Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Mozūrų kapinynas Muntovo / Alt-Muntowen – pranešimas apie tyrinėjimus, pavėlavęs beveik šimtą metų
No full textAntrojo pasaulinio karo naikinimų padariniai yra tokie: romėniškojo laikotarpio gausūs radiniai iš Rytprūsių, tyrinėti nuo XIX a. pabaigos (plg. Hollack, 1908), žinomi tik iš trumpų paminėjimų arba išblaškytų žinučių ir iliustracijų. Negausioms išimtims priklauso, tarp kitko, kapinynas Bogaczewo Kullabrücke vietovėje, J. Okulicziaus paskelbtas po karo remiantis išlikusiais dirbiniais ir archyviniais duomenimis (Okulicz, 1958). Galbūt per keletą metų bus galima atkurti ir Muntowo / Alt-Muntowen kapinyną (1 pav.) Mozūruose. Šis laidojimo paminklas 1904 m. buvo tyrinėtas E. Hollacko (I–XXXVII kapai) ir 1909 m. F. E. Peierio (1–137 kapai; 2–3 pav.). Tyrinėjimų rezultatai nebuvo paskelbti, medžiaga dingo Antrojo pasaulinio karo metais – išliko tik trys nedideli indai (4 pav.). Pagal likusius archyvinius duomenis vis dėlto šiandien galima susigundyti pamėginti atkurti šio objekto raidos fazes.Ankstyviausias radinys iš Muntovo / Alt-Muntowen yra 120 kapas, kuriame rastas ilgas (32,5 cm) ietigalis su išpjaustyta plunksna (5:a pav.), būdingas A3 periodui (apie 50 m. pr. m. e.–20/30 m. e. m.) (plg. Hackmann, 1961, S. 57, pav.; Dąbrowska, 1988, S. 43–44, tabl. V:71). Tikriausiai šiek tiek vėlyvesnis buvo kapas (Nr. 44) raitelio, palaidoto kartu su žirgu (Nr. 45). Vyro kape tarp kitų daiktų aptikta skydo rankena (Jahn’o 5 tipas; 5:c pav.), žirgo kape – sagtis su pailgintu žiedu (AC5 tipo; 5:6 pav.), laikoma greičiau vyro kario diržo būdingu elementu. Abu šiuos radinius galima datuoti B1 periodu, greičiau šio periodo vėlyvesniu tarpsniu (plg. Dąbrowska, 1997, S. 61, Taf. CXXXV:3,4).Platesnį kapinyno naudojimą galima datuoti periodu B2 (apie 70/80–150 m.). Jam reikėtų skirti gausius kapus, kuriuose rasta prūsų serijos akinių segių (Nr. 52, 61, 114), vėlyvojo tipo A62 segių (Nr. 40, 106). Taip pat šiam periodui priklauso vienas kapas, kuriame aptikti arklio griaučiai (Nr. 40). Atkreipia dėmesį kapas 102 (6 pav.): jame rastas sambiškos antkaklės fragmentas (plg. Jankuhn, 1950, Abb. 12; Okulicz, 1976, S. 190; Nowakowski, 1991, Abb. 4), ir kapas XV (7 pav.), kuriame rasta segė greičiausiai yra Romos imperijos provincijų skydinių emaliuotų segių sekimas. B2 periodu taip pat galima datuoti 65 kapą (8 pav.). Jame aptiktas Beckmanno G tipo vietinės gamybos smeigtukas kartu su trimitine sege, importuota iš Pševorsko kultūros (Dąbrowska, 1995, S. 9, 19–20).Kitą Muntovo / A1t-Muntowen kapinyno chronologinį horizontą sudaro B2/C1–C1a periodų (apie 150–225/235 m.) kapai, visų pirma kuriuose rasta laiptelinių segių (Nr. XXXV, 36, 53 ir 99). Tam pačiam laikotarpiui priklauso objektai, kuriuose aptikta būdingų baltiškų smeigtukų (9:a–b pav.) (plg. Beckmann, 1969, S. 111, Abb. 1:L, Taf. 22; Nowakowski, 1995, S. 43–44, Taf. IX; 1998, S. 45–46; 1998, S. 46). Tikriausiai šiek tiek vėlyvesnis buvo kapas 79, kuriame rastos Thomas I tipo kaulinės šukos (9:c pav.) ir žalvarinė Karakalos moneta (C1b = 225/235–250 m.). Kapus, kuriuose aptikta lankinių segių palenkta kojele, galima datuoti tik bendrai C periodu.Tautų kraustymosi laikotarpio radiniai Muntovo / Alt-Muntwen kapinyne, nepaisant Hollacko tvirtinimo, yra palyginti reti. D periodu (apie 350/375–450 m.) galima datuoti kapą, kuriame aptikti trys pusmėnulio pavidalo kabučiai (10:e pav.), nors negalima atmesti ir šiek tiek vėlyvesnės chronologijos (Tempelmann-Mączyńska, 1986). E periodo (apie 450–650/700 m.) ankstyvesniajam tarpsniui priklauso IV kapas, kuriame buvo segė su vadinamąja replių pavidalo galvute (10:a pav.), datuojama VI a. pradžia (Koch, 1998, S. 399–403). Prie jos buvo žalvarinės skardos su įspaustu ornamentu fragmentas (10:b pav.), primenantis Warnikam kapinyno Natangijoje radinius. Tautų kraustymosi laikotarpio radiniai baigiasi kapu II, kuriame rastas pincetas, puoštas įmuštu ornamentu, bei VII kapu, kuriame buvo aptikti keli lancetiniai diržo galo apkalai (10:c–d pav.)
