Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Colorectal Cancer: Post-operative Complications and Their Risk Factors
Get PDFBackground. Colorectal cancer is one of the most common cancers in the world, and surgery remains the only curative treatment. However, post-operative complications impact patients’ outcomes and quality of life. Identifying risk factors for these complications is essential for improving surgical outcomes and patient safety. Methods. We conducted a retrospective study of 277 patients who underwent CRC surgery at the Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kauno Klinikos between January 1 and December 31, 2023. Data were collected on demographic, clinical, and surgical variables. Statistical analyses were performed using IBM SPSS software and included univariate and multivariate logistic regression to identify independent risk factors for postoperative complications. Results. The overall postoperative complication rate was 22.7%, with anastomotic leakage being the most common complication (8.2%). Logistic regression analysis identified older age as the only statistically significant independent risk factor for postoperative complications (p = 0.016). While urgent surgery and intra-operative complications showed strong associations with increased risk, these were not statistically significant in multivariate analysis. Conclusion. Our study highlights older age as a critical risk factor for postoperative complications in CRC surgery. Although the study is limited by its retrospective design and single-center sample, it provides valuable insights for improving patient outcomes
Burnos mikrobiota: inovatyvus požiūris į storosios žarnos vėžio diagnostiką
Get PDFBackground. Colorectal cancer is one of the most common and deadly oncological diseases worldwide. Current early diagnostic methods, such as the fecal occult blood test, often lack sufficient sensitivity and specificity, making them potentially unreliable for detecting the disease at an early stage. Recently, an increasing number of studies have highlighted the influence of the microbiota, particularly oral bacteria, on colorectal oncogenesis and their potential use in early diagnostics. The aim of this review is to discuss alterations in the oral microbiota as potential diagnostic biomarkers for colorectal cancer and to assess their reliability and clinical applicability. Methods. This is a literature review analyzing the latest scientific studies selected from the Web of Science, PubMed, Scopus, and ScienceDirect databases. The review examines the translocation of oral microbiota to the gut, their association with intestinal dysbiosis, chronic inflammation, changes in immune response, and the development of colorectal cancer. Results. It was found that certain oral bacterial species, such as Fusobacterium, Porphyromonas, Parvimonas, Faecalibacterium, Rothia, and Tannerella, are frequently detected in colorectal tumor tissues compared to healthy intestinal mucosa. Studies show that these bacteria can migrate from the oral cavity to the gut, colonize the intestinal mucosa, trigger chronic inflammation, and disrupt immune responses and oncogenic regulatory pathways through various mechanisms. Diagnostic models based on oral microbiota taxonomy demonstrated high accuracy (AUC 0.83–0.94) in detecting colorectal cancer, especially when combining saliva and stool samples. Furthermore, some studies suggest that identifying specific oral bacteria may also aid in detecting early precancerous lesions, such as colorectal adenomas, emphasizing their value in early-stage diagnosis. Conclusions. Oral microbiota bacteria hold significant potential as non-invasive and sensitive biomarkers for the early detection of colorectal cancer. In the future, integrating these findings into clinical practice may considerably enhance early diagnostic capabilities for this disease.Įvadas. Storosios žarnos vėžys – viena iš dažniausių ir didžiausią mirštamumą lemiančių onkologinių ligų pasaulyje. Šiandien taikytini ankstyvosios diagnostikos metodai (pavyzdžiui, slapto kraujo išmatose testas) pasižymi ribotu jautrumu ir specifiškumu, todėl gali būti nepakankamai patikimi nustatant ligą ankstyvojoje stadijoje. Pastaruoju metu vis daugiau tyrimų atskleidžia mikrobiotos, ypač burnos bakterijų, įtaką storosios žarnos onkogenezei ir galimą potencialą anksti diagnozuoti ligą. Šio tyrimo tikslas – aptarti burnos mikrobiotos pokyčius kaip galimus storosios žarnos vėžio diagnostinius biožymenis, įvertinti jų patikimumą ir klinikinį pritaikomumą. Metodai. Tai apžvalginis darbas, kuriame