Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
“Sakralinio” akmens iš Konikovo (Rosteko) gyvenvietės šalia Goldapės mįslė
No full text1998–2000 m. Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus ekspedicija, vadovaujama dr. Anos Bitner-Wróblewskos ir mgr. Marcino Engelio, atliko gelbstimuosius archeologinius tyrinėjimus jotvingių gyvenvietėje Konikove (Rosteke) netoli Goldapės (Geldupės) (Engel, Iwanicki, 2001; Engel, 2002).Gyvenvietė (2 objektas) yra viduramžių piliakalnio papėdėje, apie 3 km į pietus nuo Goldapės miesto (1 pav.), žemesnėje Goldapės kalno viršūnėje (272 m virš jūros lygio).1999 m. žvalgomoji perkasa buvo kasama tarp kelio ir rytinio piliakalnio pylimo siekiant atsekti bent jau potencialiai nepažeistą gyvenvietės kultūrinių sluoksnių stratigrafiją (Engel, 2002). Atliekant darbus šioje perkasoje aptiktas kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu keramikos, o vakarinėje dalyje pastebėta stambių ir vidutinio dydžio akmenų bei molio tinko koncentracija. Išplėtus perkasą buvo aptiktas didelio keturkampio objekto, veikiausiai gyvenamojo, kampas (pažymėta kaip objektas III/99). Kasinėjant dalies objekto užpildą surasta 40 molinių puodų fragmentų, vienas sveikas ir keturi fragmentiškai išlikę verpstukai. Tačiau įdomiausias radinys – vidutinio dydžio akmuo, kuris gulėjo čia pat pakraštyje, riedulių, padengtų molio tinku, krūvoje.Petrologiniu aspektu riedulys – tai gneiso atmaina (metamorfizuota uoliena). Riedulio forma netaisyklinga, didžiausia plokštuma yra 23 x 21 x 21 x 16 cm dydžio, primena lygintuvo padą (4 pav.). Riedulio pagrinde ir trumpesniuose šonuose matyti ovalių ir pailgų įdubų (4 pav., a). Viršutinėje akmens dalyje yra įdubų, primenančių dešiniojo delno pirštų įspaudus (4 pav., b). Petrografiniai tyrimai parodė, kad įdubos padarytos įrankiais, o akmuo susijęs su žmogaus veikla ir traktuotinas kaip archeologinis radinys. Akmuo su žmogaus padarytomis įdubomis buvo sąmoningai padėtas tarp kitų akmenų, kurie veikiausiai sudaro didelio gyvenamojo objekto (pagal keramikos radinius datuojamo VIII–IX a. sandūra) pamatą. Toks akmens lokalizavimas rodo jo simbolinių sakralinių funkcijų galimybę. Taigi Konikovo (Rosteko) yra savita statybų pradžios auka arba savitas “kertinis akmuo”. Galima ir kitokia šio radinio interpretacija. Remiantis panašiais radiniais iš Sembos ir Nadruvos (Smirnova, 2001), objektas III/99 gali būti priskirtas prie viduramžiškų kulto vietų, kur akmuo buvo itin svarbus. Tačiau ši hipotezė abejotina, nes minėtas akmuo, kaip ir kiti konstrukcijos akmenys, buvo uždengtas molio tinku ir paviršiuje jo nesimatė. Nėra ir kitokių objekto sakrališkumo įrodymų. Taip pat neatmetama galimybė, kad akmuo pateko į konstrukciją visai atsitiktinai, kaip paprasta statybinė medžiaga. Jame matomi žmogaus veiklos pėdsakai liudytų, kad jis buvo naudojamas kaip kažkoks neapibrėžtas įrankis dar prieš patekdamas į objektą. Tokia paskirtis paaiškintų delno pėdsakus akmenyje – patogiau paimti. Tačiau petrografinė analizė neparodė jokių naudojimo darbui pėdsakų, įrodančių, kad akmuo galėjo būti įrankis (žr. priedą).Dabartiniame tyrimų etape labiausiai tikėtina pirmoji hipotezė, aiškinanti ši išskirtini radinį kaip statybų pradžios auką. Tolesni darbai, kuriais siekiama visiškai atidengti objektą III/99, galbūt padės išspręsti “sakralinio” akmens mįslę
Rajgrodo ežero mikroregionas – Bogačevo kultūros gyvenviečių periferija
No full textRajgrodo (Raigardo) ežeras yra Elko paežerio tęsinys pietryčių kryptimi. Romėnų įtakos laikotarpiu šis rajonas sudarė pietrytinę periferinę Bogačevo kultūros, kurios centras buvo Didžiųjų Mozūrų ežerų regione, sritį. Pirmieji šio laikotarpio radiniai iš Rajgrodo ežero mikroregiono aptikti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje (Jaskanis, 1977, p. 255, 261, 282, 305, 328). Po Antrojo pasaulinio karo, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, žvalgomuosius ir stacionarinius tyrinėjimus šiame rajone darė Marian Kaczynski. Jis surado keletą naujų objektų ir baigė tyrinėti jau anksčiau žinomus paminklus (Kaczynski, 1976a, p. 253–288; 1981, p. 169–198). Vykdant programą AZP (Lenkijos archeologinė nuotrauka) devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje buvo surasta naujų objektų (Rajgrodo ežero mikroregione iki šiol ištirta 11 sričių, surasta apie 20 romėniškojo laikotarpio gyvenviečių. J. Siemaszko, J. Brzozowskio tyrinėjimai – Suvalkų apygardos muziejaus rinkiniai), tačiau tik vakarinėje mus dominančios srities dalyje.Daug medžiagos dingo Antrojo pasaulinio karo metais, dalis paminklų buvo mažai tyrinėti arba labai apardyti, todėl