Bibliotheca Lituana
Not a member yet
106 research outputs found
Sort by
Aukštaitijos knygos kultūros tyrimų metmenys
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
The region of Aukštaitija, retaining its place within certain cultural and economic borders, intrinsically provides conditions for the development of book phenomena, the entirety of which is called regional book culture. Its recognition is important from perspectives both theoretical and practical, especially while designing and conducting more directed regional surveys. The course of said surveys is concentrated on the definition of the region’s space as well as on the application of approaches of complex and systemic surveys. Complex surveys allow to comprehend the origins of separate phenomena, their content, development and prevalence. Systemic surveys cover the mutual relations of the elements of book culture; phenomena are studied not separately but as a system of relations. There currently is a lack of complex surveys regarding a more detailed, systemic analysis of book culture phenomena. A unique phenomenon of book culture native to the Aukštaitija region is dialectal literature published in the East Highland subdialect. Published material is singled out on a lingual basis; because of the specificity of the addressee, the analysis is integral and conducted by evaluating the integer of the book of Aukštaitija. Any faster surveys are delayed because of the inteferences from the Lithuanian administrative reform; more directed initiatives are also lacking.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Aukštaitijos regionas, išsitekdamas tam tikroje kultūrinėje ir ekonominėje erdvėje, savaimingai sukuria sąlygas atsirasti knygos reiškiniams, kurių visuma įvardijama kaip regioninė knygos kultūra. Straipsnyje siekiama apibrėžti knygos kultūros koncepto taikymo galimybę Aukštaitijos regiono atveju. Iškeliami probleminiai klausimai dėl tyrimo objekto teritorinės apibrėžties ir pateikiami galimi sprendimo būdai. Aptariamos kompleksinių ir sisteminių tyrimų prieigos galimybės vykdant regioninius knygos kultūros tyrimus. Detaliau pristatomas Vladimiro Vasiljevo sisteminis tyrimų modelis. Atskirai aptariamos aukštaičių tarminės knygos integravimo galimybės tiriant Aukštaitijos knygos kultūrą
Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuvele (1702–1762), dienoraštis: tarp itinerarijaus ir egodokumento
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
The article to try to analyze specifics of Kazimierz Michał Radziwiłł called Rybeńko diary in the context of egodocuments research. The diary was written almost all conscious noble‘s life and reveals specifics of Baroque culture as well as individual features. The first chapter presents the specifics of the diary which is very useful for itinerary research, but the content and volume of diary also lets us to research noble‘s character, his relationships with family, his health issues etc. Also this diary is useful for interdisciplinary research to reconstruct ways of treatments, alcohol effect on Radziwiłł’s personality etc. Diary was practical auxiliary tool for reconstruction of important facts in Radziwiłł’s life, also it had medical history function. The second chapter presents the M. K.Radziwiłł personality features, relationship with family members. Auto ironicaland anxious nobleman fostered warm relations with his first wife, Frances Urszula Wysniowiecka Radziwiłłowa and his daughter Teofilia. Relations with the domineering mother Hanna Sanguszka Radziwiłłowa was much tenser. Also emerging Baroque influence the personality worldview and approachto death in the diary. Radziwiłł opens us as obstinate, self-willed, emotive, venturesome person, but very gentle to his first wife and daughter Teofila. He was very anxious and suspicious man in questions related to his health. Baroque epoch also had left a mark on Radziwiłł’s personality and moulded his attitude to the death.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje apžvelgiama Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuvele, dienoraščio specifika egodokumentinių tyrimų kontekste. Beveik visą gyvenimą sąmoningai didiko rašytas dienoraštis atskleidžia ne tik kultūrinės Baroko epochos specifiką, bet ir individualius asmenybės bruožus. Pirmame skyriuje pristatoma dienoraščio specifika – šaltinyje gausu itinerarinio pobūdžio tyrinėjimams naudingos informacijos, tačiau dėl jo apimamo laikotarpio ir apimties įrašuose pasitaiko informacijos, kuri atskleidžia didiko charakterio bruožus, santykius šeimoje, sveikatos būklę. Antrame skyriuje pristatomi M. K. Radvilos asmenybės bruožai, kuriuos galime įžvelgti dienoraščio įrašuose, santykiai su šeimos nariais. Saviironiškas ir nerimastingas M. K. Radvila palaikė šiltus santykius su pirmąja žmona Pranciška Uršule Višniovecka Radviliene, dukra Teofilija. Santykiai su valdinga motina Ona Sanguška Radviliene buvo daug labiau įtempti. Taip pat ryškėja Baroko epochos įtaka asmenybės pasaulėžiūrai ir požiūriui į mirtį