analizuojami naujausi moksliniai tyrimai, atrinkti iš Web of Science, PubMed, Scopus ir ScienceDirect duomenų bazių, nagrinėjantys burnos mikrobiotos translokaciją į žarnyną, jos sąsajas su žarnyno mikrobiotos disbioze, lėtiniu uždegimu, imuninio atsako pokyčiais ir storosios žarnos kancerogeneze. Rezultatai. Nustatyta, kad tam tikrų burnos bakterijų rūšių, kaip Fusobacterium, Porphyromonas, Parvimonas, Faecalibacterium, Rothia ir Tannerella, dažnai randama storosios žarnos navikiniuose audiniuose, palyginti su sveika žarnyno gleivine. Tyrimai rodo, kad šios bakterijos gali migruoti iš burnos į žarnyną, kur kolonizuoja žarnyno gleivinę, sukelia lėtinį uždegimą ir įvairiais mechanizmais slopina imuninį atsaką bei onkogeninių procesų reguliaciją. Diagnostiniai modeliai, paremti burnos mikrobiotos taksonomija, leidžia itin tiksliai (AUC 0,83–0,94) nustatyti storosios žarnos vėžį lyginant sergančiųjų ir sveikų asmenų (kontrolinė grupė) rodiklius, ypač derinant seilių ir išmatų mėginius. Be to, kai kurie tyrimai parodė, kad specifinių burnos bakterijų nustatymas gali būti naudingas diagnozuojant ne tik pažengusį vėžį, bet ir ankstyvąsias ikivėžines stadijas, pavyzdžiui, aptinkant storosios žarnos adenomas. Tai dar labiau sustiprina biožymenų galimybes ankstyvojoje storosios žarnos vėžio diagnostikoje. Išvados. Burnos mikrobiotos bakterijos turi didelį potencialą kaip neinvazinis ir jautrus biožymuo storosios žarnos vėžio ankstyvojoje diagnostikoje. Ateityje, tyrimus integravus į klinikinę praktiką, galima reikšmingai pagerinti ankstyvojo storosios žarnos vėžio nustatymo galimybes
XI Lietuvos koloproktologų draugijos suvažiavimas ir Jungtinės Karalystės bei Tarptautinės universiteto kolorekalinių chirurgų draugijos perspektyvos
Get PDFKamptodaktilija: literatūros apžvalga ir klinikinis atvejis
Get PDFCamptodactyly is a congenital hand deformity characterized by a fixed flexion contracture, most commonly affecting the fifth finger. This literature review and case report highlight the clinical manifestations, and treatment options for camptodactyly. Occurring in approximately 1% of the population, the condition may be unilateral or bilateral and varies widely in severity [1–3]. Camptodactyly often appears at birth or during puberty, linked to genetic mutations, usually sporadic or autosomal dominant in nature [4, 5] painless, non-neurogenic flexion deformity at the proximal interphalangeal joint of the little finger, which may occur in isolation or in various developmental dysmorphology syndromes. In a ten-year survey of almost 10,000 consecutive neurology outpatient referrals, using a passive case finding strategy, camptodactyly was observed with a frequency of 0.43%. All were cases of isolated camptodactyly, and all but one were asymptomatic. Camptodactyly was more often bilateral, often asymmetric, than unilateral. A family history was common, sometimes with intrafamilial heterogeneity (symmetry, degree of angulation. Treatment remains controversial, with non-surgical options preferred for mild cases. Surgical intervention is considered when functionality is impaired. In this case, a patient with bilateral fifth finger contractures since birth managed the condition without surgery [3, 6]. This report aims to illustrate current understanding of camptodactyly’s natural course and discusses therapeutic strategies for better clinical outcomes.Kamptodaktilija – įgimta rankos deformacija, pasireiškianti fiksuota lenkiamąja kontraktūra, dažniausiai paveikianti penktąjį pirštą. Šioje literatūros apžvalgoje ir klinikinio atvejo aprašyme nagrinėjamas kamptodaktilijos klinikinis pasireiškimas ir gydymo galimybės. Liga pasireiškia 1 proc. populiacijos, gali būti vienpusė ar abipusė [1–3]. Kamptodaktilija dažniausiai nustatoma gimus arba paauglystėje. Etiologija susijusi su genetiniais pakitimais, įprastai atsirandančiais atsitiktinai arba paveldimais autosominiu dominantiniu būdu [4, 5]painless, non-neurogenic flexion deformity at the proximal interphalangeal joint of the little finger, which may occur in isolation or in various developmental dysmorphology syndromes. In a ten-year survey of almost 10,000 consecutive neurology outpatient referrals, using a passive case finding strategy, camptodactyly was observed with a frequency of 0.43%. All were cases of isolated camptodactyly, and all but one were asymptomatic. Camptodactyly was more often bilateral, often asymmetric, than unilateral. A family history was common, sometimes with intrafamilial heterogeneity (symmetry, degree of angulation. Kamptodaktilijos gydymas išlieka diskutuotinas. Lengvesniais atvejais teikiama pirmenybė konservatyviam gydymui. Kontraktūroms ribojant plaštakos funkciją, taikomas chirurginis gydymas. Straipsnyje pateikiamas atvejis, iliustruojantis kamptodaktilijos diagnostiką ir gydymą