Железные клиновидные топоры в Латвии
Get PDFStraipsnis skirtas vienai seniausių geležinių daiktų kategorijų Latvijoje – pleišto pavidalo kirviams – aptarti. Iš viso Latvijoje 9 radimvietėse rasta 11 pleišto pavidalo kirvių. Panašiai kaip Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, šiuos geležinius kirvius galima datuoti paskutiniais šimtmečiais pr. Kr. arba m. e. riba. Tokių kirvių paplitimą Latvijoje galima susieti su etninėmis grupėmis, kurios paliko Šiaurės Latvijos akmeninius kapus ir šiaurės–rytų Latvijos pilkapius su smėlio sampilais. Sąlyginai didelis šių kirvių radinių kiekis Latvijoje leidžia manyti, kad jau paskutiniais šimtmečiais prieš Kr. žemdirbystės vaidmuo ūkyje tapo daug svarbesnis ir akmeniniai kirviai buvo pakeisti kur kas našesniais geležiniais
Латгалы и кривичи
Get PDFLatgalių ir krivičių arealai formavimosi etape (V–VIII m. e. a.) neturėjo lietimosi taškų. Pirmasis (kaip ir sėlių) susidarė I m. e. tūkstantmečio pirmosios pusės pilkapių su akmenų vainikais kultūros pagrindu, šiaurinėje šios kultūros teritorijos dalyje. Tuo metu krivičiai apgyvendino didžiulę Pskovo ežero, Velikajos upės baseino ir Dauguvos aukštupio gretimų rajonų teritoriją.IX–XII a. pastebimas latgalių pasislinkimas šiaurės rytų ir rytų kryptimi. Jis užfiksuotas plokštiniais kapinynais su griautiniais kapais ir būdingomis įkapėmis. Tuo pat metu pastebima krivičių, kurių paminklai yra pilkapynai, integracija į Latgaliją. Susidaro sritis, kurioje gyventojai vienu metu laidoja mirusiuosius ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose. Pilkapių analizė liudija, kad čia latgaliai aktyviai asimiliavo krivičius. Dėl šio proceso Latgalijoje susidarė dvi skirtingos tarmių grupės – sėliška latgalių formavimosi srityje ir sėlių gyvenamojoje teritorijoje ir nesėliška latgalių bei krivičių metizacijos regione. Pavienės latgalių grupės prasiskverbė į krivičių arealą, tai liudija pilkapių ypatumai. Vėliau šios grupės ištirpo krivičių masėje
Pietų Lietuvos vėlyvieji degintiniai kapinynai
Get PDFTo date, 18 sites are known in the southern region of lithuania (including the present territory of Belarus) where remains of late cremation burials have been found (fig. 1). These data give a possibility for a more reliable consideration of the grouping of late cremation cemeteries in southern Lithuania than 5 years ago (Zabiela, 1998a). Their burial pattern is specified on the basis of two cemeteries, namely Rumšiškės and Žėronys. In 1953 as many as 21 sites of disturbed cremation graves (fig. 2) were recorded at the Rumšiškės cremation cemetery, while during excavations in 1963, 5 further conspicuous cremation graves (table 1) were investigated at the site of a 14th–16th century cemetery. All the cremation graves at the old cemetery of Rumšiškės were very shallow, the grave pits were up to 20 cm deep. The grave pits were oval, measuring from 70 x 55 to 130 x 100 cm, tapering towards the bottom. A characteristic feature of cremation graves is abundant finds of wheel-made pottery. The grave goods include details of apparel and remains of ornaments (fig. 3).More details for further insight into cremation cemeteries of southern Lithuania were revealed at the Žėronys cemetery excavated to some extent by the author of the present article in 1996. An area of just 12.5 sq m was excavated at the cemetery, the major part of which had been damaged by a pit dug by fortune seekers. The Žėronys cemetery was set up in the central part of a mound with an uneven surface, 7 m high and approximately 70 x 20 m in size (fig. 4). The excavations showed that the cemetery occupied an area which was 20 m in diameter, while the mound itself had never been ploughed. The majority of cremation graves were uncovered right under the turf, no deeper than 20 cm from the ground surface. Burnt bones and scorched grave goods were carefully assembled and deposited into a shallow pit dug in the sand. Remains of cremation burials were deposited into pits at the cemetery rather densely and slightly scattered. During the excavations, remains of 7 assumed cremation graves were identified (fig. 5) (table 2). The grave goods almost exclusively consist of metal parts of apparel, such as bell buckles, mountings, loops, rivets and scarce working tools, such as knives, awls, needles, razors, firesteels, and ornaments like rings and a tinkler. The abundant assemblage of pottery (946 sherds) belongs to slightly wheel-turned jars with blown sides, a profiled neck and an outwards flared rim. Quite a number of pats were decorated with patterns of parallel lines, waves and rollers imitating twisting (fig. 6).The late cremation cemeteries of southern Lithuania are widespread in the territory which was previously covered by east Lithuanian barrows and later on by old mediaeval cemeteries. South Lithuanian cremation cemeteries are dated to the 13th–14th centuries. 