šaltinių bazė kultūrinėms permainoms ir gyvenviečių kaitai pažinti Rajgrodo ežero mikroregione yra labai menka. Visgi ji suteikia tam tikrų galimybių nustatyti pakeitimus aptariamame regione įvairiais chronologiniais periodais.Romėniškojo laikotarpio gyvenvietės Rajgrodo ežero mikroregione pasirodo Bogačevo kultūros susidarymo laikotarpiu, A3/B1 periode (Nowakowski, 1995, p. 26). Tą rodo metaliniai daiktai, keramika ir ankstyvojo laikotarpio kapų formos. Pastebimas labai glaudus ryšys su Bogačevo kultūros šiaurės rytinės teritorijos paminklais. Taip pat pastebima ryški Pševorsko kultūros įtaka šio periodo paminklams. Mikroregione aptikta šiai kultūrai būdingų dirbinių (J. 46 tipo pentinas, J. 6 tipo skydo umbo laikiklis, ietigaliai su užbarzdomis, kvarco skiltuvai, sagtis su pailgintu į apkalo pusę žiedu, pal. Nowakowski, 1994, p. 374) arba sekimo jais (apyrankė pastorintais, nukirstais galais).Bogačevo kultūros raida B2/C1–C1a periode taip pat matyti ir Rajgrodo ežero mikroregione, kurio rytinėje dalyje įsikūrė naujos gyvenvietės. Vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu stiprėja Suvalkų srities, o silpnėja Bogačevo kultūros įtaka, todėl C1b–C2 periode keičiasi aptariamo mikroregiono kultūrinis vaizdas (atsiranda profiliuoti ir ant kojelių indai, kapai keturkampėse duobėse). Tačiau reikia pabrėžti, kad keramikos formų ir laidosenos pakitimai buvo Bogačevo kultūros evoliucijos padarinys, kartu priimant būdingus vėlyvajai Bogačevo kultūrai reiškinius. Tik tautų kraustymosi epochos gyvenviečių krizė Mozūrų regione (Nowakowski, 1983, p. 19a–191) sąlygojo platesni Rajgrodo ežero mikroregiono įtraukimą į sūduvių kultūros ratą. Tačiau, atrodo, tas įtraukimas nebuvo visiškas – šalia pilkapių išlieka plokštiniai kapinynai, kai kurios profiliuotų indų formos. Ginčytinus klausimus, reikia tikėtis, padės išaiškinti nauji archeologinių objektų tyrinėjimai Rajgrodo ežero mikroregione
Metalinės diržų ir kamanų detalės iš Stragnų kapinyno. Romėniškojo laikotarpio dirbiniai rinkinyje be lauko metrikų
Get PDFThis article represents an analyse of part of the finds from Stragnai cemetery (Klaipėda district, West Lithuania), particularly the remains of grave goods which we can recognise as metal ornaments or functional details of belts and bridles from Roman Iron age and some Early Migration period graves. These items are the result of amateur excavations in period between 1896–1901 or probably also in 1911 by the Šilutė (formely Heydekrug) estate owner Hugo Scheu, and his son Eric Scheu. At that time the Klaipėda district (formerly Memelland) was part of Eastern Prussia and here the history of archeological investigations of the end of 19th cent.-beginning of the 20th cent. were closely related to the enthusiastic activity of local collectors of antiquities and their connections with national Prussian antiquities societies. Hugo Scheu was a number of Prusian Antiquities Society in Königsberg (Altertumsgesellschaft Prussia zu Königsberg) and mostly his activities and personal assistence caused the appearance of such contemporary professionals as professor Adalbert Bezzenberger from Königsberg in Memeland archeological field investigations. The first group of loose finds selected in the fields between the villages of Stragnai and Skėriai (Skören) reached the Prussia Museum in Königsberg in 1889 as donations from local landowners. From 1896 the latter somehow gave permission for Scheu to look for items in Stragnai/Skėriai fields or even to make amateur excavations there. H. Scheu and his son also used to send some Stragnai finds to Prussia Museum, but the greater part of the items were left as a part of a private collection in the Šilutė (Heydekrug) manor, where H. Scheu arranged some sort of exibition for visitors. Obviously Scheu’s collection of Stragnai items inspired A. Bezzenberger himself to carry out excavations there in 1902. A. Bezzenberger brought his, 1902 Stragnai finds to the Prussia Museum, but unfortunately be did not publish this material. Only the publication of S. Bolin in 1926 bears some information about Stragna cemetery graves with Roman coins findings.After the Second World War when Šilutė/Heydekrug manor lost its owners the old collection faced the threat of plundering. The main part of Stragnai cemetery finds were transported to Vilnius and became a part of the archeological collection in the main historical museum which is now Lietuvos nacionalinis muziejus. Now more then 2600 items known as Stragnai cemetery from formely Scheu collection (numbers of inventorisation LNM AR 38:1-2610) are kept there. A few