Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
V-IX amžiaus diržų sagtys Rytų Latvijoje
Get PDFIm Artikel werden die Gürtelschnallen des 5.-9.Jhs. in Ostlettland besprochen. Es handelt sich um das Fundmaterial der oben genannten Periode in den Denkmälern von Lettgallen und Selen, zusammen mit dem Material aus dem Gräberfeld Katlakalna-Pliavniekkalna von Semgallen, wo etwa 160-170 Gürtelschnallen gefunden worden waren. Als Grundlage der Klassifizierung der Gürtelschnallen gilt die geometrische Figur. Die Gürtelschnallen jeder Gruppe werden in Typen untergliedert. Die im Artikel besprochenen Gürtelschnallen werden in 4 Gruppen untergliedert: Gruppe I - runde, Gruppe II - ovale, Gruppe III - halbrunde, Gruppe IV - viereckige Gürtelschnallen.Die Gürtelschnallen der Gruppe I sind nicht zahlreich; es wurden nur zwei davon gefunden, die ins 4.-6.Jh. datiert werden.Die Gruppe II bilden Gürtelschnallen, die der Gruppe I ähnlich, aber oval sind. Nach dem Schnitt des Bügels werden sie in einige Typen gegliedert: Typ I - der Bügel ist gleichmäßig dick und rund; Typ 2 - der Schnitt ist rund, ein wenig gekerbt und mit einem verdickten Vorderteil (Abb. 1:1, 2, 5-8); Typ 3 ist dem Typ 2 ähnlich, hat einen verdickten gekerbten Vorderteil mit einem verlängerten Vorsprung (Abb. 1:14); Typ 4 - der Schnitt des Bügels ist rhombisch (Abb. 1:3, 4, 9); Typ 5 hat einen bandförmigen Bügel (Abb. 1:10, 11, 16, 3:10); Typ 6 hat einen bandförmigen (schrägen) Bügel (Abb. 1:15); Typ 7 - sein Schnitt ist bandförmig, sein Bügel ist im Vorderteil nierenförmig (Abb. 1:12, 13). Im allgemeinen datiert man die Gürtelschnallen der Gruppe II ins 5.-6.Jh., einzelne Gürtelschnallen des Typs 7 hat man bis in das 8.Jh. hinein getragen.Die Gruppe III bilden halbrunde Gürtelschnallen (Abb. 3:1). Der Typ 1 dieser Gruppe besteht aus eisernen Gürtelschnallen. Der Bügel des Typs 2 wurde zusammen mit der Achse für die Nadel gegossen, der Vorderteil ist oval (Abb. 3:2). Die Gürtelschnallen des Typs 3 ähneln den Gürtelschnallen des Typs 5 der Gruppe II. Auf ihrem Rückenteil sind die Achsen formiert, der Vorderteil des Bügels ist oval mit einer Einbiegung (Abb. 3:3-5). Den Typ 4 bilden Gürtelschnallen mit viereckigem Vorsprung beiderseits neben der Achse (Abb. 3:8, 11, 4:6), auch die Gürtelschnallen des Typs 5 haben Vorsprünge beiderseits der Gürtelschnallen, die an eine Verlängerung der Achsen erinnern (Abb. 3:9, 12, 13, 4:1-5). Die Mehrheit dieser Funde bilden zusammen mit den dekorierten Beschlägen schicke Gürtel. Die Gürtelschnallen der Gruppe III werden insgesamt ins 6.-8.Jh. datiert, ausgenommen die Gürtelschnallen des Typs 1, die älter sind (4.-5.Jh.).Die Gürtelschnallen der Gruppe IV werden in 3 Typen gegliedert. Den Typ 1 bilden die Gürtelschnallen mit abgerundeten Ecken und eingebogenen Seiten (Abb. 8, 9), der Typ 2 besteht aus den Gürtelschnallen mit geradem Rückenteil und ein wenig verbreitetem Vorderteil (Abb. 3:6, 7) und der Typ 3, das sind Gürtelschnallen mit einem eingebogenen Vorderteil. Die Gürtelschnallen der Gruppe IV datiert man in das 8.-9.Jh. Eine Ausnahme macht eine Gürtelschnalle, die im Gräberfeld von Pildas Nukši gefunden wurde und die in das 11.Jh. datiert wird
Vokiečių pilių statyba Žiemgaloje XIII–XVI amžiuje
No full textGalima išskirti tris vokiečių pilių statybos Žiemgaloje laikotarpius. Pirmasis – žemių užkariavimo – XIII a. Tuo metu pastatytos penkios pilys: Mežotnė (1232–1250 m.), Dobė (1258–1260 m.), Jelgava (1265 m.–), Tervetė (1271–1279 m.) ir Svetaiskalns-Heiligenberg (1285–1290 m.). Mežotnė ir Tervetė iškilo vietinių gyventojų piliakalniuose. Dobė ir Heiligenbergas statytas netoli vietinių pilių administracinių centrų, ant netoliese buvusių kalnų. Tik Jelgavai parinkta Lielupės sala, kur arti nebuvo žiemgalių srities pilių centro. Visos šios pilys buvo medinės, greitai pastatytos žiemą vykstant karo veiksmams. Pirmojo laikotarpio vokiečių pilys, išskyrus Jelgavą, testovėjo trumpai – nuo 2 iki 20 metų.Po Žiemgalos prijungimo XIV a. prasideda antrasis vokiečių pilių statybos laikotarpis. Pilys statomos kaip atsparos prieš žemaičių žygius į Ordino žemes taškai. Jos statytas Žiemgalos vidurinėje dalyje, paliekant neapsaugotą pietinę dalį.Be jau esančios Jelgavos pilies, pastatytos dar keturios pilys: Mežotnė (1321–1346 m.), Tervetė (1339–1345 m.), Dobelė (1335 m.