Bibliotheca Lituana
Not a member yet
106 research outputs found
Sort by
Rašytojos Žemaitės (meninė) gyvenimo rekonstrukcija remiantis archyvalijomis
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
The surviving private writings and egodocuments of Julija Žymantienė-Žemaitė (1845–1921), a classic of Lithuanian literature, are rather numerous. The writer wrote her autobiography, which does not cover her whole life; it describes the period up to the beginning of her creative path, around 1892, but this autobiographical work provides plenty of facts from her life: the noble descent of her parents, the writer’s childhood, youth, first studies, marriage, troubles of marital life, her thirst for reading and education. Where the autobiography ends, Žemaitė’s autobiographic stories can help us recreate her life, i.e. Pasiklausymai (Overhearings), Iš mano atsiminimų (From My Memories), Iš baudžiavos laikų (From the Times of Serfdom), Pirmieji mano žingsniai (My First Steps), Kalėjime (In Prison), etc. Her piece of writing Povilas Višinskis created in America in 1916 where Žemaitė recalls her first creative steps is especially important. A separate group of egodocuments – Žemaitė’s letters to Povilas Višinskis (1875–1906), a journalist, literary critic and the writer’s neighbour – can be distinguished. Over 70 letters survived to our days. The letters reveal the very beginning of her creative work, its twists and turns and the writer’s doubts when she sent nearly every short story or play she wrote to her young friend expecting his criticism or approval. Her later letters exhibit self-confidence, versatile personality development. Žemaitė’s letters to her dear friend and beloved person Konstantinas Petrauskas (1878–1947) make up yet another group of egodocuments. Whereas the letters to Višinskis focus on creative work, love prevails in this case. Žemaitė wrote over 60 letters to Petrauskas during the period 1911–1921. Their correspondence displays Žemaitė’s late love and its vitality rendering special shades and traits to her personality as well as provides a broad panorama of the political and cultural life of Vilnius in 1911–1915.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) privačiosios raštijos ir egodokumentų išliko gana daug. Paminėtina autobiografija, apimanti laikotarpį iki kūrybinio kelio pradžios 1892 metais, kurioje atsiskleidžia bajoriška tėvų kilmė, pirmi rašytojos mokslai, šeimyninio gyvenimo sunkumai, troškimas šviestis. Vėliau Žemaitės gyvenimą padeda atkurti autobiografiniai pasakojimai „Pasiklausymai“, „Iš mano atsiminimų“, „Iš baudžiavos laikų“, „Pirmieji mano žingsniai“, „Kalėjime“, taip pat rašinys „Povilas Višinskis“ (1916 m.), kuriame prisimenami pirmieji kūrybiniai žingsniai. Kaip atskirą egodokumentų grupę galima išskirti Žemaitės laiškus spaudos darbuotojui, literatūros kritikui Povilui Višinskiui (1875–1906, išliko daugiau nei 70 laiškų), taip pat artimam bičiuliui Konstantinui Petrauskui (1878–1947, išliko daugiau kaip 60 laiškų). Laiškuose P. Višinskiui ryškėja kūrybos vingiai, abejonės, asmenybės formavimasis, laukiama kūrybos mėginimų kritikos ar pritarimo tam. O štai svarbiausia laiškų K. Petrauskui tema yra meilė, atskleidžianti šio vėlyvo rašytojos jausmo gyvybingumą, suteikianti asmenybei ypatingų spalvų ir bruožų. Be to, laiškai plačiai atveria 1911–1915 metų politinio ir kultūrinio Vilniaus gyvenimo foną
Autocenzūros galia: Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. užrašai
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
The article focuses on the diary of daily activities of the elder of Merkinė Antoni Kazimierz Sapieha written during the period 1722–1733. It chronicles daily meetings, correspondence, estate administration issues, the author’s health condition, travel routes, cases heard by the Tribunal of the Grand Duchy of Lithuania and other various facts of daily activities. It excludes the thoughts of reflective type; there is a clear emotional distance between the author and the events being described. The author’s rhythm of life was not only determined by economic affairs but also the work sessions of public authorities – the Tribunal, dietines, the Diet. After analysing the topics of the information recorded in the diary, an assumption of self-censorship influencing the choice of the information to be recorded is raised. Therefore, the aim of the article is to present the topics of the information recorded in the source, to discuss their informational and parenetic type thus highlighting certain aspects which could testify that the author would select the information to be recorded as well as reveal the impact of self-censorship on the diary. Before undertaking to keep a diary, the author set himself a clear goal and consciously separated both a landlord’s life from that of a politician and the life of a public person from the life of a private person. With a focus on future readers, A. K. Sapieha censored his diary but concentrated on those events which had to or could shape his positive image in the eyes of his successors. Even though the source reveals diverse episodes from the daily life of the elder of Merkinė, it also provides a dim outline of the author’s personality.