Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Nežinomas kapo kompleksas - Warengen, kapas nr. 2. Ankstyviausi kryžinių smeigtukų radiniai
No full textTarp Berlyne esančių “Prussia” muziejaus Karaliaučiuje surastų daiktų yra ir kapo Nr. 2 iš Warengeno (buv. Kr. Fischhausen), Sambija, radinių. Šie radiniai nebuvo pažymėti trumpuose paminklų tyrinėtojų Heydecko ir Peiserio straipsniuose, todėl gali kilti abejonių, ar tai vienas kompleksas. Tačiau Feliksas Jakobsonas, sudarydamas savo kartoteką XX a. trečiajame dešimtmetyje, į ją įdėjo informaciją, patvirtinančią daiktų kompleksą iš kapo Nr. 2. Jakobsono pažymėti daiktai šiuo metu yra Berlyno Museum für Var-und Frühgeschichte.Kompleksą sudaro dvi žalvarinės A167 tipo segės (2:14, 3:1, 2 pav.), puoštos žiedais iš temptos vielos. Vienos segės žiedai yra sidabriniai, susukti į įviją pagal savo ašį. Kiti komplekso daiktai - tai žalvarinės miniatiūrinės žirklutės (1:3 pav.), ažūrinio dvigubo kabučio dalis (1:2 pav.), skydo apkaustai (?) (3:3-5 pav.), žalvarinė grandelė (1:4 pav.), susilydę stiklo karoliai, gintaro karolis, dvi visiškai neįskaitomos monetos ir labai surūdiję geležiniai skambaliukai bei skardelės.Daiktų chronologija vėlyvojo romėniškojo laikotarpio ankstyvojo ir vidurinio periodų sandūra (C1b-C2). Tarp kapo daiktų taip pat yra kryžinė galvutė (1:1 pav.), tikriausiai smeigtuko. Tai būtų ankstyviausiai datuojamas kryžinis smeigtukas, chronologiškai vienalaikis Lumpėnų radiniui. Jis kalbėtų apie ankstesnį chronologinį laikotarpį negu paprastai datuojama (IV-VII a.), taip pat papildytų ankstyviausių kryžinių smeigtukų paplitimo žemėlapį. Šie smeigtukai iki šiol buvo laikomi būdingiausiais į šiaurę nuo Nemuno esančiai teritorijai, apimančiai Žemaitiją ir Aukštaitiją
Aschenplätze - pamiršta viduramžių prūsų laidosena
No full textTautų kraustymosi laikotarpio pabaigoje prūsų žemėse įvyko ryškus laidosenos pokytis. Nuo VII a. antrosios pusės didesnėje prūsų žemių dalyje trūksta archeologiškai atsekamų laidojimo vietų. Vėlyvesnių kapinynų (klasikine šio žodžio prasme) yra žinoma tik Sambijoje ir Elbliongo (Elbingo (Elbląg)) aukštumos rajone. Daugiausia tai yra kapinynai, kuriuose kapai - degintiniai, rečiau griautiniai, išimtiniais atvejais aptinkama biritualinių nekropolių. Būtent Sambijoje X amžiuje pasirodo ypatingos mirusiųjų laidojimo vietos, senesnėje vokiškoje archeologinėje literatūroje pavadintos Aschenplätze terminu. Šis straipsnis yra po ilgos pertaukos pirmas bandymas apžvelgti šiuos intriguojančius (ir šiek tiek užmirštus) prūsų ankstyvųjų viduramžių kapinynus.Terminas Aschenplätze, pirmą kartą pavartotas O. Tischlerio (1878), niekada nebuvo tiksliau apibrėžtas. Žinome tik tiek, kad vokiečių archeologai jį vartojo vėlyviems pagoniškiems (Spätheidnische) bendriems degintiniams kapams įvardyti, kad išbarstytų mirusiųjų degintų kauliukų sluoksnis (Aschenschnitt) galėjo būti apie 30 cm storio ir užimti kelis šimtus kvadratinių metrų, kad šiame sluoksnyje tarp aptinkamų radinių daugiausia buvo