Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
KNYGOS ISTORIJA SUOMIJOJE NUO XVIII A. IKI MŪSŲ DIENŲ (ANGLŲ K.)
No full textIn this paper, I shall introduce the research of book history in Finland during the last 300 years. How has book science developed from the eighteenth century onwards, what have been the main themes, and for what specific reasons have they become of central importance in the different periods of book history? And, last but not least, what methods have scholars used in book historical research?Faculty of Theology, University of HelsinkiVuorikatu 3, Box 4, 00014 Helsinki, FinlandE-mail: [email protected]Šios apžvalgos tikslas – pateikti įvadą į Suomijos knygos istorijos tyrimus per pastaruosius 300 metų: kaip knygos mokslas vystėsi nuo aštuonioliktojoamžiaus iki dabar, kokios buvo pagrindinės temos ir dėl kokių specifinių priežasčių jos tapdavo itin reikšmingos skirtingais knygos istorijos laikotarpiais, pagaliau, kokiais metodais mokslininkai naudojosi istoriškai tirdami knygą.Pirmiausia knygos istorija Suomijoje susidomėjo bibliotekininkai, kurių veikla iš pradžių buvo sutelkta į Turku akademijos fondų katalogavimą. Henrikas Gabrielius Porthanas, paskirtas Turku akademijos iškalbos profesoriumi 1777 metais, dirbo Akademijos bibliotekos bibliotekininku. H. G. Porthanas buvo pirmasis Suomijoje, išsamiai rašęs apie Akademijos biblioteką.Kai gaisras 1827 metais suniokojo visus Turku akademijos bibliotekos fondus, Rusijos imperatorius perkėlė Suomijos sostinę ir Akademiją į Helsinkį, todėl bibliotekos fondų atkūrimą reikėjo pradėti nuo nulio. Fredrikas Wilhelmas Pippingas, kuris tuo metu dirbo Universiteto bibliotekos bibliotekininku, pradėjo organizuoti knygų komplektavimą. Jis studijavo knygas ir domėjosi jų spausdinimu bei gamyba. Taip sukaupti empiriniai duomenys leido jam sukurti pirmąją Suomijos spaudinių bibliografiją. F. W. Pippingo bibliografija stebina savo modernumu, joje galima įžiūrėti senųjų knygų katalogavimo taisyklių, kurios buvo suformuluotos daug vėliau.XX amžiaus pradžioje susidomėjimas Suomijos knygų istorija prasiplėtė. Atsirado leidinių daugelyje svarbių jos sričių. Buvo atliekami ir leidžiami knygų leidybos, knygų prekybos ir spausdinimo tyrimai. Penktąjį ir šeštąjį XX amžiaus dešimtmečius daugelis Suomijos nacionalinės bibliotekos bibliotekininkų domėjosi įvairiais Suomijos knygos istorijos aspektais. Toini Melander rašė apie spaustuves ir proginius spaudinius, Jorma Vallinkoski – apie Universiteto bibliotekos istoriją ir Turku akademijos disertacijas, Henrikas Gronroosas specializavosi kaip knygų savininkų šaltinių žinovas.Per devintąjį ir dešimtąjį XX a. dešimtmečius Suomijos nacionalinė biblioteka ir Helsinkio universiteto Bažnyčios istorijos katedra inicijavo projektą ir pradėjo kataloguoti Fennica literatūrą nuo 1488 iki 1800 metų. Projekto metu buvo paskelbtas ankstyvosios Fennica vadovas, kurį redagavo Tuija Laine, ir dvitomis apie pirmąsias Suomijos spaustuves. Jo autorė Anna Perälä vėliau rašė apie senąsias spaustuves, spaudinius bei iliustracijas. Projekte dalyvavę tyrėjai pradėjo skaityti knygos istorijos paskaitas Helsinkio universitete ir 1996 metais išleido knygotyros metodologijos knygą Kirjahistoria. Johdatus tutkimukseen.Pirmajam XXI a. dešimtmečiui būdinga aktyvi knygos istorijos srities leidybinė veikla. Paskelbti mokslinių projektų duomenys apie knygų prekybą, knygas ir Švietimo epochą, knygrišystę, raštą ir skaitymą. Daugelis senųjų knygų kolekcijų, surinktos įvairių draugijų, mokyklų bei panašių organizacijų, atsidūrė skirtingose bibliotekose, todėl šiuo metu vykdomi arba jau baigti vykdyti keli su tuo susiję senųjų knygų katalogavimo projektai
INSTITUCINĖS TALPYKLOS IR UNIVERSITETŲ MOKSLINIŲ REZULTATŲ PUBLIKAVIMAS: ŠVEDIJOS REGIONINIO UNIVERSITETO ATVEJIS
