau jeigu kalbėtume apie labiau akcentuotus ir didesnes grupes apimančius miestelietiškumo pavidalus ar atitinkamų atminties vietų egzistavimą – jie nėra tokie akivaizdūs ar lengvai identifikuojami. Visgi vietos bendruomenių didesnis orientavimasis į miestelių gyvybingumo išlaikymą nei į praeities miestelietiškuosius ženklus liudija, kad pats miestelietiškumo reiškinys veikiausiai yra gyva tradicija, kurios gyvavimui nėra būtini atminties ar paveldo dėmenys ir veiksniai
Savi, bet vis tiek „kiti“: tarpukario Lietuvos miestelių žydai lietuvių atmintyje
Full text linkThe article explores the place of Jewish communities in the smaller interwar towns in Lithuania in the collective memory of Lithuanians. On the basis of interviews of oral history collected during ethnographic expeditions of Vilnius University students in the 1990s and an oral history project of the United States Holocaust Memorial Museum, the article undertakes to reveal how the Lithuanian generation born in the early decades of the 20th century remembered their coexistence with Jewish people in small towns and whether/how these memories form(ed) the image of shtetl as a small Jewish town in the Lithuanian discourse. The analyzed stories demonstrate that even though Jewish people were in many cases perceived as ‘different’ (due to religious and cultural differences), they were also ‘our people’, part of the everyday life of the small town. Jewish people were mostly residing in small-town centers, they were traders or craftspeople, whereas Lithuanians were mostly involved in agricultural activities, and this formed different social and economic environments. However, in the small(er) towns, Lithuanian and Jewish convivium was inevitable. This was determined by spatially limited environments with shared public zones as well as connections in the trading and services sectors. Relationship among children was usually friendly, whereas contacts between adults were based on hands-on interaction, by working together, neighborhood, or exchange of services. Despite this closeness, certain emotional and cultural distancing were maintained, with special attention to religious differences, involving the practice of Sabbath, food restrictions and synagogues as a Jewish space, as well as festivals and burial rituals. Lithuanians were observing these differences, yet they frequently failed to understand their more profound significance This strengthened the perception of the Jewish community as a peculiar entity, even if the two communities were sharing the same daily life context(s).Stories feature positive, and frequently nostalgic memories, even if they occasionally involve hinting at economic dependence and ‘neighborly envy’. The unpleasant episodes of the interwar years are usually hushed up and ‘brushed under the carpet’, which can be interpreted as conscious or unconscious avoidance of speaking up, along with selectiveness of post-traumatic memory of the Holocaust.Straipsnyje nagrinėjama tarpukario Lietuvos miestelių žydų bendruomenių vieta lietuvių kolektyvinėje atmintyje. Remiantis sakytinės istorijos interviu, surinktais Vilniaus universiteto studentų etnografinėse ekspedicijose 1990-aisiais ir Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus sakytinės istorijos projekte, siekiama atskleisti, kaip XX a. pradžioje gimę lietuviai prisimena bendrabūvį su žydais miesteliuose ir kaip (ar) šie prisiminimai formuoja štetlo, kaip žydiškojo miestelio, vaizdinį lietuviškajame diskurse. Analizuojami pasakojimai rodo, kad nors žydai dažnai buvo suvokiami kaip „kitokie“ – dėl religinių ir kultūrinių skirtumų, – jie kartu buvo ir „savi“, miestelio kasdienybės dalis. Dauguma žydų gyveno miestelio centre ir vertėsi prekyba ar amatais, lietuviai buvo labiau susiję su žemės ūkiu – tai formavo skirtingas socialines ir ekonomines nišas. Tačiau miesteliuose bendrabūvis tarp lietuvių ir žydų buvo neišvengiamas – tai lėmė nedidelės erdvės, bendros viešosios zonos, prekybos ir paslaugų ryšiai. Santykiai tarp vaikų dažnai būdavo draugiški, o suaugusiųjų kontaktai buvo grindžiami praktišku bendravimu – per darbą, kaimynystę ar paslaugų mainus. Nepaisant to, buvo išlaikomas tam tikras emocinis ir kultūrinis atstumas, o ypatingas dėmesys skiriamas religiniams skirtumams – šabo laikymuisi, maisto draudimams, sinagogoms kaip žydiškai erdvei, šventėms ir laidotuvių ritualams. Lietuviai šiuos skirtumus stebėjo, bet dažnai nesuprato jų gilesnės reikšmės. Tai stiprino suvokimą apie žydų bendruomenę kaip savitą, net jei gyvenamasis kontekstas buvo bendras. Pasakojimuose dominuoja pozityvūs, neretai nostalgiški prisiminimai, net jei pasitaiko užuominų į ekonominę priklausomybę ar „kaimynišką pavydą“. Nemalonūs tarpukario metų epizodai dažniausiai nutylimi – tai galima interpretuoti kaip sąmoningą ar nesąmoningą vengimą kalbėti, potrauminės atminties po Holokausto selektyvumą