ginklų (kalavijai, kirviai, ietigaliai) ir žirgo aprangos daiktų (žąslai, pentinai, balno kilpos), kad šie daiktai buvo be deginimo pėdsakų ir būdavo be tvarkos išmėtomi deginimo sluoksnyje ir kartais sudarydavo krūveles, kurias galima apibūdinti prancūzišku žodžiu depôt (Seefeldo atvejis). Taip pat žinome, kad šie neįprasti palaidojimai buvo bendri prūsų karių degintiniai kapai (chronologija nuo X-XI iki XIII amžiaus), labai dažnai įrengiami “normaliuose”, ilgą laiką naudojamuose kapinynuose.Mes nežinome Aswchenplätze kilmės, nedaug žinome apie jų išvaizdą, chronologiją ir paplitimo ribas. Daugiausia informacijos galime rasti XIX a. pabaigos - XX a. pradžios vokiškose publikacijose, taip pat išlikusiuose archyvuose, kurie tapo prieinami tik prieš keletą metų. Tai nėra daug. Tačiau ši informacija, nors ir fragmentiška, daugeliu atvejų yra labai tiksli. Žinome, kaip galėjo atrodyti prūsiški Aschenplätze (Kleine Kaup prie Viskiautų / Mochovoje), žinome, kokios įkapės dėtos mirusiesiems (Schulsteiner Mühle / Volnoje), taip pat kad Aschenplätze galėjo būti jau naudojamuose kelis šimtmečius kapinynuose (Oberhof / Aukštkiemiai, Linkuhnen / Rževskoje, Elbing-Benkenstein / Elbląg-Żytno, Zohpen / Suvorovo) arba sudaryti atskirus kapinynus (Kröcken / Kreki, Statzen / Stacze, buvę Linkau ir Seefeld).Taip pat manome, kad ateities studijose šie neįprasti vikingų laikotarpio prūsų kapinynai bus lyginami su kitais grupiniais kapais, žinomais iš prūsų žemių (vadinamieji Czarny Las tipo palaidojimai, įrengti naudojamose gyvenvietėse), taip pat su lietuviškais ir kuršiškais kapais bei su vakarų finougrų Tarand tipo kapais. Ateities tyrinėjimuose bus atsižvelgta į bendrą grupinių kapų idėją, atlikta detali palyginamoji įvairių vietų įkapių analizė, tarp jų papročio vertikaliai smeigti ietigalius į žemę, kuris žinomas iš kai kurių Aschenplätze (Statzen / Stacze) ir dalies Lietuvos kapinynų. Labai svarbi bus degintinių žmonių kaulų antropologinė analizė. Antropologiniai tyrinėjimai iš Szestna - Czamy Las rodo, kad viena iš ateities tyrinėjimų ir samprotavimų problemų gali būti kaukolės kaulų deginimo laipsnių analizė (mirusiojo dekapitacija prieš paguldant kūną ant laužo?).Jau dabar nekyla abejonių, kad iki šiol sukaupta informacija apie grupinius degintinius Aschenplätze tipo kapus leidžia kitaip pažvelgti į viduramžių kronikininkų pateiktus duomenis apie žuvusius mūšiuose kuršių ir prūsų karius, kurie buvo kartu deginami ant laidotuvių laužo.Čia paminėti tyrinėjimų duomenys yra tik įžanginio pobūdžio, pirmiausia dėl nepakankamos šaltinių bazės. Vis dėlto atrodo, kad šiame straipsnyje pateikti pastebėjimai tikriausiai leis ateityje išskirti kitus Aschenplätze tipo kapinynus, ir ištirti juos šiuolaikiniais archeologinių tyrinėjimų metodais
Tribriauniai strėlių antgaliai Lietuvoje, diskusija-polemika