Get PDFThe article presents a study that is based on the statistical analysis of the data from the university institutional repository, on the analysis of the university documents regulating the publishing of research results, interviews with the policy makers in the university and with active researchers, as well as the analysis of the survey data collected from the research staff. The problem that the study holds in focus was introduction and perception of open access publishing among researchers. This problem was related to the general publishing policy in Swedish universities and the policies of research funding on the national and institutional levels. The actual study was carried out as a case study of a medium regional university in Sweden. The university holds research rights in several research areas and supports open access through institutional publishing policy. The study included several methods that helped providing answers to the following questions: What are the provisions of the University management that lead to the formulation of the policy requirements for publishing research results?What is the impact of publishing policies on the actual publication of research results?How do the researchers perceive the publishing policy of the University, the requirements and open access?What do the researchers know about the functions of the institutional repository at the University and the repository data quality problems?The results of the study show that the publishing policy of the university seeks to increase the visibility of the university in scholarly communication, create open access to the research results of the university and improve the quality of published documents. It also emphasizes the responsibility of researchers for the quality of publications and the data that represents them. The knowledge of the university researchers about the publication processes and the potential of open access, about the consequences of the transfer of copyright to publishers or other processes related to modern scholarly communication is rather limited. Though their attitudes towards open access are positive, the responsibility of a researcher for implementation of open access and the quality of the data or documents accessible through it is not recognized. Successful implementation of the publishing policies in the university require continued information literacy education for researchers and increased consultations about publishing changes. This could become a natural extension of library functions related to both its work with institutional repository and information literacy.Vilniaus universiteto Knygotyrosir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaŠvedijos bibliotekininkystės ir informacijos mokslomokykla, Buroso universitetasHögskolan i Borås, SE-501 90 Borås, SverigeEl. paštas: [email protected]Švedijos bibliotekininkystės ir informacijos mokslomokykla, Buroso universitetasHögskolan i Borås, SE-501 90 Borås, SverigeEl. paštas: [email protected] Straipsnyje aprašomas tyrimas grindžiamas statistine institucinės talpyklos duomenų bazės ir reglamentuojančiųjų universiteto dokumentų analize, interviu su universiteto vadovais ir aktyviais mokslininkais duomenimis bei universiteto mokslininkų atsakymų į anketą analize. Tyrimo rezultatai rodo, kad Švedijos universiteto leidybinė politika orientuojama į kuo didesnį universiteto matomumą mokslinėje komunikacijoje, atvirosios prieigos kūrimą ir per ją prieinamų dokumentų kokybės užtikrinimą bei mokslininkų atsakomybės už leidinių ir duomenų apie juos kokybę didinimą. Tačiau tiriamo universiteto mokslininkų žinios apie leidybos procesus, atvirosios prieigos galimybes, autorių teisių perdavimo pasekmes bei kitus su šiuolaikine moksline komunikacija susijusius procesus bei reiškinius yra gana ribotos. Norint sėkmingai įgyvendinti universiteto leidybinės politikos nuostatas, būtina mokslininkus nuolat šviesti ir konsultuoti šiais klausimais. Tai galėtų būti natūrali universiteto bibliotekos funkcija, pratęsianti jos darbą su institucine talpykla bei informacinio raštingumo ugdymu
NAUJOS KNYGOS ISTORIJOS TYRIMŲ IR PEDAGOGIKOS KRYPTYS (ANGLŲ K.)