–), Jaunpilis (XIV a. antroji pusė–). Šios pilys, išskyrus Jelgavą, taip pat iš pradžių buvo medinės, pastatytos žiemą, per trumpą laiką. XIV a. antrajame ketvirtyje mediniai Jelgavas pilies įtvirtinimai ir nuo 1347 m. – mediniai Dobelės pilies įtvirtinimai pakeisti mūriniais. Jaunpilis iš karto statytas kaip mūrinė tvirtovė. Mežotnė, Tervetė ir Jelgava puolančių lietuvių buvo paimtos ir sugriautos. Atstatyta buvo tik Jelgavos pilis.Baigiamasis – trečiasis pilių statybos laikotarpis yra XV a., kai, pasikeitus politinei padėčiai po Žalgirio mūšio, prasidėjo prieš tai buvusiuose karuose nuniokotas Žiemgalos kolonizacija. Tuo metu, 1443 m., buvo pastatyta Bauskės pilis. Tai buvo mūrinė tvirtovė, pritaikyta naujiems šaunamiesiems ginklams. XVI a. Žiemgaloje stovėjo keturios vokiečių pilys – Jelgava, Dobelė, Jaunpilis ir Bauska
Krūtinės papuošalas iš Kalnazīverti: archeologija ir tautosaka
No full text1971 m. ariamoje dirvoje prie Kalnazīverti vienkiemio (Liepojos r.) buvo aptikta keletas III a. žalvarinių papuošalų, tarp jų ir ažūrinio krūtinės papuošalo fragmentų. Vėliau darytų archeologinių tyrinėjimų metu buvo rasta dar keletas fragmentų. Tai leido rekonstruoti papuošalą. Krūtinės papuošalas susideda iš keturkampių ir trikampių ažūrinių plokštelių, sudėliotų trimis “aukštais”. Apačioje yra pusmėnulio pavidalo kabučiai. Plokštelėms būdingas geometrinis ornamento stilius. Vienintelė išimtis - centrinis trikampis, kuriame pavaizduotas siužetas. Trikampio viršuje yra saulė su šešiais spinduliais, o po ja - du rombiniai kryžiai. Abu simboliai labai paplitę romėniškojo laikotarpio baltų ornamentikoje ir simboline prasme susiję su vaisingumo užtikrinimu.Apatinė trikampio dalis ryškiai atskirta nuo viršutinės tiesia linija (dviejų pasaulių - dangiškojo ir žemiškojo - vaizdinys?). Po šia linija trikampio pagrinde pavaizduoti du gyvūnai: ožka (ožys?) ir už jos einantis vilkas. Ožka (jei tai ji) metalų epochoje buvo vaizduojama labai retai. Dažniau buvo vaizduojamas arklys, paukštis arba šuo. Greičiausiai mūsų atveju ožka ir vilkas atspindi tam tikrą mitologinį siužetą. Latvių tautosakoje abu gyvūnai yra binarinėje opozicijoje - ožka tampa vilko grobiu. Ožkos ir vilko opozicija glaudžiai susijusi su žiemos ekvinokcijos agrariniais ritualais. Tai labai aiškiai pastebima Kalėdų žaidimuose, kuriuose ožka (mergina) stengiasi pabėgti nuo vilko (vaikino), bet vilkas vis dėlto ją paveja. Tautosaka atspindi mitologinius įvairių, tarp jų ir labai senų epochų vaizdinius. Nustatyti jų atsiradimo laiką beveik neįmanoma. Centrinio krūtinės papuošalo trikampio vaizdinys - vienas iš nedaugelio atvejų, leidžiančių sukonkretinti vieno iš tokių mitologinių siužetų buvimo laiką
Hermano Vartbergės Livonijos kronika apie Lietuvą XIII–XIV amžiaus archeologijos paminklų kontekste
No full textVartbergės kronika yra svarbus rašytinės istorijos šaltinis apie įvykius Baltijos kraštuose, ypač apie XIV a. trečiąjį ketvirtį, kai kronikos autorius buvo Livonijoje. XlV a. pradžioje po Livonijos konfederacijos susidarymo susiklostė politinė padėtis, kai vyravo dvi karinės jėgos – Vokiečių ordino valstybės sąjunga su Livonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1, 2 pav.). Kadangi Lietuva buvo likusi pagoniška valstybė, susivieniję Vokiečių ordino ir Livonijos kryžiuočiai lietuvių žemes mėgino pajungti ir krikštyti karine jėga. Kryžiuočių pastovių karo žygių į Lietuvą metu kronikininkas paminėjo dešimtis įvairių žemių, gyvenamųjų vietų – kaimų ir pilių vardų, kuriuos mėginama lokalizuoti naudojantis archeologinių paminklų katalogais, toponimikos duomenimis ir kelių atlaso masteliu 1 : 120 000 (3 pav.).Kronikoje minimos seniau stovėjusios ir naujai pastatytos pilys. Šiuo metu dalis šių pilių yra archeologiškai tyrinėtos. Tai leidžia jas suskirstyti į įvairias grupes pagal įtvirtinimų etninę priklausomybę ir jų santykį su prieš tai buvusio laikotarpio kariniais gynybos taškais. Kronikoje yra duomenų apie medines ir mūrines pilis. Žiauriausios kautynės Vokiečių ordinui buvo prie Nemuno, kurio dešiniajame krante buvo lietuvių įtvirtinimų (Pilstenė, Veliuona, Kaunas; jie keletą kartų atstatyti ir kaip mūrinės pilys), priešingame krante – vokiečių pilys (Ragnit, Kaustrit, Splitter). Kautynėse prie pilių daugeliu atvejų naudotos akmenų svaidomosios mašinos, kurias galima rekonstruoti pagal viduramžių miniatiūras ir archeologinius radinius
