Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Reljefas eolinėje aplinkoje. Nidos senovės gyvenvietės paviršius
Get PDFDuring archaeological investigations in Nida settlement in 1974–1978, 2011–2013 and 2016 a lot of stratigraphic data from considerably wide area was gathered. Based on stratigraphy Neolithic paleosol of Nida settlement can be distinguished and it can be used as proxy for reconstruction of paleorelief. Paleosol was recorded in former depressions or on eastward slopes of former dunes. Large area in western part of the settlement was affected by aeolian processes where paleosol did not survive and in the eastern part former surface plunge deeply under groundwater level, these limited the territory considerably for paleorelief reconstruction. Analysis of the paleosol and stratigraphy displayed layering of artefacts in some parts of the settlement, which was interpreted as at least two periods of human activity. Also, in some parts of Nida very thick layer (> 1 m) with artefacts have been recorded which formed because of combination of anthropogenic activity and natural processes. An important insight is made about ancient topographic location of Nida settlement. Based on geological, botanical and geophysical data from Nida and other parts of Curonian spit we argue that earlier interpretation is not supported by recent data and we suggest that Nida settlement was in eastern part of the spit, on the shore of Curonian lagoon.Straipsnyje rekonstruojamas Nidos senovės gyvenvietės paleoreljefas. Pagrindinė tyrimo medžiaga yra 1974–1978, 2011–2013 ir 2016 m. tyrinėtose perkasose, šurfuose, gręžiniuose fiksuota stratigrafija ir georadaro profiliai. Straipsnyje pristatoma senojo paviršiaus rekonstrukcija, sudaryta interpoliuojant tyrinėtų vietų ir georadaro profilių duomenis. Senasis dirvožemis Nidos senovės gyvenvietėje išlikęs fragmentiškai, todėl paleoreljefo rekonstrukcija ne visur įmanoma. Senieji dirvožemiai fiksuoti akumuliacinėse eolinių procesų vietose – defliacinės duobės užpilde ir senųjų kopų šlaituose. Kai kuriose vietose formavosi labai storas (>1 m) senojo dirvožemio humusingas horizontas, kurį laikome gamtinių ir antropogeninių veiksnių padariniu. Remdamiesi geofizikinių, botaninių bei geologinių tyrimų rezultatais, teigiame, kad Nidos senovės gyvenvietė buvo ne vakarinėje nerijos dalyje prie lagūnos ar protakos kaip manyta anksčiau, bet rytinėje Kuršių nerijos dalyje ant tuometinių marių kranto
Įvadas į ekonominę archeologiją
Get PDFThe Economic Archaeology formed in late 20th century and is defined as an essential subdiscipline of the archaeological research. It is a study of the relationships between past populations and their natural and cultural resources, encompassing production, distribution, consumption, and stratification. Economic relations are one fundamental key for understanding the workings and transitions of past societies and for grappling with how and why those societies varied. The aim is to recreate economic strategies and models of communities in natural and cultural environment by analyzing various communities with sophisticated structure through economical and archaeological theories and methods. This article aims to introduce goals and issues of economic archaeology as well as methodological possibilities to exam and enable to understand the histories and consequences of past economic strategies that have been employed. Moreover, this article describes the main formation stages of economic archaeology, considering the issues addressed by scientists during certain periods, and presents risks for this particular study of archaeological research. XX a. pabaigoje susiformavusi ekonominė archeologija apibrėžiama kaip archeologijos mokslo sritis, nagrinėjanti santykį tarp bendruomenių ir jas supančių gamtinių ar kultūrinių išteklių, aprėpianti produktų gamybos, paskirstymo, vartojimo bei socialinės diferenciacijos temas. Pasitelkus ekonomikos ir archeologijos mokslų teoriją ir taikomus metodus yra siekiama atkurti bendruomenių ekonomines strategijas ir modelius jų gyventoje gamtinėje ir kultūrinėje aplinkose, nagrinėjant tiek nesėslias, tiek dideles sudėtingos socialinės sąrangos bendruomenes. Šiuo straipsniu siekiama pristatyti ekonominės archeologijos tyrimų objektą, tikslus ir gaires bei galimybes atsakyti į teorijos keliamus klausimus. Straipsnyje taip pat apžvelgiami pagrindiniai ekonominės archeologijos formavimosi etapai, atsižvelgiant į tam tikrais laikotarpiais mokslininkų nagrinėjamą problematiką, ir pateikiamos šios archeologijos mokslo srities rizikos ir rekomendacijos