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio centre – 1722–1733 m. Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos kasdienės veiklos dienoraštis, kuriame fiksuojami susitikimai, korespondencija, valdų administravimo klausimai, autoriaus sveikatos būklė, kelionių maršrutai, LDK tribunole nagrinėtos bylos, kiti įvairūs veiklos faktai. Jame nerasime refleksinio pobūdžio minčių, aiškiai jaučiama emocinė autoriaus distancija nuo aprašomų įvykių. A. K. Sapiegos gyvenimo ritmą lėmė ne tik ūkiniai reikalai, bet ir valstybės institucijų – Tribunolo, seimelių, Seimo – darbo sesijos. Susipažinus su dienoraštyje užfiksuotos informacijos temomis, keliama prielaida apie autocenzūrą, turėjusią įtaką fiksuojamos informacijos pasirinkimui. Todėl straipsnio tikslas – pristatyti šaltinio įrašų temas, aptarti informacinį bei parenetinį jų pobūdį ir taip išryškinti kai kuriuos aspektus, kurie galėtų paliudyti, kad autorius atsirinkdavo dienoraštyje pateikiamą informaciją, ir atskleisti autocenzūros įtaką rašant dienoraštį. Autorius sąmoningai atskyrė ne tik žemvaldžio gyvenimą nuo politiko gyvenimo, bet ir viešojo bei privataus asmens gyvenimus. Orientuodamasis į būsimus skaitytojus, A. K. Sapiega cenzūravo užrašus, susikoncentravo į tuos įvykius, kurie turėjo ar galėjo suformuoti teigiamą jo įvaizdį paveldėtojų akyse. Nors šaltinis ir atskleidžia įvairialypius Merkinės seniūno kasdienio gyvenimo epizodus, jame brėžiami migloti autoriaus asmenybės kontūrai
Kraštotyra ir muziejininkystė Pelikso Bugailiškio egodokumentikoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – lawyer, public figure, ideologist of the regional and public movement of regional studies and the concept of regional museums, founding father of Šiauliai Museum Aušra (1923) and Šiauliai Society of Regional Studies (1927) and their long-term patron. Much has been written about his museum and regional studies related activities; his memoirs Gyvenimo vieškeliais (Along the Highways of Life) paying much attention to the said activity fields were published as well. The aim of this article is to present Peliksas Bugailiškis both as a museum worker/practitioner and as the author of the theory of museum studies on the basis of Bugailiškis’ egodocuments – his memoirs and personal correspondence.Thanks to Peliksas Bugailiškis, in the interwar period Šiauliai Museum Aušra had become the largest and best organised museum in the Lithuanian provinces: every year it organised as many as 15–20 fieldwork expeditions during which the golden fund of contemporary museum collections was collected; the collections were organised on the basis of scientific requirements; a new exposition was prepared; exhibitions were held; publishing activities began (Šiaulių metraštis and Gimtasai kraštas were published); it was sought to erect a museum building with a ‘skansen’ in Šiauliai. As regards Bugailiškis’ contribution to Lithuanian museum studies, it should be said that he stands next to the most accomplished leaders in the museum studies of that time. Being self-taught in this field, he laid theoretical foundations to museum studies and was able to prove in practice that museums could also be found in the provinces and that they had to be organised in a professional rather than amateur manner.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – teisininkas, visuomenininkas, regioninio, visuomeninio kraštotyros judėjimo ir kraštotyros muziejų koncepcijos ideologas, Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus (1923 m.) ir Šiaulių kraštotyros draugijos (1927 m.) įsteigimo iniciatorius, ilgametis jų globėjas. Apie jo muziejinę ir su kraštotyra susijusią veiklą daug rašyta, išleisti atsiminimai ,,Gyvenimo vieškeliais“, kur daug dėmesio skiriama šioms veiklos sritims. Šio straipsnio tikslas – remiantis P. Bugailiškio egodokumentika – atsiminimais ir asmenine korespondencija – pristatyti jį ne tik kaip muziejininką praktiką, bet ir kaip muziejininkystės teorijos kūrėją
Krekenavos fotografo Tado Bajorūno darbo užrašai
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