Могильник судовской культуры в Червоном Дворе - предварительные результаты исследований в 2003-2005 годах
Get PDFViena įdomiausių iš vakarų baltų kultūrų sričių yra vadinamoji Geldapės grupė. Ji tradiciškai siejama su sūduvių kultūra, pirmiausia dėl akmeninių pilkapių buvimo. Grupė datuojama vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu ir tautų kraustymosi laikotarpiu, o labiausiai išsivysčius buvo D periode.Geldapės grupė - tai viena blogiausiai pažįstamų vakarinių baltų kultūros sričių, nes dauguma prieš Antrąjį pasaulinį karą surastos medžiagos dingo. Be archyvinės medžiagos paieškos, be abejo, reikia naujų kasinėjimų.Vienintelis pokariu tyrinėtas Geldapės grupės kapinynas yra Czerwony Dwór. Čia žinoma apie 50 akmeninių pilkapių, išsidėsčiusių dviem grupėmis. Tai nedideli 3,5-8 m skersmens ir iki 60 cm aukščio sampilai. Tik vienas pilkapis išsiskiria dydžiu - yra 12 m skersmens. 2003-2005 m. ištirti 4 pilkapiai ir apie juos aptikta 20 plokštinių degintinių kapų, o tai leidžia daryti tik preliminarias išvadas.Pirmasis kapinyno naudojimo etapas - tai mirusiųjų laidojimas plokštiniuose kapuose, aptiktuose pietrytinėje dalyje ir bendrai datuotuose vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu. Antrasis naudojimo etapas pilkapių įrengimas pietrytinėje dalyje tuo pačiu vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu. Trečiasis etapas pilkapių įrengimas šiaurės vakarų dalyje, kuri datuojama tautų kraustymosi laikotarpiu.Tyrinėjimų medžiaga rodo, kad vėlyvojo romėniškojo laikotarpio pradžioje ankstesnės Bogačevo kultūros pagrindu pamažu pradeda formuotis sūduvių kultūra. Apie tai kalba Bogačevo kultūros indų radiniai tiek plokštiniuose kapuose, tiek pilkapiuose. Tipiška sūduvių kultūros keramika pasirodė vėlyvojo romėniškojo laikotarpio pabaigoje arba tautų kraustymosi laikotarpiu. Tuo metu Czerwony Dwór kapinyne atsiranda vadinamieji giminių pilkapiai, būdingi sūduvių kultūros Prūdiškių etapui
«Варварские» подражания провинциально-римским фибулам с «кнопками» в Балтии на фазах С1-D1
Get PDFStraipsnyje analizuojamos romėniškųjų provincijų segių su “aguoninėmis” galvutėmis (segės ZK) įvijos gale ištakos ir formavimosi etapai. IV a. po Kr. tokios segės tapo Romos legionierių atributu.Straipsnyje skelbiami nauji kapų kompleksai iš pietryčių Pabaltijo tautų kraustymosi epochos pradžios liudija, kad antikos laikotarpio pabaigoje Gintaro krante gyvenę germanai aktyviai kopijavo romėniškųjų IV a. pab. ZK segių detales ir konstrukcijos principus. Tai “terminus post quem”, nuo kurio istorinėje Prūsų žemėje atsiranda segės su briaunotomis buoželėmis. Jų specifinis išskirtinumas - zigzagiškas briaunų išdėstymas rutulio pavidalo buoželėse. Segėse ZK briaunotų buoželių skrituliai datuojami D1 faze. Tai leidžia manyti, kad žvaigždinės segės su tokiomis galvutėmis “buoželėmis” - atsirado jau būtent tuo metu. Kaip buvo minėta anksčiau, Sternfußfibeln tipo segės formavosi Hajllibo mikroregione ir Semboje dėl tiesioginės vakarų germanų įtakos. Kiek labiau į rytus C3 fazėje (apie 300-350 m. po Kr.) buvo naudojamos segės su skydelinėmis aikštelėmis kojelės gale ir lankelio centre, taip pat prūsiškųjų žvaigždinių segių prototipai. Šios segės yra vienas iš įvairių germanų genčių, Jordano pavadintų vidivarijų etnonimu, veiklos materialiųjų rodiklių. Jie hunų epochoje suformavo tam tikrą “barbarišką karalystę” Vyslos žemupyje, kurio centras buvo Hajllibo mikroregione. Pasak Vulfstano, teritorija, sąlyginai sutampanti su didžiąja vidivarijų senienų išplitimo arealo dalimi, vadinama Witlandu. Veikiausiai tai ir yra išlikęs tautos atmintyje iki IX a. Vidjo - Vaidevučio “karalystės” vardas. Anksčiau mes jau buvome pateikę hipotezę apie anglosaksiškas vidivarijų etnokultūrinės grupės, katalizavusios prūsų kultūros susidarymą, šaknis. Dalis segių, pamėgdžiojančių seges ZK, požymių, kaip jau rašyta, iš tikrųjų susijusios su saksų (arba jų tiesioginių pirmtakų - fryzų) arealu ankstyviausiame tautų kraustymosi laikotarpio etape. Tiesa, šių požymių atsiradimas Gintaro krašto kapinynų medžiagoje atitinka fazę D2. Tokiu būdu atsiranda dvi versijos: arba autochtonų - vidivarijų materialinės kultūros požymiai pietryčių Pabaltijyje formuojasi dar IV a., gerokai anksčiau iki sugrįžtant hunų karų veteranams, kurie sudarė vidivarijų bendruomenės pagrindą, arba ši bendruomenė formuojasi Radagaiso epochoje ir jau iš Vyslos deltos ir Sambijos patraukia į pietus plėšti Imperijos su Atilos vėliavomis. Antrasis vidivarijų variantas atrodo logiškesnis, nes paaiškina, kodėl post-Nedao epochoje jie neišsiskirstė po savo protėvių žemes, o liko Baltijoje