Jono Vitarto (Jan Michał Witort) 1888 metų straipsnis apie Panevėžio kraštą: korespondencinio pranešimo turinys ir egodokumentinė vertė
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
In this publication the translation of the article written by Jan Witort (signed by initials J. W.) to the Lithuanian language is introduced. The original article in Polish, titled “Stosunki na Żmudzi”, was first published in the Polish newspaper “Kraj” distributed from Saint Petersburg in 1888. It is noted that the old text could be interesting to a nowadays’ reader as a valuable primary source, especially while researching different aspects of local history. Another question considered is whether the article could be defined as egodocumental heritage. The opinion is expressed, that it cannot be considered as egodocument, though it has inherent egodocumentary value. Some parts of the article reveal author’s-observer’s personality, feelings, evaluation, interests, hopes, aspirations and visions. With reference to J. Witort’s article and to some other publications the authors of this work have also examined the historical concepts of Panevėžys regional dependence and have admitted that in the course of time they had changed. Moreover, it is emphasized that the Polish and Lithuanian views on Samogitia (Žemaitija) and perceptions of the Lithuanian territory were not necessarily alike. Some of the differences between the treatments of territory are reflected nowadays both in Lithuanian and Polish scientific literature.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Šioje publikacijoje skelbiamas J. W. inicialais pasirašyto Jono Vitarto (Jan Witort) straipsnio vertimas į lietuvių kalbą. Straipsnio originalas pavadinimu „Stosunki na Żmudzi“ lenkų kalba buvo paskelbtas Sankt Peterburge leistame lenkų laikraštyje „Kraj“ (1888 m. Nr. 31). Pažymėtina, kad senasis tekstas gali būti įdomus šiuolaikiniam skaitytojui kaip vertingas pirminis šaltinis, visų pirma, vietos istorijos, Panevėžio ir jo krašto praeities pažinimo požiūriu. Nagrinėjamas klausimas, ar tas 1888 m. rašytas straipsnis gali būti laikomas egodokumentiniu paveldu. Laikomasi nuomonės, kad tai nėra aiškiai išreikštas egodokumentas, tačiau tam tikrą egodokumentinę vertę jis turi, nes kai kurios teksto vietos leidžia spręsti apie autoriaus kaip įvykių liudininko nuotaiką, vertinimą, asmenybės bruožus, interesus, viltis, siekius bei vizijas. Remiantis J. Vitarto straipsniu ir kai kuriomis kitomis publikacijomis, taip pat nagrinėjama istorinė regioninės Panevėžio priklausomybės samprata, pažymima, kad laikui bėgant ji kito. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad lietuvių ir lenkų požiūris traktuojant Žemaitijos teritoriją, taip pat teritorinį Lietuvos suvokimą nebūtinai sutapo, o kai kurie regioninio traktavimo skirtumai lietuviškoje ir lenkiškoje mokslinėje literatūroje išliko iki mūsų dienų
Pratarmė
Get PDFoai:ojs.www4063.vu.lt:article/12123[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba]
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka kartu su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutu 2015 m. spalio 7 d. surengė mokslinę konferenciją, skirtą egodokumentinio paveldo tyrimams, aktualizavimui ir sklaidai. Egodokumentai suprantami kaip autobiografinė raštija pirmuoju asmeniu, kurios ryškiausi žanrai yra dienoraštis, atsiminimai, laiškai, atminimų albumai, o senojoje Lietuvoje – dar ir silva rerum tipo knygos. Konferencijoje veikė dvi sekcijos. Pirmoji buvo skirta bendrai teorinių, istorinių, savimonės raiškos raidos privačiosios raštijos problemų analizei ir galimiems sprendimams. Antroje sekcijoje buvo aptariamos daugiafunkcių egodokumentų, įvairiais aspektais susijusių su istoriniais ir etnografiniais Europos ir Lietuvos regionais, problemos, taip pat autobiografinė raštija, susijusi su Panevėžio regionu ir iš jo kilusiais žmonėmis („Panevėžio regionu“ vadinama teritorija, esanti Lietuvos Šiaurės rytuose). Pagal pranešimus parengtuose ir šiame Bibliotheca Lituana tome publikuojamuose moksliniuose ir apžvalginiuose straipsniuose nagrinėjami egodokumentikos kilmės, raidos, sąsajų su senųjų bibliotekų ir kitų atminties institucijų fondais bei privačiais rinkiniais klausimai; atskleidžiama tarpdisciplinė prieiga prie egodokumentikos ir privačios raštijos tyrimų (istorijos, archyvistikos, bibliotekininkystės, muzeologijos, komunikacijos ir kt. mokslų atvejai); aptariami lituanistiniai egodokumentų telkiniai Lietuvos ir užsienio atminties institucijose, jų paieškos ir tyrimų ypatumai, taip pat egodokumentų viešinimo, publikavimo, leidybos problemos. Ypatingas dėmesys skiriamas Panevėžio regiono egodokumentikai, jos telkiniams, tyrimo bei identifikavimo problemoms, turinio bei tyrimų sąsajoms su tapatumu, vietos, šeimos bei giminės, emocijų istorijai. Straipsnių rinkinyje skelbiami 8 moksliniai straipsniai, 6 apžvalgos, 1 šaltinio publikacija ir 2 recenzijos. Publikacijose ir rinkinyje siekiama pristatyti naujausius egodokumentinio paveldo tyrimus, autobiografinės raštijos, saugomos atminties institucijose, telkinius ir egodokumentus.
