Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Gyvūnų kaulai ir kauliniai dirbiniai iš vikingų laikotarpio Tornimäe gyvenvietės Saremos saloje
Get PDFArchaeological investigations in Tornimäe in the eastern part of the island Saaremaa took place in 1963, 1968 and 2004. Artefacts found during the excavations are mainly dated to the Viking Age. Most of the finds are pottery shards, some metal artefacts were found, and also animal bones. The majority of mammal bones are bones of domestic animals. Nearly half of these are caprine bones, bones of cattle, pig and horse are less numerous. Wild game bones are few, only seals were hunted more often. Bird and fish bones are also represented. Only a few bone artefacts were among the finds, more fragments of bone items were found among the animal bones during the identification of osteological material. The bone artefacts found in Tornimäe are rather simple items which do not require special skills from the bone worker and could have been made by the users of these artefacts. The uses of bone artefacts are well suited with the location of the site at the seashore. Archeologiniai tyrinėjimai Tornimäe gyvenvietėje, esančioje rytinėje Saremos salos dalyje, vyko 1963, 1968 ir 2004 m. Didžioji dalis kasinėjimų metu aptiktų radinių yra datuojami vikingų laikotarpiu. Tarp radinių daugiausia buvo keramikos fragmentų, aptikta keletas metalinių bei kaulinių dirbinių, taip pat nemažai gyvūnų kaulų. Dauguma žinduolių kaulų buvo naminių gyvulių, beveik pusė kaulų buvo avių / ožkų, o galvijų, kiaulių ir arklių kaulų aptikta mažiau. Laukinių sausumos gyvūnų kaulų fragmentų vos keletas, dažniau medžioti tiktai ruoniai, be to, aptikta ir paukščių bei žuvų kaulų. Didžioji dalis kaulinių dirbinių rasta atliekant osteologinės medžiagos tyrimus. Jie gana paprasti, nereikalaujantys specialių kauladirbio įgūdžių ir greičiausiai yra pasigaminti pačių jų naudotojų, o dirbinių pobūdis ir paskirtis atspindi pajūryje įsikūrusios gyvenvietės specifiką bei poreikius
Gyvūnų kaulų tyrimai Estijoje
Get PDFIn Estonia, faunal remains have been an important part of archaeological material since the 19th century. During the 20th century, the interest in faunal history was rather volatile, but gained some stability during the 1990s. Since then, zooarchaeology in Estonia has developed substantially, focusing on a variety of topics. Together with methods from traditional zooarchaeology, interdisciplinary methods like the studies of ancient DNA and stable isotopes are increasingly used. However, despite the growing understanding of the importance of faunal remains in archaeological and historical research, there are still problems with collecting animal remains during the fieldwork and documenting and organising them. On the other hand, interest in scientific methods and destructive sampling of the osseous remains have become increasingly popular in science projects and international collaboration. In order to use osteological collections reasonably and ethically, proper systemisation is essential.In Estonia, there are two research centres for zooarchaeology, where scientific collections are administered – Tallinn University and the University of Tartu. Tallinn collections comprise material mostly from the northern part of the country, plus an extensive reference collection for fish has been developed there. In Tartu, mostly material from southern Estonia is managed, together with continuously expanding reference collection of mammals and birds. To improve the gathering and management of the osteological material in Estonia and reduce the shortage for storage space, a new central repository for osteological collections (both human and animal) was established in 2019. Concurrently, a new central database for the osteological data was created.In this paper, we introduce the zooarchaeological collections and some of the latest research topics in Estonia with an aim to broaden the understanding and potential of zooarchaeology in the Baltic region. Nuo XIX a. gyvūnų liekanos Estijoje tapo svarbia archeologinės medžiagos dalimi. XX a. susidomėjimas faunos istorija ir jos tyrimais labai įvairavo ir stabilumo įgavo paskutiniame to amžiaus dešimtmetyje. Tame dešimtmetyje zooarcheologiniai tyrimai Estijoje labai suaktyvėjo, jie imti plėtoti įvairiomis kryptimis. Pastaraisiais dešimtmečiais kartu su klasikine zooarcheologija daugėja įvairių