No full textLietuvos teritorijoje aptikti tribriauniai strėlių antgaliai netipiškomis baltams rombinėmis ar panašiomis plunksnomis jau seniai domina tyrinėtojus. Naujausioje Vytauto Kazakevičiaus mokslinėje studijoje minimi 52 tokie radiniai (34 iš jų rasti Aukštadvaryje, 14 - Aukuro kalne Kernavėje, 2 - Plinkaigalyje (kapai Nr. 162 ir 336), 1 - Kunigiškėse-Pajevonyje, 1 - Gedimino kalne Vilniuje). Autorius taip pat mini keletą naujai rastų radinių Kernavėje ir gyvenvietėje šalia Radžiūnų piliakalnio. Pabrėžtina, kad Lietuvoje tribriaunių strėlių antgalių randama čia vykusių karinių veiksmų kontekste (įstrigę individų, palaidotų Plinkaigalyje, kauluose, ugnies sunaikintuose sluoksniuose, kuriuose akivaizdūs kovos pėdsakai).Tribriaunių strėlių antgalių, randamų Lietuvos teritorijoje, datavimas remiamas Plinkaigalio radiniais, ypač turtingo kapo Nr. 336, kuriame rastos dvi lankinės segės trikampe kojele ir sagtis pastorintu lankeliu (pagal R. Madydos-Leguko H 11 tipą). Pastarasis pavyzdys akivaizdžiai datuotinas D periodu. Aukštadvaryje ir Aukuro kalne rastų strėlių antgalių chronologija grindžiama sluoksnių, kuriuose jie buvo rasti, datavimu - tautų kraustymosi laikotarpiu.Lieka neatsakyta į klausimą, kaip reikėtų interpretuoti šiuos Lietuvoje aptiktus radinius. Vieni tyrinėtojai juos sieja su klajoklių aktyvumu, o kiti pateikia kaip hunų buvimo Lietuvos teritorijoje įrodymą.Tribriaunių strėlių antgalių paplitimas neapsiriboja vien baltų ir klajoklių kraštais. Nors šie antgaliai yra kildinami iš minėtų vietovių, jų taip pat randama didelėse barbarų teritorijose. Radiniai, artimiausi rastiesiems Lietuvoje, yra iš giminiškų kraštų, Dniepro baltų, kur gaisraviečių sluoksniuose buvo rasta apie 20 aptariamų artefaktų (piliakalniuose: Demidovka, Borsučaja Gorka, Bliznaki ir gyvenvietėse: Uzmen’ ir Kuprino). Pavienių aptariamo tipo strėlių antgalių randama ir Moščino kultūros piliakalniuose bei gyvenvietėse (Akinšinskoe, Kuncevo). Tribriauniai strėlių antgaliai taip pat žinomi iš Kijevo kultūros arealo (Kolodeznyj Bugor, Demjanki, Čertovitskoje).Aptariamos formos strėlių antgalių rasta įvairiose Ponto regiono dalyse, pradedant paskutiniu IV a. ketvirčiu ir baigiant VI a. pradžia (Ustj Alma, kapas Nr. 635; Kerčė, kapai Nr. 154 ir 176). Rombiniai tribriauniai strėlių antgaliai taip pat gana dažni tautų kraustymosi laikotarpio germanų palaidojimuose, į šiaurę nuo Dunojaus (Blučina-Cezavy) iki pat Tiuringijos (Hammelburg, 1895 aptiktas kapas) ir Vorpomemo (Teterow, 1905 aptiktas kapas). Manoma, jog jie priklausė “klajokliškai” germanų aukštuomenei, perėmusiai kai kuriuos rytietiškos (klajoklių) ginkluotės elementus.Platus klajokliams būdingų radinių paplitimas gali būti aiškinamas kariniais kontaktais tarp barbarų genčių. Tai tautų kraustymosi laikotarpiu, “neramumų epochoje” lengvai galėjo atsitikti. Greičiausiai tokiu būdu tribriauniai strėlių antgaliai buvo pradėti naudoti Kijevo kultūros gyventojų ir kio tose Rytų Europos teritorijose (Penkovka, Moščino ir kitos kultūros). M. Kazanskis šio tipo strėlių antgalių pasirodymą miško zonoje sieja su Kijevo kultūros karine ekspansija į šiaurę. O baltai turėjo tiesioginių, ypač karinių, kontaktų su miško