Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
„Baltarusiškoji knyga pasauliniame knygos kultūros kontekste“: 2006–2017 m. leidinių tematika
No full text  
Lithuanica an Baltica aliter?
Get PDFLEMEŠKIN, ILJA. LITHUANICA ALITER. VILNIUS: LIETUVIŲ KALBOS INSTITUTAS, 2019. 440 P. ISBN 978-609-411-255-
Inkunabulų sklaidos ir funkcionavimo ypatumai: Lietuvos atminties institucijų rinkinių atvejai
Get PDFIncunabula are considered a particularly important part of the documentary heritage. 520 incunabula are preserved in eight different Lithuanian memory institutions. The engagement of Lithuanian libraries in the development of the international database of incunabula provenances, Material Evidence in Incunabula (MEI: https://data.cerl.org/mei/_search), intensified research on incunabulistics, as it led to a closer examination of the marks of the former owners. The article presents the latest data on the distribution of incunabula in different Lithuanian memory institutions, as well as analyzes various book marks that were not recorded in Nojus Feigelmanas’ catalog of Lithuanian incunabula or was revised and supplemented, and evaluates their significance in the printed book culture of the Grand Duchy of Lithuania. The analysis is performed using the provenance method, however is not limited to property marks, but also includes margins – marks left by a reader on the pages of books, and other marks not related to property or reading, providing significant information on book history, culture and peculiarities of reading at that time.
In the 15th century, there were no printing houses in the Grand Duchy of Lithuania, so the main spread of books was by trade. The entries with prices identified in the incunabula reveal a relatively early time of purchase of the incunabula and testify that the books in the 16th-17th centuries were an expensive commodity. They usually mention groschen, the common currency in the territory of Lithuania-Poland, less often – florins or ducats. In this case, the large variety of prices does not allow to draw more specific conclusions on the prices of incunabula in the relevant period, but these data as a source of book history will serve in general when studying the value of the old books and the circumstances of their acquisition. Purchase records usually also provide information about a former owner of a book. The article focuses more on lesser-known owners on whom new information has been found or existing data have been updated, attention is also paid to female donators. The article also discusses the records left by the incunabula rubricators, which allows to determine the period of the book entry into the Grand Duchy of Lithuania, as well as to look at them as one of the first readers.
Various inscriptions left by anonymous owners require the most effort. Entries of the 15th-16th centuries, mostly in Latin, many of which are abstracts of an existing book or notes on it, additions to the text, are still awaiting detailed reading and research. Identified Lithuanian words will be a valuable source of the language history for researchers of the old Lithuanian language. Various marginalia – reviews on a book, notes from everyday life, counting the year of the book, as well as graffiti, different drawings that can be seen as feather attempts, amateur illustrations, caricatures or even as an expression of reading boredom, will be an important material to describe a reader’s relationship to the book at the time, for which the incunabula, like books of other ages, were not only the object of study or research, but also a kind of notebook for important thoughts, synopses, everyday details.Inkunabulai laikomi ypač svarbia dokumentinio paveldo dalimi. Aštuoniose skirtingose Lietuvos atminties institucijose saugoma 520 inkunabulų. Lietuvos bibliotekų įsitraukimas į tarptautinės inkunabulų proveniencijų duomenų bazės Material Evidence in Incunabula (MEI: https://data.cerl.org/mei/_search) kūrimą suintensyvino inkunabulistikos tyrimus, nes paskatino atidžiau panagrinėti juose išlikusius buvusių savininkų ženklus. Straipsnyje pateikiami naujausi duomenys apie inkunabulų pasiskirstymą skirtingose Lietuvos atminties institucijose, taip pat analizuojami įvairiausi knygos ženklai, kurie nebuvo užfiksuoti Nojaus Feigelmano Lietuvos inkunabulų kataloge arba buvo patikslinti bei papildyti, ir įvertinama jų reikšmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spausdintos knygos kultūroje. Analizė atliekama pasitelkiant proveniencinį metodą, tačiau neapsiribojama tik nuosavybės ženklais, o įtraukiamos ir marginalijos – skaitytojo palikti žymenys knygų puslapiuose – bei kiti su nuosavybe ar skaitymu nesiejami ženklai, pateikiantys reikšmingos informacijos apie knygos istoriją, kultūrą, to meto skaitymo ypatumus.