13th century cremation graves have been also found at the Ašmenėlis and Stakai barrow cemeteries. They could have been dug into barrows piled earlier and used for burial, but disturbed earth piles do not allow proving this. Meanwhile, cremation graves dated to the 11th century should be interpreted as remains of destroyed late barrows, even though they were not found at barrow cemeteries (e. g. Bagrėnas (fig. 7), Perloja). Search for small-scale cremation cemeteries should in the future be focused on the surroundings of such barrows.Cremation cemeteries must be the legacy of ordinary commoners father than warriors, as is sometimes said. This is testified by grave goods from these burials, which do not include more weapons or other articles attributable to warriors than earlier or later graves. A survey of other archaeological sites in the neighbourhood of cremation cemeteries does not reveal any relationship between them and larger defence centres
Akmeninių darbinių kirvių simbolika (Dauguvos upės baseino duomenimis)
No full textDarbiniai akmeniniai kirviai – vienas būdingiausių ankstyvųjų metalo laikotarpio radinių. Jų rasta kasinėjant gyvenvietes (apie 200 vnt.), retkarčiais kapuose. Tačiau dauguma – atsitiktiniai radiniai. Dauguvos baseine žinomi 598 atsitiktiniai tokių kirvių radiniai. Dauguma jų surasti dabartiniuose laukuose, tad galima manyti, kad senovėje šie įrankiai būdavo naudojami kirsti medžiams ir krūmams ruošiant lydimą. Dalis kirvių išliko fragmentiškai, jie sudužo dar praeityje, tačiau dauguma (75–80 proc.) sveiki. Kyla klausimas, kodėl laukuose, kur nėra jokių gyvenviečių ar kapų pėdsakų, randama tiek daug sveikų, tinkamų darbui kirvių. Nėra pagrindo manyti, kad jie pamesti atsitiktinai. Kirviui pagaminti reikėjo nuo 10 iki 30 val. darbo. Toks dirbinys buvo pakankamai vertingas. Nusmukusio nuo koto kirvio negalėjo neieškoti. Sunku racionaliai paaiškinti atsitiktines sveikų darbinių akmeninių kirvių radimvietes. Tačiau kirvis – ginklas ir darbo įrankis, sprendžiant iš tautosakos ir archeologijos duomenų, turėjo ir kitokią – simbolinio, magiško daikto reikšmę. Latvių liaudies dainose aiškiai išskirta dvejopa kirvio reikšmė – darbo įrankio ir simbolinio, magiško daikto, susijusio su reikšmingais, dažnai kriziniais žmogaus gyvenimo momentais. Liaudies tikėjimuose akmeniniai kirviai, vadinami perkūno strėlėmis, turi antgamtinių savybių apsaugoti nuo piktų dvasių ir ligų. Atsižvelgiant į tas aplinkybes tikėtina, kad akmeniniai kirviai, be grynai praktinių funkcijų, taip pat atlikdavo ir talismanų arba amuletų vaidmenį ir sąmoningai būdavo paliekami laukuose siekiant šiuos apsaugoti nuo piktų jėgų
Smeigtukai cilindrine galvute (Beckmanno A tipas) vakarų baltų kultūrinėje srityje
No full textStraipsnyje glaustai aptariami labai būdingi romėniškojo laikotarpio baltų genčių teritorijai dirbiniai – smeigtukai su trikampe galvute, susukta į cilindrą (pagal Bernardo Beckmanno klasifikaciją – A tipas). Smeigtukai gaminti iš žalvario ir geležies. Šių smeigtukų kilmės be abejonės reikia ieškoti bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus dirbinių formose.Duomenys apie šio tipo smeigtukų radinius papildyti archyviniais šaltiniais (Martos Schmiedehelm, Martino Jahno ir Herberto Jankuhno asmeninės kartotekos). Deja, daugeliu atveju išlikusi neišsami informacija. Vien ja remiantis galima padaryti tik kai kurias išvadas. Pirma: šie daiktai buvo paplitę gana didelėje vakarinių baltų teritorijos dalyje, jų nėra tik Lietuvos ir pietinės Latvijos pilkapynų srityje ir Dollkeim-Kovrovo kultūroje (išskyrus vieną atvejį). Antra: A tipo smeigtukai buvo vakarinių baltų teritorijos gyventojų nešiosenos elementas visą ankstyvąjį romėniškąjį laikotarpį, įskaitant ir periodą B2/C1. Ankstyviausi B1 periodo egzemplioriai pasirodė Mozūruose vadinamojoje Bogaczewo kultūroje, kur šis papuošalas buvo populiariausias ir sulaukė didžiausios ornamentikos įvairovės. Deja, šiuo metu nėra galimybės pasekti chronologinę raidą. Iš Mozūrų srities A tipo smeigtukų tik geležinius reikia laikyti vėlyviausiais ir datuoti B2/C1 periodu. To paties laiko yra geležiniai smeigtukai iš Suvalkų srities ir Rytų Lietuvos – galbūt pastaruoju atveju galime kalbėti apie kultūrinę įtaką. Trūksta duomenų A tipo žalvariniams smeigtukams iš Lietuvos pajūrio datuoti. Jie sudaro atskirą ryškią grupę, deja, visi radiniai iki šiol yra atsitiktiniai.Nereikia abejoti, kad puošnūs A tipo smeigtukai rodo savitarpio ryšius baltų genčių teritorijoje mūsų eros pradžioje. Straipsnyje taip pat aptarti radiniai, aptikti už vakarinių baltų teritorijos ribų, o surinkta medžiaga pateikta katalogo forma
Mikroregionas tarp Šilutės ir Priekulės bei Švėkšnos arba Lamatos žemė archeologiniais duomenimis
