Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Incarcereted Epigastric Hernia with Liver Content: a Case Report
Get PDFThe epigastric hernia sac usually contains preperitoneal fat tissue, omentum, and intestines, but the presence of liver tissue is extremely rare. Epigastric hernia is a type of hernia in the midline of the abdominal wall between the umbilicus and the xiphoid process. It may be asymptomatic in some patients and cause complaints such as pain and nausea in most patients, but serious complications such as incarceration and strangulation are rare. In the present case, a 74-year-old woman was examined and found to have an irreduced omentum, transverse colon and liver tissue inside the hernia sac. She underwent an open procedure with onlay mesh-assisted hernia repair. Rare but serious complications, such as liver tissue incarceration, should be considered in epigastric hernia patients
Pooperacinių išvaržų gydymo naudojant tinklelį atokieji (daugiau negu penkerių metų) rezultatai: literatūros apžvalga
Get PDFIntroduction. Postoperative hernias occur in 10–15% of patients. Considering the increase in the incidence of complications with the number of operations it is crucial to choose the optimal surgical technique in order to control the complications rate. This literature review summarizes previous studies on the treatment of postoperative hernias with mesh, comparing complication and recurrence rates according to surgical technique and mesh position. Methods. A thorough search was conducted on the PubMed database to retrieve literature on recurrence, chronic pain, haematoma, seroma, and surgical site infections rates. The results were meticulously summarised and used to confidently compare open and laparoscopic surgical techniques, as well as “sublay” and “onlay/inlay” mesh positions in more than 5-year follow-up. Results. The analysis was conducted on five publications that met the selection criteria. The results showed that laparoscopically treated hernias had lower recurrence and chronic pain rates, but more frequent haematomas. The presence of wound infections, BMI >30, treatment of recurrent postoperative hernias, multiple fascia lesions, enterotomy, larger abdominal wall defect and longer operative time were observed to be associated with higher recurrence rates. The position of the sublay mesh is associated with less frequent seromas, surgical infections, and recurrence compared to the onlay/inlay position. Studies have reported the superiority of large-pore lightweight polypropylene multifilament mesh over the same heavyweight mesh in managing postoperative hernias. Lightweight mesh is linked to a lower risk of hernia recurrence and higher compliance with the abdominal wall. Conclusion. Laparoscopic surgery is associated with lower rates of recurrence and chronic pain, but a higher frequency of haematomas. The sublay mesh position is associated with lower rates of seromas, surgical infections, and recurrence.Įvadas. Pooperacinės pilvo sienos išvaržos nustatomos 10–15 proc. pacientų. Didelis sergamumas lemia dažną pooperacinių išvaržų gydymą ir komplikacijas. Siekiant kontroliuoti komplikacijų dažnį, didelę svarbą įgyja tinkamos operacinės technikos pasirinkimas. Literatūros apžvalga siekiama apibendrinti daugiau negu penkerių metų laikotarpiu atliktų studijų pooperacinių išvaržų gydymo naudojant tinklelį rezultatus ir, atsižvelgiant į operavimo metodą ir tinklelio padėtį, nustatyti komplikacijų ir recidyvų dažnį. Metodai. Mokslinės literatūros paieška vykdyta PubMed duomenų bazėje, taikant reikšminius žodžius „incisional hernia“ ir „mesh repair“. Gauti rezultatai atrinkti, išrinkta ir apibendrinta informacija apie recidyvų, lėtinio skausmo, hematomų, seromų ir žaizdų infekcijų dažnį. Apibendrinti rezultatai naudoti atvirųjų ir laparoskopinių operavimo technikų bei tinklelio padėtims „sublay“ ir „onlay / inlay“ palyginti. Rezultatai. Rezultatams analizuoti pasirinktos penkios publikacijos, atitikusios atrankos