Vakarų baltų degintinių kapų kaulų ir anglies AMS 14C datavimas: teorija ir praktika
Get PDFThe article is dedicated to the application of AMS 14C dating method of cremated bones and samples of related charcoal, which is rather new for the East Baltic region. The data of 3 Western Balts cemeteries from Lithuania are analysed. Results of radiocarbon dating are compared to the estimated typological chronology of the artefacts. The OxCal simulation is applied in order to obtain the most probable dates. The study lays the foundation for further spatial and static analysis of selected data.Straipsnis skirtas degintinių (kremuotų) kaulų ir su jais susijusių anglių mėginių AMS 14C datavimo metodo pritaikymui Rytų Baltijos regiono archeologinėje medžiagoje. Analizuojami trijų Lietuvos teritorijoje esančių skalvių ir kuršių kapinynų AMS 14C datavimo rezultatai, kurie lyginami su radinių tipologine chronologija. Modeliuojant tikėtiniausias datas naudojamas OxCal simuliavimas (fazių funkcijos). Tyrimas sudaro pagrindą tolesnei pasirinktų duomenų erdvinei ir statistinei analizei
Kernavės piliakalnių funkcinė raida geležies amžiuje: naujos senų duomenų interpretacijos
Get PDFThis article explores the finds and post-excavation reports of earlier archaeological investigations in the five Kernavė hillforts. The detailed analysis of the assembled finds, discovered features and structures made it possible to revise and improve the prieviously suggested evolution model for the Kernavė hillforts. It reveals the evolution of the hillforts to have been much more complicated and that, over time, their function has changed rather significantly more than once. The finds recovered during earlier excavations were not classified into primary, secondary and de facto refuse. New examination of refuse – in this case, of pottery sherds, allowed for identification of single events, short-term activities and long-term settlement on the hillforts as well as distinct functional areas. The authors discuss whether the term “hillfortˮ is appropriate for use in scientific historiography. The issue of actual contemporaneity of the hilfforts in hilffort complexes is also raised.Straipsnyje analizuojami penkių Kernavės piliakalnių ankstesnių archeologinių tyrinėjimų radiniai bei ataskaitos. Atlikta detali Kernavės piliakalniuose surinktų radinių, aptiktų objektų ir struktūrų analizė leido patikslinti ir pakoreguoti tyrėjų anksčiau pateiktą jų raidos modelį, parodė, kad ši raida buvo gerokai sudėtingesnė, laikui bėgant jų funkcija ne kartą gana radikaliai keitėsi. Anksčiau atliktų piliakalnių archeologinių tyrimų radiniai nebuvo klasifikuojami į pirmines, antrines ir de facto atliekas. Atliekų, šiuo atveju keramikos šukių, pobūdžio tyrimas leido identifikuoti piliakalniuose vykusius įvykius, trumpalaikę veiklą ar nuolatinį apgyvendinimą, išskirti skirtingas funkcines zonas. Straipsnyje autoriai diskutuoja dėl piliakalnio termino tinkamumo mokslinėje istoriografijoje. Taip pat keliamas piliakalnių kompleksų realaus chronologinio kompleksiškumo klausimas
Slepiami, nepageidaujami ar tiesiog pamiršti? Subačiaus g. 41 populiacijos bioarcheologinis profilis
Get PDFIn 2014–2015, an unknown 16th–17th-century cemetery was discovered at the Subačius Street 41 plot in Vilnius. The uncovered human remains are considered to be one of the most abundant and best-preserved anthropological material in the territory of present-day Vilnius. Paradoxically, historical sources do not mention this burial site, although the abundance of the interred individuals does not imply an accidental burial, but perhaps a functioning cemetery for some time. In such exceptional cases, the only source of information is the synthesis of archaeological and anthropological research data.This article presents preliminary results and a brief overview of bioarchaeological (demographic, paleopathological, and dental research, height reconstruction) investigation. A total of 151 individuals were studied, with almost half (45%) of them consisting of children. Almost 60% of the individuals had one or more pathological lesions. The average height of male individuals was estimated 168.2 cm, the average height of females was 157.8 cm. The aim of this study can be defined as twofold: an attempt to identify the people buried outside