Oberhofo (Aukštkiemių) kapinynas - kultūrinai ryšiai ir kontaktai
No full textOberhofo kapinynas (dabar Aukštkiemiai, Klaipėdos r.) yra Baltijos jūros Lietuvos pajūryje. Jį nuo 1886 iki 1888 metų kasinėjo Olto Tischleris. 1894 kasinėjimus tęsė Alfredas Jentzschas, Heinrichas Kemkė ir Kretschmannas. Kasinėjimų plotą sudarė 4225 m2, čia rasti 452 palaidojimai. Jie datuojami nuo romėniškojo laikotarpio (III a. po Kr.) iki viduramžių (XII a. po Kr.). Oberhofas laikomas nuolat cituojamu Tišlerio Rytprūsių chronologinio skirstymo kapinynu. Išskyrus apžvalginius pranešimus ir iliustracijas bei pavienių objektų paminėjimą, medžiaga apie kapinyną niekada nebuvo skelbta.Radiniai pateko į Karaliaučių, visų pirma į Fizikos ir ekonomikos draugijos archeologinę saugyklą, o vėliau į muziejų “Prussia”, kur buvo saugomi iki Antrojo pasaulinio karo. Karo sumaištyje kolekcija buvo suskaidyta į dalis, kurios ilgai buvo laikomos dingusiomis be žinios. Šiuo metu didesnė išlikusios kolekcijos dalis saugoma Berlyno priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje.Iš pradžioje inventorizuotų 3064 radinių, paskutiniais duomenimis, 1548 radiniai yra Berlyne. Prie jų dar reikėtų priskirti 31 keraminį indą, esanti Varmijos ir Mozūrijos muziejuje Olštyne. Galutini išsaugotų radinių sąrašą sudaryti sunku todėl, kad dingo “Prussia” muziejaus inventorinės knygos. Likę dokumentai - tai visų pirma kapų aprašymo aktai, iš dalies su brėžiniais, planų fragmentais ir įvairiais sąrašais.Kaip atkuriami kapų turinio aprašai, norėtųsi pailiustruoti remiantis kapu Nr. 75. Išsyk ant visų radinių buvo prilipdomos mažytės etiketės su inventoriniu numeriu ir radiniai pagal kapus dedami ant kartono. Kadangi radiniai Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo daugybę kartų buvo perdedami nuo vieno kartono ant kito, daug jų nukrito ir pasimetė. Kartais ir ant kartono buvo nurodomi inventoriniai numeriai, pavyzdžiui, 18285 ir 18286. Pagal išlikusius ant kartonų kontūrinius šešėlius galima manyti, kad prie kartono buvo pritvirtintas ietigalis ir pjautuvas. Šie duomenys ir prie kartono pritvirtinti daiktai su jų numeriais, medinis pagrindas antkaklei (18277) ir žąslų fragmentas (18281) tesudaro rastrą.Oberhofo archyvų dokumentuose išliko vieno kapo aprašas, darytas paties Tischlerio ranka, su nedideliais brėžinukais, rodančiais, kur gulėjo įkapės. Rekonstrukcijai ypač svarbus vadinamasis Tischlerio lapelių katalogas, kurio fragmentai šiuo metu saugomi Varmijos ir Mozūrijos muziejuje Olštyne. Nors iki šiol nesuvokiame jo pirminės funkcijos, galime manyti, kad jis gana tiksliai atspindi anuometinę inventorizaciją. Nors kataloge įvardijami kokiame nors kape rastų radinių skaičiai, nenurodomi jų inventorizacijos numeriai; suskaičiavus kataloge paminėtus radinius ir palyginus juos su turimais radiniais galima nustatyti nuoseklią numerių eilę, galiojančią vienam kapui.Kataloge įvardijami šie kapo Nr. 75 radiniai: kalavijas, kirvis, pjautuvas, galąstuvas, du ietigaliai, “žąslai su arklio galvomis”, apyrankė, du įvijiniai žiedai, trys gintariniai karoliukai, dvi žalvarinės segės, sidabrinė antkaklė ir mažas galąstuvas. Taigi kapui Nr. 75 gali būti priskirti Berlyno muziejuje saugomi segės fragmentai (18275 ir 18276), apyrankė storėjančiais galais (18278), skiltuvas (18287) ir antrasis žąslų fragmentas.Apyrankė storėjančiais galais buvo paskelbta Nilso Åbergo 1919 metais, o seges iliustruoja piešiny, esantis jo palikime. Antkaklė ir ietigaliai atskirai apibūdinti Marthos Schmiedehelm palikime.Daugiau informacijos apie Oberhofe rastus radinius pateikiama Herberto Jankuhno, Rudolfo Grenzo, Carlo Engelio, Bemhardo Salino, Carlo Axelo Mobergo ir Felixo Jakobsono moksliniuose palikimuose.Remdamiesi kai kuriais radiniais, pabandysime rekonstruoti išorinius Oberhofo kapinyne palaidotų žmonių bendruomenės ryšius. Tam pasirinkome tam tikrus romėniškojo laikotarpio, tautų kraustymosi epochos ir vikingų laikotarpio segių ir smeigtukų tipus.Ypač puikiai atsekami ryšiai su Semba ir Mozūrija. Būtent čia randame Oberhofo kapinyne aptiktų radinių analogų - seniausios segės, lankinės žieduotosios