XV amžiuje LDK nebuvo spaustuvių, tad pagrindinis knygų plitimas buvo prekyba. Inkunabuluose identifikuoti įrašai, kuriuose nurodytos kainos, atskleidžia gana ankstyvą inkunabulų pirkimo laiką ir paliudija, kad knygos XVI–XVII a. buvo brangi prekė. Dažniausiai juose minimas grašis, įprastas piniginis vienetas Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje, rečiau – florinai, arba dukatai. Šiuo atveju didelė kainų įvairovė neleidžia padaryti konkretesnių išvadų apie inkunabulų kainas atitinkamu laikotarpiu, tačiau šie duomenys kaip knygos istorijos šaltinis pravers apskritai tiriant senųjų knygų vertę, jų įsigijimo aplinkybes. Pirkimo įrašai paprastai pateikia informaciją ir apie buvusį knygos savininką. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama mažiau žinomiems savininkams, apie kuriuos pavyko rasti naujos informacijos ar buvo patikslinti jau esami duomenys, taip pat atkreipiamas dėmesys į moteris donatores. Straipsnyje aptariami ir inkunabulų rubrikatorių palikti įrašai, tai leidžia nustatyti knygų patekimo į LDK laikotarpį, taip pat į juos žvelgti kaip į vienus pirmųjų skaitytojų.
Daugiausia pastangų reikalauja įvairūs anoniminių savininkų palikti įrašai. XV–XVI a. įrašai, dažniausiai lotynų kalba, kurių daugelis yra esamos knygos santraukos ar pastabos apie ją, teksto papildymai, dar laukia detalaus jų perskaitymo ir tyrimų. Identifikuoti lietuviški žodžiai senosios lietuvių kalbos tyrėjams bus vertingas kalbos istorijos šaltinis. Įvairios marginalijos – atsiliepimai apie knygą, pastabos iš kasdienio gyvenimo, knygos metų skaičiavimas, taip pat grafičiai, įvairūs piešinukai, kuriuos galima vertinti kaip „plunksnos mėginimus“, mėgėjiškus iliustravimus, šaržus ar net kaip skaitymo nuobodulio išraišką, bus svarbi medžiaga nusakant to meto skaitytojo santykį su knyga, kuriam inkunabulas, kaip ir kitų amžių knygos, buvo ne tik studijų ar tyrimų objektas, bet ir savotiška užrašinė svarbioms mintims, konspektams, kasdienos detalėms
Moterų literatūra išeivijoje 1950–1990 metais: kanono klausimas
Get PDFThe article was inspired by the World Congress of Lithuanian Writers held in Vilnius, in May 2019, during which the literary canon was discussed – not only in Lithuania, but abroad as well: what determines the entry of some books into the school canon, their assessment with literary prizes, various nominations, and why other books remain less noticed by readers and / or literary critics. The theme of this article was further highlighted by the heated debate on the elections of the Book of the Year that took place throughout the autumn (and is still ongoing). Various top five, top ten, top twelve lists, debates over the update of the contents of the curriculum of secondary schools inevitably raise the issue of the literary canon. Therefore, it is considered that perhaps the problem is not what falls or does not fall into the literary canon, but rather how much power society gives to the literary canon itself. The main tasks of the research: to introduce the main theoretical aspects of the literary canon; to discuss the issue of literary canon and women’s creative works; to identify the dominants of the literary canon in the diaspora. The article discusses the issue of the literary canon precisely in women’s literature that was created and is still being created in the diaspora. Research sources: various literary and cultural presses of the Lithuanian diaspora in the US (Aidai (The Echoes), Darbininkas (The Worker), Draugas (The Friend), Gabija, Naujienos (The News) etc.), Literatūros lankai (Literary Folios) (Buenos Aires, 1952-1959), the book by Vladas Kulbokas Lithuanian Literary Criticism in Exile (Rome, 1982). The main reason for this discussion of (non)canonization of women’s literature is that statistically female authors write more on emigration topics. There were more women writers outside Lithuania in the second wave of emigration (DPs); more women than men give a sense to their exile experience even today. The article emphasizes that women’s involvement in public life has never been either simple or natural. Even greater challenges awaited the creating women in 1944, when they moved to the West – Germany, Austria, and from 1949 – to the US, Canada, Australia. Questions are raised as to how and why public attitudes towards the writing, creative woman have changed; how the community of the Lithuanian diaspora, influenced by a new context, new economic and political conditions in the US, thought about new creative challenges, what kind of goals and objectives were set for it. If feminization processes call for rebellion against the dominant (male) canon, if today we are talking about not a single existing canon, but rather about canons, if it is emphasized that the canon is nonetheless a changing thing related with a system of certain time values, then the canon may not exist