kriterijus. Laparoskopiniu būdu gydytos išvaržos susijusios su mažesniu pasikartojimo ir lėtinio skausmo dažniu, bet dažnesnėmis hematomomis. Pastebėta, kad recidyvai dažnesni esant žaizdų infekcijoms, KMI >30, gydant pasikartojusias pooperacines išvaržas, esant daugybiniams fascijos pažeidimams, atlikus enterotomiją, esant didesniam pilvo sienos defektui ir ilgesniam operavimo laikui. „Sublay“ tinklelio padėtis, palyginti su „onlay / inlay“ padėtimi, pasižymi retesnėmis seromomis, chirurginėmis infekcijomis ir pasikartojimu. Nustatytas didelių porų lengvo svorio polipropileno multifilamentinio tinklelio pranašumas prieš tokį pat sunkaus svorio tinklelį gydant pooperacines išvaržas. Lengvo svorio tinklelis susijęs su mažesne išvaržų pasikartojimo rizika, jis geriau atitinka pilvo sieną. Išvados. Laparoskopinė operavimo technika susijusi su retesniu pasikartojimu ir lėtiniu skausmu, bet dažnesnėmis hematomomis. „Sublay“ tinklelio padėtis sietina su mažesniais seromų, chirurginių infekcijų ir pasikartojimų dažniais
Ūminio divertikulito diagnostika ir gydymas: sisteminė literatūros apžvalga
Get PDFBackground. To examine the latest guidelines for the diagnostics and treatment of acute diverticulitis and to formulate recommendations for the diagnostics and management of acute diverticulitis based on them. Research material and methods. A selection of the latest guidelines for the diagnostics and treatment of acute diverticulitis in the PubMed medical database in English and German, during 2012–2024 period, was performed based on the requirements criteria of the PRISMA literature review and the PICO data selection method. Key words used in the search: “acute”, “diverticulitis”, “guidelines”, “diverticulosis”, “diagnostics”, “treatment”. Results. Although different guidelines disagree on the order of UG and CT with intravenous contrast, 6/6 guidelines agree on UG and 7/7 on the appropriateness of CT with contrast in the diagnostics of acute diverticulitis. 7/8 guidelines agree that routine antibiotic therapy is unwarranted in the treatment of uncomplicated diverticulitis. 6/6 guideline authors agree on the treatment of small abscesses with antibiotic therapy, and 7/7 on the treatment of large abscesses with antibiotic therapy and drainage. 5/7 guidelines support Hinchey III antibiotic therapy and primary anastomosis treatment with/without preventive ileostomy. Hinchey IV recommendations for tactics in the treatment of acute diverticulitis are distinguished. Planned surgery after a complicated episode of diverticulitis is routinely recommended by 3/7 guidelines, 2/7 guidelines – when strictures or fistulas are formed, 2/7 – the decision should be made based on the patient’s condition. Most guidelines do not recommend conservative secondary prophylaxis after an acute episode of diverticulitis. Conclusions. UG and CT with intravenous contrast are the methods of first choice for the diagnostics of acute diverticulitis. In case of uncomplicated diverticulitis, routine antibiotic therapy is not recommended, drainage is used only for large abscesses, and antibiotics for both small and large abscesses. Primary anastomosis with/without preventive ileostomy is preferred for Hinchey III acute diverticulitis. Recommendations for the treatment tactics of Hinchey stage IV AD differ in the literature.Straipsnio tikslas – išnagrinėti naujausias ūminio divertikulito diagnostikos ir gydymo gaires ir jomis remiantis pateikti ūminio divertikulito diagnostikos ir gydymo rekomendacijas. Metodai. Naujausių ūminio divertikulito diagnostikos ir gydymo gairių atranka atlikta PubMed medicininėje duomenų bazėje anglų ir vokiečių kalbomis. Pasirinktas 2012–2024 m. laikotarpis, remtasi PRISMA literatūros apžvalgos reikalavimų kriterijais ir PICO duomenų atrankos metodu. Atliekant paiešką, taikyti reikšminiai žodžiai: acute, diverticulitis, guidelines, diverticulosis, diagnostics, treatment. Rezultatai. Skirtingose gairėse nevienodai rekomenduojama laikytis ultragarsinio tyrimo (UG) ir kompiuterinės tomografijos tyrimo (KT), taikant intraveninį kontrastavimą, eiliškumo, tačiau 6 iš 6 gairių pritariama dėl UG, o 7 iš 7 gairių – dėl KT, taikant intraveninį kontrastavimą, tinkamumo ūminiam divertikulitui diagnozuoti. 