zonos gyventojais. Tai rodo čia aptinkami baltiški papuošalai ir ginkluotė. Baltų buvimą miško zonoje ypač liudija pilkapis Nr. 45 iš Doložskij Pogosto. Šiame pilkapyje mirusysis buvo palaidotas pagal lietuviškus laidosenos papročius ir su lietuviškos ginkluotės elementais.Miškų zonoje buvus neramią situaciją rodo ir piliakalnių atsiradimas didelėje teritorijoje nuo Lietuvos iki Volgos aukštupio. Piliakalnių skaičius ėmė sparčiai didėti nuo V a., juose dažnai randama greičiausiai karinio pobūdžio konfliktų pėdsakų. Šiame kontekste atrodo įtikinama, kad Lietuvoje tribriauniai strėlių antgaliai, randami išskirtinai kariniame kontekste, yra kovų su miško zonos gyventojais, perėmusiais klajokliškus “huniškuosius” ginkluotės elementus, pėdsakai. Nėra jokio pagrindo aptariamus artefaktus iš Lietuvos traktuoti kaip tiesioginių kontaktų su hunais įrodymą. Sunku įsivaizduoti, kad tolimos, sunkiai pasiekiamos ir sąlyginai skurdžios baltų žemės galėtų būti patrauklios klajokliams, kuriems buvo ranka pasiekiami turtingiausi Imperijos regionai, juo labiau hunų kariams, kurių godumą plačiai aprašo šaltiniai.Maža to, nebuvo rasta jokio aiškaus hunų buvimo Lietuvoje įrodymo. Svarbu pabrėžti, kad net neabejotinos hunų kilmės radiniai Lenkijos pietuose, tokie kaip bronzinis katiliukas iš Jędrzychowice’ės, kapas, kuriame rasta deformuota kaukolė iš Przemęczany’ų, auksinės plokštelės, dengusios refleksinį lanką iš Jakuszowice’ės ar tipiškas hunų auskaras iš Świlczos lobio, interpretuojami kaip šių regionų buvimo hunų įtakos zonoje ženklai, o ne kaip priklausymo Atilos valstybei įrodymas
Dėl Lietuvos teritorijos ryšių su Vidurio Europos Barbaricumu ankstyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiu
No full textStraipsnyje, remiantis Plinkaigalio, Kėdainių r., kape Nr. 50 rastu diržo galo apkalu, kitur aptiktais daiktais, kalbama apie abipusius Lietuvos gyventojų ir Centrinės Europos ryšius V-VI a. Autorė tikslina kai kurių daiktų chronologiją, nurodo, kad Lietuvos teritorija nebuvo izoliuota nuo kitų europinio Barbaricumo sričių
Lietuviški antsmilkiniai iš lenkiškos perspektyvos
No full textLieti plokšteliniai antsmilkiniai su rakto skylutės pavidalo išpjova priklauso vienai įdomiausių radinių kategorijų iš Lietuvos teritorijos ankstyvojo romėniškojo laikotarpio paminklų. Iki šiol žinoma 30 antsmilkinių iš 13 radimviečių (1 pav.), daugiausia priklausančių Lietuvos-Latvijos pilkapių kultūrai.Antsmilkinių vidurinę dali sudaro plokštuma, imituojanti stipriai susuktą vielą, pakraščiai puošti dviejų tipų ažūriniu raštu. Tik ant dviejų daiktų, aptiktų brūkšniuotosios keramikos kultūros paminkluose, ažūrinis raštas pakeistas iškilimų eile. Šie papuošalai nešioti moterų smilkinių vietose, dažniausiai po antsmilkinį abiejose galvos pusėse. Konstrukcijos detalės rodo, kad jie galėjo būti skirstomi į “kairiuosius” ir “dešiniuosius”.Sunku vienareikšmiškai nurodyti šių daiktų kilmę. Dažniausiai jie kildinami iš įvijinių papuošalų su auselėmis, aptiktų Kurmaičiuose ir Ėgliškiuose. Tačiau