at all and it cannot exist? The article also actualizes modern migration processes and their reflections in literature (created both in Lithuania and abroad, outside Lithuania; written not only in Lithuanian but also in English) as well, opens new possibilities for reading and interpreting women’s works – and above all – the article dedicated to the World Lithuanian Year, seeks to create a dialogue field that can help deepen the understanding of today’s (e)migration.Straipsnį inspiravo 2019 m. gegužės mėn. Vilniuje vykęs Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio metu buvo diskutuota ir apie literatūrinį kanoną – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: kas lemia vienų knygų patekimą į mokyklinį kanoną, jų įvertinimą literatūrinėmis premijomis, įvairiomis nominacijomis ir kodėl kitos taip ir lieka mažiau pastebėtos skaitytojų ir / ar literatūros kritikų. Šio straipsnio tematiką dar labiau aktualizavo visą rudenį vykusios (ir dar vis tebevykstančios) aštrios diskusijos dėl „Metų knygos“ rinkimų. Įvairūs „penketukai“, „dešimtukai“, „dvyliktukai“, polemika dėl vidurinių mokyklų programų ugdymo turinio atnaujinimo neišvengiamai aktualina literatūrinio kanono klausimą. Tad svarstoma, kad gal problema yra ne tai, kas patenka ar nepatenka į literatūros kanoną, o kiek galios visuomenė suteikia pačiam literatūros kanonui. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai: pristatyti pagrindinius teorinius literatūrinio kanono aspektus; aptarti literatūrinio kanono ir moterų kūrybos klausimą; nustatyti literatūrinio kanono išeivijoje dominantes. Straipsnyje aptariamas literatūrinio kanono klausimas būtent moterų literatūroje, diasporoje kurtoje ir tebekuriamoje. Tyrimo šaltiniai: įvairi literatūrinė ir kultūrinė lietuvių išeivijos spauda JAV („Aidai“, „Darbininkas“, „Draugas“, „Gabija“, „Naujienos“ ir kt.), „Literatūros lankai“ (Buenos Airės, 1952–1959), Vlado Kulboko knyga „Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje“ (Roma, 1982). Pagrindinė priežastis, lėmusi šį moterų literatūros (ne)kanonizacijos aptarimą, – emigracijos temomis statistiškai rašo daugiau moterų autorių. Daugiau rašančių moterų už Lietuvos ribų buvo antrojoje emigracijos bangoje („dypukų“), daugiau moterys nei vyrai literatūriškai įprasmina savo egzilinę patirtį ir šiandien. Straipsnyje pabrėžiama, kad moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą niekada nebuvo nei paprastas, nei natūralus. Dar didesni iššūkiai kuriančių moterų laukė 1944 metais, pasitraukus į Vakarus – Vokietiją, Austriją, o nuo 1949-ųjų – į JAV, Kanadą, Australiją. Keliami klausimai, kaip ir kodėl keitėsi visuomenės požiūris į rašančią, kuriančią moterį; kaip naujo konteksto, naujų ekonominių, politinių sąlygų JAV veikiama lietuvių išeivių bendruomenė mąstė apie naujus kūrybos iššūkius, kokius kėlė jai tikslus ir uždavinius. Jeigu feminizacijos procesai ragina maištauti prieš dominuojantį (vyrų) kanoną, jeigu šiandien kalbama ne apie vieną egzistuojantį kanoną, o apie kanonus, jeigu akcentuojama, kad kanonas vis dėlto yra kintantis dalykas, susijęs su tam tikro laiko verčių sistema, galbūt apskritai kanono nėra ir negali būti? Straipsnis suaktualina ir šiuolaikinius migracijos procesus ir jų refleksijas literatūroje (kuriamoje tiek Lietuvoje, tiek svetur, už Lietuvos ribų; rašomoje ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis), atveria naujas moterų kūrybos skaitymo ir interpretavimo galimybes ir – svarbiausia: straipsnis, dedikuotas Pasaulio lietuvių metams, bando kurti dialogo lauką, kuris gali padėti pagilinti šiandieninės (e)migracijos suvokimą
Leidyba didesnių kaimynų šešėlyje: mažų leidyklų skaitmenizacijos galimybės ir iššūkiai Austrijoje ir Škotijoje
Get PDFTrade publishing houses in small nations operate in a challenging market environment: digitisation and the spread of the internet have lowered the market entry barriers and increased the international competition. This is especially prevalent in English-language markets and increasingly so in the markets with a high English language proficiency amongst second language speakers due to the amount of English content readily available online. Moreover, traditional audiences are eroding, and global players push for multi-platform publishing for a global audience. However, the impact of digitisation on small nation publishers operating in large language markets lacks scientific exploration. Hence, the impact on small trade publishing houses in Austria and Scotland is explored through qualitative case study research. An overview of the state of the publishing industry in those nations is presented, followed by an analysis of the opportunities and challenges of publishing in an online world where borders are disappearing, thus changing the competitive situation of publishers competing with larger entities in neighbouring nations with the same language.