The article analyzes the records of the photographer Tadas Bajorūnas, who lived and worked in Krekenava town (Panevėžys County) in 1920–1945. These records are written in a simple notebook, which contains the photographer‘s generated revenues of the year 1934–1941. After making a study of the notes, we can see if in that period the photography taking was a profitable business in a small town. Also we could see in what additional activities the photographer was engaged in and what kind of activities were most profitable for him. After the analysis of the notebook records the revenues were divided into three main groups according to the type of activity: the revenue from photographic services (they accounted for an average of 67 per cent of all the income records), the revenue from watch repairing and other revenue (for various jobs, etc.). Data collected from various sources show that not just T. Bajorūnas, but also the other photographers from smaller towns had a few crafts and were engaged in additional businesses. Many of them were skilled experimenters, constructers, repairers, who were able to carry out works, which required large-diligence, patience and precision. Tadas Bajorūnas’ records reveal not only his economic situation, but also a lot of information about the nature of his work, literacy, language usage nuances. It is the unique document and the interesting source of the knowledge of our country’s past events.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjami Panevėžio apskrities Krekenavos miestelyje 1920–1945 metais gyvenusio ir dirbusio fotografo Tado Bajorūno užrašai – paprasta užrašų knygelė, kurioje surašytos jo 1934–1941 metais gautos pajamos. Atlikę atvejo studiją – išanalizavę šiuos užrašus, galime sužinoti, ar tuo laikotarpiu fotografija mažame miestelyje buvo pelningas verslas ir kokia veikla, neskaitant fotografijos, fotografas dar užsiėmė, kiek daugiausia pajamų gavo ir už kokią veiklą. Apibendrinę rezultatus ir pasitelkę duomenis, atspindinčius kitų Lietuvos regionuose aptariamuoju laikotarpiu dirbusių fotografų veiklą, galėsime susidaryti bendrą jų ekonominės situacijos vaizdą
Maironis kaip knygos žmogus: kultūros ontologizavimas jo kūriniuose ir egodokumentuose
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
The national poet Maironis is best known as the reformer of versification, the creator of normative language. Nevertheless, his first book was dedicated to the history of Lithuania and was extremely important in the 19th century, when history was supposed to be the most important science, and when all the European nations were concerned to have books written on the subject of national history. Many authors in Lithuania wrote on history, but only the book of Maironis, published in 1891, presented a new model of Lithuanian history, breaking the stereotype that had dominated the field for many centuries. He replaced the elegiac vision of history with an optimistic, forward-looking picture, predicting the cultural renaissance of the nation. In the second edition (1906), by adding a short history of Lithuanian literature, taking part in new periodicals, discussing cultural concerns in correspondence and writing new fictional and science works, Maironis practically realized his cultural-philosophical aims and these activities frequently served as examples for the younger generations of artists. His model of history, also of history of literature, his optimistic vison regarding the future became a common average of the awareness of the nation, and this great contribution of Maironis to the formation of the present Lithuanians is often forgotten. The goal of this article is to revive the relationship with Maironis.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje tiriamas kultūros sureikšminimas Maironio istorinės tematikos darbuose, kūryboje, egodokumentuose. Maironis sugebėjo perorientuoti lietuvių santykį su istorija, rasti joje pozityvųjį pradą ir jį aktualizuoti įvairiais komunikaciniais kodais. Kultūrinio matmens iškėlimas nesirėmė vien lietuvių kalbos archajiškumu ar pagoniškuoju unikalumu – dalykais, kuriuos nuo Simono Daukanto kartojo daugelis atgimimo autorių. Maironis vėrė perspektyvą tautos ateičiai, siedamas ją dar tik su būsimu kultūriniu klestėjimu, tautos kultūrine savirealizacija. Rūpestis kultūra yra viena esminių atgimimo veikėjų korespondencijos temų. Kūrybinio prado kaip esminio tautos ir žmogaus egzistencijos sando akcentavimas sulaukė plataus pritarimo jaunoje lietuvių visuomenėje, kuri savo teoriniais, filosofiniais ir grožiniais raštais konceptualizavo ir toliau išplėtojo Maironio kultūrines ir filosofines idėjas
Moderniosios Lietuvos želmenų XIX amžiuje beieškant: Aleksandro Burbos „Senybinis aukuras“ – 1881 metų patriotinės eilės broliams lietuviams
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