7 iš 8 gairių nurodoma, kad, gydant nekomplikuotą divertikulitą, nepagrįstai taikoma rutininė antibiotikoterapija. 6 iš 6 gairių sutariama dėl mažų abscesų gydymo antibiotikoterapija, o 7 iš 7 gairių – dėl didelių abscesų gydymo antibiotikoterapija ir drenavimu. 5 iš 7 gairių pritariama dėl Hinchey III stadijos ligoniams taikytinos antibiotikoterapijos ir gydymo atliekant pirminę anastomozę bei formuojant prevencinę ileostomą arba jos neformuojant. Ūminio divertikulito gydymo taktikų rekomendacijos sergantiesiems Hinchey IV stadija išsiskiria. 3 iš 7 gairių rekomenduojama rutiniškai atlikti planinę operaciją, įvykus komplikuoto divertikulito epizodui, 2 iš 7 gairių – susidarius striktūrų ar fistulių. 2 iš 7 gairių siūloma priimti sprendimą atsižvelgiant į paciento būklę. Konservatyvi antrinė profilaktika, įvykus ūminio divertikulito epizodui, daugumoje gairių nerekomenduojama. Išvados. UG ir KT, taikant intraveninį kontrastavimą, yra pirmojo pasirinkimo metodai diagnozuojant ūminį divertikulitą. Nekomplikuoto divertikulito atveju rutininė antibiotikoterapija nerekomenduotina. Drenavimas taikytinas tik esant dideliems abscesams, antibiotikai – esant tiek mažiems, tiek dideliems abscesams. Hinchey III stadijos ūminiam divertikulitui gydyti tinkamiausia pirminė anastomozė, formuojant prevencinę ileostomą arba jos neformuojant. Rekomendacijos dėl Hinchey IV stadijos ūminio divertikulito gydymo taktikos mokslinėje literatūroje skiriasi
Transanal Hemorrhoidal Dearterialization (THD): A Single Center Experience on 100 Consecutive Cases
Get PDFIntroduction. Surgeons, using all available means for the treatment of the hemorrhoidal disease, must make compromises between the radicality of the potential surgical treatment (to prevent recurrence) and the maintenance of the postoperative functionality of the anorectum (avoiding stricture, anal fissures, incontinence, reduction of postoperative pain etc.). Materials and methods. All patients treated with the THD method using a system manufactured by THD S.p.A., Correggio, Italy, consisting of a proctoscope equipped with a Doppler probe and a light source was used to perform the operation. Results. Out of 100 operated patients, 64 (64%) were men and 36 (36%) were women. 54 patients had third degree hemorrhoidal disease, 32 had fourth degree, 7 patients had fourth degree hemorrhoidal disease with active bleeding and 7 patients had second degree hemorrhoidal disease with active bleeding. In the follow-up period, anal fissure formation in two patients and prolapse of a hemorrhoidal node in a treated patient with fourth-degree hemorrhoidal disease were noted. Discussion. It is estimated that more than 50% of the general population will experience at least one episode of symptomatic hemorrhoids during their lifetime. Morphological and hemodynamic changes that occur in patients with hemorrhoidal disease is the finding of an increased diameter of the terminal branches of the superior rectal artery that supplies the hemorrhoidal nodes. These branches are 10–11 in number, of which ligation of up to six is allowed for effective treatment with the THD method. Conclusion. If the THD technique is used according to the established standards, postoperative complications in patients in the form of fecal incontinence and chronic pain have not been described, which is also confirmed in our series. The absence of serious complications while addressing a hemorrhoidal disease at the level of the cause of its occurrence, makes the THD+mucopexy technique applicable in most cases. Correct manipulation of the instruments, precision in dearterization, mucopexy of the rectal mucosa and submucosa are imperative for achieving excellent results
Short-Term Outcomes of Totally Extraperitoneal and Extended Totally Extraperitoneal Repair of Ventral Hernia