dozen Stragnai items somehow were left in Šilutė where they survived under the eye of a semi-official curator and since 1949 then became a part of newly established Šilutė museum. Nowedays the Stragnai finds in this museum bear the following inventarisation numbers Nr. – 977–997, 2655–2727).It is difficult to reconstruct what type of systematization the Scheus used to keep their archeological collections in order – the finds that reached Vilnius were wrapped in newspaper or paper sheets. The items bad no individual labels. There were only Roman and Arabic numbers written on the some of paper-wrappings. The first Arabic number (as, 1899, 1900, 1901) must be supposed to be the year when particuliar items were found or dug up. Possibilities to explain meaning of Roman numbering and letters or small Arabic numbers written by them, for example “1899 VII” or “1900. B. III” (see Annex) are more complex. It seems that these could not mean the number of a grave, since items are signed in this way whose chronology is obviously different. The usual dating of Stragna cemetery finds from the Scheu collection is, 1th–13th cent. AD, most of the items represent either Later-Roman-Iron-Age or Viking-period types.The main aim of this article is to bring to general archaeological attention some mostly unpublished material from Stragnai cemetery, namely belt-tongues and some buckles that are close to them chronologically; various mountings and fittings for belts or bridles; mounting-plates for bridles. These items were selected for analysis as belonging to the Late Roman Age (some of them to Early Migration Period) using various known issues of typology for finds from the so called European Barbaricum.Belts-tongues (Riemellzungen by German terminology) in the Stragnai cemetery collection are mostly bronze ones with ring-formed endings (type J II according to K. Raddatz) – inv. Nr. (AR 38:482, 1681, 1681a, 1725, 1726 – see Fig. 1:1, 2, 3, 5, 4). According to the works of R. Madyda-Legutko such forms of belt ornaments were taken by the western Balts from the neighbouring Wielbark culture area at the beginning of the Late Roman Age and became more popular in Phase C1b. Belts-tongues from Stragnai inv. Nr. AR 38:482, 1681, 1681a (form J II:3 according to J. Ilkjaer) have close analogies with similar sorts of ornamentation found in graves sites in the Suwalki-Augustów region (Poland), where they represent the southwestern group of culture of the Balts at that time. Such belt-tongues were among the other bronze and silver belt ornaments in the famous “prince’s grave” in Szwajcarija barrow 2, the dating of which was considered to belong to Phase C2, or more accurately – Phase C1b. The style of surface ornamention of Stragnai belt tongues from group J II also helps to date these metal works to around the middle of the 3th second half of the 3th cent. Another bronze belt tongue of Raddatz-Ilkjrer group J II:3 from what is now the coastal region of Lithuania was found in male Grave 40 of Lazdininkai cemetery (Kretinga District) along with two iron sprearheads, one iron scythe, small ceramic pot and a bronze belt-buckle. These finds are preserved in the Kaunas museum (Vytauto Didžiojo karo muziejus) and the belt tongue from Lazdininkai Grave 40 is preserved under inventorisation number 1809:24. The evolution of the form J II:3 that reflects common characteristics of the Late Roman Age style in the Lithuanian coastal area, as we can deduce from the example of a belt tongue from Šernai (Schernen) cemetery Grave 3 (see Fig. 1:8). This find is known from A. Bezzenberger’s 1892 publication. Instead of having a hole of the ring, the Šernai belt tongue has blue glass surrounded by an ornamented wire circle. This “barbaric filigrane” used in the jewellry of the Baits is very typical of the second part of the Roman Iron Age.The Stragnai Collection contains a belt mounting tongue known by accession number AR 38:1682 which has an ear-form flat part in its centre and ends in an openwork rhombus with an end edge which is somewhat rough. This could be where the artefact was broken (see fig. 2:1). Among the finds from the Stragnai grave site there is a fragment of what we guess was a similar tongue (AR 38:1679) which is comprised of “little ears” with small holes (see fig. 2:2).Stylistically closest to the Stragnai finds are the openwork tongues with a rhomboid element that come from the Bogaczewo culture area. Such tongues are known from the Machary. Mojtyny grave sites and the so-called Pisanski Collection (fig. 2:3, 4) created by the Western Baits which is typical of