segės su aukšta užkaba.Paprotys dėti į kapus monetas romėniškajame laikotarpyje taip pat sieja Vakarų Lietuvos teritoriją su Semba ir Mozūrija. Tai įrodė Nowakowskis.Laiptelinės segės su trimis vienodo ilgio laipteliais ir pailga kojele (Hauptmannas tokias seges priskiria prie 6 serijos segių) būdingos Vakarų ir Vidurio Lietuvai ir yra laikomos vietine forma (1 pav.). Radinys iš Oberhofo (kapas Nr. 178) (2 pav.) turi mažus sparnelius ties pirmuoju laipteliu, o tokios segės paplitusios Šiaurės rytų Pabaltijyje. Šis pavienis radinys iš kapinyno (3 pav.) pagal Hauptmanno skirstymą priklauso 3 serijos 1 variantui, būdingam vėlgi Sembai ir Mozūrijai.Smeigtukai su tutuliu ir žydro stiklo akute būdingi Vakarų Lietuvai, o Oberhofe rasti smeigtukai yra tipiškai mozūriški (Beckmanno grupė L). Kape Nr. 309 šie smeigtukai kombinuojami su vietinių tipų smeigtukais. Na, o grupės B smeigtukai (Beckmanno grupavimas), kurių taip dažnai randama Oberhofe, labiausiai buvo paplitę Mozūrijoje, Latvijoje ir Estijoje.Klasikinė segė žvaigždine kojele, atstovaujanti, anot Bitner-Wróblewskos, antrajam tipui, rasta kape Nr. 399 (4 pav.), yra kilusi iš Dollkeimo-Kovrovo kultūros, t. y. iš Sembos, dar randama ir Mozūrijoje, Sūduvoje, Lietuvoje ir pavieniui - Estijoje. Šiek tiek jų rasta Elande, tai rodo, kad prekybiniai ryšiai vedė per Baltijos jūrą. IV tipo segių žvaigždinėmis kojelėmis, anot Bitner-Wróblewskos, lygiai kaip ir 397 grupės radinys iš Oberhofo (5 pav.), randama tik Dollkeimo-Kovrovo kultūros areale.Oberhofe rasta tik viena lankinė segė (6 pav.). Anot Kühno, ji labiausiai lygintina su Breitenfurto tipo sege. Kühnas kalba apie platų šių segių paplitimą, ypač Šiaurės Vokietijos lygumoje tarp Vėzerio ir Oderio žiočių, o Vakarų baltų radiniai, anot Hilbergo, daugiausia koncentruojasi Semboje. Bet jei atidžiai pažiūrėsime į Oberhofo lankinę segę, išvysime akivaizdžius nukrypimus: viršutinė plokštelė yra ne pusapvalė, o maždaug trikampė, o rombo formos apatinė plokštelė baigiasi apvaliu skritulėliu, o ne smailia gyvulio galva. Ši segė yra 7 cm ilgio - gerokai didesnė nei Breitenfurto tipo segės. Oberhofo segės lankelis apipavidalinimu ir struktūra atitinka segės su žvaigždine kojele lankelius, ir apvalus kojelės skritulėlis greičiausiai kildinamas iš pastarųjų. Galima manyti, kad vietinis meistras, mokantis gaminti seges su žvaigždine kojele, bandydamas pagaminti lankinę segę su trimis ataugomis, sujungė viename gaminyje abiejų formų požymius.Vikingų laikais vėl sustiprėja kontaktai su Skandinavija, ypač su Gotlando sala. Tai dar 1931 metais įrodė Nermanas, remdamasis įvairiais pasaginių segių, diržų sagčių ir diržų skirstiklių tipais.Čia norėtųsi apsistoti prie žalvarinės pasaginės segės, rastos kape Nr. 451 (7 pav.). Jos kontūras atitinka pasaginę gyvulinę segę su plokščiais galais. Ji sujungta V formos tarpine jungtimi, tad galima kalbėti apie apskritą segę. Lankelis yra apvalaus pjūvio ir turi trigubai profiliuotus pastorinimus galuose bei priešpriešinėje pusėje į dešinę ir į kairę nuo adatos. Adatos smaigalio nėra, bet ji kažin ar buvo toli išsikišusi virš segės galų.Pasaginių segių su plokščiais galais ir atgal žiūrinčiomis gyvūnų galvomis randama Gotlande, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Galima išskirti įvairius variantus, bet net ir stilingiausiuose variantuose segės galuose susidaro apvalios plokštumėlės dėl atgal žiūrinčių galvų, sujungtų lankeliu. O štai Oberhofo segėje ši vieta pripildyta didelių koncentrinių apskritimų. Geriausias lietuviškas analogas, turintis šį požymį - tai segė iš kapo Nr. 3 Paulaičiuose. Prieš Borre stiliumi papuoštą galą esantis vainikėlis byloja, kad kalbėti reikėtų ne apie pasaginė segę, o apie apskritą segę. Šitokių Borre stiliumi papuoštų apskritų ilgių, kaip nurodo Lehtosalo-Hilanderis, daugiausia pasitaiko pietryčių Švedijoje ir prieš ją esančiose Elando ir Gotlando salose. Pavieniui jų aptinkama ir Norvegijoje, Suomijoje, o ypač daug jų randama Šiaurės Rusijoje, prie Ladogos ežero ir prie Volgos. Geriausias jų atitikmuo galėtų būti Oberhofo radinys, būtent apskritas smeigtukas iš Birkos (kapas Nr. 512). Deja, Oberhofo segei būdingas tolesnis dekoro supaprastinimas: numanoma gyvulio galva segės viduryje jau tėra tik plokščia V formos jungiamoji dalis, viršuje turinčios būti kitos gyvūno galvos ir vainikuojančio ornamento nėra. Taigi segės