verta atkreipti dėmesį į panašių stilistiniu požiūriu segių seriją, žinomą Volgos vidurupio, Karnos upės teritorijoje ir iki pat Uralo. Jų aptikta tarp Pjanoborsko kultūros ir kitų minėto regiono kultūrų daiktų, datuojamų nuo III a. pr. m. e. iki II m. e. a. Panašiai ornamentuotų dirbinių žinoma ir Djakovo kultūros paminkluose.Plokštelinius antsmilkinius daugiausia reikia sieti su Lietuvos-Latvijos pilkapių kultūra, tačiau, kas įdomu, tik su pietine šios kultūros dalimi, esančia dabartinės Lietuvos teritorijoje. Atkreipia dėmesį du daiktai, besiskiriantys gaminimo stiliumi, aptikti brūkšniuotosios kultūros paminkluose. Tai antsmilkinis iš Nemenčinės ir tokio antsmilkinio liejimo forma iš Kernavės. Jie gali rodyti ryšius tarp šių dviejų kultūrų, kurių pobūdis reikalauja tolesnių nuodugnių tyrinėjimų.Pagal Sargėnų, Pakalniškių ir Paragaudžio kapų kompleksus galima gana tiksliai apibūdinti šio tipo antsmilkinių nešiojimo laiką - tai ankstyvojo romėniškojo laikotarpio B2 periodas. Minėtuose paminkluose atskiri antsmilkiniai buvo rasti kartu su AS3 tipo prūsų serijos akine sege, artimomis A100 tipui segėmis trikampe kojele, antkakle kūginiais galais (II gr. pagal Michelbertą), ritiniais smeigtukais, masyviomis apskrito pjūvio akinėmis apyrankėmis (I gr. pagal Michelbertą).Aiškesni atsakymą apie plokštelinių antsmilkinių kilmę, paplitimą įvairių kultūrų kontekste galima gauti tik toliau smulkiai tyrinėjant
Takoskyra tarp rytinės ir vakarinės Lietuvos ankstyvaisiais ir vėlyvaisiais tautų kraustymosi laikais
No full textAnkstyvųjų ir vėlyvųjų tautų kraustymosi laikų Lietuvos archeologinė medžiaga rodo įvairiapusiškai skirtingą Vakarų (šiame straipsnyje terminas vartojamas apibrėžti teritoriją, esančią į vakarus nuo Šventosios upės) ir Rytų Lietuvos raidą. Tačiau straipsnis koncentruojasi į Rytų Lietuvos pilkapių kultūros užuomazgas romėniškajame laikotarpyje ir tolesnius jos raidos etapus tautų kraustymosi laikais.Rytų Lietuvos pilkapių kultūros pradžia ar pirmasis jos etapas sietinas su brūkšniuotosios keramikos kultūros pabaiga II a. pab. - III a. pradžioje ir žmonių migracija iš sūduvių regiono. Brūkšniuotosios keramikos kultūros įtaka regiono raidai nebuvo vyraujanti. Matyt todėl šio laikotarpio rytinės Lietuvos materialinė kultūra atspindi bendrą Rytų Baltijos jūros regiono ir vakarų baltų kultūros horizontą, nors palyginti negausus atskirų dirbinių tipų paplitimas rodytų tam tikrą šios teritorijos periferiškumą. Kita vertus, jau romėniškajame laikotarpyje Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorijoje randama išskirtinių visam Rytų Baltijos jūros regionui dirbinių.Vielbarko, Pševorsko ir Černiachovo kultūrų užgesimas ankstyvaisiais tautų kraustymosi laikais įžiebė naują Rytų Lietuvos pilkapių kultūros raidos etapą (periodai 01-02 (360/370-400/410) ir D2 (380/400-440/450), skiriama Untersiebenbrunn horizontui). Didžiausią įtaką šiuo metu padarė žmonės, migravę iš Čemiachovo kultūros srities ir jai artimų regionų. Taigi ankstyvajame tautų