Get PDFSince the beginning of surgical history, treatment of hernia has evolved through different stages. Belyansky et al. reported that this technique of e-TEP can also be applied for ventral hernia repair in 2017. The retro muscular e-TEP/e-RS approach combines the advantages of the sublay position of the mesh along with the benefits of the minimal invasiveness of the procedure. A prospective observational study was conducted among 60 patients with non-complicated ventral hernia who were randomised into two groups, equally, who were further subjected to either TEP or e-TEP laparoscopic ventral hernia repair. Distribution of median duration of surgery for among the cases studied was significantly higher in Laparoscopic e-TEP repair group as compared to Laparoscopic TEP repair group. e-TEP has advantage over TEP owing to less steeper learning curve, with wide angle view, more degree of movements for instruments, and ergonomically better operative experience
Klinikinis atvejis: perkutaninė cholecistostoma kaip sveikimo pradžia
Get PDFBackground. Acute cholecystitis is one of the most frequent urgent diseases in elderly patients. Usually, the management of acute cholecystitis is through laparoscopic surgery, however, for critically ill patients it might be a dangerous invasive procedure. Therefore, percutaneous cholecystostomy is used. Hence, wordwise the role of percutaneous cholecystostomy for acute cholecystitis is controversial. Case presentation. We report the case of a 78-year-old man who was diagnosed with acute calculous cholecystitis. The patient was admitted in poor condition and over 3 days it became worse. Due to the patient’s high comorbidity index a percutaneous cholecystostomy was performed. In the postoperative course, it is complicated with subcapsular hematoma and tube dislocation. Four months later, laparoscopic cholecystectomy was performed. The postoperative period was uneventful and outcomes were excellent.Conclusion. In conclusion, percutaneous cholecystostomy can be successful and a valuable option in the short-term treatment of critically ill patients. Although, we believe that these patient’s management decision is based on the surgeon’s clinical judgment and should be individual.Įvadas. Ūminis cholecistitas – viena dažniausių senyvo amžiaus pacientų ligų. Įprastai pagrindinis gydymas yra laparoskopinė cholecistektomija, tačiau didelės rizikos pacientams šis invazyvus gydymo būdas gali būti pavojingas. Minėtais atvejais taikytinas alternatyvus gydymas – perkutaninė cholecistostoma. Vis dėlto pasaulyje jos efektyvumas prieštaringas. Klinikinis atvejis. Straipsnyje pristatomas 78 m. vyro, kuriam diagnozuotas ūmus kalkuliozinis cholecistitas, klinikinis atvejis. Pacientas paguldytas į ligoninę labai prastos būklės, per tris paras būklė dar labiau pablogėjo. Dėl didelės gretutinių ligų įvairovės pacientui atlikta perkutaninė cholecistostoma, kuri pooperaciniu laikotarpiu komplikavosi į subkapsulinę hematomą, pasireiškė cholecistostomos vamzdelio disfunkcija. Praėjus keturiems mėnesiams, atlikta laparoskopinė cholecistektomija. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus, komplikacijų nenustatyta. Išvados. Apibendrinant galima teigti, kad perkutaninė cholecistostomija gali būti sėkminga ir vertinga trumpalaikio kritinės būklės pacientų gydymo galimybė. Vis dėlto šių pacientų gydymo galimybės turėtų būtų individualios ir pagrįstos chirurgo klinikiniu sprendimu
Pacientų, sergančių Vernerio sindromu, odos opų chirurginis gydymas: literatūros apžvalga