Straipsniai ir šaltinių publikacijos atrinktos ir susistemintos teminiu požiūriu, rinkinys yra tęstinis, svarbus lituanistikos tyrimų sklaidai ir populiarinimui, egodokumentikos studijoms. Atlikti tyrimai turėtų paskatinti spausdintinio ir rankraštinio paveldo lituanistines, tarpdalykines studijas, jų rezultatų sklaidą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą atliekant kitus panašius darbus. Rengiant ne tik mokslo bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei skirtą knygą bendradarbiavo mokslo ir studijų bei viešojo sektoriaus (bibliotekų, muziejų) atstovai
Interpretacijos: Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių atvejis
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
The article is dedicated to the expression silva rerum, which is quite new in Lithuanian science discourse. It is sometimes used to name a peculiar kind of egodocuments, the handwritten family or personal notebooks. The etymology, interpretation variations of this expression and it‘s suitability to become a scientific term are being discussed. The history of the term shows, that the meaning of it changed a lot in various epochs. The manuscript codexes of Manuscript Department of Vilnius University Library, which were described by some historians as silvae rerum are reviewed in order to verify or falsify this proposed term. The results of the research show that the name should not be applied to all of those manuscripts, because, as case studies show, some of them do not fit to the existing descriptions of genre. Also it is stated, that there is a need to specify the definition of the family notebooks, and also to create a proper Lithuanian terminology, adequate for the types of existing local egodocuments.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aptariamas žodžių junginys silva rerum, kuris kaip terminas skverbiasi į Lietuvos humanitarinius mokslus. Juo kartais apibūdinama specifinė egodokumentikos rūšis – namų knygos. Tyrimas aktualus, nes pasitaiko, kad minėtasis silva rerum tyrėjų taikomas neapibrėžtai, tiksliai nenusakant paties objekto. Straipsnyje apžvelgiama šių žodžių samplaikos kilmė, pateikiama įvairių interpretacijų, įvertinta jos tikimybė tapti moksliniu terminu. Tekste taip pat aptariamos Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus rankraštinės knygos, keleto istorikų pavadintos silvae rerum; vertinamas jų priklausymas egodokumentikai. Konstatuota, kad šis sudėtinis terminas iš esmės vartojamas neadekvačiai, o ir pati sąvoka netiksli. Išnagrinėti silva rerum kategorijai nepriskiriami pavyzdžiai (studentų konspektai), netipiniai, ribiniai artefaktai (rankraščio ir spaudinio konvoliutas, post factum įrištas asmens korespondencijos pluoštas) ir kita verčia kritiškai vertinti šio žanro raštijos apibūdinimą silva rerum terminu. Kaip ir kitais atvejais, dera moksliškai argumentuotai vartoti terminus (bei jų sistemas), kuriais būtų pavadinti lietuviški egodokumentikos tipai
Egodokumentai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros tyrimuose: Jano Cedrowskio dienoraščio atvejis
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
Ego-documents are gaining more popularity and their usages in historiography are getting more dilatable. Despite the fact, that under the title of ego-document are such a well-known sources as diaries, memoires, autobiographies and many more small genres of first person writings. Such sources already were used in historiography for long time, but mainly as a subsidiary material, which would help to collected more data and confirm variable facts. Subjectivity and fictional elements were feared and it was looked upon them with great distance. However using