Vaikui diagnozuotos kasos solidinės pseudopapilinės karcinomos chirurginis gydymas ir pooperacinės komplikacijos: atvejo analizė
Get PDF Solid pseudopapillary neoplasm (SPN) of the pancreas is a rare pancreatic neoplasm with low malignant potential, most commonly occurring in young patients. Although this condition is more frequently diagnosed in adults, it accounts for approximately 8–12% of all pancreatic tumors in children. The diagnosis of SPN is challenging due to its often asymptomatic nature, with tumors typically remaining undetected until they reach a considerable size of 5–7 cm. Furthermore, some patients may present with nonspecific symptoms, which can complicate the diagnosis. The treatment of choice is formal pancreatic resection, during which the tumor is radically removed. Although the long-term prognosis for SPN is generally favorable, postoperative complications such as pancreatic fistulas are common. Treatment of these complications may require antibiotic therapy and drainage of peripancreatic fluid collections. This article presents a clinical case in which a 15-year-old girl was incidentally diagnosed with a solid pseudopapillary carcinoma located in the tail of the pancreas, and underwent formal pancreatic resection. We discussed the importance of close postoperative monitoring and the potential causes of postoperative complications. Kasos solidinė pseudopapilinė karcinoma (SPN) – reta, mažo piktybiškumo potencialo kasos neoplazma, dažniausiai pasireiškianti jauniems pacientams. Nors liga dažniau diagnozuojama suaugusiesiems, SPN sudaro apie 8–12 proc. visų vaikams nustatomų kasos navikų. Diagnostiką apsunkina tai, kad dažniausiai navikai ilgą laiką nesukelia jokių simptomų, todėl aptinkami jau dideli – 5–7 cm. Be to, daliai sergančiųjų gali pasireikšti nespecifiniai simptomai, kurie taip pat gali komplikuoti diagnostinį procesą. Pirmojo pasirinkimo gydymas – kasos rezekcinė operacija, kurios metu radikaliai pašalinamas navikas. Ilgalaikė SPN prognozė įprastai gera, tačiau pooperaciniu laikotarpiu dažnai išsivysto kasos fistulė, kuriai gydyti gali reikėti antibiotikų terapijos ir parapankreatinio skysčio sankaupų drenavimo. Straipsnyje pristatomas klinikinis atvejis, kai 15 m. mergaitei atsitiktinai diagnozuota kasos solidinė pseudopapilinė karcinoma, lokalizuota kasos uodegoje, ir atlikta formali kasos rezekcija. Aptariama atidaus paciento stebėjimo pooperaciniu laikotarpiu svarba, galimos pooperacinių komplikacijų priežastys
Krūtinės angos sindromas: literatūros apžvalga ir klinikinis atvejis
Get PDFThoracic outlet syndrome (TOS) is a clinical entity comprising a constellation of symptoms resulting from compression of the neurovascular bundle in the thoracic outlet. Vascular, neurological, and neurovascular types of TOS are distinguished according to the structures affected. The most common form of TOS is neurological, occurring in up to 95% of cases. TOS is a common neurological disease with a wide range of symptoms. It is still little known to medical professionals and is often undiagnosed or diagnosed late.
This study provides a literature review of the symptomatology and treatment methods for TOS, highlighting certain symptoms not previously documented in the literature and presenting an illustrative clinical case. A 67-year-old female reported left arm pain following a muscle biopsy conducted for suspected polymyositis. The pain radiated to the inner arm, shoulder blade, and distal parts of the arm. The patient had been experiencing chronic facial and head pain, as well as nausea, for 35 years. Examination revealed arm weakness and positive thoracic outlet syndrome (TOS) provocation tests. Brachial plexus decompression were performed, resulting in an excellent treatment outcome.
This case highlights the complexity of TOS presentations and the importance of considering TOS in differential diagnoses.Krūtinės angos sindromas (KAS) apima visumą simptomų, kylančių dėl neurovaskulinio pluošto kompresijos krūtinės angoje. Išskiriami kraujagyslinio, neurologinio ir neurovaskulinio KAS tipai [1]. Neurologinis KAS (nKAS) laikomas dažniausiu ir, kaip nurodoma kai kuriuose mokslo darbuose, pasireiškia iki 95 proc. atvejų. nKAS gali pasireikšti galvos, viršutinės galūnės, kardiologiniais ar kojų simptomais. Medicinos darbuotojams KAS dar mažai žinoma liga, dažnai neįtariama, diagnozuojama klaidingai arba vėlai.