the early phase of the Late Roman Period. A similar “baroque” form is typical of tongues from Gotland which were described in the work of O. Almgren and B. Nerman as belonging to the V:l Period (fig. 2: 5–7). The form of Stragnai tongue AR 38:1682 is connected with the Bogaczewo tongues by the basic openwork rhombus motif and in the Gotland examples we can detect an “ear” motif similar to that of AR 38:1679, 1682. The Stragnai AR 38:1682 mounting probably comes from the same burial phase as the above described J II:3 form tongues from the Stragnai Collection.Another openwork decoration from Stragnai (AR 38:2642, see fig. 2:8) was discovered in 1985 in the male and horse grave No. 13, which is dated to no earlier than the second half of C1b. The protruding “ear” motif is found in finds from another West Lithuanian grave site, Šernai (formerly Schernen, Kreis Memel), grave 50, which is dated to the C1b–C2 Period. These are two non-openwork belt mounting tongues. The top and “ears” of these mountings, like that of the filigrane pendant from Stragnai 13, are decorated with notched spirals and blue glass eyes (fig. 2:9 These forms appear to have developed from the simpler mounting tongue-type found in the Stragnai Collection (AR 38:1682).Item AR 38:481 represents some version of Raddatz types O 12–13, 15–16 belt tongues. An appearance of these forms in Wielbark culture area is dated from Phase Clb nether less the Stragnai example should be later. The way of ornamentation the latter reflects style of Phase C3 or even Phase D. The belt tongue of similar massive shape from Szurpily barrow I (Suwalky region, Poland) according to R. Madyda-Legutko belongs to the end of the Late Roman Age (see Fig. 3:2). It is difficult to find a strick analogy for the shape of Stragnai belt tongue AR 38:1655 (see Fig. 3:3) which seems to be some mixture of Raddatz types 1 IV:l and 1 IV:4. The front surface of Stragnai tongue is plated with tin. Some resemblance of its form it is possible to recognise in the belt tongue from Hassleben Grave 14(2), which belongs to Phase C2, though these similarities do not allow to fit Stragnai artefact into the same period.There are possible from the group of belt buckles found in the Stragnai cemetery to pick out these which could be regarded as Late Roman Age or Early Migration Period artefacts. A bronze buckle AR 38:1625 (see Fig. 4:1) is close to types M-L AD 17–18, 20–23 according to R. Madyda-Legutko typology, which are dated to the early stage of Late Roman Age. We can see some similarities between the shape of Stragnai buckle AR 38:1625 and the one from above mentioned Szwajcaria Barrow 2 grave, that allows us to suggest that the Stragnai buckle and tongues 1 II:3 (AR 482, 1681, 1681a) belong to the one set of grave goods or to the chronologically close group of graves. An iron buckle AR 38:1008 and three bronze buckles AR 38:1617, 1618, 1841 + 1631 (see Fig. 4:2–5) represent various versions of Madyda-Legutko group H and should be dated to the Early Migration Period (phase D). The similarity of the stamped ornamentation draw an attention when we see together bronze belt buckle AR 38: 1618 and tongue AR 38:481. If the form of the buckle AR 38:1841 + 1631 itself allows us to compare this buckle with the shape of some similar items ornamented in Untersiebenbrunn or Sösdala styles, the ornament of Stragna buckle shows juwellery technology of Balts. The same so called “fishscales” facetting is typical of classical Samland crossbow brooches with star-like feet (type II according to A. Bitner-Wróblewska), which are indicators of phase D, but continue to be in use in the beginning of phase E.Bronze fitting-detail with loop AR 38:697 (see Fig. 5:1) can be regarded as Zügelhake type 7B for bridle according M. Ørsnes classification. The elements for fitting leather bridle details of this type are known from another cemetery of the West Lithuania region – Adl. Heydekrug (Šilutė). Grave-goods from Adl. Heydekrug emerged as a result of amateur excavations of 19th cent., and full set of bridle details is known today on the ground of H. Jankuhn archive data. Similar briddle fitting-details were found in the grave sites of Bogaczewo culture and of its subregional group in Suwalki (Poland). However, fitting-details with loop could be also included into the set of metal fittings for a belt, but more likely such details as AR 38:697 and AR 38:1637 (see Fig. 5:3) had a function as joiners in bridle construction or harness strap-distributors. This hypothesis can be supported by another items of Stragnai which were part of horse bridle