Published in the article as both a work of poetry and a historical source is the poem Senybinis aukuras (“An Olden Altar”), written in Lithuanian in 1881 by the then-26-years-old Aleksandras Burba, a cleric of the Vilnius priest seminary. The essence of its Lithuanian patriotism, grounded on the notion of the emancipation of a Lithuanian-speaking territory, is revealed. It is argued that this poem, first published in 1885, is important for historical recognition as a primary historical source. Attention is also paid to a revised version of the poem, published in 1893, which was slightly edited in accordance with the changed realities of that time. In terms of genre, the poetic work of A. Burba Senybinis aukuras may be considered a literary ballad, typologically attributed to the type of the national ballad. In this patriotic ballad, we find an alloy of an exalted Lithuanian antiquity, a somber-esque portrayal of that period (c. 1881), an incitement to act and an optimistic future. The original narrative laid out in an elevated and emotional tone, complete with interjections, exclamations, a dialogue reminiscent of the present, a mentioning of topical subjects, a depreciation of the disavowing of the language for the benefit of the Poles etc., should be treated as a peculiar literary monument from which we can judge about the poet’s space of thoughts in terms of various aspects. The act proceeds by narrating a journey in a naturalistic setting in two stages. First through a route between Ignalina and Vidiškės; later, a departure from Vidiškės takes place toward the mysterious olden altar – a sacred place recalling the times of pagan worship. In the ballad, an ever-rising tension is maintained with the finalistic structure, and the verses see an entanglement of epic, dramatic and lyrical components. An appeal is made to the revival of the forebears’ spirit; the Lithuanian spirit is revealed by relying on the ancient past, not unwilling to relate it with Christianity in the present and with godly assistance in the future. The „olden altar“, exalted in the verses of A. Burba, was located on the outskirts of the Dūdos folwark, near the cemetery of the Antakmenė village, and remains there to this day. It is a designated archeological monument and a state-protected geological heritage site. It is offered to promote it further for purposes both tourism-related and otherwise by linking it with the meanings of A. Burba’s poetic creation, which are examined in this article through various aspects. The analysis of this particular as much as other poetic works of the 19th century can be beneficial not only to philologists and literary theorists but to historians as well, as the verses written under the conditions of the hounding of the Lithuanian language and the prohibition of the press become an important source for recognizing the mindsets, worldviews and environments of the past generations. Witness accounts, conveyed alongside feelings and experiences by the poets in their works, often possess a certain worth as documentary / egodocumentary elements, the analysis and disclosure of which is a delicate task for the researchers of the past.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje kaip poezijos kūrinys ir istorinis šaltinis publikuojamas Aleksandro Burbos 1881 m. parašyto eilėraščio „Senybinis aukuras“ tekstas, atskleidžiama jo modernaus lietuviško patriotizmo esmė. Daroma išvada, kad šis eilėraštis, pirmą kartą paskelbtas 1885 m., yra svarbus istoriniam pažinimui kaip pirminis istorijos šaltinis, o žanrine prasme jis gali būti laikomas literatūrine balade, tipologiškai priskirtina nacionalinės baladės tipui. Atkreipiamas dėmesys ir į 1893 m. paskelbtą naujos redakcijos eilėraščio versiją, kuri buvo šiek tiek išplėsta atsižvelgus į pakitusias laikotarpio sąlygas, sociopolitines permainas ir jų asmeninę refleksiją pereinant nuo aušrininkų prie varpininkų etapo. Aptariamas A. Burbos poetinėse eilėse išaukštintas „senybinis aukuras“ yra išlikęs iki mūsų dienų – dabartiniame Ignalinos rajone, prie Antakmenės (Untakminio) kaimo kapinių. Jis yra paskelbtas archeologiniu paminklu ir valstybės saugomu geologiniu gamtos paveldo objektu. Siūloma jį toliau propaguoti pažintinio turizmo tikslais, susiejant su Aleksandro Burbos poetinio kūrinio prasmėmis, kurios straipsnyje nagrinėjamos įvairiais aspektais
Nepriklausomos Lietuvos tema Halinos Didžiulytės-Mošinskienės laiškuose rašytojams anykštėnams
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