No full textThis article addresses contemporary trends in the history of the book, focusing on both research and teaching. Given the great complexity of the interdisciplinary study of book science (called ‘book history’ or ‘the history of the book’ in North America and Britain, and l’histoire du livre in France), students may be confused or overwhelmed when the subject is introduced. They may legitimately ask what they can expect to learn, and how the subject will be organized. This is especially relevant because their generation has grown up with computers and with digital texts, and also with a cultural discourse of globalization. The article considers the challenges of teaching and learning the history of the book from two points of view, both of which have produced rich results in research over the past twenty to thirty years. The first identifies each individual book as a means of communication and cultural transfer; the second incorporates “the book” as a conceptual category in larger historical narratives working from the perspectives of time and space. While both perspectives can be of value for an introduction to this protean subject, neither offers a fully satisfactory response to the challenge of producing a coherent narrative. There is a discussion of transnational approaches to the history of the book; these are compared favourably to the more limited national approach, but the scholarly impulse to undertake the latter is contextualized. The article concludes with a discussion of Digital Humanities and demonstrates how this new field of study can work collaboratively with scholars in book history.University of Windsor401 Sunset Ave, Windsor, ON N9B 3P4, CanadaE-mail: [email protected] nagrinėjamos naujos knygos istorijos – tiek teorijos, tiek mokymo pedagogikos kryptys. Atsižvelgiant į tai, koks sudėtingas yra tarpdisciplininis mokymas apie knygas (Šiaurės Amerikoje ir Britanijoje vadinamas „book history“ arba „the history of the book“, Prancūzijoje – „l’histoire du livre“), jį studijuojantys asmenys sutrinka ir pasimeta pradėdami pažintį su šiuo dalyku. Jie visiškai teisėtai klausia, ko juos siekiama išmokyti ir kaip mokomasis dalykas bus pateikiamas. Tai ypač svarbu, nes naujoji karta išaugo kompiuterių ir skaitmeninių tekstų terpėje. Be to, reikia atsižvelgti į kultūrinio diskurso globalizaciją. Straipsnyje nagrinėjamos knygos istorijos mokymo bei mokymosi problemos dviem požiūriais, kurie per pastaruosius du tris dešimtmečius davė vaisingų tyrinėjimo rezultatų. Pirmuoju požiūriu kiekviena atskira knyga identifikuojama kaip komunikacijos ir kultūrinių mainų priemonė, o antruoju – į „knygą“ žvelgiama kaip į konceptualinę kategoriją platesnėje laiko ir erdvės veikiamoje istorinėje pasakojimo erdvėje. Nors abu požiūriai gali būti vertingi pristatant tokį takų dalyką, nė vienas iš jų neduoda visiškai patenkinamo atsakymo, kaip reikėtų konstruoti rišlų pasakojimą. Diskutuojama apie tarptautines knygos istorijos įžvalgas, kurios vertinamos palankiau negu labiau ribotos tautinės, tačiau tyrėjui kyla noras visa tai labiau kontekstualizuoti. Straipsnio pabaigoje aptariama skaitmeninės humanitarikos sąvoka ir būdai, kaip šiame naujame mokslinių tyrimų bare galėtų bendradarbiauti knygos istorijostyrėjai
SPAUDOS GYVENIMO STEBĖSENA IR KONTROLĖ ANTANO SMETONOS AUTORITARINIO REŽIMO METAIS
Get PDFVilniaus universiteto Knygotyros irdokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
KNYGOS ISTORIJOS POPULIARINIMAS ESTIJOS VADOVĖLIUOSE IR PERIODINĖJE SPAUDOJE (XIX A.–1917 M.) (ANGLŲ K.)