Šiame darbe sistemingai apžvelgiama ligos simptomatika ir gydymo metodai, pateikiami kai kurie mokslinėje literatūroje neminimi simptomai, aptariamas iliustratyvus klinikinis atvejis. 67 m. moteris skundėsi kairės rankos skausmu, kilusiu atlikus raumens biopsiją dėl įtarto polimiozito. Skausmas plito į žasto vidinę pusę, mentę, žemesnes rankos dalis. Pacientę 35-erius metus kankino veido ir galvos skausmai, pykinimas. Nustatytas rankos silpnumas ir teigiami KAS provokaciniai testai. Pacientei atlikta petinio rezginio dekompresija, pasiekta puikių gydymo rezultatų
Charcot-Marie-Tooth ligos sukeltų pėdos ir čiurnos deformacijų gydymas: klinikinių atvejų apžvalga
Get PDFCharcot-Marie-Tooth (CMT) disease is a genetic neurological disorder that affects the peripheral nerves, leading to impaired muscle strength and sensory function [1]. The disease is characterized by motor and sensory disturbances in the limbs, as well as foot deformities, most commonly pes cavus [2]. Due to amyotrophy in CMT, the muscles are unable to stabilize the joints, resulting in deformities. Improper joint positioning leads to abnormal loading, accelerated cartilage wear, osteoarthritis, and deformities such as equinus, cavus, varus, and valgus [3]. As there is no specific treatment for CMT, symptomatic management and rehabilitation are applied [4]. Surgical intervention is recommended in cases of severe deformities and joint osteoarthritis. Surgical options include soft tissue procedures, corrective osteotomies, arthrodeses, or ankle joint arthroplasty [7, 9, 10]. Early surgical intervention can halt the progression of deformities [17]. This article presents two cases of patients with CMT. The first patient developed cavovarus deformity and end-stage osteoarthritis of both the ankle and subtalar joints. Surgical treatment involved tibiotalocalcaneal (TTC) arthrodesis with an intramedullary nail. The second, younger patient developed cavovarus deformity, which was corrected through early surgical interventions, including bilateral calcaneal axis-correcting osteotomies, subtalar joint arthrodeses with screws, Achilles tendon lengthening, closed wedge osteotomies of the first metatarsals, and lateral ankle ligament reconstruction of the left foot due to ankle joint instability.Charcot-Marie-Tooth (CMT) liga – genetinė nervų sistemos liga, sukelianti periferinių nervų pažeidimus, dėl kurių sutrikdoma raumenų jėga ir jutimo funkcijos [1]. Šiai ligai būdingi galūnių motorikos ir jutimo sutrikimai bei pėdos deformacijos, dažniausia – pes cavus [2]. Sergant CMT liga, dėl amiotrofijos raumenys negeba stabilizuoti sąnarių, todėl vystosi deformacijos, netaisyklinga padėtis sukelia netinkamą apkrovą, greitesnį kremzlės dėvėjimąsi, artrozę bei equinus, cavus, varus, valgus deformacijas [3]. Specifinio CMT ligos gydymo nėra, todėl taikomas simptominis gydymas ir reabilitacija [4]. Esant sunkioms deformacijoms ir sąnarių artrozei, rekomenduojamos chirurginės intervencijos. Chirurgiškai galima atlikti minkštųjų audinių operacijas, koreguojančias osteotomijas, artrodezes arba čiurnos sąnario artroplastiką [7, 9, 10]. Ankstyva chirurginė intervencija gali sustabdyti deformacijų progresavimą [17].
Šiame straipsnyje aptariami dviejų pacienčių, sergančių CMT liga, atvejai. Pirmajai pacientei išsivystė cavovarus deformacija, paskutinių stadijų čiurnos ir subtalarinio sąnario artrozė abiejose kojose. Chirurginiam gydymui pasirinkta tibiotalokalkaninė (TTC) artrodezė intrameduline vinimi. Antrajai, jaunesnei pacientei, išsivystė cavovarus deformacija, kuri ištaisyta atlikus ankstyvas chirurgines intervencijas: abiejų kulnakaulių ašį koreguojančias osteotomijas, subtalarinių sąnarių artrodezes sraigtais, Achilo sausgyslių ilginimą, pirmų padikaulių uždaro kampo kylines osteotomijas ir kairės kojos lateralinių čiurnos sąnario raiščių plastiką dėl čiurnos sąnario nestabilumo