This article deals with the analysis of the correspondence between Lithuanian culture and society figure, educator and writer Halina Didžiulytė-Mošinskienė (1911–2004) and the writers, journalists and local lore historians Milda Telksnytė-Račkaitienė and Vygandas Račkaitis. The main source of the study is H. Didžiulytė Mošinskienė’s letters written to the Anykščiai writers, which are preserved in the Department of Regional Documents and Local Lore History of the Anykščiai Regional Liudvika and Stanislovas Didžiuliai Public Library.The article studies the activity of Halina Didžiulytė-Mošinskienė and presents the period of Independent Lithuania (1918–1940) reflected in the publications and books of Lithuanian immigrants. Halina Mošinskienė’s letters not only showed some facts of her personal life but also revealed the distinctiveness of her expression. The epistle discourse was helpful in forming her portrait.The letter study has revealed the patriotism of a well-educated person and her efforts in preserving the ties with Lithuania and the native tongue through books and publications. While living abroad, she devoted the energy of her mind and spirit to Lithuania. She contributed significantly to the preservation of Lithuanian language and culture.Besides providing informational, documental and historical value, Halina Mošinskienė’s letters were the connection with those who lived in Lithuania. The letters were a source of hope and strength for the people living far from their homeland. At the same time, these letters had documentary importance for those who stayed in Lithuania.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Publikacijos tikslas – išanalizuoti išeivijoje gyvenusios lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjos, rašytojos, pedagogės Halinos Didžiulytės-Mošinskienės (1911–2004) laiškus, rašytus Anykščių krašto rašytojams Mildai Telksnytei-Račkaitienei ir Vygandui Račkaičiui. Šie laiškai saugomi Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje. Remiantis analizės, sintezės ir apibendrinimo metodais atskleisti laiškų savininkės ryšiai su minėtais Anykščių krašto rašytojais, išnagrinėtas laiškų turinys, juose gvildenta 1918–1940 m. laikotarpio Nepriklausomos Lietuvos tema, parodyti reikšmingi laiškų autorės darbai, skirti tėvynei Lietuvai, apibūdinta tautietės visuomeninė veikla puoselėjant lietuvybės ir tautiškumo išsaugojimą išeivijoje
Vieši privatūs reikalai signataro Jurgio Šaulio (1879–1948) ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės korespondencijoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
Jurgis Šaulys, one of the most outstanding personalities of the Lithuanian national revival of the late 19th century–first half of the 20th century, left a deep mark on the Lithuanian culture, diplomacy, and politics. Alongside with Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Povilas Višinskis and others, he stood at the origins of the Democratic Party, edited the Lithuanian newspaper Varpas and other periodicals, wrote a lot on public, political and cultural issues and left a deep imprint on Lithuanian literary criticism. While studying economics and finance at the University of Bern in 1903–1912, he did not discontinue his public activities and journalistic work. Šaulys corresponded with prominent personalities of the Lithuanian national revival; he did not only write letters to Lithuanians but also wrote to the Polish Vilnius press; while on vacation, he would come back from Switzerland to his homeland to participate in the excavations of Lithuanian hillforts. After graduation from the University of Bern with a doctorate in finance, Šaulys returned to Vilnius and found placement at the Vilnius Land Bank as well as took an active part in the public national life. At the Vilnius Seimas held in September 1917 he was elected to the Council of Lithuania and declared the Act of Independence of Lithuania of 16 February 1918 together with its 20 members. During the period of the Republic of Lithuania he became the first officially approved diplomat of his country; he represented Lithuania’s interests in the capacity of an ambassador in Germany, Switzerland, Italy, the Holy See, and Poland. In pre-war Lithuania Jurgis Šaulys was known as a dedicated bibliophile; he had accumulated a rich library of Lithuanian literature; he was a connoisseur of arts and culture. The article discusses the correspondence between Jurgis Šaulys and a prominent Lithuanian public figure, writer Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Together with other nationally-spirited educated women, she organised the society Žiburėlis which intended to support talented poor pupils and students abroad because after Vilnius University was closed by the Tsarist government in 1832, there were no schools of higher education in Lithuania. Thanks to Petkevičaitė-Bitė, Šaulys received a scholarship as well as excellent education in the West. He was one of the first participants in the Lithuanian national revival movement to receive a doctorate in the West. The correspondence between Šaulys and Petkevičaitė continued for about 20 years. Her letters to Šaulys contain a number of interesting facts in relation to both Šaulys’ public activities and the twists and turns of his personal life enabling a better understanding of his period as well as his personality and the people he communicated with.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aptariamas J. Šaulio susirašinėjimas su Lietuvos visuomenės veikėja, rašytoja Gabriele Petkevičaite–Bite, kurios dėka būsimasis signataras gavo stipendiją ir puikų išsilavinimą Vakaruose, vienas iš pirmųjų lietuvių tautinio judėjimo dalyvių apsigynė daktaro laipsnį. J. Šaulys ir G. Petkevičaitė susirašinėjo apie 20 metų. Straipsnyje remiamasi daugiausiai Klaipėdos universiteto rankraštyne esančiais G. Bitės laiškais ir atvirukais. Susirašinėjimas apima beveik du dešimtmečius ir atskleidžia ne tik visuomeninę J. Šaulio veiklą, bet ir šiltus bei draugiškus abiejų iškilių asmenybių santykius, pagarbą vienas kitam, taip pat abiejų žinomų Lietuvos kultūrinio gyvenimo asmenybių buities ypatumus