The research found that small nation publishers are benefiting from the possibilities offered by digitisation to reach a wider readership abroad, but at the same time it is becoming increasingly difficult for these publishers and their products to stand out amongst the abundance of content online. Thus, small publishers choose market niches and collaborations to create sustainable business practices. Furthermore, these results provide a basis for further research into e-publishing in other small nations. Additional comparative research is needed to better understand the cultural specificities of small book markets and how to best support publishers in and for those nations.Mažose šalyse veikiantys ir komercine veikla užsiimantys leidėjai dirba sudėtingoje rinkoje: skaitmenizacija ir plati interneto prieiga sumažino patekimo į rinką barjerus bei padidino tarptautinę konkurenciją. Tokia padėtis ypač ryški anglakalbėse ir tose leidybos rinkose, kuriose skaitytojai gana gerai įvaldę anglų kaip antrąją kalbą. Įprastos skaitytojų auditorijos nyksta, o tarptautiniai rinkų dalyviai, taikydamiesi į pasaulinę skaitytojų auditoriją, kuria didesnę prieigą prie daugiaformatės ir daugiaplatformės leidybos. Vis dėlto skaitmenizacijos poveikis mažų šalių leidėjams, veikiantiems didelėse kalbinėse rinkose, kol kas susilaukė mažai mokslininkų dėmesio. Šiame straipsnyje pasitelkiama kokybinė atvejo analizė ir tiriami mažieji Austrijos ir Škotijos leidėjai. Pristatoma šių šalių leidybos industrijos apžvalga, taip pat pateikiamas tyrimas apie internetinės leidybos teikiamas galimybes ir iššūkius. Straipsnyje daroma išvada, kad mažų šalių leidėjai naudodamiesi skaitmenizacijos teikiamais privalumais pasiekia platesnį užsienio skaitytojų ratą, tačiau tuo pačiu metu patiria ir vis didesnį iššūkį išsiskirti internetinėje erdvėje pasiekiamu turiniu. Mažieji leidėjai renkasi įsitvirtinti rinkos nišose ir pasitelkia bendradarbiavimą kurdami tvarius verslo modelius. Straipsnyje pateikiamos išvados suteikia pagrindą tolesniems skaitmeninės leidybos kitose mažose šalyse tyrimams
XVIII a. antrosios pusės Vilniaus spaustuvininkų ornamentai kaip knygos istorijos šaltinis
Get PDFThis article focuses on the 18th century printers’ ornaments as an important group of sources of the history of the book. Until now, most studies in Lithuanian had focused on the decorations of books from the 16th– 17th centuries as well as contemporary publications. The present study through several perspectives analyzes the ornaments of the institutional printing houses of Vilnius from the second half of the 18th c. The importance of the chosen topic is substantiated not only with the scarcity of studies but also with the issues associated with the attribution of anonymous publications that had been disseminated during the hand-press period. The study’s sources were images of ornaments in the early printed books as well as European printers’ manuals and inventories of Vilnius printing houses from the period of 18th–early 19th c. The first part of the study has found that in the late 18th c., the Vilnius printers had used printers’ flowers (ornamental pieces of type) and six kinds of decorative blocks, which were carved in wood or metal (i.e., headpieces, tailpieces, vignettes, initials, factotums, and decorations of initial letters). Despite the clear function of these blocks, Vilnius printers freely experimented by placing them in unorthodox places within the books. In the second part of this study, based on a comparison of the printers’ ornaments, the ways of interaction between the Vilnius printing houses are disclosed and interpreted: ornament inheritance, division of labor, the renewal of publications in another printing house, and the falsification of publications. Also, the article discusses cases of ornaments migrating and being copied, which complicates the attribution of anonymous publications. Despite the exploratory nature of the study, it reveals new facts from the operations of 18th c. Vilnius printing houses and allows us to perceive some peculiarities of late GDL culture.Straipsnis