tarpdalykinių, ypač DNR ir stabiliųjų izotopų, tyrimų. Tačiau, nors vis geriau suprantama faunos liekanų svarba archeologiniuose ir istoriniuose tyrimuose, lauko tyrimų metu gyvūnų kaulai dar ne visada renkami, kyla jų fiksavimo ir dokumentavimo problemų. Be to, atsiranda naujų iššūkių. Pastaruoju metu itin padidėjo gyvūnų kaulų poreikis, jie naudojami įvairiuose moksliniuose tyrimuose, kurie dažnai yra destruktyvūs. Todėl būtina atsakingai ir etiškai naudoti osteologinę kolekciją, o tam reikia tinkamai ją tvarkyti ir valdyti.Estijoje yra du zooarcheologijos tyrimų centrai, kuriuose kaupiamos ir tvarkomos tyrimų kolekcijos, – Talino universitetas ir Tartu universitetas. Taline saugoma daugiausia šiaurinėje šalies dalyje rasta zooarcheologinė medžiaga, čia sukaupta ir didelė palyginamoji žuvų kolekcija. Tartu universitete saugomos daugiausia pietinėje šalies dalyje surinktos faunos liekanos, taip pat čia plečiama palyginamoji žinduolių ir paukščių skeletų kolekcija. Siekiant pagerinti osteologinės medžiagos rinkimą, saugojimą ir administravimą bei padidinti saugyklų plotą, 2019 m. buvo įkurta ir nauja, centrinė osteologinės kolekcijos saugykla, kurioje saugomi žmonių palaikai ir gyvūnų kaulai. Tuo pat metu yra kuriama ir nauja osteologinės medžiagos duomenų bazė.Šioje publikacijoje supažindinsime su Estijos zooarcheologinės medžiagos kolekcija ir pastaruoju metu vykdomais tyrimais. Taip bandysime praplėsti ir supratimą apie zooarcheologinės medžiagos potencialą bei svarbą Baltijos regione
Nesutarimai dėl kaulų. Pamąstymai apie osteoarcheologiją ir Baltijos regioną
Get PDF During the last decade, some of the most significant archaeological interpretations included the integrated use of scientific methods, including osteoarchaeology. The identification, analysis and interpretation of human and animal remains from archaeological sites has been developing along increasingly different trajectories, due to the different aspects of daily life the bones of animals and humans illustrate. This paper is a review of the position osteoarchaeological research has achieved since the 1960s, through the example of its beginnings in the mid-20th century in Sweden. Similarities and differences between the histories, contents of and directions in human and animal osteoarchaeology are reviewed, revealing some controversies in the ways the results of the discipline have been embraced by the broader archaeological community. Similarly to archaeological research, increasingly complex analytical methods help refining results obtained by traditional morphometric methods applied to bones. This trend will continue in the foreseeable future: scientific methods will keep on contributing to valuable insights into past societies. Special sections in the paper are devoted to the possibilities of disseminating the results of osteoarchaeology through formal and informal networks such as publications, teaching and conferences within the context of the Baltic region through the example of archaeozoological research.Pastarajame dešimtmetyje reikšmingiausios archeologų interpretacijos buvo atliekamos pasitelkiant mokslinius metodus, tarp kurių buvo ir osteoarcheologija. Archeologinėse vietovėse rastų gyvūnų ir žmonių liekanų identifikacija, analizė ir interpretacija buvo plėtojamos įvairiausiomis kryptimis, kurios iliustravo kasdienybę daugybe skirtingų aspektų, apie kuriuos gali papasakoti tiktai gyvūnų ir žmonių kaulai. Šioje publikacijoje, pasitelkus Švedijos pavyzdį, bus apžvelgiama, kaip nuo 1960 m. plėtojosi osteoarcheologiniai tyrimai. Skirtumai tarp gyvūnų ir žmonių osteoarcheologijos istorijos, turinio ir krypčių jau yra aptarti, buvo išskirti ir kai kurie diskusiniai klausimai bei nesutarimai, susiję su tuo, kaip gaunamus rezultatus naudoja archeologų bendruomenė.Osteoarcheologijoje, kaip ir archeologijoje, gausėja analitinių metodų, todėl galima sužinoti daugiau, negu taikant vien tradicinius morfometrinius kaulų tyrimų metodus. Tokios tendencijos išliks ir ateityje, o moksliniai metodai toliau prisidės prie vertingų praeities bendruomenių gyvenimo įžvalgų. Atskiros šio straipsnio skiltys yra skirtos archeozoologinių tyrimų pavyzdžiu parodyti, kaip, naudojantis įvairiausiais būdais – publikacijomis, mokymais, konferencijomis, galima skleisti osteoarcheologinių tyrimų rezultatus Baltijos regione
Erelių reikšmė Baltijos regione. Vokiečių ordino pilies Klaipėdoje atvejis (XIII–XIV a.)