ornaments – lunula-shape pendants for forehead of horse inv. number AR 38:1705, 1707 (see Fig. 5:2, 4) and fitting-plates for bridle strap cross-sections inv. number AR 38:484, 485, 485a, 478, 479, 1650 (see Fig. 6:1–6). If we would try to establish some common features on the ground above described loose finds from Stragnai cemetery we will find that it bears many common characteristics with horse bridle constructions known from grave in Adl. Heydekrug (Šilutė), Maudžiorai Grave 1 (Kelmė district, Lithuania) or Altholillslerburg Grave 135 (now Chernakhovsk, Kaliningradskaia oblast’). This allows all above discussed fitting-details and ornaments for bridle to date in the time of 3th cent. AD.The fitting-detail with a “hook” AR 38:698 (see Fig. 7:1) at first sight seems to be a some kind of half-broken fitting with a slightly bent end, but the items of very similar shape found as an element of the horse bridle from the Szwajcaria borrow 2 “prince’s grave” (see Fig. 7:2) and Netta Grave 79 (both in Poland) help us to identify the function of the Stragnai loose find AR 38:698. This kind of fitting-detail was used for the joining of bridle-straps on a vertex of horse (see Fig. 7:3). Very similar fitting detail was also found in Rūdaičiai II horse’s grave 1 (Kretinga District, Lithuania). The chronology of above mentioned graves is established as phase C1b–C2, so it is possible to suppose that the fitting-detail with “hook” AR 38:698 came from Stragnai grave of approximately the same time.Analogies from the archeology of the North European Barbaricum help to establish the use of two oblongish fittings, whose corpus are bent – inv. numbers AR 38:483, AR 38:1663 (see Fig. 8:1, 2). The bent end of AR 38:1663 is partly broken, though the fitting-detail AR 38:483 represents the whole of its shape, which seems very similar to that of Riemenzungen known from the sets of belts of Late Roman Age found in Scandinavian votive sites (Ejsbøl I, Skedemose I). The iron fitting of similar form is known from the West-Balts territory in Netta cemetery grave 30 (male + horse burial) (see Fig. 8:3). The later was dated to 4th cent. AD.Often the surface of bronze ornaments of Late Roman Iron Age in West Lithuania region were tinned. That feature links four round bronze plates with two oblongish loops on the down sides AR 38:586, 1836, 1837; AR 38: without number (see Fig. 9:1–4) and round fitting plates – bridle’s distributors AR 38:478, 479, 1650 (Fig. 6:4–6). Could the oblongish loops be used to fit the plates freely on a leatheror textil-strap? The ways of fitting of Sarmatic phalerae (see fig. 9:5) suggest some possibilities of use such plates as AR 38:586, 1836, 1837; AR 38: without number in the equipment of horse. The third small loop which was fitted to plates AR 38:586, 1836; AR 38: without number could be used for keeping some pendant as illustrates provincial roman horse’s equipment from Zugmantel castle (see publication of Schleimacher) or horse’s bridle set from Žviliai Grave 47 (West Lithuania).The above-described loose finds of Roman Iron Age from formely Stragnai cemetery collection bear witness to the closeness of way of living of West Lithuanian region’s inhabitants of this time to that of other tribes of so-called Gennania Libera. As we see the archaeological material of one cemetery, though damaged to a considerably degree because of dramatic historical events of the middle of 20th cent., still remains valuable source
Emaliuotas dirbinys iš Prienlaukio
Get PDFDie archäologischen Funde aus Prienlaukis (Rayon Prienai) (Abb. 1) haben ein großes Interesse der Forscher erregt, von ihnen wurde auch in der archäologischen Literatur berichtet. 1981 geriet noch ein Fund aus Bronze aus Prienlaukis – eine Schmucksache mit Email – in das Museum für Geschichte von Kaunas (heute: Vytautas-Magnus-Kriegsmuseum). Sie besteht aus einem Ring mit vier Speichen, deren Kreuzung ein Quadrat mit rotem Email bildet (Abb. 2). Der Durchmesser des Ringes beträgt 2,8 cm. Auf dem Bogen des Ringes sind Reste von 6 aufgereihten Kettchen’ die aus Gliedern eines Drahtes mit dreieckigem Schnitt gefertigt sind. Wohl gehörte zu dieser Schmucksaehe auch eine längere Kette mit einem aufgereihten Kettenglied am Ende.Das Aussehen der befestigten Kettchen erlaubt die Annahme, dass das Erzeugnis mit Email aus Prienlaukis ein Anhänger-Zwischenglied war. Es gibt keine Analogien zu diesem Erzeugnis in Litauen und in baltischen Nachharländern. Nur in der Ortschaft Bolšaja Saltanowka am Mittellauf des Dnjepr (Kiewer Gebiet, Ukraine) hat man einen Brustschmuck mit Email gefunden, der aus zwei durchbrochenen Platten, die millels vier Kellen mit dem runden durchbrochenen Anhänger-Zwischenglied verbunden sind, besteht. Das letztgenannte bildet den mittleren – den unteren – Teil des Schmuckes. Obwohl die Anhänger-Zwischenglieder von Bolšaja Saltanowka und Prienlaukis nicht analog sind, erlauben sie die Annahme, dass das Anhänger-Zwischenglied von Prienlaukis ebenso ein Teil eines komplizierten Brustschmuckes war.Das Anhänger-Zwischenglied aus Prienlaukis muss man ungefähr in die Stufe C2 und die 1. Hälfte der Stufe D (die 2. Hälfte des 2.Jhs.