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojų egodokumentai: atsiminimai iš tremties, dienoraščiai
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The article examines the memoirs and diaries written by the library employees who were born in exile and survived it. The ego-documents are kept in the library Manuscript Fund. The librarian Nijolia Kasparavičienė has assembled them into the local lore work „Long Years of Exile (1991). The collection consists of written personal memoirs of ten library employees, former political prisoners and deportees, who appended their ego-documents with photographs and documents. In 1991–1992 the former deportees organized expeditions to Kazakhstan and Siberia. In such a way two diaries titled as The Second Expedition to Carlag (1991, August 9–19) and „The Siberia reaches“ (1992, August 4–22) were formed. The impressions of the expeditions were written down in a diary form by the librarian, the deportees’ daughter Nijolia Kasparavičienė. The basic idea of the memoirs suggests that one’s own destiny is marked by the fate of the native country Lithuania. The diary recorded the visited places, the encountered people who had expressed their attitude about the past and the prediction about independent Lithuania‘s future. The author of the diaries did not use any literature or historical material. The diaries recorded only personal experiences, data and events. [straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjami bibliotekos rankraščių fonde saugomi darbuotojų, gimusių tremtyje ar išgyvenusių tremtį, atsiminimai bei dienoraščiai. Bibliotekininkė Nijolia Kasparavičienė buvusių politinių kalinių ir tremtinių, dirbančių bibliotekoje, atsiminimus sudėjo į kraštotyros darbą „Ilgi tremties metai“ (1991). Užrašyti dešimties darbuotojų atsiminimai, kurie papildyti nuotraukomis ir dokumentais. 1991 m. ir 1992 m. tremtiniai organizavo ekspedicijas į Kazachstaną ir Sibirą. Taip atsirado du dienoraščiai „Antroji ekspedicija į Karlagą“ (1991 rugpjūčio 9–19 d.) ir „Po Sibiro platybes“ (1992 rugpjūčio 4–22 d.). Įspūdžius dienoraščio forma užrašė bibliotekininkė, tremtinių dukra Nijolia Kasparavičienė. Pagrindinė mintis atsiminimuose – asmeninis likimas siejamas su Lietuvos likimu. Dienoraščiuose fiksuojamos aplankytos vietos, minimi sutikti žmonės, perteikiamas jų požiūris į praeitį, nuomonė apie nepriklausomos Lietuvos ateitį. Dienoraščių autorė nesinaudojo jokia literatūra, istorine medžiaga. Tai padieniui užfiksuoti faktai ir asmeniniai išgyvenimai
„Koks aš esu...“: režisieriaus Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos knygų pastabos
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
Based on the personal library of director Juozas Miltinis (1907–1994), this article studies the marginal notes of the library’s books: information notes, texts, signs and tags, focusing on the marginal remarks that emerged as the expression of the library owner’s work with the books. The relationship between these marginals and the contents of the books is explained. The content, functional nature and meaning of marginalia are discussed. This article gives an overview of what these supporting informational entries behind the book’s main text testify.By exploring the marginal records of the director’s personal library, the author of this article searches for the interface with the personality’s activity and the personality’s relationship with environment.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje, remiantis režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994) asmenine biblioteka, nagrinėjamos šios kolekcijos knygose išlikusios marginalinės pastabos: informaciniai įrašai, tekstai, ženklai ir žymos, sutelkiant dėmesį į „pogamybines“ marginalines pastabas, kurios atsirado kaip bibliotekos savininko darbo su knyga išraiška. Aiškinamas šių marginalijų santykis su knygos teksto turiniu, tematika. Aptariamas marginalijų turinys, funkcinė prigimtis ir reikšmė, apžvelgiama, ką liudija šie pagalbiniai informaciniai įrašai už knygos pagrindinio teksto. Tyrinėjant režisieriaus asmeninės bibliotekos marginalinius įrašus, ieškoma sąsajų su asmenybe, jos veikla bei santykių su aplinka