kraustymosi laikotarpyje Rytų Lietuvos pilkapių kultūros formavimuisi lemiamą įtaką padarė pietrytinės kultūrinės įtakos ir žmonės, atkeliavę iš šių regionų. V a. pirmajame ketvirtyje Rytų Lietuvos pilkapių kultūros palaidojimuose atsiranda moterų (“sidabrinės moterys”) turtingų griautinių kapų ir griautinių vaikų kapų, kurių svarbią įkapių dalį sudaro sidabrinės lankinės dvinarės segės, turinčios analogų Čemiachovo kultūros areale, sidabrinės storagalės “Kolben” tipo apyrankės, diržų sagtys ir įspūdingai prašmatnūs karolių vėriniai (2; 4 pav.). Taip pat išskiriami moterų kapai, kurių kompleksai yra vietinės kilmės, bet kai kurie dirbiniai, ypač žalvarinės lankinės segės, gamintos remiantis bendrosiomis šio laikotarpio kultūrinėmis įtakomis (1 pav.). Taip pat išsiskiria ne tik turtingų moterų kapai, bet ir jų kapai drauge su vaikais, dvigubi palaidojimai, žmonių palaidojimai ant šono. Moterų kapuose randama papildomų įkapių, kurios, matyt, buvo sudėtos į dėžutes. Tik Rytų Lietuvos pilkapių kultūros palaidojimuose randama kaulinių šukų. Taigi Rytų Lietuvos pilkapių kapuose randami papuošalai, taip pat laidosenos elementai rodo buvus gana artimus ryšius su Černiachovo kultūra ir jos aplinka.Vėlyvaisiais tautų kraustymosi laikais (periodai D2JD3E 430/440-470/480 - Smolino ir Kosino horizontai; D3 450480/490 Karavukovo-Gavos horizontas; periodas E 470-500/ 510-520 ir truputį vėliau) pasikeitė migracijos į Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą kryptys ir, savaime surantama, kultūrinių įtakų kryptys. Šiuo laiku reikšmingiausi Rytų Lietuvos pilkapių kultūros ryšiai buvo su Dunojaus vidurupio regionu ir teritorija tarp vakarų Bugo ir Dniestro. Ir šiuo laikotarpiu Rytų Lietuvos pilkapių kultūra išlaiko tradicinius ryšius su sūduvių kultūra. Kaip vienas tokių ryšių atspindys yra Prahos tipo segių paplitimas (5 pav.). Pažymėtina, kad Rytų Lietuvos pilkapių kultūra yra šiauriausias masinis šio tipo segių paplitimas Šiaurės rytų Europos miškų juostos paminkluose (7 pav.).Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorija išsiplečia ir rytuose pasiekia Šventąją. Šis Rytų Lietuvos pilkapių raidos etapas gerai atsispindi regiono materialinėje kultūroje (3-9 pav.). Vėlyvaisiais tautų kraustymosi laikais išsiskiria kunigaikščių ir turtingų karo vadų kapai, taip pat standartinės ekipuotės gerai ginkluotų karių palaidojimai (pav. 3, 7-9). Karių kapuose randama Prahos ir kitų tipų segių (pav. 3, 7-8). Šie kapai yra ir griautiniai, ir degintiniai. Šiame Rytų Lietuvos pilkapių raidos etape išnyksta turtingų moterų ar “sidabrinių moterų” palaidojimai. Kol kas žinomi tik keli turtingi degintiniai moterų kapai. Degintiniai turtingų moterų kapai (Ziboliškės), kaip ir vyrų kapai rodo ryšius su Dunojaus vidurupiu.Tautų kraustymosi laikų Rytų Lietuvos pilkapių raidos etapai rodytų didžiulę ginklų ir turto koncentraciją santykinai nedidelėje teritorijoje, kuri prasideda ties Tauragnų ežeru apimdama Žeimenos žiotis ir atsiremia į Vajuonio ir Žeimenio ežerus. Tai leidžia manyti, jog šiame mikroregione susikūrė tam tikra politinė struktūra, galėjusi kontroliuoti regioną (8 pav.). Tautų kraustymosi laikais rytinės ir vakarinės Lietuvos raida nebuvo tiesiogiai susijusi. Tuo metu Šventoji tampa takoskyra tarp rytinės ir vakarinės Lietuvos