Get PDFIntroduction. Werner’s syndrome is a rare autosomal recessive disorder characterised by premature ageing phenotypes, including skin ulcers resistant to conservative treatment. Purpose. To review the cases of surgical treatment of skin ulcers in patients with Werner’s syndrome published in the scientific literature. Methods. Scientific articles were searched using Google Scholar, PubMed and DeepDyve databases, applying the keyword “ulcer” and the word combination “Werner’s syndrome”. Based on the inclusion and exclusion criteria, 16 scientific publications were included in the review. Results. Depending on the location and nature of the ulcers in patients with Werner’s syndrome, different surgical options are available, with different surgical outcomes, such as partial or complete ulcer healing, non-healing or recurrence. Conclusions. In skin grafting, ulcers are more likely to heal incompletely or temporarily. Therefore additional treatment options can be used such as vacuum negative pressure therapy, Kirschner wires or removal of the upper layer of bone. Other grafts, such as artificial skin, are more reliable, especially in large joint areas. However, a critical assessment of each individual case is necessary before choosing surgical treatment, as these patients have different degrees of tissue blood flow, muscle atrophy and general condition.Įvadas. Vernerio sindromas – retas autosominiu recesyviniu būdu paveldimas sutrikimas, pasižymintis ankstyvo senėjimo fenotipais, tarp kurių – konservatyviajam gydymui atsparios odos opos. Tikslas – apžvelgti mokslinėje literatūroje publikuotus pacientų, sergančių Vernerio sindromu, odos opų chirurginio gydymo atvejus. Metodai. Mokslinių straipsnių ieškota publikacijų duomenų bazėse Google Scholar, PubMed ir DeepDyve, taikant reikšminį žodį „ulcer“ (liet. opa) ir žodžių junginį „Werner’s syndrome“ (liet. Vernerio sindromas). Remiantis įtraukimo ir atmetimo kriterijais, į apžvalgą įtraukta 16 mokslinių publikacijų. Rezultatai. Priklausomai nuo opų lokalizacijų ir jų pobūdžio, atskiriems pacientams, sergantiems Vernerio sindromu, taikomos įvairios chirurginės opų gydymo galimybės. Operacijų rezultatai taip pat skirtingi (opos iš dalies ar visiškai išgydytos, neišgydytos ar pasikartojančios). Išvados. Atliekant odos transplantaciją, opos dažniau sugyja ne iki galo arba laikinai. Dėl šios priežasties gali būti taikomos papildomos gydymo galimybės, tokios kaip vakuuminė neigiamo slėgio terapija, kaulo viršutinio sluoksnio pašalinimas arba įgręžimas Kiršnerio vielomis. Kitais transplantatais (pavyzdžiui, naudojama dirbtinė oda) pacientų, sergančių Vernerio sindromu, odos opos išgydomos patikimiau, ypač didžiųjų sąnarių srityse. Vis dėlto, prieš pasirenkant chirurginį gydymą, būtina kritiškai įvertinti kiekvieną konkretų atvejį, nes pacientams, kuriems diagnozuotas Vernerio sindromas, būdingas skirtingas audinių kraujotakos, raumenų atrofijos laipsnis, skiriasi ir bendroji būklė
Correction of Constricted Ear – Case Report
Get PDFIntroduction. Congenital deformities of the outer ear are common; reported incidence are from 1:6000 to 1:6830 newborns. Multitude of corrective procedures are described in the literature. Purpose of the case study. The adequate surgical treatment of the congenital constricted ear remains a challenge. Selected tailor made approach should be employed on case by case basis, thus, in this study we present our case of moderate constricted ear and the used surgical procedures done under general anesthesia, as well as the outcome of the treatment. Case report. A 6 year old girl presented in pediatric and plastic surgery department with complaint of right ear deformity from birth and additional psychological effects such as increased difficulty in social integration and lack of self- confidence. On clinical examination, we considered as constricted ear grade IIB by Tanzel. Two separate procedures under general anesthesia were done. In the first procedure, advancement of the helix and otoplasty was performed; an effective expansion, of about 1 cm in the length of the pinna was obtained. In the second procedure, about 0.5 cm expansion of the helix was performed, and also the breadth of the pinna. Conclusion. In our case, combination of Mustardé suture, helix advancement and helix cartilage graft in moderate constricted ear were a useful surgical option, producing aesthetically good results in a simple and effective way