No full textMikroregioną tarp Šilutės ir Priekulės bei Švėkšnos arba kitaip Lamatos žemę, archeologiniais duomenimis, kaip savitą etnokultūrinę sritį, pirmasis išskyrė Adolfas Tautavičius. Tačiau šios etnokultūrinės srities išskyrimas sulaukė tiek sekėjų, tęsiančių Lamatos tyrinėjimus, tiek priešininkų, neigiančių šios srities egzistavimo galimybę. Tiksliau, kai kurie tyrinėtojai neįžvelgia jokio skirtumo tarp skalvių paminklų bei esančių Švėkšnos, Priekulės, Šilutės apylinkėse paminklų.Mikroregionas arba kitaip Lamatos etnokultūrinė sritis, Lamatos žemė ar tiesiog Lamata dėl prastai išlikusios ir mažai publikuotos archeologinės medžiagos iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paslaptingai. Šį įspūdį sustiprina geografiniai Lamatos ypatumai: pelkėta Minijos ir Nemuno delta bei pelkėtos Minijos intakų, lyg voratinkliu raižančių Lamatą, vagos. Tačiau pajūrio žemumoje išsiskiria nedidelės Vėžaičių, Švėkšnos, Šilutės, Priekulės, Skomantų apylinkių aukštumos, tinkančios žmonėms gyventi. VII–VIII/XII a. šiame mikroregione galima išskirti daugiau nei 30 laidojimo paminklų (1 lentelė). Lamatos teritorija užimtų apie 500 km2 (1 pav.).Tarpukario vokiečių archeologai, publikuodami ir kartografuodami Lietuvos pajūrio medžiagą, atskirais etniniais regionais neskaidė. Visą aptariamą mikroregioną skyrė Klaipėdos krašto paminklams (Memelkultur; Memel-Gruppe). Etniniu požiūriu Klaipėdos paminklų grupę vokiečių archeologai apibūdino arba kaip kuršių, arba kuršių ir skalvių gyvenamą sritį. Tačiau jau vokiečių mokslininkų sudarytuose Klaipėdos krašto žemėlapiuose Šilutės ir Priekulės bei Švėkšnos apylinkėse išsiskiria atskira neįvardyta kapinynų grupė. Čia rasta nemažai įvežtinių dirbinių (2 pav.). Apie Lamatos žemę (terram Lamotinam; Lammato), buvusią tarp Skalvos ir Kuršo, nuo XIII a. vidurio užsimena rašytiniai šaltiniai.Vienas tinkamiausių indikatorių, nusakančių etnines ypatybes, yra papuošalai ir jų nešiojimo būdas. Be to, dažniausiai tai moterų papuošalai.Vieni tokių papuošalų, būdingų tik Lamatos moterims, yra peltos arba širdies pavidalo kepuraičių ar vėrinių kabučiai (3–4 pav.). Tokių kabučių rasta Jurgaičių, Stragnų, Vėžaičių kapinynuose. Širdies pavidalo kabučiai yra sidabriniai (balto metalo). Jų randama su kiek mažesniais sidabriniais apskritais kabučiais. Paprastai galvos srityje randami 6 (iki 10) širdies pavidalo ir 1–2 apskriti kabučiai. Širdies pavidalo kabučiai lamatiečių moterų buvo nešiojami ir kaip amuletai. Reikia pažymėti, kad baltų areale peltos pavidalo ir ovalūs kiauraraščiai kabučiai amuletai, kurie taip pat atkartoja šią formą, smarkiai išsiskiria savo forma iš visos aplinkos.Iš lamatietėms ir skalvėms skirtinų papuošalų yra virbalo formos žalvariniai smeigtukai galvos apdangalui pritvirtinti ar plaukams susegti, rasti Barvų, Jurgaičių, Mataičių, Bikavėnų, Pocių, Stragnų, Vėžaičių, Vilkų kampo kapinynuose (5 pav). Matyt, jie tvirtino šukuoseną ar galvos apdangalą. Daugiausia tokių smeigtukų rasta Lamatoje, jų aptinkama ir Skalvoje. VII–VIIIa. Lamatos moterų kostiumui būdingi virbalo formos smeigtukai yra ilgi – 21,5–34,5 cm ar net 40 cm ilgio (5; 6: 1 pav.). Pažymėtina, kad tai vieni iš nedaugelio baltų papuošalų, sudėtingomis geometrinėmis kompozicijomis ornamentuoti abipus (5: 3–6 pav.). Tai rodo, kad šio ilgo abipus identiškai dekoruoto smeigtuko galvutė būdavo matoma iš abiejų pusių.Tokie smeigtukai yra dviejų tipų. Vieni jų su skylute išplatintoje galvutėje, santūriau dekoruoti, grakštesni, ne tokie masyvūs (I tipas; 6: 1 pav.). II tipo smeigtukai masyvesni, be skylučių galvutėse. Prie I tipo virbalo formos smeigtukų kartais pririšama po keletą gintarinių ir stiklinių karoliukų (6: 1 pav.). I tipo smeigtukai būdingesni skalvių moterų kostiumui. II tipo smeigtukai masyvesni, ilgesni, matyt, kiek vėlyvesni. Pastarieji smeigtukai būdingesni Lamatai (5 pav.). Aptariami smeigtukai analogiški aptiktiems VI–VII a. šiaurinių frankių, alemanių, tiuringių, bavarių, langobardžių kostiume. Šių genčių moterys panašiais smeigtukais segdavosi plaukus.Kuršių moterys, kitaip nei kaimynės lamatietės, galvos apdangalui susegti VII–VIII/IX a. naudojo lankinę žieduotąją segę ir specialius smeigtukus rombine, trikampe ir ratelio pavidalo galvutėmis (2 lentelė). žemaitės specialių smeigtukų galvos dangai susegti neturėjo, nes nešiojo metalinius apgalvius.VII–VIII/IX a. lamatiečių, dažniausiai moterų, kapuose randama gana daug gintarinių karolių, nors Lamatos teritorija prie Baltijos pajūrio, kaip gintaro šaltinio, neprieina, bet intensyvi prekyba ir, matyt, gintaro apdirbimo dirbtuvės turėjo daugiau reikšmės nei žaliavų šaltinis. Nemuno žemupyje nuo seno egzistavo svarbios prekyvietės, kurios užtikrino tiek šios vietovės, tiek Lamatos svarbą ir prekybai tarp baltų genčių, ir mainams su tolimesniais regionais. Šio laikotarpio Lamatą nuo pietinių kuršių ir skalvių bei žemaičių skirtų ir savitų formų dažniausiai tekinti ir pusiau tekinti gintariniai karoliai (6: 2, 8; 7 pav.). Lamatietės vėrinius nešiojo ne tik kaip kaklo papuošalus, bet ir kaip savitus