Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Tarpdisciplininiai vėlyvojo bronzos amžiaus Kukuliškių gyvenvietės (Klaipėdos r.) tyrimai: metodika ir pirminiai rezultatai
Get PDFThe aim of this article is to present the most important results of the archaeological research of the Kukuliškiai settlement (Klaipėda district) in 2017–2020. During 3 seasons of the research, more than 3 hectares of the territory on the Littorina sea terrace were scanned by GPR, 101 geological drills were hammered, and an area of 45m2 was investigated. Fifteen AMS 14C dates were taken from different objects and stratigraphic layers of the settlement. Dating showed that settlement was contemporaneous and occupied around c. 800–400 cal BC. The complexity and scope of the research provides valuable insights into the lifestyle of Late Bronze Age coastal community. The discovery of wooden structures, organic artefacts and ecofacts indicates that the site provides excellent conditions for the survival of organics, of which there are only a dozen in Lithuania. The site and the collected research data, therefore, offer exceptional opportunities for the study of Bronze Age life not only in the coastal Lithuanian, but also in the southeastern Baltic region.Šio straipsnio tikslas yra pristatyti svarbiausius 2017–2020 m. Kukuliškių gyvenvietės (Klaipėdos r.) archeologinių tyrimų rezultatus. Per tris tyrimų sezonus ištirtas 45 m2 plotas, sukaltas 101 geologinis grąžtas, georadaru skenuota daugiau nei 3 ha teritorija. Nustatyta 15 AMS 14C datų iš skirtingų gyvenvietės vietų ir stratigrafinių sluoksnių. Nustatyta, kad gyvenvietė vienalaikė ir buvo apgyventa apie 800–400 m. pr. Kr. Atliktų tyrimų kompleksiškumas ir apimtis atveria galimybes pažinti šios vėlyvojo bronzos amžiaus pajūrio bendruomenės gyvenseną. Aptiktos medinės konstrukcijos, organiniai artefaktai ir ekofaktai rodo, kad čia susidariusios puikios sąlygos organikai išlikti, o tokių priešistorės objektų Lietuvoje yra vos keliolika. Tad šis objektas ir tyrimų duomenys atveria išskirtines galimybes tirti bronzos amžiaus gyvenseną ne tik Lietuvos pajūryje, bet ir visame pietryčių Baltijos regione
Rytų Bulgarijoje naujai aptiktas antropomorfinis indas
Get PDFThe topic of prehistoric anthropomorphic sculpture, its presentation and interpretation are widely covered in the works of Marija Gimbutas. In her honor is the submitted paper, which presents a representative and very interesting vessel. It is a vessel in the shape of a human body, rare in the Eneolithic era.The vessel was found accidentally on the surface of a settlement mound. It is partially preserved, but the available fragments allow to restore its shape and ornamentation. The massive legs and long feet allow the vessel to be placed upright. It is one of the most impressive specimens among this type of finds which represents a female mythological image, probably the Mother Goddess. Specific shape and ornamentation of the vessel suggest representative functions, probably used in various rites associated with prayers for fertility.Priešistorinės antropomorfinės skulptūros tema, jos analizė ir interpretacija plačiai gvildenamos Marijos Gimbutienės darbuose. Šis straipsnis, kuriame pristatomas reprezentatyvus ir labai įdomus indas, dedikuojamas jos garbei. Tai žmogaus kūno formos indas, retas eneolito eroje.Indas atsitiktinai aptiktas senovės gyvenvietės paviršiuje. Indas išlikęs tik iš dalies, tačiau turimi fragmentai leidžia atkurti jo formą ir ornamentiką. Masyvios kojos ir ilgos pėdos leidžia indą pastatyti vertikaliai. Tai yra vienas įspūdingiausių tokio tipo radinių pavyzdžių, kuris reprezentuoja moters, tikriausiai Motinos deivės, mitologinį vaizdą. Specifinė indo forma ir ornamentika nurodo reprezentacines indo funkcijas – galbūt buvo naudojamas įvairiose apeigose