No full textThe academic research on book history in Estonia started in the 1920s when the conditions of an independent state made it possible to develop national science on a full scale. Prior to the emergence of scholarly studies, Estonian intellectuals used to concentrate on the popularisation of sciences. The article deals with the communication of popular knowledge on book history in the Estonian language during the 19th century and the beginning of the 20th century (until 1917). The sample includes textbooks and articles in the periodical press. No separate books on this topic were issued during the period under study.In order to establish the representation of book-historical topics in Estonian textbooks and periodical publications, the study employs the bibliometric approach and thematic analysis. The latter is based on the model elaborated by T. R. Adams and N. Barker. Among textbooks, readers and special history textbooks were chosen for the study. The sample of periodical press includes all the news and articles on the topic in all the Estonian-language newspapers and magazines identified on the basis of the card catalogue of the Archive Library of the Estonian Literary Museum.The results of the study demonstrate that one third of the readers issued during the period under study and nearly all history textbooks included pieces of reading on book and printing history. The first treatments of the topic in periodicals were issued in the 1820s. However, the more regular communication of the topic started in the 1880s. The press gave preference to the Estonian book history and the history of writing. Thus, the treatment of the topics helped to shape the national consciousness of Estonian people, enlightening the origins and development of the national book culture.Tallinn University, Institute of Information StudiesNarva mnt 25, 10120 Tallinn, EstoniaE-mail: [email protected] nacionalinis mokslas Estijoje iš esmės prasidėjo dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje, susikūrus nepriklausomai Estijos valstybei. Iki to laiko intelektinis elitas daugiausia telkė dėmesį į mokslinių idėjų populiarinimą estų kalba. Tą patį galima pasakyti apie knygos istorijos tyrinėjimus, kurie irgi prasidėjo trečiajame dešimtmetyje.Šiame straipsnyje tiriama, kaip estiškai kalbantiems gyventojams buvo pristatomos knygos istorijos žinios devynioliktajame amžiuje ir dvidešimtojoamžiaus pradžioje (iki 1918 metų). Kadangi šia tema per visą nagrinėjamą laikotarpį nebuvo išleista nė vienos knygos, tyrime teko nagrinėti pavyzdžius iš vadovėlių (skirtų paprastiems skaitytojams ir istorikams) bei iš įvairiausiuose laikraščiuose ir žurnaluose publikuotų straipsnių. Vadovėlių paieška atlikta tiesioginės prieigos kataloge ESTER, o straipsniai identifikuoti remiantis Estijos literatūros muziejaus kortelių katalogu.Siekiant nustatyti, kaip knygos istorijos tematika pristatoma estiškuose vadovėliuose ir periodiniuose leidiniuose, tyrime naudojami bibliometrijosmetodai ir teminė analizė. Pastarasis remiasi knygos tyrimo modeliu, kurį išplėtojo T. R. Adams ir N. Barker. Jis apima penkis knygos gyvenimo įvykius: tai leidyba, gamyba, platinimas, priėmimas ir išlikimas. Jų seka sudaro komunikacijos sistemą. Koduojant tekstus atsižvelgiama ir į geografinį aspektą, skiriami straipsniai apie bendrąją knygos istoriją (Gutenbergo išrasta spauda ir tolesnė knygos ir spausdinimo raida), Rusijos knygos istoriją ir Estijos knygos istoriją.Temų, susijusių su knygos istorija, populiarinimas estų kalba prasidėjo pirmoje XIX amžiaus pusėje, bet reguliaresnis tapo antroje šio amžiaus pusėje. Jau pirmasis reguliarus laikraštis estų kalba „Marahva Näddala-Leht“ („Valstiečio savaitraštis“), leistas amžiaus pradžioje, gana plačiai rašė apie spaudos atsiradimą ir Estijos knygos istorijos pradžią. Kitas gana išsamus spausdinimo ir popieriaus gamybos aprašymas pasirodė mokslo populiarinimo žurnale „Ma-ilm ja mõnda, mis seal sees leida on“ (1849) („Pasaulis ir šis bei tas, kas jame yra“). Šis žurnalas nebuvo labai paplitęs jo leidimo metu, bet paskesniais dešimtmečiais labai išpopuliarėjo. Jis buvo plačiai naudojamas mokyklose kartu su skaitinių knygomis ir specialiais istorijos vadovėliais. Apskritai, tik trečdalyje skaitinių knygelių užsimenama apie pagrindinius knygos istorijos įvykius, nors šia tema kalbama beveik visuose istorijos vadovėliuose, išleistuose aptariamuoju laikotarpiu. Antroje XIX amžiaus