–das 4.Jh.) datieren, d.h. in den Zeitraum, als in Litauen die Schmucksachen mit Email breit verbreitet waren. Der Fund aus Prienlaukis ergänzt die Zahl der in Užnemunė (Übermemmelland, das Gebiet am linken Ufer der Memel) gefundenen emailierten Funde. Er deutet darauf hin, dass sich die Užnemunė-Bewohner in der 2. Hälfte der älteren Eisenzeit auch mit Brustschmucksachen schmückten, die aus mit Email verzierten bronzenen Bestandteilen hergestellt waren.In der Komposition und Verzierung des Anhänger-Zwischengliedes aus Prienlaukis sind die solaren Motive sehr deutlich
2/2 sustiprinto ruoželinio pynimo audiniai I–XII a. Lietuvos pajūrio laidojimo paminkluose
Get PDFWe still have very little information about archaeological textiles dated to the 1st–12th c. that were found in Lithuania. For many years there were no investigations carried out in this field. There are just 2 articles that touch upon investigations of the Roman period textiles (Pečeliūnaitė, 1998; Pečeliūnaitė-Bazienė, 2002). 2/2 diagonal twill was preferred because at the moment the best-investigated textiles have this weave. The fibre was determined in laboratory of Lithuanian National museum and P. Gudynas Restoration and Conservation Centre of museum pieces.Almost 200 textile fragments found in this territory has been investigated. 2/2 diagonal twill was the most popular weave within whole period. The beginning of twill weave could be seen in the primitive basketry that was observed on the mat from Šventoji, in late Neolithic 1A settlement. There has not yet been found any textiles dated to the Bronze and Early Iron age in the whole Lithuania. So we have no proof of the fact when woven textiles of 2/2 diagonal twill weave has appeared in this territory.The first textile remains of 2/2 twill come from the Roman period from which we have just II pieces. The main feature of these textiles is that all of them have Z/S or S/Z spin direction except 1 Z/Z peace from Kurmaičiai cemetery (Kretingos district) (there was found no borders, so we can’t say exactly which thread belongs to warp or weft but they are not spin-patterned). The average of textile quality is 10/10-threads/1 cm, all are wool en and they are local made. Very few textiles come from the 5–7th centuries. There are just 6 pieces found in Reketė, Lazdininkai, Užpelkiai cemeteries. All of them are woollen and as in the Roman period are of different spin direction. The quality is about 11/10-threads/1 cm and they are also local made.Starting with the 8th century there could be observed some changes in this territory. 2/2 diagonal twill is not so strictly dominant any more. 2/2-diamond twill and 2/2 herringbone twill of Z/S and S/Z spin direction appears in greater quantity. 2/2-diagonal twill is of different spin direction and Z/Z spun as well. The first type is dominant. Compared together, Z/Z spun twill is most often 9/8; twill of different spin direction is 11/10.In the 9–12th centuries 2/2 diagonal twill gets its variations. The main part of textiles was found in Palanga, Genčai I, Kiauleikiai and Pryšmančiai cemeteries. 2/2 twill Szz/Z (or Sz/z) was found in almost all the cemeteries. One piece Szz/S (or Sz/s) was found in Genčai, grave No 44. These textiles appear about the 9th century and continue till the 12th century. Such kind of textiles were found in Finland and identified as Pappilanmaki type. The same textiles were found in Latvia and Russia (Great Nowgorod). 