the city walls and systematize for the first time the bioarchaeological data of one-out-of-many Vilnius populations. Currently, the Subačius Street 41 population does not resemble a typical urban community, so the study itself is the first attempt to reveal the osteobiography of these 16th–17th century Vilnius residents.2014–2015 m. archeologinių tyrimų metu buvo atrastos iki šiol nežinomos XVI–XVII a. kapinės, esančios Subačiaus g. 41 sklype, Vilniuje. Šios kapinės yra laikytinos vienomis iš gausiausių ir geriausiai išlikusių antropologinės medžiagos atžvilgiu dabartinio Vilniaus miesto teritorijoje. Paradoksalu, tačiau istoriniai šaltiniai neužsimena apie šią laidojimo vietą, nors iškastų palaikų gausa suponuoja ne atsitiktinius palaidojimus, o galbūt kurį laiką funkcionavusias kapines. Neretai tokiais išskirtiniais atvejais vieninteliu informacijos šaltiniu tampa archeologinių ir antropologinių tyrimų duomenų sintezė.Šiame straipsnyje publikuojami preliminarūs bioarcheologinių tyrimų (demografinių, paleopatologinių, dantų analizės, ūgio rekonstrukcijos) rezultatai ir trumpa jų apžvalga. Iš viso ištirtas 151 individas, kurių didžiąją dalį (45 %) sudarė vaikai.
Šiuo tyrimu siekiama atsakyti į svarbų probleminį klausimą, kas galėtų būti šie asmenys, atsidūrę už tuometinio Vilniaus miesto sienų, ir pabandyti susisteminti vienos gausiausių Vilniaus populiacijų bioarcheologinius duomenis. Kol kas galima tik pasakyti, kad Subačiaus g. 41 populiacija neprimena tipinės miesto bendruomenės, tad pati studija yra vienas pirmųjų bandymų atskleisti šių XVI–XVII a. Vilniaus gyventojų osteobiografiją
Piliakalniai – nuo atsiradimo iki šiandienos
Get PDFThe 19th volume of Archaeologia Lituana is dedicated to the topic of hillforts as important monuments of cultural identity of the past and present.
Eleven scientific articles were published in this volume, nine of which have been based on papers presented during the international scientific conference “Hillforts. From Emergence to the Present Day.” Another two articles were written by people who had not participated in this conference.
The idea of the mentioned conference of its organizers arose after finding out information about the initiative of the Seimas on June 23, 2015, based on the Decree No. XII-1845, in which the year 2017 was declared as the Year of Hillforts. This important initiative of the Seimas served as an inspiration for organizing the international scientific conference in 2017 to discuss the important issues related to hillforts and their study.
The three-day conference was held in Vilnius and Klaipėda. It was attended by archaeologists from nine countries, which presented 25 papers during the course of two days.
The first day of the conference was organized in Seimas of the Republic of Lithuania. Algimantas Merkevičius, Chairman of the Organizing Committee, started the conference with a short welcome speech. The conference was welcomed and opened by members of the Seimas Prof. Eugenijus Jovaiša and Prof. Arūnas Gumuliauskas. In the next day of the Conference, on the 20th of October, a tour was organized for the participants of the conference that led them through the Vytautas Magnus War Museum and several hillforts and castles on the way from Kaunas to Klaipėda. On October 21, the third day of the conference was held at Klaipėda University.
The articles published in this volume are grouped in a chronological order and cover a long period of time, from Prehistory to the late Medieval Period, starting with early hilltop settlement sites and the emergence of fortified settlements up to the construction of masonry castles on hills and other elevated locations across the landscape during the Middle Ages.
This volume opens with an article by Estonian archaeologist, Professor of the University of Tartu Valter Lang, the guest lecturer of the conference. The first part of the article reviewed an investigation of early fortified settlements in the eastern Baltic Region and provided with the earlier interpretations of this type of settlement sites. In the second part of the article, Lang, relying on the material culture of the early fortified settlements and recent investigations on the ethnogenesis of the Baltic and Finnic people, has put forward a new hypothesis, claiming that the fortified settlements in the eastern Baltic Region could have been built by a new inhabitants that could have come from the eastern European forest belt.