pusėje tarp skaitytojų populiariausia buvo (1867–1906 metais pasirodė 16 knygos leidimų) C. R. Jakobson Kooli Lugemise raamat („Mokyklos skaitinių knyga“), kurioje buvo ir tekstas apie knygos istoriją.Per 60 metų (1857–1917) periodinėje spaudoje šia tema pasirodžiusių tekstų skaičius buvo gana kuklus (iš viso 41: naujienų žinutės ir straipsniai). Aplinka tekstams, aptariantiems knygas, buvo palanki – XIX amžiaus pabaigoje dauguma estų buvo raštingi, ir nemažai šeimų namie turėjos kelias bent jau religinio turinio knygas. Periodinėje spaudoje knygos istoriniai aspektai reguliariau buvo aptariami nuo devintojo dešimtmečio, kai oficialioji valdžia savo politiką pasuko rusifikacijos kryptimi ir spaudai teko atsisakyti ideologinių barnių bei atkreipti dėmesį į kultūrinį švietimą. Žinutės ir straipsniai periodiniuose leidiniuose pasirodydavo sporadiškai ir buvo išsklaidyti po įvairius leidinius. Kai kurie leidiniai, pavyzdžiui, laikraščiai „Postimees ir Olevik“ bei žurnalas „Linda“, knygos istorijos reikalus nušviesdavo reguliariau. K. A. Hermann ir A. Grenzstein, atitinkamai „Postimees“ ir „Olevik“ savininkai, aktyviai dalyvavo knygų versle, rašė, redagavo ir leido įvairias publikacijas, kurios buvo spausdinamos jų spaustuvėse. Tai tikriausiai ir paskatino jų domėjimąsi šia sritimi. Periodiniai leidiniai daugiausia dėmesio skyrė Estijos knygos istorijai ir rašto sistemų istorijai.Skaitinių knygos ir straipsniai periodiniuose leidiniuose neblogai supažindino skaitančiąją visuomenę su esminiais knygų ir rašto istorijos klausimais. Šie tekstai įnešė savo indėlį į tautinės sąmonės ir nacionalinės tapatybės formavimą. Šis periodas parengė dirvą ateinančiam vystymosi etapui, kai Estijos knygos istorija tapo nacionalinių tyrinėtojų mokslinio darbo objektu
RUSIŠKOJI MICHAILO KUFAJEVO BIBLIOLOGIJOS MOKYKLA (RUSŲ K.)
No full textСтатья посвящена влиянию на российское книговедение выдающегося ученого Михаила Николаевича Куфаева. Не создавший своей книговедческой школы в 1920-е годы, в период расцвета своего творчества, вследствие изменения политической и идеологической обстановки в СССР 1930-х годов, несправедливо обвиненный, а впоследствии забытый, М. Н. Куфаев оказался весьма востребован современным российским книговедением, во многом формирующимся на основе его теоретических положений. Именно в современном книговедении М. Н. Куфаев нашел своих последователей и своих учеников.Российская национальная библиотекаОтдел библиографии и краеведенияСадовая ул., 18, Санкт-Петербург, РоссияE-mail: [email protected] nagrinėjama žymaus mokslininko Michailo Kufajevo įtaka Rusijos knygos istorijai. Savo veikaluose M. Kufajevas itin daug dėmesio skyrė knygos filosofijai, knygos mokslo filosofiniams bei metodologiniams pagrindams, knygos istorijai, bibliosociologijai. Kurdamas savo teoriją apie knygos mokslą, M. Kufajevas daugiausia naudojosi Badeno filosofijos mokyklos principais. Jo nuomone, knygos mokslas turėtų būti priskirtas prie „ideografinių“ mokslų, kurie analizuoja atskirus reiškinius ir jų istoriškai unikalias ypatybes, o ne prie jų priešingybės – „nomotetinių“ mokslų, kurie tiria realybę reiškinių priklausomybės nuo visuotinių jų būtį valdančių dėsnių. Kufajevas pabrėžė unikalią ir „idealią“ knygos kilmę, teigė, kad kiekviena knyga yra asmenybės saviraiškos rezultatas. Jam knyga buvo regimajame daikte įkūnyta mintis ir žodis. Jo nuomone, „materialaus“ knygos egzistavimo „komunikacijos plotmėje“ ir „komunikacijos procese“ tyrimai priklauso prie bibliosociologinių mokslų, kurie vertina knygos socialinę vertę – taigi, nustato tam tikras taisykles, kurios pagal apibrėžimą jau priklauso nomotetikai.M. Kufajevo teorija remiasi Vakarų Europos tradicija ir, be abejonės, jo metodologinės bei teorinės mintys buvo būdingos ir kitiems žymiems Rusijos knygos mokslo tyrėjams – Nikolajui Lisovskiui ir Aleksandrui Loviaginui. Vis dėlto 1920-ųjų ir 1930-ųjų metų sandūra Rusijoje buvo pažymėta kaip mokslo ideologizavimo pradžia, o per ketvirtąjį dešimtmetį M. Kufajevo mokslas buvo pasmerktas kaip buržuazinis, idealistinis ir formalistinis. Jis nebegalėjo tęsti savo mokslo krypties, nes trečiojo dešimtmečio pabaigoje politinė ir ideologinė padėtis SSRS smarkiai pasikeitė ir Kufajevo darbai buvo aršiai kritikuojami, o vėliau nepateisinamai užmiršti.Vis dėlto M. Kufajevo teorinės prielaidos tapo pagrindu dabartiniams Rusijos knygų mokslo tyrimams. Šių dienų tyrėjai mano, kad jo idėjos yra ypač reikšmingos dabarties humanitariniams mokslams. Sekdami M. Kufajevu, jie tyrinėja bibliografijos ir knygos mokslus; jų nuomone, idėjos apie tyrimų objektą empiriniu lygmeniu yra būtinos, bet nepakankamos visapusiškam jo tyrinėjimui. M. Kufajevo mokinių ir sekėjų tarp šiuolaikinių bibliologų yra daug, tad galima manyti, jog šių dienų Rusijoje M. Kufajevo knygos mokslo mokykla yra labai populiari