Get PDF In this paper, we examine archaeological bird remains from Klaipėda Castle (Ger. Memel), western Lithuania. The castle was built in 1252, and during the Middle Ages, it was the northernmost castle of the Teutonic Order in Prussia. The castle together with its adjacent town were subjected to wars and changing political situations over the centuries, but nevertheless represented a socially higher status. The studied bird remains were found during the excavations in 2016 and have been dated by context to the Middle Ages – from the end of the 13th to the beginning of the 14th century. Our aim is to introduce and discuss the bird remains with an emphasis on two species – the white-tailed sea-eagle (Haliaeetus albicilla) and golden eagle (Aquila chrysaetos). Most of all, we are interested in their role in expressing people’s social status, use in material culture, and significance as a food source. Our analysis showed that in Klaipėda, the eagles were probably used for raw material and possibly for feathers, but not for hawking and food. Alternatively, they could have been killed for scavenging. Other species identified in the assemblage such as chicken (Gallus gallus domesticus), grey partridge (Perdix perdix), geese (Anser sp.), ducks (Anatinae), and great cormorant (Phalacrocorax carbo) were mainly interpreted as food waste. This article presents the first concentrated study on bird remains from Klaipėda and is one of the first discussions about the meaning of eagles in the Baltic region.Šiame straipsnyje yra analizuojamos Klaipėdos pilyje rastos paukščių liekanos. Pilis čia pastatyta 1252 m. ir viduramžiais buvo šiauriausia Prūsijoje įsikūrusio Vokiečių ordino tvirtovė. Nors pilis ir aplink ją augantis miestas ne vieną šimtmetį kentėjo nuo karų ir kitų negandų, joje aptikti radiniai atskleidžia aukštą pilies gyventojų socialinį statusą. Tirti ir šioje publikacijoje pristatomi paukščių kaulai yra datuojami XIII a. pabaiga–XIV a. pradžia. Nors straipsnyje aptariamos visų pilyje rastų paukščių liekanos, daugiausia dėmesio skiriama dviem erelių rūšims – jūriniam (Haliaeetus albicilla) ir kilniajam (Aquila chrysaetos). Šiame straipsnyje pabandėme atsakyti į klausimus, kaip ereliai siejasi su socialiniu statusu, kaip ir kam jie naudoti, ar pilyje šie paukščiai galėjo būti valgomi. Atlikti tyrimai atskleidė, kad Klaipėdoje ereliai greičiausiai buvo laikomi dėl nagų ir plunksnų, o ne kaip medžiokliniai paukščiai ar maistui. Gali būti, kad jie sumedžioti tiesiog kaip kenkiantys plėšrūnai. Kitų Klaipėdos pilyje aptiktų paukščių – vištos (Gallus gallus domesticus), kurapkos (Perdix perdix), tikrųjų žąsų genties (Anser sp.) ir antinių šeimos (Anatinae) paukščių bei didžiojo kormorano (Phalacrocorax carbo) – liekanas galima interpretuoti kaip maisto atliekas. Šis straipsnis yra pirmoji Klaipėdoje rastiems paukščiams skirta publikacija ir vienas iš pirmųjų svarstymų apie erelių reikšmę Baltijos regione
Vilniaus universitete saugoma žmonių osteologinė kolekcija
Get PDFThis article briefly presents the history of the human osteological collection stored at the Faculty of Medicine of Vilnius University. The birth of such collection can be traced back to the mid-19th century (1855) with the establishment of the Museum of Antiquities. Until the mid-20th century, human skeletal remains were gathered sporadically and selectively, by collecting either skulls or long bones. Since the late 20th century, the policy of selection has changed and nowadays the collection consists of systematically assembled anthropological material of scientific value. The assemblage currently comprises more than 9.000 skeletal remains dating back from the Mesolithic to the Late Modern Era.Straipsnyje trumpai pristatoma Vilniaus universiteto Medicinos fakultete saugomos žmonių kaulų kolekcijos istorija. Kolekcijos kaupimo pradžia siejama su 1855 m. įsteigtu Senienų muziejumi. Iki XX a. vidurio kolekcija buvo pildoma sporadiškai ir selektyviai, t. y. renkant arba kaukoles, arba ilguosius kaulus. Nuo XX a. vidurio pradėti sistemiškai kaupti ir saugoti visi mokslinę vertę turintys žmonių palaikai. Šiuo metu kolekciją sudaro daugiau nei 9 000 skirtingai išlikusių individų skeletų, kurie datuojami nuo mezolito iki XIX a