2/2 twill Szz/Z or Szz/S were found just in the coastal part of Lithuania, except one piece from Paluknys (Raseinių district) and one from Gintališkė (Plungės district), both of them are situated in the western part of Lithuania. Between 2/2 diagonal twill textiles this type makes 23 per cent and among all the other types of weaves it makes 11 per cent. They are of different count between 3/5 and 18/14 and the average is 8/9. In my opinion the idea of this type came from Finland but a quite big amount of 2/2 twill Szz/Z could be interpreted as a local product. Another interesting feature of these textiles is that almost all of them were found in men graves. The same situation was observed in Latvia. Latvian and our material show that these textiles could be referable to the overcoats or tunics. This feature is not the only one showing similarities that appears in the eastern part of the Baltic Sea. The other common feature is the use of bronze beads ornaments on the textiles. Some relationships in weaving tendencies could be observed in Palanga – a trade centre, where an ornamented loom-weight was found. Such weights are quite rare and similar one was found at Raisio Mulli settlement of early Middle Ages nearby Turku in Finland (Žulkus, 1997, p. 254).There were also found 14 pieces of textiles, all Z/Z of a hard – spun warp and a soft-spun weft and with uneven proportion between warp and weft. The average is 9/7 but 6/5 (Pryšmančiai, Stragnai) and 14/10 (Stragnai) was found as well. One piece of the same proportion was found in Stragnai cemetery and was of Z/S. Warp and weft in this fragment were different dyed – warp was dark-brown, and weft was light-brown coloured. Interesting material was investigated from Stragnai. One piece preserved a side-border that is tubular side-selvage. This kind of borders was common in Latvia, used with vilajne; they were found in Gdansk (Poland), Great Novgorod, Staraja Ladoga (Russia). Such kind of borders has been found in Denmark since Bronze Age. Unfortunately the material of Stragnai can’t be related with any other finds and exactly dated. But comparing all the material with other textiles from different cemeteries it can be said that these textiles belong to the 8th–12th and even to the 13th centuries. 2 pieces were found with rep sides, both Z/Z, one had 6/6, the other one 11/9 threads.All textiles except one found in Anduliai, grave No 1 are made of wool. But the latter is questionable because the archaeologist himself without any laboratory analysis gave this fact of linen textile. The fragment didn’t survive and it is impossible to review it.The weaving faults, irregularities show that the textiles of 2/2 diagonal twill were woven on the warp-weighted loom. The starting borders with tablet woven bands found on the textiles of other weaves (2/2 herringbone, lozenge twill) can sustain the same theory. A lot of loom weights were found in the settlements of the coastal Lithuania. One of the factors of horizontal loom is a big amount of 2/1 or 1/2 twills. There are found just few such kind of textiles dated to the 10th–12th c. (Palanga, Gr. 269; Kiauleikiai Gr. 17–19 (?); Stragnai). At that time more it is more observed that lozenge twill of a high quality replaces 2/2 diagonal twill.Summing up, the material shows that the situation in the coastal region of Lithuania has its own traditions. The main feature of 2/2 diagonal textiles was Z/S or S/Z spin direction that was predominant during all the periods. The same direction dominates in the textiles of other weaves (2/2 herringbone twill, 2/2 diamond twill). In comparison with the other part of Lithuania, a difference could be observed. In the 1st–12th centuries there the amount of textiles of different spin direction and Z/Z textiles was almost the same, the first one a little bit predominated. The same could be said about the other weaves. Making comparison between material of Lithuanian coastal territory and North and Central Europe, it could be stated that this material is closer to the Central Europe because of the spin direction
Nuo medžiotojo-žvejo-rinkėjo iki žemdirbio: neolito ūkio ir gyvenviečių Estijos teritorijoje pokyčiai
No full textEstijos teritorijoje, kaip ir kitose šiaurės Europos dalyse, perėjimas prie žemės ūkio ekonomikos buvo ilgas procesas, apimantis keletą etapų. Žiedadulkių diagramos, išskirtos iš nuosėdų Estijos pajūryje ir salose, rodo, kad javai (miežiai, kviečiai, avižos) čia augo viduriniajame neolite. Tvirtos bendruomenės, kurios vertėsi įvairiopu maisto ieškojimu (sausumos ir jūros žinduolių medžioklė, žvejyba atviroje jūroje ir vidaus vandenyse), perėmė javus ir greičiausiai jų auginimo įgūdžius. Tačiau vargu ar tai įvyko siekiant sumažinti maisto trūkumą. Greičiau žemdirbystės atsiradimo ir saugumo, kuri teikė sėslus didelio masto maisto ieškojimas, sudarantis ypatingą pagrindą ir “garantiją”, leidusią atsirasti žemės dirbimui, priežasčių reikėtų pasidairyti kitur.Iš pradžių nedidelis domėjimasis žemdirbyste, kuri rodė tipiškos šukinės keramikos kultūros maisto ieškančios bendruomenės (gyvenančios pajūryje ir salose?), tapo svarbiu pragyvenimo šaltiniu virvelinės keramikos kultūroje