Two articles in this volume are devoted to the research of fortified and hilltop settlements in the Czech Re- public. They provided our readers with new information and insights on the appearance and the development of fortifications as well as the studies of hillforts in this part of Central Europe. The article by Josef Hložek, Petr Menšík, and Milan Procházka reviewed the emergence and development of hilltop and fortified settlements in southern Bohemia from the beginning of the Prehistoric Period to the end of the Middle Ages. The authors discussed the main features of fortified settlements, as well as the classification, chronology, functions, and de- velopment of fortifications over several millennia.
In the next article, Roman Křivánek analyzed the use of geophysical methods for investigating Czech hillforts. The article discusses the development of geophysical research of fortified sites in the Czech Republic and the potential this non-destructive method has in studying the different types of settlement sites. This article also presents the results of this type of research in seven sites to illustrate the results, possibilities, and limitations of this method.
The hillforts of Central Nadruvians, dated back to the 1st part of the 1st millennium AD, are focus of Russian archaeologists Olga Khomiakova, Ivan Skhodnov, and Sergey Chaukin. The authors touch upon many aspects of hillforts, such as their morphological characteristics, the distribution of these sites across the landscape, and their functions and significance for society. The main idea of their study is that these sites served as social centers in the discussed area. Some of the most important hillforts, located in the valleys of the Prieglius River and its tributaries, were described in further detail.
Four articles in this volume are devoted to the analysis and interpretations of materials obtained during the investigations of late hillforts in various parts of Lithuania. In the first article, Ramūnas Šmigelskas, based on the results of his own small-scale archaeological excavations carried out in the Palace of the Vilnius Upper Cas- tle in 2016 and nine radiocarbon dates obtained during these investigations, aims to answer the question when a wooden castle was built on Gediminas Hill. Another important conclusion that he offered, which is based on radiocarbon data, is that the Gediminas Hill was settled during the 7th –5th century BC. The review of archaeo- logical excavations, which took part in this site throughout the whole of the 20th century, are also an important part of this study.
The results of geophysical research, soil analysis, and archaeological small-scale excavations in the Senieji (Old) Trakai Castle and its settlement site were summarized in an article written by a group of seven researchers: Albinas Kuncevičius, Inga Merkytė, Justina Poškienė, Regina Prapiestienė, Rokas Vengalis, Gintautas Vėlius, Jonas Volungevičius. The article also reviews the written sources and historical studies as well as previous ar- chaeological excavations at the Senieji (Old) Trakai Castle. The main focus of this article is the transformation of the natural environment and landscape during the building activities of the castle.
Mantas Užgalis analyzes in his article the hillforts of the Lamata land, which located in the southern part of western Lithuania. The author has counted 22 hillforts in the area under examination. Most attention is payed to the paleogeographical reconstruction of these fortified settlements, dated from second part of the 1st Millennium AD to the 13th century. The article also sets the political and administrative center of the Lamata land, which, according to Užgalis, was in the Skomantai Hillfort.
In her article, Dovilė Baltramiejūnaitė reviewed the features and development of wheel-turned pottery dated to the 10th –14th centuries and found in the hillforts of the northeastern part of the area attributed to the Jotving- ian tribes. The morphological, technological, and decorative features of this pottery were examined. The stages of development, typology, chronology, classification, and contexts of wheel-tuned ceramics were discussed.
The last article devoted to the topic of hillforts is produced by Ukrainian archaeologist Sergey Panishko on the “motte” type fortifications of the Medieval, so-called Lithuanian Period in the Volyn land. The author of- fered a classification of these late fortifications, presented their main characteristics, tried to trace the origin, and discussed their chronological development.
Two articles in this volume are presented not by the participants of the mentioned conference and not devoted to the topic of hillforts. In the first of them, Erika Buitkutė and Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė, using research methods for the investigation of ecofactual material, tried to determine the function of a wooden building dis- covered during the archaeological excavations in the eastern part of the Palace of the Lower Castle in Vilnius, which, according to the authors, could have served economic purposes.
In the second catalog-type article, Russian archaeologists Vladimir Dryakhlov and Vladimir Kulakov published the data and the related interpretations on an items collection from the Merovingian epoch that is stored in the Alexander Pushkin State Art Museum (Moscow). According to the authors, these items, dated back to the 6th–7th centuries AD, were mainly found in the eastern territories of the Frankish tribes and belonged to the members of the Frankish aristocracy, who practiced their native, traditional religion.