Peržengiant ribas: baltarusiškų žemių miestiečių socialinis mobilumas (XIX a. septintas dešimtmetis–XX a. pradžia)
Full text linkThe article analyzes the process of social mobility among the urban commoners (meshchane) of Belarusian lands, which was significantly influenced by the socio-economic, political, ethno-confessional, and cultural development in the region in the second half of the 19th to the early 20th centuries. The study examines the trajectories and scope of social mobility, tracing their evolution from the social reforms of the 1860s to the outbreak of the First World War. Vertical social mobility was associated with the transition to more privileged social categories (nobles, clergy, honorary citizens, merchants, etc.) and increased throughout the period. Downward mobility was linked to marginalization, criminalization and, consequently, the loss of all estate rights. Opportunities for horizontal mobility were limited by the passport system, the requirement to obtain permission to leave the estate corporation (meshchanskoye obshchestvo), and residence restrictions for Jews within the Jewish Pale of Settlement. The legislative foundations of the estate division of society, which persisted until the end of the Russian Empire, were in contradiction with the emergence of new social groups and the actual stratification of society, which depended on other – primarily economic – factors.Straipsnyje analizuojamas baltarusiškų žemių miestiečių socialinis mobilumas, kuriam didelę įtaką darė socioekonominė, politinė, etnokonfesinė ir kultūrinė regiono raida XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje. Studijoje analizuojamos socialinio mobilumo trajektorijos, apimtys ir jų raida nuo XIX a. septintojo dešimtmečio socialinių reformų iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Vertikalusis socialinis mobilumas, kurio mastai aptariamu laikotarpiu didėjo, buvo susijęs su perėjimu į labiau privilegijuotas visuomenės kategorijas (kilminguosius, dvasininkiją, piliečius, pirklius ir kt.). Priešingas socialinis mobilumas sietinas su marginalizacija ir kriminalizacija, dėl kurių galiausiai būdavo prarandamos visos luominės teisės. Horizontaliojo socialinio mobilumo galimybės buvo ribojamos pasų sistemos, reikalavimo gauti leidimą palikti luominę korporaciją (meshchanskoye obshchestvo) ir gyvenimo apribojimų žydams vadinamojoje sėslumo riboje. Visuomenės suskirstymo į luomus teisinės nuostatos, išlikusios iki pat Rusijos imperijos panaikinimo, prieštaravo naujų socialinių grupių formavimosi ir faktinės visuomenės stratifikacijos, pagrįstos kitais, visų pirma ekonominiais, veiksniais, procesams
Jamontų šeima 1863–1864 metų sukilime ir Konstantino Kalinausko „Laiškai iš po kartuvių“
Full text linkThis article presents a discussion of the Jamontt family’s role in the 1863–1864 Uprising and attempts to offer a new reading of Konstanty Kalinowski’s “Letters from beneath the Gallows”. The main source used in this research were the memoirs of Ludwika Jamontt-Rodziewicz (1836–1914), along with material from the Vilnius political cases interrogation commissions and related historiography. Members of the Jamontt family, primarily the author of these memoirs, her husband, her brother Józef and three sisters, including Kalinowski’s fiancée Maria, their relatives and friends were assistants in the Lithuanian executive department, led by Kalinowski. The article pays attention to the biographies of this family’s members and their participation in the creation of a network of assistants to the leader of the uprising. The location of the Jamontt apartment in Vilnius, which became the center of Kalinowski’s activities, was also determined.On account of the timing of when Kalinowski wrote his “Letters from beneath the Gallows”, interpretations of their content can be considered as polemizing with the ideological significance attributed to them in Belarusian historiography and the attempts by the Russian propagandist, historian Aleksandr Dyukov to belittle their ideological and political aspects. Dyukov insists that while imprisoned, Kalinowski wrote only letters to his fiancée in Polish. Kalinowski’s