Užmirštas laidojimo paminklas prie Nemuno - romėniškojo laikotarpio kapinynas Tilsit-Splitter vietovėje
No full textTarp Jono Puzino darbų yra straipsnis (Puzinas, 1950), kuris priklauso svarbiausioms publikacijoms apie romėnišką importą Lietuvoje ir apskritai rytiniame Baltijos pakraštyje. Tame straipsnyje yra pirmoji ir vienintelė informacija apie archeologinį radinį iš Tilsit-Splitter kapinyno. Ten minima vadinamoji sparninė segė, kuri turėjo būti Sargėnų, Sandrausiškės ir Adakavo segių analogas (Puzinas, 1950, S. 193, Anm. 22; plg. Eggers, 1951, S. 103, Nr. 620; Garbsch, 1965, S. 232, Nr. 764; Nowakowski, 1985, S. 71, Anm. 56). XX a. paskutiniame dešimtmetyje atsiradus daliai Prussia-Museum archyvo (PM-A; plg. Junker, Wieder, 2003), palengvėjo ne tik minėtos informacijos patikslinimas, bet ir kapinyno medžiagos aptarimas.Romėniškojo laikotarpio kapinynas Tilsit -Splitter buvo atsitiktinai aptiktas 1935 m. vasarą. Paminklas buvo žvyro karjere, prie vadinamojo Schwedischen Friedhof švedų kapų (1 pav. - plg. PM-A, Nr. 6). Aptikti radiniai pateko į Heimatmuseum Tilžėje, o vėliau dauguma atiduota į Prussia muziejų Karaliaučiuje. Prieš tai buvo padarytas radinių sąrašas, jame nurodant analogus pagal žinomą W. Gaertės darbą, skirtą prūsų archeologijai (PM-A, Nr. 9-10; plg. Gaerte, 1929). Tai leido palyginti tiksliai apibūdinti daugumą daiktų.Tuo remiantis galima spręsti, kad aptariamame kapinyne surasta trimitinė segė (2:1 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 138:i), penkios prūsų serijos akinės segės (2:2 pav. plg. Gaerte, 1929, Abb. 138:k) ir net devyni segių vienetai, artimi Almgreno 72 tipui (2:3 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 139:g). Nepaprastai idomios yra trys “romėniškos segės”; tiesa, vienos iš jų neįmanoma tiksliau apibūdinti, tačiau dvi likusios yra vadinamosios Noriko-Panonijos sparninės segės (2:4 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 161:b). Vienos iš pastarųjų segių fotografija išliko Prussia muziejaus archyve (3 pav. - plg. PM-F, Nr. 977), tai leidžia ją skirti Almgreno 238r segių tipui (Garbsch, 1965, S. 70-71, Abb. 36). Daugiausia šio tipo segių aptinkama Baltijos kraštuose (Garbsch, 1965, Karte 61; plg. Puzinas, 1950; Michelbertas, 1978; 2001; von Carnap-Bornheim, Salač, 1999, S. 136, Nr. 31-38), tai rodo, jog yra sparninių segių “supaprastintas” variantas. gamintos specialiai barbarams (Garbsch, 1965, S. 71). Kitos dvi - tai lankinės lenkta kojele segės (2:5, 6 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 168:d, f) iš vėlyvojo romėniškojo laikotarpio. Panašiu laikotarpiu galima datuoti taip pat dvi apskritas rozetines seges (2:8 pav. - plg Gaerte, 1929, Abb. 170:g), o apskrita segė su ažūriniu ornamentu (2:9 