JOACHIMAS LELEWELIS – KNYGOTYROS IR KAI KURIŲ KITŲ KOMUNIKACIJOS IR INFORMACIJOS MOKSLŲ KŪRĖJAS LIETUVOJE
Get PDFThe first three decades of the nineteenth century is an exclusive period of Vilnius University and Lithuanian science history, when there had been made a tremendous progress under the influence of general rise of science and culture throughout Europe during the Age of Enlightenment. At that time Vilnius university was famous both for its schools of Medicine, Natural and Exact Sciences, and for the School of Humanities – Vilnius Philosophical School, Vilnius Theological School, Vilnius Philological School, together with creators of modern history and scientists who began investigating phenomena of communication and information (i.e. history of book and book sector related subjects, libraries and their activity, book’s description). Professor J. Lelewel’s two-volume work “Two bibliographic books”, which had been printed in Vilnius (1823–1826), became a significant monument of nineteenth century science and contributed to development of book science and other traditional communication and information sciences not only in Lithuania, Poland, but also in other Eastern and Central European countries. After performing content and theoretical part analysis, defining the main issues and their relation with today’s classification of Communication and Information sciences, assembling a scholarly image of science that J. Lelewel referred as bibliography (i. e. proving answers to such questions as how did J. Lelewel name the new science, how did he understand its structure, main problems, and links to other sciences), it is concluded that J. Lelewel is not only a father of book science, bibliography, library science, codicology, and paleography, but also a creator of this prime science – science that is associated with origins of communication and information sciences in Lithuania.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] nagrinėjamas Joachimo Lelewelio veikalas „Dvejetas bibliografinių knygų“ kaip XIX a. mokslo istorijos šaltinis, kuris atskleidžia knygotyros, bibliotekininkystės ir informacijos, rašto ir rašymo istorijos mokslo šakų, šiandien priskiriamų komunikacijos ir informacijos mokslams, ištakas Lietuvoje. Remiantis kūrinio turinio ir jo teorinės dalies analize apibrėžiamas veikalo problematikos laukas ir jo santykis su šiandienos Komunikacijos ir informacijos mokslų klasifikacija bei rekonstruojamas J. Lelewelio bibliografija vadinto mokslo, susidedančio iš šešių dalių (knygų arba knygininkystės istorijos, glosologijos arba grafikos, tipografijos, knygrišystės ir jos istorijos, bibliopolijos ir bibliotekininkystės bei bibliopėjos) mokslotyrinis apibūdinimas
SVARBI MONOGRAFIJA APIE PROFESORIŲ VACLOVĄ BIRŽIŠKĄ
Get PDFŽemaitės g. 7–94, LT-03119 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]Žemaitės g. 7–94, LT-03119 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
REGIONINIAI KNYGOS KULTŪROS TYRIMAI LIETUVOJE
Get PDFRegional studies are not ends in themselves; they have a clear methodological basis – regionalism – promoting the complex look at these studies, as well as the search for distinctive forms of regional cultural expressions. In Lithuania, century-long regional studies of book culture have survived an uneven evolution. It was influenced by the instability of the evolution of regionalism, the processes of sovietisation, and the inaction of current regional policy in the country. In the context of Eastern Europe, regional studies have not significantly lagged behind the general development of book science; thus, the attention to them has always remained fairly consistent. The largest historical gains are achieved by the studies of Lithuania Minor, started in the 20th century by Prof. V. Gaigalaitis and A. Bruožis, and in the 70s taken over and qualitatively developed by Prof. D. Kaunas. The most important historiographical achievement is the assessment of an autonomous concept of book culture in Lithuania Minor. It has been achieved by a consistent and