In the chapter “In memoriam” Prof. Mykolas Michelbertas briefly reviewed the scientific achievements of the famous Latvian archaeologist and historian Ēvalds Mugurēvičs, who passed away at the end of 2018. It is important to note that Mugurēvičs was an editorial member of the journal Lietuvos archeologija from 2000 to 2005, and in 2013, he was awarded to the Cross of the Knight of the Order for Merits to Lithuania.
In the chapter “Publications of the Department of Archaeology,” Algimantas Merkevičius briefly presents a book published in 2018 that is devoted to the Early Metal Period settlement sites of Lithuania. The book contains basic data about more than 500 settlement sites of the period.
In our usual chapter titled “Scientific Life Chronicle,” Violeta Vasiliauskienė overviews the key academic activities of the Archaeology Department’s teachers and students.
We hope that this volume of Archaeologia Lituana will be interesting and useful to our readers.
Algimantas MerkevičiusŠis, 19-asis, Archaeologia Lituana tomas skirtas piliakalniams – svarbiems praeities ir dabarties kultūrinės tapatybės paminklams.
Leidinyje publikuojama vienuolika mokslinių straipsnių, iš kurių devyni parengti 2017 metų spalio 19–21 dienomis vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Piliakalniai. Nuo atsiradimo iki šių dienų“ skaitytų pranešimų pagrindu. Kiti du straipsniai parašyti ne konferencijos dalyvių.
Konferencijos idėja jos organizatoriams kilo sužinojus, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 metų birželio 23 dienos nutarimu Nr. XII-1845 2017 metus paskelbė Piliakalnių metais. Ši svarbi Seimo iniciatyva ir inspiravo idėją 2017 metais organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją piliakalnių tyrinėjimams aptarti.
Trijų dienų konferencija vyko Vilniuje ir Klaipėdoje. Joje dalyvavo devynių šalių archeologai, jie per dvi konferencijos dienas perskaitė 25 pranešimus.
Pirmoji konferencijos diena buvo organizuota Lietuvos Respublikos Seime. Konferenciją trumpa sveikinimo kalba pradėjo organizacinio komiteto pirmininkas Algimantas Merkevičius. Konferenciją pasveikino ir atidarė Seimo nariai akad. prof. Eugenijus Jovaiša ir prof. Arūnas Gumuliauskas. Kitą dieną, spalio 20, konferencijos dalyviams buvo organizuota ekskursija, kurios metu apsilankyta Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir pakeliui iš Kauno į Klaipėdą apžiūrėta keletas piliakalnių ir pilių. Spalio 21-ąją, trečiąją dieną, konferencija vyko Klaipėdos universitete.
Šiame tome skelbiami straipsniai sugrupuoti laikantis chronologinės tvarkos ir apima platų laikotarpį nuo priešistorės iki vėlyvųjų viduramžių ir nuo gyvenviečių įrengimo kalvose ir kitų tipų aukštesnėse vietose pra- džios bei įtvirtintų gyvenviečių atsiradimo iki mūrinių pilių statybos kalvose ir aukštuose upių krantuose.
Pirmas spausdinamas estų archeologo, Tartu universiteto profesoriaus Valterio Lango, konferencijoje per- skaičiusio kviestinį pranešimą apie ankstyvąsias įtvirtintas gyvenvietes Rytų Baltijos regione, straipsnis. Pirmoje šio straipsnio dalyje autorius trumpai apžvelgė ankstyvųjų piliakalnių tyrinėjimus regione ir pateikė ankstesnes jų metu gautų duomenų interpretacijas. Antroje straipsnio dalyje V. Langas, remdamasis įtvirtintų gyvenviečių materialine kultūra bei pastarųjų metų etnogenezės tyrimais, iškėlė naują hipotezę, kad įtvirtintas gyvenvietes rytinėje Baltijos regiono dalyje galėjo įrengti nauji iš Rytų Europos miškų juostos atklydę gyventojai.