arba segmento kontūras vėlei atitinka pirmiau aprašytas pasagines gyvulines seges plokščiais galais. Ir lankinei segei iš tautų kraustymosi laikotarpio (kapas Nr. 102), ir pasaginei segei iš vikingų amžiaus (kapas Nr. 451) būdingas dviejų skirtingų puošiamųjų tipų požymių kombinavimas. Ir šiuo atveju galime kalbėti apie tai, kad tikriausiai dirbo vietinis amatininkas, bet tiek smeigtuko, tiek pasaginės segės tipai jam turėjo būti išties gerai žinomi.Nors šnekame tik apie tam tikrus pavyzdžius, radiniai iš Oberhofo kapinyno demonstruoja įvairiausių krypčių įtaką. Ypač romėniškajame laikotarpyje, netgi tautų kraustymosi laikotarpyje pastebimi glaudūs ryšiai su Semba ir Mozūrija, iš dalies su Dollkeimo-Kovrovo kultūros arealu. Be to, buvo palaikomi ryšiai su Estija ir Latvija. Vikingų amžiuje ryšiai su Skandinavija, ypač su Gotlandu, suintensyvėjo.Dabartinė tyrinėjimų būsena leidžia teigti, kad vėlyvesniuose laikotarpiuose išties vyravo įvežtų prekių imitacija. Visos svetimos formos buvo kombinuojamos su būdingais vietiniais tipais. Kapų su visiškai “svetimomis” įkapėmis nerasta, tad negalima kalbėti apie asmenų iš paminėtų teritorijų imigraciją.Retkarčiais iš įvairios kilmės elementų buvo sukuriama vietinių formų.Akivaizdu, kad bendruomenė, kurios nariai palaidoti Oberhofe, visais istoriniais laikotarpiais dalyvavo prekių mainuose ir buvo Baltijos jūros prekybinio tinklo dalis
Radiniai iš Klaipėdos krašto “Prussia-Museum” archeologinės kolekcijos fotografijose
Get PDFDie Information über die Funde aus dem Memelland, die bis 1944 im Königsberger “Prussia-Museum” aufbewahrt waren, ist bisher ein Problem geblieben. Ende des 20.Jh. wurde bekannt, dass sich Bestandteile der archäologischen Sammlung und des Archivs dieses Museums im Museum für Vor- und Frühgeschichte, Staatliche Museen Berlin - Preußischer Kulturbesitz und im Kaliningrader Museum für Geschichte und Kunst befinden. Immerhin ist die Wiederherstellung einer vollständigen Information über die Funde aus dem Memelland, die im “Prussia-Museum” aufbewahrt wurden, erst bei der Untersuchung des Archivmaterials möglich, denn die in den genannten Institutionen aufbewahrten Funde enthalten in den meisten Fällen keine Begleitdaten.Das Ziel dieses Beitrages ist, die Negative und die Aufnahmen, auf denen die Eizelfunde aus dem Memelland fixiert und bis 1945 im Königsberger “Prussia-Museum” aufbewahrt wurden und die nun in den Beständen der vier Museen, d.h. des Museums für Vor- und Frühgeschichte, Staatliche Museen Berlin - Preußischer Kulturbesitz, des Archivs des Institutes für die Geschichte der Tallinner Universität, der Litauischen Nationalen Martynas Mažvydas-Bibliothek Vilnius und des Vytautas-Magnus-Kriegsmuseums Kaunas, aufbewahrt werden, zu überblicken und zu systematisieren.I. Sammlungen, in denen Aufnahmen gefunden wurden mit den Funden aus dem Memelland, die im “Prussia-Museum” aufbewahrt waren:I.1. Archivreste des “Prussia-Museums” im Museum für Vor- und Frühgeschichte, Staatliche Museen Berlin - Preußischer Kulturbesitz (weiter - SMB-PK/MVF).Im Archiv dieses Museums werden mehr als 1800 Negative und Aufnahmen aus dem “Prussia-Museum” (Junker, Wieder 2003, S. 33) (SMB-PK/MVF Bestand IXa) aufbewahrt. Im Jahr 2004 wurde das Bestandmaterial durchgesehen, wobei es gelungen war, 15 Negative und 5 Aufnamen zu finden, auf denen die Funde aus dem Memelland festgehalten wurden. Auf den Originalnegativen des “Prussia-Museums” (an ihren Rändern) wurde ihre Inventarnummer notiert, die mit den Buchstaben Pl (Platte) begann. Auf manchen Negativen (an ihren Rändern) war es notiert, das Material welcher Objekte darauf dargestellt war. Zum Beispiel war auf dem Negativ Pl.1036 (SMB-PK/MVF, PM IXa, PM-N 369) geschrieben, dass darauf die Funde aus Heydekrug, Bandhuszen, Kur. Nehrung und Adl. Götzhofen aufgenommen sind (Abb. 1). Leider ist solche Information nur auf einigen Glasplauen zu finden, aber auch diese Daten sind unvollständig. Auf dem genannten Negativ Pl. 1036 sind nicht nur die Funde aus den angegebenen Ortschaften, sondern auch ein Tüllenbeil aus Lindenhof, Kr. Memel (vgl. Engel, 1935, Tafel 92.g) dargestellt.I.2. Didaktische Kollektion des Archäologischen Kabinetts der Universität Tartu, jetzt im Archiv des Institutes für die Geschichte der Universität Tallinn (weiter - TÜAKDK)Im Archäologischen Kabinett der Universität Tartu wurden im 3. und 4. Jahrzehnt des 20.Jhs. einige tausend Aufnahmen mit den archäologischen Exponaten, die in verschiedenen Museen aufbewahrt waren, angesammelt. Im 6. Jahrzehnt des 20Jhs. geriet diese Sammlung in das Institut für Geschichte Estlands in Tallinn. 