systematic investigation of the press, publishing, library and book trade history in this region. Regional studies of the biggest regions of Lithuania – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, and Samogitia – differ significantly among themselves. Prof. V. Biržiška, who was the first to formulate the concept of the book of Samogitia, had given a positive shift in developing the further studies of this region. Despite the lack in generalising works, localized studies, as well as the analysis of individual issues facilitate the favourable conditions for the reconstruction of a multi-faceted picture of book culture in Samogitia. The maturity of studies in the regions of Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, and Samogitia is considerably more modest – library studies are mainly developed, a smaller extent of book distribution is noticed. Therefore, a more broadly developed analysis of individual questions cannot represent the direction of regional studies. In general, regional studies lack social sections; consequently, the relationships of the inhabitants of different regions to the book are still difficult to imagine. From the institutional point of view, there is a lack of the concentration of regional study centres; as a result, the history research centres operating either in Klaipėda or in Šiauliai pay little attention to the problems of regional book history, and the researchers engaged in this activity do not always manage to overstep the boundaries of Šiauliai and Klaipėda cities. Since the middle of the 20th century, the most famous centre of the concentration of book science studies has been the one established in the Vilnius University; for this reason, representatives of library science and book studies in the regional studies accumulated the majority of theoretical and empirical knowledge. The historical past of the regions of Lithuania has a direct link to the maturity of regional studies, but the studies of book culture are not only historical. The fixation of the present situation and its analysis are of no less importance than the studies of the problems of the past book history. In the theoretical context of regional studies, we still lag behind our Eastern and Western neighbours; for this reason, we often solve contemporaneous historiographical problems rather than trying to find the continuity of the forms of regional book culture. From the positions of the book culture paradigm of V. Vasiliev, the majority of the aspects of book culture have been more or less explored, except for the problems of book art. The challenge for future studies is the search for theoretical and methodological decisions allowing the evaluation of regional book culture as a form of regional cultural expression.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] remiantis Vladimiro Vasiljevo išdėstyta knygos kultūros paradigma nagrinėjami Lietuvoje atliekami regioniniai knygos kultūros tyrimai. Siekiama nustatyti jų genezę ir ateities tyrimų perspektyvas. Regioniniai tyrimai turi aiškų metodologinį pagrindą – regionizmą. Regioninių tyrimų pradžia Lietuvoje siejama su XX a. pirmosios pusės prof. Viliaus Gaigalaičio, Anso Bruožio ir prof. Vaclovo Biržiškos darbais, nagrinėjančiais Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos regiono knygos kultūros situaciją, ją siejant su lietuvių ir žemaičių spaudos produkcija. Tada užgimė pirmieji konceptualūs žvilgsniai į regioninių tyrimų problematiką. Sovietmečiu daugiausia prof. Domo Kauno iniciatyva išplėtoti Mažosios Lietuvos regiono tyrimai. Jie pasiekė išskirtinę brandą ir plačią vidinę diferenciaciją: plėtoti bibliotekų, knygynų, leidėjų, spaustuvių, repertuaro ir kt. tyrimai. Didžiosios Lietuvos regionai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija – pagal ištirtumą nėra lygiaverčiai. Plačiausią tyrimų spektrą teoriniuose, lokaliniuose ir apibendrinamuosiuose tyrimuose yra išlaikę Žemaitijos tyrėjai. Daugiausia bibliotekų ir platinimo (knygnešystės epochos) istorija ištirta Aukštaitijoje. Nuo jų smarkiai atsilieka Dzūkijos ir Suvalkijos regionai. Istorinė Lietuvos regionų raida turi lemiamos reikšmės regioniniams tyrimams, todėl jų dabartinė branda neatitolsta nuo bendrųjų regioninės kultūros tyrimų. Europos kontekste Lietuvos nacionalinė knygotyros mokykla neatsilieka nuo Latvijos, Lenkijos ir Rusijos kolegų, nors vidaus politikos aplinkybės šių tyrimų papildomai ir neskatina.