krūtinės papuošalus (6: 8 pav.).Lamatai ypač būdingi prailginti dvigubo nupjauta kūgio formos karoliai, kurie kartais siekia net 4,8–5 cm ilgio ir yra 11,8 cm skersmens (7: 6–8 pav.). Šie gintariniai karoliai turi ryškią aptakią briauną. Paprastai tokie karoliai vėriniuose derinami su žalvarinėmis įvijomis. Lamatai taip pat būdingi dideli žemo dvigubo nupjauto kūgio formos karoliai (7: 1–2 pav.). Randama pailgo ovalo formos gintarinių karolių (7: 9 pav.).Vienos būdingiausių segių, randamų VII–VIII a. lamatiečių moterų kapuose, yra lankinės ilgakojės segės su kryžma tarp kojelės ir liemenėlio (brooches of Dollkiem/Kovtovo type, Lithuanian variant arba Annbrustfibeln mit umgeschlogenem Fuss). Šio tipo segės paplitusios Lamatoje ir Skalvoje. Vis dėlto jų Lamatoje rasta daugiausia. Lankinės ilgakojės segės su kryžma tarp kojelės ir liemenėlio yra žalvarinės, turi 14–18 cm ilgio ir 17–19 cm pločio įviją. Segės kojelė šiek tiek platėjanti, dažnai ornamentuojama tik apačioje skersinių įkartų grupe (6: 5; 8 pav.).Taigi lankines ilgakojes seges su kryžma tarp kojelės ir liemenėlio nešiojo lamatietės ir skalvės. Skalvoje žinomi tik keli vyrų kapai, kuriuose rasta šių segių. Tuo tarpu lamatiečių kaimynės pietinės kuršės VII–VIII a. segių iš viso beveik nenešiojo. Jos drabužius susegdavo įvairiais smeigtukais (2 lentelė).Šalimais gyvenančių artimų materialine ir kultūrine prasme gentinių junginių papuošalai gali turėti bendrų bruožų, būti tapačių formų, identiško dekoro, o amuletai yra individualūs ar būdingi tik tam tikro gentinio junginio bendruomenei ar jos daliai.VII–VIII a. Lamatą nuo kaimynų pietinių kuršių, žemaičių ir skalvių skiria amuletai, nešioti tik lamatiečių moterų (9 pav.). Tokių kabučių rasta Barvų, Dvylių, Jurgaičių, Mockaičių, Pocių, Stragnų, Švėkšnos, Vėžaičių kapinynuose. Lamatos moterų amuletai susideda iš dviejų dalių ovalaus kiauraraščio ir vertikalaus stačiakampio kabučio. Šių kabučių forma primena peltos pavidalą. Pabrėžtina, kad šie kabučiai yra dviejų dalių, dažniausiai ornamentuoti iš abiejų pusių. Jų randama nedegintiniuose turtingų moterų kapuose, juosmens srityje, kairėje pusėje. Šie dvidaliai lamatiečių moterų kabučiai turi aiškių paraleliai su VI a. germanių (alemanės, bavarės) ir kiek vėlesne Gotlando medžiaga.VIII–IX a. pradžios pietinių kuršių kostiumą iš aplinkos labai išskiria apskriti kabučiai, taip pat randami nedegintiniuose turtingų moterų kapuose, juosmens srityje, kairėje pusėje. Pastarųjų metų duomenys leidžia teigti, kad VI–VII/VIII a. skalvių moterys nešiojo kitokius nei pietinės kuršės ir lamatietės kabučius-amuletus. Skalvių kabučiai-amuletai yra įvairesni (2 lentelė).Taigi apibūdinant VII–VIII a. lamalietės kostiumą reikia atkreipti dėmesį į skirtingą papuošalų stilistiką, suformuotą, matyt, ne be germaniškos mados išmanymo. Nors visi Lamatos moterų nešioti papuošalai yra baltiškų formų ir dekoro, pritaikyti baltiškam skoniui, bet kartu yra ir saviti, būdingi tik šiai sričiai.Lamatos žemė, turinti gerą kelių, gyvenviečių ir, matyt, prekyviečių sistemą, išlieka. Tačiau ją detaliau apibūdinti trūksta duomenų. Be to, vėlyvajame geležies amžiuje iškyla ir šios žemės administracinės priklausomybės klausimas
Kernavė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų kontekste
No full text23 metus Kernavėje darytų archeologinių tyrinėjimų duomenys jau leidžia apžvelgti ir įvertinti XIII a. antrojoje pusėje–XIV a. čia egzistavusią miesto kultūrą platesnio regiono kontekste. Kasinėtas ištisas to laikmečio paminklų kompleksas: pats miestas viršutinėje ir apatinėje Neries terasose, penkių piliakalnių gynybinė sistema, kapinynas (Kernavė – litewska Troja, 2002). Gausi tyrimų medžiaga jau diktuoja gana tikslų, rekonstrukcinį viduramžių Kernavės modelį. Tačiau kartu kyla įvairių klausimų: kokią vietą Kernavė užima Europos miestų raidos istorijoje, koks buvo jos formavimosi modelis, kokių įtakų veikiama susidarė šio miesto bendruomenė. Lieka nepasverta, kiek Kernavės viduramžių kultūra yra fenomenalus bei savitas ir kiek nulemtas to meto miestams būdingos kultūrinės simbiozės reiškinys.Viduramžiais Europos urbanizacijos procesas vyko ant Romos imperijos miestų pamatų. Vakarų Europos miestai augo daugiausia imperijos provincijų teritorijose, Rytų Europoje šiuos procesus inspiravo bizantiškoji kultūra. Baltijos jūros baseine miestų kultūros atsirado inspiruotos vikingų karinės-prekybinės veiklos. Didieji Rusijos miestai – prekybos centrai išaugo prie prekybos kelio, jungusio skandinavus ir Bizantijos miestus. Daugelį vėlesnių rusų žemių centrų vėlgi galime vertinti kaip subyrėjusios Kijevo Rusios kultūrinį palikimą. Be to, europinio miesto raidą inspiravo katalikų ir pravoslavų bažnyčių įtakos plėtra. Šiame kontekste baltų žemės lieka balta dėmė europinio krikščioniško miesto raidos istorijoje, o tokių centrų kaip Kernavė ir Vilnius atsiradimas mokslinių diskusijų