letter to Maria Jamontt, written just before his execution, is published in the article. An analysis of Agaton Giller’s published “Letters from beneath the Gallows” and the so-called “explanation” attached to Kalinowski’s interrogation file shows that in these documents, the leader of the uprising expressed his political views, his thoughts about the fate of the uprising and the country’s future, though they cannot be said to invoke the Belarusian national idea.Straipsnyje aptariamas Jamontų šeimos vaidmuo 1863–1864 m. sukilime ir bandoma iš naujo perskaityti Konstantino Kalinausko „Laiškus iš po kartuvių“. Pagrindinį tyrimo šaltinį sudaro Liudvikos Jamontaitės-Rodzevičienės (Ludwika z Jamonttów Rodziewicz, 1836–1914) atsiminimai, Vilniaus politinių bylų tardymo komisijų medžiaga ir istoriografija. Jamontų šeimos nariai, pirmiausia atsiminimų autorė, jos vyras, brolis Juzefas ir trys seserys, įskaitant K. Kalinausko sužadėtinę Mariją, jų giminės ir bičiuliai buvo Lietuvos vykdomajam skyriui vadovavusio K. Kalinausko pagalbininkai. Straipsnyje skiriama dėmesio šios šeimos narių biografijoms ir jų dalyvavimui kuriant sukilimo vado pagalbininkų tinklą. Taip pat nustatyta, kurioje Vilniaus vietoje buvo Jamontų butas, tapęs K. Kalinausko veiklos centru.Dėl K. Kalinausko „Laiškų iš po kartuvių“ parašymo laiko, jų turinio interpretacijos polemizuojama su jų ideologiniu sureikšminimu baltarusių istoriografijoje ir rusų propagandisto, istoriko Aleksandro Diukovo bandymu sumenkinti jų idėjinį ir politinį aspektą. Jis įrodinėja, kad kalėjime K. Kalinauskas rašė tik laiškelius sužadėtinei lenkų kalba. Straipsnyje skelbiamas K. Kalinausko laiškelis Marijai Jamontaitei, rašytas prieš egzekuciją. Agatono Gilerio (Agaton Giller) paskelbtų „Laiškų iš po kartuvių“ ir prie K. Kalinausko tardymo bylos pridėto vadinamojo „paaiškinimo“ analizė rodo, kad sukilimo vadas juose išsakė savo politines pažiūras, mintis apie sukilimo likimą, krašto ateitį, tačiau juose neįžvelgtina baltarusių tautinė idėja
„Rajonas“ rugiuose: modernių kareivinių įtaka Seredžiaus miestelio infrastruktūrai ir socioekonominiam gyvenimui 1935–1940 m.
Full text linkThe article investigates the changes taking place in Seredžius, a small town, from 1935 to 1940, after the Third Infantry Regiment of the Lithuanian Grand Duke Vytautas was deployed in the small town of Seredžius, and the construction of the military site inspired changes in the social and economic life of the small-town residents. The research was conducted on the basis of documents archived by the Armed Forces of the Republic of Lithuania, Seredžius Volost (administrative unit of the time) and Kaunas Region (County) Administrator as well as military mass media publications.The research revealed that the introduction of a military barracks complex, denoted by its modern architecture (although the initial plan was never fully brought to life) and the arrival of the garrison not only changed the conditions of life but also became an example of modern architecture and innovative conditions of life for the small-town residents. The military barracks provided a space and opportunity for the minor town to introduce attributes of urban culture, such as theatre, concerts, sports, and tourism, followed by the introduction of the use of State symbols, which, along with festive rituals, were shaping the relationship of the town residents with the State and introduced some urban dynamism into the traditional rural space.What concerns the infrastructure, the introduction of the military barracks improved the connection for the residents of Seredžius with a larger town, Kėdainiai. It also created conditions for electricity connection. A fire brigade was set up, and kindergarten service was being offered – Seredžius as a minor town could not have afforded this infrastructure by itself. When modern military barracks were set up, this highlighted that Seredžius was lagging behind, that its residents had been badly suffering from poor conditions of life, and that social infrastructure was missing, the small town was financially weak, and the level of work/craft skills of the local residents was relatively poor. The town residents were only able to satisfy the minimal needs of the military unit: washing, tidying, cooking and delivery of goods. Thus, ultimately, the local residents were serving the officer corps of a higher social status. Thus, the locals became as if recipients of a peculiar type of guardianship by the officers in the cultural life