Elnio formos valčių vaizdavimas etnoarcheologiniame kontekste
Get PDFNumerous depictions of elk-shaped ships are discovered in rock art of the Northern Europe and Siberia, dating from the Mesolithic time to the Bronze age. Usually they are interpreted as Boats of the Deads, connecting the Worlds. The water is the symbol of a border between Worlds in traditional societies. Northern Europe archaeological findings prove that images of the Cervid as a mediator between Worlds and the Boat of the Deads became connected in the Stone Age. Red deer (Cervus Elaphus) remnants were found in burials from the Mesolithic period to the Iron Age. Cemeteries of humans in boats with deer antlers or elk-headed stuffs were discovered at the Mesolithic sites of Denmark (Vedbaeck, Mollegabet) and in Northern Russia (Bolshoy Oleniy Ostrov). Being of a great significance in the mytho-ritual complex of the Stone Age population in Europe, Elk-Boat as the transport between Worlds is preserved in folklore of South-East European people. Mythological motif of the Cervid, sailing on the Sea or the River, with the sleeping maiden on his antlers, is widespread in South and Eastern Europe.Šiaurės Europos ir Sibiro akmenyse ir ant uolų aptikta daug elnio formos laivų atvaizdų, kurie datuojami nuo mezolito iki bronzos amžiaus. Dažniausiai jie interpretuojami kaip mirusiųjų valtys, jungiančios gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Vanduo yra sienos tarp šių pasaulių simbolis. Šiaurės Europos archeologiniai radiniai rodo, kad elnio, kaip tarpininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, atvaizdai atsirado dar akmens amžiuje. Tauriųjų elnių (Cervus Elaphus) liekanų rasta palaidojimuose, datuojamuose nuo mezolito laikotarpio iki geležies amžiaus. Danijos mezolito (Vedbæck, Mollegabet) ir šiaurės Rusijos (Bolshoy Oleniy Ostrov) vietovėse buvo aptikta žmonių kapinių su elnio ragais ar briedžių galvomis. Elnio formos valties kaip transporto priemonės tarp skirtingų pasaulių įvaizdis išsaugotas pietryčių Europos žmonių folklore
Baltų archeologija, kultūros istorija, senovės lietuvių simbolika, Senoji Europa ir Marijos Gimbutienės archeomitologija
Get PDFMarija Alseikaitė-Gimbutienė (Gimbutas) (1921–1994) was born and raised in Lithuania within a family of physicians and intellectuals devoted to the preservation of Lithuanian folk culture. She studied archaeology with Professor Jonas Puzinas who was the first scientifically trained archaeologist in independent Lithuania. Marija Gimbutas was thoroughly trained in Eastern European archaeology, Baltic prehistory, Indo-European linguistics, ethnology, history, folklore, mythology, and European languages taught by the most accomplished Lithuanian scholars in their fields. In 1942 she earned a Master՚s degree at Vilnius University for her thesis on “Burial Practices in the Lithuanian Iron Age.” In 1946 she earned her doctorate in archaeology from Tübingen University in Germany before immigrating to the United States in 1949. This paper traces her prodigious production of major publications and scholarly achievements fostered by her multidisciplinary education in Lithuania. It discusses the development of her Kurgan hypothesis, her excavations in Southeastern Europe, her theory of Old Europe, her formulation of archaeomythology, and the ancient veneration of the earth as the source of life.Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Gimbutas) (1921–1994) gimė ir užaugo Lietuvoje, gydytojų, mokslininkų, istorikų ir intelektualų šeimoje. Buvo atsidavusi lietuvių kalbos, tapatybės ir liaudies kultūros išsaugojimui. Ji studijavo archeologiją pas profesorių dr. Joną Puziną, kuris buvo pirmasis aukštuosius mokslus baigęs archeologas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940). Jo sistemingi kursai Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniaus universitete padėjo šios disciplinos mokslinį pagrindą. Marija Gimbutienė buvo atsidėjusi mokslui. Ji nuodugniai studijavo Rytų Europos archeologijos, baltų priešistorės, indoeuropiečių kalbotyros, etnologijos, istorijos, tautosakos, mitologijos ir Europos kalbų dalykus, kuriuos jai dėstė geriausi tų sričių Lietuvos mokslininkai. Ji dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, jose rinko tautosaką ir kaimo moterų išsaugotus dainų žodžius. 1942 m. Vilniaus universitete įgijo magistro laipsnį apgynusi baigiamąjį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“. 1946 m. Tiubingeno universitete Vokietijoje ji įgijo archeologijos daktaro laipsnį. 1949 m. Marija Gimbutienė emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Savo mokslinių tyrimų ir rašymo metais Harvardo universitete, o vėliau dirbdama Europos archeologijos profesore Kalifornijos universitete Los Andžele, Marija Gimbutienė buvo pripažinta pasaulinio lygio Rytų Europos priešistorės ir indoeuropiečių bronzos amžiaus žinove.Šiame straipsnyje pasakojama apie nuostabų Marijos Gimbutienės stambių knygų bei straipsnių rašymą ir pasiekimus moksle, kuriuos paskatino jos daugiadalykis išsilavinimas, įgytas Lietuvoje. Be to, aptariama jos dėmesys lietuvių liaudies simbolikai, kurganų hipotezės formuluotė ir kasinėjimai Pietryčių Europoje. Taip pat nagrinėjama jos skelbta Senosios Europos, kaip taikios, matrifokalinės, ne indoeuropietiškos civilizacijos, teorija, tarpdalykinė archeomitologijos formuluotė ir senovės žemės, kaip gyvybės šaltinio, garbinimo pripažinimas. Be viso to, šis straipsnis aprašo Marijos Gimbutienės sugrįžimą į Lietuvą metai prieš jos mirtį, kai jai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas
Našlaičių kapinių (Vilniaus m.) archeologiniai tyrimai – Lietuvos partizanų palaikų paieškos
Get PDFThe article describes the archaeological research of the Našlaičiai (Orphans’) Cemetery in Vilnius carried out over the period of 2017–2020. The remains of the Lithuanian post-war partisans shot in the KGB Internal Prison between 1956 and 1963 had been searched for more than a decade. Only in 2016 the historian D. Indrišionis suggested a solid hypothesis, based on archival documents and documented facts, that the remains of the partisans could be hidden together with the bodies of the executed criminals in the Našlaičiai Cemetery, then operating in the suburbs of Vilnius. Performed archaeological research confirmed this version, and the remains of all the partisans shot in the Vilnius KGB Internal Prison during the mentioned time period were found in the cemetery. The article presents a brief history of the Našlaičiai Cemetery, analyses the archival sources and methodology used in the research, and provides a detailed description of the course and the results of the archaeological research.Straipsnyje aprašomi Vilniaus miesto Našlaičių kapinių archeologiniai tyrimai, atlikti 2017–2020 m. Lietuvos pokario partizanų, sušaudytų KGB Tardymo izoliatoriuje 1956–1963 m. laikotarpiu, palaikų ieškota ne vieną dešimtmetį. Tik 2016 m. istorikas D. Indrišionis, remdamasis archyviniais dokumentais, iškėlė rimtą dokumentuotais faktais paremtą hipotezę, kad partizanų palaikai galėjo būti slepiami kartu su mirties bausme nuteistų kriminalinių nusikaltėlių kūnais tada Vilniaus priemiestyje dar veikusiose Našlaičių kapinėse. Atlikti archeologiniai tyrimai šią versiją patvirtino, kapinėse buvo surasti visų minėtu laikotarpiu Vilniaus KGB Tardymo izoliatoriuje sušaudytų partizanų palaikai. Straipsnyje pateikiama trumpa Našlaičių kapinių istorija, analizuojami tyrime naudoti archyviniai šaltiniai ir metodika, detaliai aprašoma archeologinių tyrimų eiga bei rezultatai