Čekų archeologai yra reti svečiai Lietuvoje organizuojamose archeologinėse konferencijose, o apie čekų archeologiją ir jų teritorijoje esančias įtvirtintas gyvenvietes Lietuvoje nedaug žinome, todėl šiame leidinyje publikuojami du čekų archeologų straipsniai yra svarbūs, nes suteikia naujų žinių apie Centrinės Europos piliakalnius. Abu straipsniai skirti Čekijos įtvirtintų gyvenviečių tyrimams ir gyvenviečių pagrindinių bruožų bei raidos aptarimui. Viename jų trys archeologai – Josefas Hložekas, Petras Menšíkas ir Milanas Procházka – apžvelgė gyvenviečių kalvose ir įtvirtintų gyvenviečių atsiradimą ir raidą Pietų Bohemijoje nuo priešistorinio laikotarpio pradžios iki viduramžių pabaigos. Autoriai aptarė pagrindinius įtvirtintų gyvenviečių bruožus, pateikė jų klasifikaciją, chronologiją, nustatė funkcijas bei apžvelgė raidą kelių tūkstantmečių laikotarpiu. Kitame straipsnyje Romanas Křivánekas analizavo geofizinių metodų taikymą tiriant įvairių tipų Čekijos piliakalnius. Straipsnyje aptarta piliakalnių geofizinių tyrimų Čekijoje raida ir šio nedestrukcinio metodo galimybės tiriant įvairių tipų įtvirtintas gyvenvietes. Straipsnyje pateikti septyni geofizinių metodų taikymo pavyzdžiai, iliustruojantys metodo galimybes bei ribotumus.
Rytprūsiuose gyvenusios nadruvių genties centrinės dalies piliakalniai, datuojami I tūkstm. po Kr. pirma puse, įvairiapusiškai analizuojami trijų rusų archeologų – Olgos Khomiakovos, Ivano Skhodnovo ir Sergeyaus Chaukino – straipsnyje. Aptartos nadruvių piliakalnių morfologinės charakteristikos, piliakalnių išsidėstymas kraštovaizdyje, funkcijos ir reikšmė to meto visuomenės gyvensenoje. Šio laikotarpio piliakalniai straipsnio autorių matomi kaip buvę to meto socialiniai centrai. Straipsnyje detaliai aprašyti ir keli autorių pasirinkti nadruvių piliakalniai, esantys Priegliaus upės ir jos kairiųjų intakų slėniuose.
Keturi straipsniai šiame tome skirti įvairiose Lietuvos dalyse esančių vėlyvųjų piliakalnių tyrimų metu gautai medžiagai analizuoti. Viename jų Ramūnas Šmigelskas, remdamasis 2016 metais savo paties vykdytais nedidelės apimties Vilniaus Aukštutinės pilies rūmų archeologiniais lauko tyrimais ir jų metu gautomis devyniomis radioanglies datomis, siekia atsakyti į klausimą, kada buvo pastatyta medinė pilis Gedimino kalne. Remdamasis tų pačių tyrimų metu gauta radioanglies data, straipsnio autorius daro dar vieną svarbią išvadą – kad Gedimino kalno apgyvendinimo pradžia siekia VII–V a. pr. Kr. Svarbu ir tai, kad straipsnyje apžvelgti šio, bene žinomiausio Lietuvos piliakalnio, esančio pačiame Vilniaus centre ir tapusio Vilniaus ir net Lietuvos simboliu, archeologiniai tyrimai, vykdyti XX amžiuje.
Senųjų Trakų piliavietės ir šalia jos buvusios gyvenvietės 2018 metais atliktų geofizinių, dirvožemio, archeologinių žvalgomųjų tyrimų metu gautus rezultatus savo straipsnyje apibendrino septynių tyrėjų grupė: Albinas Kuncevičius, Inga Merkytė, Justina Poškienė, Regina Prapiestienė, Rokas Vengalis, Gintautas Vėlius, Jonas Volungevičius. Straipsnyje apžvelgti rašytiniai šaltiniai, istorikų darbai apie šį objektą ir ankstesni archeologiniai tyrimai Senųjų Trakų piliavietėje. Pagrindinis dėmesys šiame straipsnyje teikiamas Senųjų Trakų gamtinei aplinkai ir reljefo transformavimui pilies įrengimo metu.