Siekiant suprasti ruonių vaidmenį pietryčių Baltijos subneolito bendruomenėse: varpos kaulų iš Šventosios 3 gyvenvietės tyrimai
Get PDFThe article presents the results of traceological studies of two harp seal bacula, from the Šventoji 3 site (coastal Lithuania). As a result of the microscopic observations carried out, technological and functional microtraces were discovered on both artefacts. The analysis of the use-wear traces, which are better readable only on one of the artefacts, allowed for a hypothesis that they arose as a result of contact with well-tanned and dry hide. This made it possible to assign to the studied artefacts the function of objects of everyday use, having direct contact with this material. The findings were illustrated with the current knowledge on the use of bacula in prehistory, historical times and among archaic communities known from ethnographic observations.Straipsnyje pateikiami pajūryje, Šventosios 3 gyvenvietėje, rastų dviejų grenlandinių ruonių varpos kaulų trasologinių tyrimų rezultatai. Atlikus mikroskopinius abiejų kaulų tyrimus, ant jų buvo aptikta gamybos ir naudojimo žymių. Naudojimo žymės buvo ryškesnės ant vieno iš tirtų radinių. Kaulų tyrimai leido iškelti hipotezę, kad šios žymės atsirado po sąlyčio su gerai išdirbta sausa oda. Todėl galima manyti, jog tirti dirbiniai buvo kasdienio naudojimo daiktai, turėję nuolatinį kontaktą su tokia oda. Pristatytų dirbinių naudojimas iliustruotas etnografinių tyrimų duomenimis ir šiuo metu turimomis žiniomis apie varpos kaulų naudojimą priešistoriniais ir istoriniais laikais
Balso suteikimas mažiesiems: Baltijos šalių vaikų bioarcheologija
Get PDFThe skeletal remains of non-adults provide endless insights into numerous aspects of their personal, family and social lives. Although they were considered to be marginal members of society, children can potentially shed light on factors influencing the overall health and survival of their communities, sensitively conveying the ability of a population to adapt to its environment and cope with moments of crisis. In the last decade, worldwide interest in the archaeology of children has grown, and has driven the bioarchaeological investigation of their skeletal remains. However, the bioarchaeological study of non-adults has received surprisingly little interest in the Baltic states. This review presents the past and current state of the art with specific focus on the Baltic area from prehistory to historic times, outlining new research fields and the benefits of studying non-adult skeletal remains, and proposing specific possible directions for future work on this topic. The paper is aimed at giving a louder voice to the youngest actors of ancient communities, and perhaps offers a starting point for developing a definitive bioarchaeology of children in the Baltics.Vaikų skeletai teikia be galo daug informacijos apie jų asmeninį ar socialinį gyvenimą. Traktuoti kaip marginali visuomenės grupė, vaikai potencialiai gali padėti atskleisti pagrindinius veiksnius, paveikusius sveikatos būklę, bendrąjį visos visuomenės išgyvenamumą, jos gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos ir krizinių situacijų. Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje didėjo susidomėjimas vaikų archeologija, ne išimtis ir jų palaikų tyrimai. Tačiau Baltijos šalyse vaikų bioarcheologija beveik nesusilaukė daugiau dėmesio. Ši apžvalga pristato praeityje ir šiuo metu Baltijos regione vykdomų tyrimų padėtį, ypatingą dėmesį skiriant vaikų palaikų tyrimams nuo priešistorinių iki istorinių laikų, nurodant galimą vaikų skeletų tyrimo naudą ir siūlant galimas tolesnio darbo kryptis. Straipsnio tikslas yra suteikti garsesnį balsą jauniausiems senovės bendruomenių veikėjams ir pasiūlyti atskaitos tašką Baltijos šalių vaikų bioarcheologijos plėtrai