objektu.Ankstyviausių miestų užuomazgos Lietuvoje – protomiestai atsiranda pajūryje: Palanga, Žardė (Klaipėda). Tai sietina su aktyvia Skandinavijos vikingų karine ir prekybine veikla. Tačiau XIII a. kultūrinio aktyvumo svarstyklės ženkliai svyra Rytų Lietuvos pusėn. Per 100 metų iškyla nemažai galingų, gerai įtvirtintų piliakalnių – Kernavė, Maišiagala, Aukštadvaris ir kiti. Buvus tam tikrą demografinį sprogimą, lėmusi ženklų gyventojų skaičiaus padidėjimą, liudija turtingi radinių to meto kultūriniai sluoksniai papilių gyvenvietėse. Regiono suaktyvėjimo priežastis, vedusias prie valstybės gimimo, paaiškina geopolitinės krašto padėties permainos. XI–XII a. Rytų Lietuva buvo tik Kijevo Rusios ekspansinės politikos taikinys. Kaip rusų pasienio forpostai etninėje jotvingių žemėje išdygsta slaviški miestai: Gardinas, Volkovyskas, Slonimas, Naugardukas. Tačiau nuo XII a. pabaigos lietuviai patys pradeda pulti Rusios žemes. Po 1240 m. mongolų-totorių invazijos situacija dar labiau pasikeičia. Minėti miestai atskiriami nuo savo politinių ir kultūrinių šaknų. Ši momentą puikiai išnaudojo Mindaugas – prijungė juos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.Viduramžių Kernavės archeologijos paminklų kompleksas atspindi to meto istorinę situaciją. XIII a. pabaiga–XIV a. pirmoji pusė – tai viduramžių Kernavės klestėjimo laikotarpis. O Nemuno aukštupio slaviškuose LDK miestuose tuo metu pastebimas ženklus materialinės kultūros nuosmukis. Baltarusių archeologai jį sieja su mongolų-totorių antplūdžiu į pietinės Rusios žemes ir miestus, su kuriais Panemunės kraštas buvo glaudžiai susijęs. Kartu šis palyginti skurdus etapas įvardijamas kaip “lietuviškasis”. Taigi slaviškų miestų nuosmukis sutampa su Lietuvos politinės galios ir kartu Kernavės ekonominiu pakilimu.XIII a. kunigaikščio rezidencijos įgavo kokybiškai aukštesni lygmenį. Išaugę feodalinio elito ūkiniai ir kultūriniai poreikiai skatino amatų koncentraciją prie kunigaikščio dvaro. Sustiprėjusi politinė ir karinė valstybės jėga sudarė sąlygas miestų plėtrai naudoti gretimų kraštų amatininkų potencialą. Ypač tai sietina su Nemuno aukštupio miestų Gardino, Naugarduko, Volkovysko ir Slonimo prijungimu prie LDK. Šie miestai, ypač iki didžiojo mongolų-totorių antplūdžio, buvo glaudžiai susiję su Kijevu ir kitais pietinės Rusios centrais. Kijevo Rusioje pasiektas aukštas amatininkystės, ypač juvelyrikos, lygis buvo perimtas Juodosios Rusios amatininkų. Be abejo, LDK aukščiausio lygio juvelyrai visų pirma turėjo dirbti feodaliniam elitui. Taigi ir minėtų slaviškų miestų amatininkų gaminiai visų pirma turėjo tenkinti didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir jo aplinkos poreikius. Tikėtina, kad prie kunigaikščių rezidencijų Lietuvoje dirbo senesnes juvelyrikos amato tradicijas turintys slavų amatininkai. Tai rodo Lietuvos teritorijoje – Stakliškėse, Geliogaliuose, Kretingoje – aptikti XIV a. lobiai. Juose kartu su lietuviškais ilgaisiais – piniginiais lydiniais, įvežtiniais juvelyriniais dirbiniais aptikta tik baltiškam kontekstui būdingų papuošalų – plokštelinių ir pasaginių segių. Tačiau jie pagaminti naudojant sudėtingas, labiau slavų amatininkams žinomas technologijas – juodinimą, filigraną.Įvertinę Kernavės miesto geopolitinę situaciją, istorinius ir archeologinius duomenis, galime interpretuoti savitą, provincijos laidojimo paminklams nebūdingą Kernavės XIII–XIV a. kapinyno medžiagą.Kiek XIII a. pabaigoje suklestėjusi ir tik apie 100 metų egzistavusi Kernavės miesto bendruomenė buvo savitas kultūrinis reiškinys, o kiek paveiktas bei formuojamas išorės veiksnių, iliustruoja konkrečių dirbinių grupių analizė.Itin puošnūs kapuose aptikti apgalviai. Kernavės kapinyne jų rasta kaip niekur daug, net 30-yje kapų. Apgalvių plokštelės stebina jose pavaizduotų simbolių ir ornamentų įvairove. Aiškiai ne vietinės kilmės simboliai išmušti apgalvių plokštelėse yra heraldinės lelijos (1 pav.), stilizuoti žvėrys – liūtai? (2 pav.), palmetės (3 pav.) ir kiti. Tačiau aptikta ir apgalvių dekoruotų vietiniais, dar pagoniškais simboliais – svastikomis (4 pav.), trilapiu žiedu arba paprasčiausiu geometriniu raštu. Tai, kad plokštelės su baltams nebūdingais motyvais gali būti pagamintos vietoje, rodo mieste, kauladirbio sodyboje, aptiktos beržo tošys, ornamentuotos tokiomis pačiomis heraldinėmis lelijomis ir palmetėmis.Iš viso Lietuvoje surasta 40 apgalvių, 6 kapinynuose. Visi aptikti rytinėje Lietuvos dalyje, buvusios Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorijoje. Tačiau labiausiai aptariami galvos papuošalai paplito XIII–XIV a. Nemuno aukštupio kapinynuose. A. Kviatkovskajos duomenimis, iš viso čia surasti 55 šio papuošalo pavyzdžiai 11-oje kapinynų. Paminklai, kuriuose surasta dauguma apgalvių – 40 (72 proc.), išsidėstę kompaktiškoje teritorijoje, dešiniajame Nemuno krante, Katros upės baseine, kuris daugelio autorių laikomas baltišku – jotvingių