skiriamas XVIII a. spaustuvininkų ornamentams kaip vienai iš svarbių knygos istorijos šaltinių grupių. Iki šiol Lietuvoje daugiausia tyrinėti XVI–XVII a. ir šiuolaikinės knygos teksto papuošimai. Dabartiniame tyrime pasirinkta keliais pjūviais išanalizuoti XVIII a. antrosios pusės Vilniaus institucinių spaustuvių ornamentus. Pasirinktos temos aktualumas pagrindžiamas ne tik XVIII a. ornamentų tyrimų trūkumu, bet ir problemomis, susijusiomis su anoniminių leidinių, plitusių rankinės spaudos epochoje, atribucija. Tyrimo šaltiniu tapo ornamentų atspaudai senosiose knygose ir XVIII–XIX a. pradžios Europos spaustuvininkų vadovai bei Vilniaus spaustuvių inventoriai. Pirmoje tyrimo dalyje nustatyta, kad XVIII a. antrojoje pusėje Vilniaus spaustuvininkai knygai papuošti naudojo smulkų lietą ornamentą ir šešių rūšių dekoratyvines plokšteles, raižytas medyje arba metale (t. y. atsklandas, užsklandas, vinjetes, inicialus, faktotumus ir inicialinės raidės papuošimus). Nepaisant aiškios plokštelių rūšių funkcijos, Vilniaus spaustuvininkai laisvai eksperimentavo, perkeldami jas į netradicinę vietą knygoje. Antroje tyrimo dalyje, remiantis spaustuvininkų ornamentų palyginimu, atskleidžiami ir interpretuojami Vilniaus spaustuvių sąveikos būdai: ornamentų paveldėjimas, darbo padalijimas, leidinių atnaujinimas kitoje spaustuvėje, leidinių suklastojimas. Taip pat aptariami ornamentų migravimo ir kopijavimo atvejai, apsunkinantys anoniminių leidinių atribuciją. Nepaisant žvalgomojo pobūdžio, atliktas tyrimas leido atskleisti naujų XVIII a. Vilniaus spaustuvių veiklos faktų ir apčiuopti kai kuriuos vėlyvosios LDK kultūros savitumus
Vandalizmas ar atminties komunikacija? Keletas minčių apie lenkų ir lietuvių grafičių rašymo tradiciją
Get PDFAs a form of literacy, graffiti has existed throughout the ages. Many researches on epigraphy show that many examples of graffiti were left intact from the period of the Polish-Lithuanian Commonwealth. However, the purpose of their appearance was merely disputed in the scientific community.The main aim of this research is to ascertain the motives of the habits of inscribing graffiti among Polish-Lithuanian Commonwealths citizens. This study is a qualitative research that seeks an in-depth understanding of the phenomena of writing graffiti. Basic material for the research was gathered from ego-documents that are focused on the personal lives and experiences of the writers. The research is based on a detailed contextual analysis of several cases (case study method).This article examines several cases and gives some light on how and why graffiti were made. However, for more ample and accurate results, more extensive research must be done.Grafičiai kaip literatūrinė forma egzistuoja šimtmečius. Daugybė tyrimų patvirtina, kad ir Abiejų Tautų Respublikoje išliko nemažai šio žanro kūrinių. Tačiau šių tekstų atsiradimo tikslo klausimas mokslinėje bendruomenėje keliamas iš esmės nebuvo.Šio straipsnio tikslas yra ištirti grafičių rašymo įpročių motyvus tarp Abiejų Tautų Respublikos visuomenės narių. Šis tyrimas yra kokybinis, juo siekiama giliai išanalizuoti grafičių rašymo fenomeną. Pagrindinę tyrimo medžiagą sudaro ego dokumentai, kuriuose atsispindi asmeninis rašiusiojo gyvenimas bei patirtys. Tyrimas atliktas taikant atvejų analizės metodą.Šiame straipsnyje aptariami keli grafičių užrašymo atvejai, identifikuojant ir ištiriant jų atsiradimo motyvus. Vis dėlto norint daryti tikslesnes išvadas reikalinga atlikti platesnio masto tyrimą
JAV lietuvių kultūrinė spauda anglų kalba (1950–1990) lietuviškosios tapatybės sklaidos aspektu