2005 entdeckte man in dieser Sammlung 39 Aufnahmen mit den darauf fixierten Funden aus dem Memelland, die bis 1945 im Königsberger “Prussia-Museum” aufbewahrt waren. Jede TÜAKDK-Aufnahme enthielt unten in den Alben eine Notiz mit Information, wo die fotografierten Funde gefunden worden waren. Eine analoge Information war auch in den Inventarbüchem der Aufnahmen zu finden, wo auch zusätzliche Daten angegeben wurden (z.B. im welchem Jahr und woher die Aufnahme erhalten worden waren) (Abb. 2). Beinahe alle im TÜAKDK zu findenden Aufnahmen mit den Funden aus dem Memelland, die im “Prussia-Museum” aufbewahrt wurden, überschneiden sich mit dem analogen Material aus dem Jonas Puzinas-Archiv.I.3 Jonas Puzinas-Archiv (weiter - JPA) in der Litauischen Nationalen Martynas Mažvydas-Bibliothek VilniusIn der Manuskriptenabteilung der Litauischen Nationalen Martynas Maižydas-Bibliothek Vilnius sind 34 Aufnahmen mit den Funden aus dem Memelland, die bis 1945 im “Prussia-Museum” aufbewahrt wurden, zu sehen, die zusammen mit den Resten des Archivs des litauischen Archäologen Jonas Puzinas aufbewahrt werden. Die Aufnahmen werden in vier Aktendeckeln (JPA, b 30, b. 46, b. 50 und b. 51) aufbewahrt. An den Rändern von mehreren im Jonas Puzinas-Archiv zu findenden Aufnahmen, wo die Funde aus dem Memelland verewigt sind, sicht man die vom Negativ des “Prussia-Museums” übriggebliebene Inventarnummer (Pl. .... ), auf den anderen Seite der Aufnahmen ist neben jedem Fundstück angegeben, wo es gefunden wurde, meistens die Inventarnummer des Fundes (Abb. 3). Diese Aufnahmen entstanden von den Original negativen des ”Prussia-Museums”. Auf der anderen Seite der im Jonas Puzinas-Archiv aufbewahrten Fotos ist die Inventarnummer der Aufnahme (JPA b. 46, I. 28, 32, 36) des Archäologischen Kabinetts der Universität Tartu angegeben. Hier ist an den Rändern keine vom Negativ des “Prussia-Museums” zurückgebliebene Inventarnummer zu finden. Das lässt den Schluss zu, dass diese Aufnahmen Reproduktionen der Aufnahmen des Archäologischen Kabinetts in Tartu sind.I.4. Die Negativensammlung des Vytautas-Magnus-Kulturmuseums (weiter - VDKM) im Vytautas-Magnus-Kriegsmuseum in KaunasIn dieser Sammlung werden 15 Glasnegative mit den aufgenommenen Funden aus dem Aukštkiemiai-Gräberfeld, die zum “Prussia-Museum” gehörten (Negative Nr. 23, 26-39), aufbewahrt. Die Analoge aller dieser Negative (Aufnahmen) befinden sich im Jonas Puzinas-Archiv und in der “Didaktischen Kollektion” des Archäologischen Kabinetts der Universität Tartu, doch für die Aufnahmen, die sich in diesen Beständen befinden, wurden nicht die VDKM-Negative benützt. Die Negative in Kaunas sind die Kopien der TÜAKDK-Aufnahmen. Diese Behauptung bestätigt das VDKM-Negativ Nr.39, das nicht retuschiert ist (oder die Schicht der Retusche ist abgespült worden). Hier sieht man dieselben Aufschriften wie auf der TÜAKDK-Aufnahme Nr. 2649 (Abb. 4). Das bedeutet, dass auf der Aufnahme, die im Archäologischen Kabinett der Universität Tartu aufbewahrt wurde, Zahlen aufgeschrieben wurden, dass sie später neu kopiert wurde, und die Kopie des Negativs ist im Vytautas-Magnus-Kulturmuseum geblieben.II. Die Besteller der Aufnahmen der memelländischen Funde, ihre Veröffentlichung und VerbreitungNach einem kurzen Überblick der Aufnahmen und Negative der memelländischen Funde, die bis 1945 im “Prussia-Museum” aufbewahrt wurden, der Sammlungen und der Erarbeitung ihrer Zusammenstellung (siehe den Anhang), lässt sich die Schlussfolgerung ziehen, dass sich in allen obengenannten Sammlungen ähnliche Aufnahmen befunden haben, deren Grundlage die Originalnegative bildeten, die im “Prussia-Museum” aufbewahrt wurden. Eine Ausnahme machen die Glasnegative von den Funden des Oberhof-Gräberfeldes im Vytautas-Magnus-Kriegsmuseum, die neu fotografierte TÜAKDK-Aufnahmen darstellen.Aus der Zusammenstellung der Negative der bekannten memelländischen Funde im “Prussia-Museum” wird deutlich, dass der Großteil davon kopierten Aufnahmen veröffentlicht wurde. Daraus kann man schlussfolgern, dass die Besteller der Aufnahmen Archäologen waren, die an