pav. - plg. Gaerte, 1929, piešinys 260 p.) priklausė ankstyviesiems viduramžiams.Antkaklės yra trimitiniais (4:2 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 142:a, d) arba buoželiniais (4:1 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 183A) galais, apyrankės - apskrito pjūvio lankeliu (4:3 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 145:b), juostinės profiliuotais galais (4:4 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 145:g) ir analogiškos vadinamosioms “Schlangenkopfarmringe” iš Wielbarko kultūros (4:6-8 pav. - plg. Gaerte, 1929, Abb. 145:c-e). Kitiems papuošalams, tokiems kaip karoliai (2:7 pav.) ar kabučiai, Gaertės knygoje tik išimtiniais atvejais nurodyti analogai (1929, Abb. 76:b, 140:g). Be nuorodų į Gaertės knygos iliustracijas, taip pat paminėti darbo įrankiai ir ginklai, nepateikti tikslesni duomenys apie Romos monetas, tačiau prie sąrašo pridėtas vienintelis kapinyne surasto indo piešinys (5 pav. - PM-A, Nr. 4).Turtingi radiniai paskatino Karaliaučiaus archeologą Walteri Gronau 1936-1940 m. daryti kasinėjimus, kurių metu buvo atkasta 140 kapų (plg. Neue Bodenfunde, 1936, S. 33; Bohnsack, 1938, S. 29). Atidengti objektai buvo toliau į vakarus ir šiaurę ir priklausė vėlyvajam romėniškajam bei tautų kraustymosi laikotarpiui. Tyrinėtoje kapinyno dalyje nerasta ankstyvojo romėniškojo laikotarpio medžiagos.Ankstyviausia kapinyno dalis, ta, kurioje 1935 m. buvo surinkti daiktai, buvo visiškai sunaikinta kasant žvyrą. Ankstyvojo romėniškojo laikotarpio medžiaga iš Tilsit-Splitter kapinyno rodo, kad vadinamoji Nemuno žemupio grupė susiformavo jau B2a periode. Kartu ši medžiaga rodo įvairius šios grupės žmonių ryšius: radiniai iš Tilsit-Splitter turi analogų rytiniame Baltijos jūros krante - nuo Vyslos žiočių iki Vakarų Lietuvos pakrančių. Galima spėti, kad Nemuno žemupio gyventojai vaidino svarbų vaidmenį kaip tolimų prekybinių ryšių tarpininkai. Jų dėka į Nemuno žemupį patekdavo įvairių įvežtinių daiktų, tarp jų - Noriko-Panonijos sparninė segė, daugiau nei prieš pusšimtį metų paminėta J. Puzino
Apskrita segė su vidurio iškilimu iš Mozūrų kapinyno Leleszki ir Olsztyno grupės vėlyvojo laikotarpio problema
No full textLeleškių (Leleszki) kapinyne (Szczytno pav.), tyrinėtame G. Bujacko 1879 m., kape Nr. 24 aptiktos dvi žalvarinės apskritos segės su vidurio iškilimu. Kapinynas buvo naudojamas Olsztyno kultūrinės grupės žmonių tautų kraustymosi laikotarpio vėlyvajame etape. Panašių segių yra aptikta taip pat kituose Olsztyno grupės paminkluose. Segių analogų galima rasti frankų teritorijoje, buvusioje merovingų kultūrinio ploto centre, kur aptariami dirbiniai yra datuojami VII a. pagal Olsztyno grupės santykinės chronologijos skalę. Sąlyginai tai atitinka E3 laikotarpį, kuriame nutrūko Olsztyno grupės gyventojų ryšiai su merovingų kultūriniu plotu. Aptariamų segių radiniai, kurie tikriausiai yra frankų ar kitų mainais gautų segių sekimas, gali paliudyti Olsztyno grupės ryšių su Vakarų Europa buvimą dar ir E3 laikotarpyje