arealu.Kernavės kapinyno radiniai panašūs į aptinkamus jotvingių kapuose su akmeninėmis krūsnimis ne tik apgalviais. Ištisi kapų inventoriai – apgalviai, antsmilkiniai, kaklo vėriniai, žiedų tipai ir kita – Kernavėje ir jotvingių laidojimo paminkluose labai mažai kuo skiriasi.Didžiausias kapų, kuriuose rasta apgalvių, procentas Kernavės kapinyne leidžia manyti, kad jie gaminti vietoje. Tai patvirtina ir pavieniai apgalvių plokštelių pavyzdžiai, surasti Kernavės miesto bei piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose. Pastaraisiais metais kapinyne aptiktas apgalvis, puoštas keturlapio žiedo formos plokštelėmis. Visiškai identiškos plokštelės surastos tyrinėtoje amatininko – juvelyro dirbtuvėje Pajautos slėnyje.Taigi Kernavės apgalvių kolekcija leidžia apibūdinti Kernavės miesto bendruomenės pobūdį. Šio tipo dirbinių paplitimas regione rodo jotvingiško substrato buvimą, plokštelėse išmušti simboliai – religinį ir kultūrinį bendruomenės sinkretizmą, sudėtingos gamybos technologijos – aukštą juvelyrų techninį lygį. Apskritai toks didelis apgalvių populiarumas tarp moterų būdingas tik viduramžių Kernavės bendruomenei.Aptiktų antsmilkinių ir auskarų tipologinė įvairovė taip pat atskleidžia daugialypį Kernavės bendruomenės charakterį. Abejonių nekelia kapo Nr. 21 sidabrinių trikarolių antsmilkinių slaviška kilmė (5 pav.). Tai yra tipiškas XII–XIII a. slavių miestiečių papuošalas, būdingas tik miesto bendruomenėms. Antsmilkinių karoliai ažūriniai, puošti filigranu. Paprastesnių trikarolių antsmilkinių kapinyne aptikta dar dviejuose kapuose, o vienas itin puošnus yra iš suardyto kapo (6 pav.).Auskarų nešioseną reikėtų sieti su slaviškomis puošybos tradicijomis. Tačiau daugelis Kernavėje aptiktų auskarų tipų yra dažnas radinys ir Nemuno aukštupio jotvingiškuose kapuose su akmenų krūsnimis bei kiek ankstyvesniuose iš akmenų krautuose pilkapiuose. Auskarai žinomi ir iš Juodosios Rusios miestų kultūrinių sluoksnių. Taigi, nors auskarų kilmė ir nešiosenos tradicijos dažniausiai tapatinamos su slavais, į Kernavę šie dirbiniai atkeliavo dviem keliais: iš pačių slavų miestiečių kaip prekė ir tiesiogiai iš labiau slaviškų tradicijų paveiktų jotvingių. Savitą Kernavės miesto materialinę kultūrą iliustruoja kape Nr. 133 aptikti žiedeliniai sidabriniai paauksuoti auskarai, kurių galai užsibaigia stilizuotomis žirgo galvutėmis (7 pav.).Neabejotinai slaviškos kilmės papuošalai – “lelijos” formos kabučių vėrinių fragmentai (8 pav.). Sidabrinių vėrinių iš šio tipo kabučių aptiktą žymiausiuose Lietuvos XIV a. lobiuose (Stakliškės, Geliogaliai). Vienas visas šio tipo vėrinys surastas jau XIV a. pabaigos kape Kernavės bažnyčių teritorijoje. “Lelijos” formos kabučių plačiai aptinkama rytinių slavų piliakalniuose ir pilkapiuose, ypač Smolensko srityje (Финоутры..., 1987, p. 315–346). Artimiausias Kernavei jų gamybos centras buvo Naugardukas. Ten aptikta kabučiams gaminti skirta matrica (Зверуго, 1989, p. 129, pav. 67:14).Kernavės kapinyne surasta kaklo vėrinių su įvežtiniais kryželiais, tačiau su vietiniais gintaro karoliais (9 pav.). Įvežtiniais laikytini ir 2 vėriniuose aptikti briaunoti karoliai iš sardonikso (oniksų grupė) akmens. Tačiau surasta kaklo apvarų ir iš vietoje pagamintų žvangučių arba tik baltams būdingų rombinių kabučių. Tiesa, vienas rombinis kabutis buvo paauksuotas, o tai nėra būdinga šio tipo dirbiniams. Taigi kaklo apvarų sudėtis, jas sudarančių komponentų kilmė vėlgi rodo sinkretinį Kernavės bendruomenės pobūdį tiek etnine, tiek konfesine prasme.Gausiausia Kernavės kapinyne aptiktų papuošalų grupė – žiedai. Surasta daugiau kaip 100 įvairių tipų žiedų tiek vyrų, tiek moterų kapuose. Daugelis jų – pinta arba praplatinta priekine dalimi, taip pat juostiniai, paplitę plačiame tiek slavų, tiek baltų regione. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tris tipologiniu požiūriu unikalias žiedų grupes: žiedai su stiklinėmis akimis, žiedai, pagaminti iš sulituotų vielučių (skan technika), ir tuščiaviduriai žiedai, pagaminti metaloplastiniu spaudimo būdu. Žiedų su stiklo akimis kapinyne aptikta 9 bei du fragmentai (10 pav.). Dar 4 žiedų su stiklo akimis fragmentai surasti miesto kultūriniuose sluoksniuose. Taigi Kernavės viduramžių archeologijos paminklų kompleksas žiedų su stiklo akimis skaičiumi prilygsta tokiems prekybos ir amatų centrams kaip Kijevas arba Novgorodas. Vieno šio tipo žiedų akutė buvo ne stiklinė, o iš kalnų krištolo. Tačiau dėl konstrukcijos paprastumo ir universalumo sunku pasakyti, ar šie žiedai yra įvežtiniai, ar vietos gamybos. Tik jų gausa leidžia manyti, kad tai yra vietos juvelyrų darbo produktas.Technologiniu požiūriu sudėtingiausi žiedai – pagaminti skan technika, su stiklo akimis, papuošti prilituotomis vielutėmis bei spurgeliais. 