Get PDFThe article examines the publication of the cultural press in English by the Lithuanian community in the United States (1950-1990), focusing on the analysis of the need for such a press and its intended addressee. The article is based on the analysis of the content of the mentioned publishing production, works dedicated to the history of the Lithuanian diaspora of this period. By reviewing the research of the Lithuanian press in the USA in the 2nd half of the 20th century, it has to be noticed that this field of research has not yet sufficiently exhausted, although the general research of the Lithuanian diaspora is really abundant. However, they mainly focus on the historical, sociological, literary, linguistic description of the problems of the diaspora and migration. Research on publishing of the Lithuanian diaspora in the Lithuanian language in the early period (end of the 19th century – first half of the 20th century) has been carried out and published in the scientific works of Ass. Prof. Dr. Bronius Raguotis, Prof. Dr. Remigijus Misiūnas. At the end of World War II, the tendencies of the press of other languages of Lithuanians, who chose a forced exile, in the conditions of DP (DP – displaced people) were also presented by Prof. Dr. R. Misiūnas. A detailed analysis of the Lithuanian cultural press published in the German DP camps was presented in the monograph by Prof. Dr. Dalia Kuizinienė. Meanwhile, the press of other languages of Lithuanian communities in both the United States and other foreign countries had not yet reached the attention of researchers. In the presented study, Pierre Bourdieu, a theorist of literary sociology, uses the insights of literature as an important social factor covering all elements of cultural practice and allows for a systematic interpretation of their interrelationships; the approaches of the communication strategy of the Lithuanian American cultural press in English are analyzed. The article presents the main content of the cultural press and the social and cultural environment that formed the background of its creation, as well as the efforts of the creators of the cultural press and the ideological attitudes of the intellectuals and ideological leaders of the community that determined them. The article concludes that the main addressee of this press – members of the US communities, while the main focus of the content is the representation of symbols of the Lithuanian national identity.Straipsnyje nagrinėjama JAV lietuvių bendruomenės kultūrinės spaudos anglų kalba (1950–1990 m.) leidyba, pagrindinį dėmesį kreipiant į tokios spaudos poreikio ir jo numatomo adresato analizę. Straipsnis parengtas remiantis minėtos leidybos produkcijos turinio analize, šio laikotarpio lietuvių išeivijos istorijai skirtais darbais. Apžvelgiant XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spaudos tyrimus tenka pastebėti, kad šis tyrimų laukas dar nėra pakankamai išnaudotas, nors bendrieji lietuvių diasporos tyrimai yra tikrai gausūs. Vis dėlto daugiausia jie telkiasi į istorinį, sociologinį, literatūrinį, lingvistinį diasporos ir migracijos problemų aprašymą. Ankstyvojo periodo (XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė) lietuvių išeivių leidybos lietuvių kalba tyrimų yra atlikta ir paskelbta doc. dr. Broniaus Raguočio, prof. dr. Remigijaus Misiūno mokslo darbuose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje priverstinę tremtį pasirinkusių lietuvių kitakalbės spaudos tendencijas DP (DP – angl. displaced people, liet. perkeltieji asmenys) sąlygomis taip pat yra pateikęs prof. dr. R. Misiūnas. Išsami Vokietijos DP stovyklose leistos lietuviškos kultūrinės spaudos analizė pristatyta prof. dr. Dalios Kuizinienės monografijoje. Tačiau kitakalbė lietuvių bendruomenių ir JAV, ir kitose užsienio šalyse spauda dar nebuvo patekusi į tyrėjų akiratį. Pristatomame tyrime, pasitelkus literatūros sociologijos teoretiko Pierre’o Bourdieu įžvalgas apie literatūrą, kaip svarbų socialinį veiksnį, aprėpiantį visus kultūrinės praktikos elementus ir leidžiantį sistemiškai interpretuoti jų sąsajas, analizuojamos JAV lietuvių kultūrinės spaudos anglų kalba komunikacinės strategijos prieigos. Straipsnyje pristatomas pagrindinis kultūrinės spaudos turinys bei jos kūrimo foną formavusi socialinė kultūrinė aplinka, taip pat kultūrinės spaudos kūrėjų pastangos bei jas lėmusios bendruomenės intelektualų ir ideologinių vedlių ideologinės nuostatos. Straipsnyje daroma išvada, kad pagrindinis šios spaudos adresatas – JAV bendruomenių nariai, o pagrindinis turinio akcentas – tautinio lietuvių identiteto ženklų reprezentacija