the ego-document method – fictional narrations and inserts, as well as writers subjectivity became these aspects which where most valuable, because they were the keys to the writers personality and their world-view, also such aspects of mental heritage as political culture. With the help of the memoirs of nobleman of Grand Duchy of Lithuania – Jan Cedrowski, we can try to look at the political culture in ego-documents of early-modern time Lithuanian nobleman. Regardless the fact, that these memoirs are very short, they are very vivid and reflects those of the average Lithuanian noblemen. In his memoirs, Jan Cedrowski reflects not only his personal life – youths travels, family life, deaths of relatives, but also the details of his public life, which testifies his political views and culture.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Egodokumentiniai tyrimai nuolat populiarėja ir vis plačiau taikomi istoriografijoje. Nors už egodokumentų sąvokos slypintys šaltinių tipai – dienoraščiai, atsiminimai, autobiografijos ir daugelis kitų smulkesnių žanrų – jau seniai naudojami istoriografijoje, tačiau daugybę metų pirminė jų funkcija buvo pildyti ir plėsti faktologinę žinių bazę, kadangi į galimą subjektyvumą, neretai ir į fikcinius elementus šiuose šaltiniuose buvo žiūrima itin atsargiai. Naudojant egodokumentinį tyrimo metodą subjektyvūs ir fikciniai elementai šaltiniuose gali daugiausia papasakoti apie autoriaus pasaulėjautą. Pasitelkus LDK bajoro Jano Cedrowskio atsiminimus, galima pabandyti praktiškai patikrinti, ar LDK bajorų egodokumentai gali liudyti politinę jų kultūrą. Šie atsiminimai itin trumpi, tačiau labai vaizdingi. Juose atsispindi ne tik asmeninio jo gyvenimo momentai: jaunystės kelionės, su šeimos pagausėjimu susijęs džiaugsmas ar netekties sąlygotas skausmas, bet ir viešo jo gyvenimo detalės, kurios atspindi politines rašiusiojo pažiūras ir iš tam tikrų veiksmų išryškėjusią politinę kultūrą
Panevėžio rašytojos Elžbietos Skuodienės Knyga
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
USER
Username
Password
Remember me
JOURNAL CONTENT
Search
Search Scope
All
Authors
Title
Abstract
Index terms
Full Text
FONT SIZE
Make font size smallerMake font size defaultMake font size larger
Home > Bibliotheca Lituana 2018 V > Panevėžio rašytojos Elžbietos Skuodienės Knyga
Panevėžio rašytojos Elžbietos Skuodienės Knyga
Solveiga Daugirdaitė
Abstract
Straipsnis skiriamas išryškinti savamokslės rašytojos Elžbietos Skuodienės (1902–1990) atsiminimų knygos „Kai vėluoja laimė“ (2002) parašymo istorijai ir pagrindiniams bruožams. Elžbieta Markevičiūtė, varginga našlaitė, ištekėjo už reemingranto iš JAV, išvyko paskui vyrą į Čikagą, tačiau, prasidėjus ekonomikos depresijai, grįžo su šeima į Lietuvą ir čia nugyveno savo gyvenimą kaip namų šeimininkė, trijų vaikų motina ir našlė be pajamų sovietmečiu. Sudėtingas gyvenimas nenuslopino jos kūrybinių ambicijų ir savo, kaip asmens, reikšmingumo supratimo. 1952–1971 m. ji parašė autobiografiją, kurios pirmąją dalį sūnus Vytautas Skuodis savilaidos būdu išleido jos 70-mečiui (1972), o 2002 m. išleista visa knyga, parengta profesionalaus tautosakos tyrinėtojo Kosto Aleksyno. Elžbietos Skuodienės atsiminimai, jos pačios vadinti „brangia Knyga“, gali būti skaitomi ir kaip grožinės literatūros tekstas (parašyti trečiuoju asmeniu pakeičiant tikruosius vardus), ir kaip autobiografija, ir kaip atsiminimai, pasakojantys apie paprastos panevėžietės gyvenimą. Straipsnyje išryškinamas unikalus motinos ir sūnaus bendradarbiavimas, Elžbietos Skuodienės kūrybos ypatybės, pabrėžiamas jos domėjimasis platesniu pasauliu bei „paprastų žmonių“ pasakojimų apie savo gyvenimą reikšmė kultūros istorijai.