3 jų aptikti Kernavės XIII–XIV a. kapinyne, dar 4 – XIV a. pabaigos kapuose bažnyčių aplinkoje (11 pav.). Šių dirbinių analogų aptikti nepavyko. Vienintelis technologiškai ir stilistiškai to paties tipo žiedas aptiktas jotvingiškame kape su akmeninėmis krūsnimis Venzovščinos kapinyne, Nemuno aukštupyje (Kviatkovskaja, 1998, p. 91, nuotr. 27). Kernavėje surasti net 7 tokie žiedai, taip pat jų nebuvimas kitų miestų kultūriniuose sluoksniuose ir kapinynuose leidžia teigti, kad tai yra vietos juvelyrų darbas. Naudotų technologijų sudėtingumas rodo, kad šiuos dirbinius gamino aukščiausio lygio juvelyrikos meistras. Ši unikalių dirbinių grupė vėlgi traktuotina kaip savitos miestietiškos kultūros juvelyrikos meno pavyzdys.Kitas tik Kernavės viduramžių paminklams būdingas sidabrinių žiedų tipas – originalūs tuščiaviduriai žiedai, pagaminti metaloplastiniu spaudimo būdu (12 pav.). XIII–XIV a. kapinyne jų aptikta 4. Kad tai vietos juvelyrų produktas, rodo analogiško žiedo galvutė, surasta miesto kultūriniame sluoksnyje, juvelyro dirbtuvėse. Šio žiedų tipo analogų miestų archeologinėje medžiagoje nėra. Tik Stakliškėse surastame lobyje aptiktas vienas tokia pačia technika pagamintas žiedas. Įdomus motyvas išmuštas ant šių žiedų priekinės dalies: dviem atvejais – svastika, dviem – įstrižas kryžius. Taigi vėl matome sudėtingas juvelyrinių dirbinių technologijas, perimtas iš krikščioniškų kraštų, ir pagoniškus simbolius – svastikas tame pačiame dirbinyje.Kalbant apie kitas dirbinių grupes ir apskritai visą Kernavės viduramžių miesto archeologinį palikimą pažymėtina, kad vietiniai baltų kraštams būdingi gaminiai – pasaginės bei plokštelinės segės, įvairiausių tipų žiedai, kabučiai, kiti dirbiniai aiškiai vyrauja. Tačiau Kernavei, kaip ir kiekvienam viduramžių miestui, būdingas tam tikras kultūrinis bei konfesinis daugialypiškumas. Miestiečiai puošėsi dirbiniais, būdingais ne tik siauram baltiškam regionui, bet ir europinio miesto kultūrai apskritai. Šiame kontekste visų aptinkamų radinių grupėse aiškiai išsiskiria unikalūs, tik viduramžių Kernavės miestui būdingi dirbiniai. Taigi galime kalbėti apie čia gimusią, ir, deja, tik apie 100 metų egzistavusią savitą miesto kultūrą.Kernavės miesto bendruomenė, jos materialinė kultūra aiškiai išsiskiria bendrame to meto Lietuvos archeologijos paminklų kontekste. Periferinių laidojimo paminklų radiniai yra vietos juvelyrų darbo, čia mažai juntama gretimų kultūrų įtaka.Taigi Kernavės viduramžių archeologinių paminklų kompleksas reprezentuoja Lietuvos miesto kultūrą ir bendruomenę XIII–XIV a. Tai buvo struktūriškai europinio konteksto darinys, tačiau savitas vidiniu dar pagonišku pasauliu, sumišusiu su krikščioniškąja kultūra ir tradicija. Kultūrinis ir religinis sinkretizmas nulėmė Kernavės bendruomenės modelį. Tai sąlygojo savitos viduramžių miesto kultūros, net kai kurių tik Kernavei būdingų dirbinių tipų atsiradimą
Giminių grupės Nettos kapinyne. Iš horizontaliosios stratigrafijos studijų
No full textNettos kapinynas priklauso didžiausiems iki šiol tyrinėtiems baltų regiono pietinės dalies kapinynams. Jame aptikta 218 degintinių kapų ir 2 griautiniai arklių kapai (1 pav.). Šiame straipsnyje mėginama pateikti kapinyno analizę vietinės bendruomenės struktūros, raidos ir tarpusavio ryšių požiūriu. Tokių tyrinėjimų išeities taškas yra kruopšti atskirų kapų chronologinė analizė ir horizontali kapinyno stratigrafija, taip pat įkapių analizė įvairių daiktų kiekio ir prestižo rodiklių buvimo atžvilgiu (raitelio aprangos elementai, ginklų komplektai, papuošalai su emaliu, dirbiniai iš brangiųjų metalų, importo daiktai, geriamųjų ragų apkalai).Galima išskirti tris Nettos kapinyno naudojimo fazes. 1 fazė apima ankstyvojo romėniškosios įtakos laikotarpio vėlyvesnį etapą ir perėjimą iš ankstyvojo į vėlyvąjį romėniškąjį laikotarpį (nuo B2b periodo iki B2 (C1–C1a periodų). 2 fazę galima sutapatinti su vėlyvuoju romėniškosios įtakos laikotarpiu (periodai C1b–C2), o 3 fazę – su vėlyvojo romėniškojo laikotarpio pabaiga ir tautų kraustymosi laikotarpiu (C3–D, D ir E periodai).Nettos kapinynas buvo pradėtas naudoti vienos giminės pietryčių grupės (2 pav.), prie kurios greitai prisidėjo dvi kitos, vakarų ir centrinė (3 pav.). Kiekviena jų laidoja savo mirusiuosius kitoje kapinyno dalyje, kiekvienos giminės kapų grupės buvo atskirtos viena nuo kitos plačiomis tuščios žemės juostomis. 2 fazėje kapinyną ėmė naudoti ketvirta giminės grupė – šiaurės rytų (4 pav.).Per keletą kartų (1 ir 2 fazės) pietryčių grupė aiškiai vadovavo vietinei bendruomenei. Jos užimamą aukštą visuomeninę padėtį liudija faktas, kad tik šios grupės rajone aptinkama turtingų įkapių kapų su visuomeninio prestižo rodikliais (5–8 pav.). 3 fazėje pietryčių grupė neteko savo reikšmės (9 pav.), o dėl jos “turto paveldėjimo” prasidėjo neišsprendžiama kova tarp likusių grupių (vakarinės, šiaurės rytų ir centrinės) narių. Daiktų, liudijančių apie aukštą mirusiųjų visuomeninį statusą, aptikta trijų grupių kapuose (9 pav.), o tai rodo, kad nė viena grupė neįgijo pranašumo