Kitame straipsnyje Mantas Užgalis analizuoja Vakarų Lietuvos pietinėje dalyje buvusios Lamatos žemės piliakalnius, kurių šioje teritorijoje, straipsnio autoriaus manymu, yra 22. Daugiausia dėmesio straipsnyje skirta I tūkstm. po Kr. antros pusės–XIII a. įtvirtintų gyvenviečių paleogeografinės aplinkos rekonstrukcijai. Straipsny- je įvardytas ir Lamatos politinis ir administracinis centras, M. Užgalio nuomone, buvęs Skomantų piliakalnyje. Jotvingiams skiriamos teritorijos šiaurės rytinėje dalyje tyrinėtuose piliakalniuose surastos apžiestos keramikos, datuojamos X–XIV amžiumi, bruožus ir raidos tendencijas apžvelgė Dovilė Baltramiejūnaitė. Aptarti šios keramikos morfologiniai, technologiniai, puošybos požymiai. Nustatyti apžiestos keramikos raidos etapai,
tipologija, chronologija, klasifikacija ir kontekstai.
Su piliakalnių problematika susijusių mokslinių straipsnių skyrius užbaigiamas ukrainiečių archeologo Sergeyʼaus Panishko straipsniu apie Voluinės regione viduramžiais, lietuviškuoju laikotarpiu paplitusius vadinamuosius moto tipo įtvirtinimus. Straipsnio autorius šiuos vėlyvus įtvirtinimus suklasifikavo, pateikė jų pagrindi- nes charakteristikas, bandė atsekti, iš kur šio tipo įtvirtinimai atsirado; aptarė jų chronologinę raidą.
Šiame tome publikuojami ir du moksliniai straipsniai, kaip minėta, parašyti ne pirmiau minėtos konferencijos dalyvių ir neskirti piliakalnių problematikai analizuoti. Viename jų aprašoma, kaip Erika Buitkutė ir Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė, pasitelkusios ekofaktų tyrimų metodus, bandė nustatyti Valdovų rūmų rytiniame korpuse archeologinių kasinėjimų metu atrasto medinio pastato paskirtį. Remdamosi tyrimų metu gautais duomenimis straipsnio autorės argumentuotai teigia, kad tai turėjo būti ūkinės paskirties pastatas.
Kitame, kataloginio pobūdžio straipsnyje rusų archeologai Vladimiras Dryakhlovas ir Vladimiras Kulako- vas paskelbė Aleksandro Puškino valstybinio dailės muziejaus (Maskva) fonduose saugomo Merovingų epo- chos papuošalų rinkinio duomenis ir jų interpretaciją. Straipsnio autorių nuomone, šio rinkinio dirbiniai buvo skirti rytų frankų aristokratijai ir yra tradicinės ikikrikščioniškos religijos amuletų rinkinys, datuojamas VI–VII amžiumi.
Tradiciškai po mokslinių straipsnių skyriaus, tomo pabaigoje, yra dar keli skyriai. Viename jų, In memoriam, profesorius Mykolas Michelbertas trumpai apžvelgė 2018 metų pabaigoje mirusio žymaus latvių archeologo, baltų archeologijos ir ankstyvosios istorijos tyrinėtojo prof. Evaldo Mugurevičiaus (Ēvalds Mugurēvičs) archeologinę veiklą. Svarbu paminėti, kad E. Mugurevičius 2000–2005 metais buvo leidinio ,,Lietuvos archeologija“ redaktorių kolegijos narys, o 2013 metais už nuopelnus baltų archeologijai, latvių ir lietuvių mokslininkų ryšių stiprinimą Lietuvos Respublikos prezidentūroje buvo apdovanotas ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.
Skyriuje Archeologijos katedros leidiniai A. Merkevičius trumpai pristatė 2018 metais išleistą knygą apie ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietes Lietuvoje, parengtą vykdant mokslinių tyrimų projektą „Ankstyvųjų bal- tų visuomenės tapatumo bruožai remiantis archeologijos paveldo tyrimais Lietuvoje (ARCHBALTAI)“ (vadovas Algimantas Merkevičius) ir jam pasibaigus papildytą nauja informacija ir gausia iliustracine medžiaga. Knygoje abėcėlės tvarka pagal vietovių pavadinimus pateikti pagrindiniai duomenys apie daugiau nei 500 aptariamojo laikotarpio gyvenviečių.
Tradiciškai tomo pabaigoje Mokslinio gyvenimo kronikoje Violeta Vasiliauskienė apžvelgė 2018 metų Archeologijos katedros darbuotojų, doktorantų ir studentų akademinę veiklą.
Tikimės, kad šis Archaeologia Lituana tomas bus įdomus ir naudingas mūsų skaitytojams