vėlyvajame neolite. Nuo šio laikotarpio jau gausiai randama tiesioginių ir netiesioginių žemdirbystės įrodymų bei galvijų kaulų. Žemdirbystės vaidmuo buvo toks svarbus, kad lėmė perėjimą prie kitokios gyvenviečių strategijos ir akmens amžiaus kaimo susiskaidymo į smulkesnius vienetus, t. y. ūkio sodybas. Pastarasis gyvenviečių tipas yra būdingas didžiumai Estijos teritorijos beveik visą pirmąją geležies amžiaus pusę (Lang, 2002, p. 13). Nėra visiškai aišku, ar ir kokiu mastu tai sukėlė arba bent jau paskatino migracija, t. y. nauji gyventojai, įgiję žemdirbystės įgūdžių pakeliui į Estijos teritoriją. Anksčiau gana apibendrintai pabrėžiama masine migracija (pvz., Moora, 1956, p. 55; Jaanits et al, 1982, p. 102) buvo pagrįstai imta abejoti (pvz., Estijoje Lang, 1998). Kartu nėra priežasties atmesti mažesnių gyventojų grupių, pavyzdžiui, keleto šeimynų, prisijungimą.Virvelinės keramikos kultūros pajūrio gyventojai, kitaip nei jų protėviai, kūrė savo gyvenvietes toli nuo artimiausios pakrantės. Krašto gilumoje buvo apgyvendintos įvairios vietos. Čia, taip pat prie vandens, kuriamos gyvenvietės akivaizdžiai išnyko. Estijos teritorijoje greta virvelinės keramikos kultūros gyvavo ir kita, t. y. vėlyvoji šukinės keramikos kultūra, analogiška Skandinavijos duobelinės keramikos kultūrai (pvz., Burenhult, 1999, p. 317–348). Šios skandinavų kultūros gyventojai buvo įsikūrę vandens telkinių pakrantėse ir vertėsi daugiausia maisto ieškojimu. Remiantis šiuo artimu panašumu su skandinavų kultūra (Ablfont et al., 1995, p. 64, 66) galima numanyti, kad, be medžioklės ir žvejybos, Estijos salose buvo auginamos kiaulės. Toks dvilypis kultūrinis ir ekonominis vaizdas išlieka iki pat akmens amžiaus pabaigos. Anksčiausios vėlyvosios šukinės keramikos kultūros datos priskiriamos 2000–1900 m. pr. Kr. (Lang & Kriiska, 2001, p. 92, pav. 1).Nuklydusių galvijų radiniai ir žiedadulkių diagramos akmens amžiaus pabaigoje ir bronzos amžiaus pradžioje rodo, kad žemdirbių gyvenvietės, be visų kitų, išaugo ir aukštumų plotuose, kurie, ankstesnių tyrimų duomenimis, buvo laikomi apgyvendinti tik I tūkstantmečio po Kr. viduryje (Moora, 1966, p. 129–138). Tad neapgyvendintos liko tik centrinės aukštumų teritorijos. Remiantis dabartine medžiaga neįmanoma nustatyti, ar ir kokiu mastu šukinės keramikos kultūra ir “beveik grynas” maisto ieškojimas toliau gyvavo, tačiau iki kitos epochos, t. y. vėlyvojo bronzos amžiaus, iš kurio surinkta pakankamai pavyzdinių duomenų, išnyko ir kultūriniai, ir ekonominiai skirtumai
Хронология подвязных фибул Пруссии фаз В1–С1
Get PDFAutoriaus tyrinėjimų objektas yra segės, kurios sudaro “segių su lenkta kojele” grupę. Dabartiniai Vakarų Europos archeologai aisčių gyventame areale nesuranda lankinių dvinarių segių “protėvynės”. Tačiau šis tariamai aiškus atsargumas netenka prasmės žvilgtelėjus į lankinių segių radinius istoriniame Altmarko regione (Mecklenburg-Vorpommern). Šie radiniai yra ne kas kita kaip vėlyvųjų Romos imperijos provincijų C1a periodo pabaigos A V grupės segių “barbariška” atmaina. Germanijos gyventojai pradėjo gaminti lankines A VI, 181 tipo seges, o Gintaro krašto gyventojai sukūrė A VI, 162 tipo seges, archeologinėje literatūroje vadinamas arbaletinėmis. Būtent šios segės Baltijos regione IVa. pab.–V m. e. a. tapo lankinių segių su lietine užkaba, paplitusių visame Barbarikume, prototipais.Sudėtingesnė lankinių žieduotųjų segių kilmės ir raidos problema. Kaip ir N. Åbergas, A. K. Ambrozas laiko jas daugiausia Baltijos regiono segėmis, kur jos, anot Ambrozo, pasirodo III a. K. Godlowskis šio AVII, 211 tipo segių atsiradimą Vakarų baltų ir Wielbarko kultūros areale datuoja C1b periodu. Galima tik spėlioti, kur ši produkcija buvo gaminama, tačiau segių gamintojų ryšiai su Limesu labai aiškūs pagal gamybos metodus: kojelės sulenkimo būdas ruošiant užkabą Gintaro krante jau buvo taikytas darant AVI, 162 tipo seges.Minėtos segės, kurios yra AIV, 81 ir AVII, 211 tipų segių barbariška modifikacija, N. Åbergo traktuojamos kaip Å2 (= AVI, 167) tipas ir datuojamos III a. antrąja puse, toli gražu neprilygsta B1–B2 periodų Sambijos meistrų produkcijai. AVI, 167 tipo segės, puoštos žiedais – svarbiausias tiek Sambijos C1–C2, periodo senienų, tiek Wielbarko kultūros sinchroninės Cecelių fazės požymis. Susijusios su pastarąja faze Lubovidzo fazės moterų nešiosenos detalės ryškiai skiriasi nuo kostiumo elementų ir toli nuo Baltijos, Černiachovo kultūros areale, siedinamos su gotiška tradicija. Reikia manyti, kad tokių nešiosenos detalių su A VI, 167 tipo segėmis atsiradimas Gintaro krante taip pat aiškintinas gotiškomis tradicijomis