A Book by Panevėžys writer Elžbieta Skuodienė
This article is devoted to the history of writing and an analysis of the autobiographical book Kai vėluoja laimė (When Happiness is Late) by the self-educated writer Elžbieta Skuodienė (1902–1990). She grew up a poor orphan who later married an emigrant from the United States and left with him for Chicago. However, when the Great Depression started, she and her family returned to Lithuania, where she lived her life as a housewife, a mother of three children and a widow without any income during the Soviet period. Nevertheless, the difficult life did not crush her creative ambitions, nor did it diminish her self-worth as a person. From 1952 to 1971, Elžbieta Skuodienė wrote her life story, and her son, Vytautas Skuodis (1929–2016), published the first part in samizdatfor his mother’s 70th birthday.The entire book, edited by a professional folklorist, was published in 2002. Elžbieta Skuodienė’s text can be read as a work of fiction (third person narration, changed real names), as an autobiography and as a memoir of an ordinary person who had lived in Panevėžys during the Soviet era. The article highlights the characteristics of Elžbieta Skuodienė’s writing and emphasizes the importance of life stories of the “ordinary people” as an alternative source of cultural history.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnis skiriamas išryškinti savamokslės rašytojos Elžbietos Skuodienės (1902–1990) atsiminimų knygos „Kai vėluoja laimė“ (2002) parašymo istorijai ir pagrindiniams bruožams. Elžbieta Markevičiūtė, varginga našlaitė, ištekėjo už reemingranto iš JAV, išvyko paskui vyrą į Čikagą, tačiau, prasidėjus ekonomikos depresijai, grįžo su šeima į Lietuvą ir čia nugyveno savo gyvenimą kaip namų šeimininkė, trijų vaikų motina ir našlė be pajamų sovietmečiu. Sudėtingas gyvenimas nenuslopino jos kūrybinių ambicijų ir savo, kaip asmens, reikšmingumo supratimo. 1952–1971 m. ji parašė autobiografiją, kurios pirmąją dalį sūnus Vytautas Skuodis savilaidos būdu išleido jos 70-mečiui (1972), o 2002 m. išleista visa knyga, parengta profesionalaus tautosakos tyrinėtojo Kosto Aleksyno. Elžbietos Skuodienės atsiminimai, jos pačios vadinti „brangia Knyga“, gali būti skaitomi ir kaip grožinės literatūros tekstas (parašyti trečiuoju asmeniu pakeičiant tikruosius vardus), ir kaip autobiografija, ir kaip atsiminimai, pasakojantys apie paprastos panevėžietės gyvenimą. Straipsnyje išryškinamas unikalus motinos ir sūnaus bendradarbiavimas, Elžbietos Skuodienės kūrybos ypatybės, pabrėžiamas jos domėjimasis platesniu pasauliu bei „paprastų žmonių“ pasakojimų apie savo gyvenimą reikšmė kultūros istorijai
„Mintimis išvaikštinėjau kiekvieną lauko rėžį...“: skulptoriaus Juozo Kėdainio egodokumentinis palikimas Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; summary in English]
This article analyzes the letters of sculptor Juozas Kėdainis (1915–1998), stored in the Kupiškis Municipality Public Library and which were sent to his family members: from 1933, the letters were addressed to his father Justinas Kėdainis; later, after his father’s death, from 1951 to 1996 – to his brother Bronius Kėdainis. The letters were written from Vilnius, Kaunas, Palanga, Moscow and other cities. The letters of sculptor Juozas Kėdainis are unique in their scope, because they are written during a period of over 60 years – since the 1940s of the independent Lithuania, during the several decades of the Soviet period and up until when the independence of the country was regained.Basing on these letters, the cultural life of that time, relations with close people and love to the native land are all revealed. There is also described the work at the Kaunas Art School and Vilnius State Art Institute (now the Vilnius Academy of Arts). Descriptions of travels, various creative ideas are revealed as well.These letters are not only a multicolored mosaic of Juozas Kėdainis’s life but also a testimony to the Lithuanian way of life in that era.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojami Kupiškio r. savivaldybės bibliotekoje saugomi skulptoriaus Juozo Kėdainio (1915–1998) laiškai, siųsti šeimos nariams: nuo 1933 metų adresuoti tėvui Justinui Kėdainiui, vėliau, mirus tėvui, nuo 1951 iki 1996 metų – broliui Broniui Kėdainiui. Laiškai rašyti iš Kauno, Vilniaus, Palangos, Maskvos ir kitų miestų. Skulptoriaus J. Kėdainio laiškai unikalūs savo aprėptimi, nes rašyti daugiau nei 60 metų – nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio Nepriklausomoje Lietuvoje, per kelis sovietmečio dešimtmečius, iki nepriklausomybės atgavimo. Remiantis šiais laiškais atskleidžiamas kultūrinis to meto gyvenimas, santykiai su artimaisiais, meilė gimtajam kraštui, aprašomas darbas Kauno dailės mokykloje, Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), kelionės, pasakojama apie kūrybinius sumanymus. Šie laiškai tai ne tik Juozo Kėdainio gyvenimo įvairiaspalvė mozaika, bet ir to laikotarpio Lietuvos gyvenimo liudijimas