wissenschaftlichen Beiträgen, Monographien und Dissertationen arbeiteten. Diese Vermutung, dass die Initiatoren des Fotografierens der Exponate des “Prussia-Museums” nicht das Museum selbst, sondern die Personen (oder Institutionen) waren, die an den Aufnahmen der Funde interessiert waren, lässt sich indirekt dadurch begründen, dass die Mehrheit der Aufnahmen nicht geschlossene Komplexe (d.h. nicht das Fundmaterial eines Grabes oder wenigstens eines Gräberfeldes), sondern Einzelfunde darstellt, die meistens aus unterschiedlichen Objekten ausgewählt wurden, aber chronologisch oder typologisch miteinander zusammenhingen. Auf den Aufnahmen der Exponate des “Prussia-Museums” sind einige Funde auf etlichen unterschiedlichen Aufnahmen fixiert.In verschiedenen Beständen sich wiederholende Aufnahmen, die von demselben Negativ kopiert wurden, erlauben es uns anzunehmen, dass die Aufnahmen aufgrund der Bestellung einiger Archäologen oder Institutionen vervielfältigt wurden.Es besteht eine große Wahrscheinlichkeit, dass die Aufnahmen der archäologischen Sammlung des “Prussia-Museums” mit den Funden aus dem Memelland auch in anderen, oben in diesem Beitrag nicht genannten Institutionen, zu finden sind, in denen das archivarische Material der bis 1945 im Königsberger Museum beschäftigten Archäologen aufbewahrt wird. Diese Annahme wird real bestätigt durch die Tatsache, dass im Museum für Geschichte Lettlands (Latvijas Vēstures Muzejs, weiter - LVM) eine Aufnahme mit der Scheibenfibel aus Pangessen erhalten geblieben ist, die retuschiert im wissenschaftlichen Beitrag des lettischen Archäologen Valdemars Ginters veröffentlicht wurde (Ginters, 1938, S. 61, Abb. 7) (Abb. 5).III. Aufnahmen der archäologischen Sammlung des “Prussia-Museums” als Informationsquelle über die Funde aus dem MemellandDie Wichtigkeit der Aufnahmen mit den Funden aus dem Memelland für die Wissenschaft kann man mit einem Satz verallgemeinern: sie sind insoweit für die Archäologie wichtig, inwieweit die Information über die archäologische Sammlung des “Prussia-Museums” heute wichtig ist.In vielen Fällen sind die besprochenen Aufnahmen heute die einzige Quelle über die nicht veröffentlichten Erzeugnisse. Ohne das Fundmaterial der Gräberfelder in Anduln und Oberhof zu kommentieren, hat man auf den Negativen und Aufnahmen des “Prussia-Museums”, die in den oben genannten Institutionen aufbewahrt werden, mehr als Dutzend Einzelfunde aus dem Memelland entdeckt, die früher in der Fachlitaratur nicht veröffentlicht waren. Das sind Funde aus dem Bronzezeitalter, die aus Bandhuszen, Heydekrug, Adl. Götzhöfen (Pl. 1036) stammen, Funde aus dem Eisenzeitalter, die aus dem Gräberfeld bei Barwen (Pl. 4140), dem Gräberfeld bei Clemmenhof (Pl. 2226), dem Gräberfeld bei Maszen (Pl. 3867), dem Gräberfeld bei Rumpischken (Pl. 5658), dem Gräberfeld bei Skören (PI. 2330), dem Gräberfeld bei Weszeiten (Pl. 1887, Pl. 3449, Pl. 3865, Pl. 4140) und anderen Objekten stammen.Die Aufnahmen erlauben es uns, die “neu gefundenen” Exponate der Sammlung des “Prussia-Museums” sicher zu identifizieren. Als Beispiel könnte man Fragmente eines Halsringes aus der Sammlung des Apothekers Settegas, der in Heydekrug gelebt hat, nennen, die zurzeit im Kaliningrader Museum für Geschichte und Kunst aufbewahrt werden und vor kurzem mit dem Hinweis “Ohne Fundort, Ostpreußen” (Die Prussia Sammlung, 2005, S. 77) veröffentlicht wurden. Vergleicht man die gegenwärtige Publikation mit der Aufnahme, die sich im Archivmaterial befindet, so ist es anhand der Brüche des Bügels des Halsringes und anderer Defekte des Erzeugnisses ganz offensichtlich, dass es sich um dasselbe Exponat handelt, das als Pl. 3044 registriert wurde und das, übrigens, 1935 im Buch von C. Engel (Engel, 1935, Tafel 144.c) veröffentlicht wurde. Gäbe es nicht diese Aufnahme, so würde das im Kaliningrader Museum aufbewahrte Exponat wohl für immer als “ohne Fundort” gelten.Die Aufnahmen sind eine Quelle, die mehr Information enthält bei der Identifizierung der Funde als das erhaltengebliebene archivare Material, deswegen zeigt man dafür besonders in der letzten Zeit großes Interesse. Die Entwürfe der Funde, eigenhändig von den Archäologen gezeichnet und in den Beständen aufbewahrt, waren nicht für die Veröffentlichung bestimmt. Deswegen wurde die wahre Form des Fundes (vor allem feinere Details oder Ornamente) in den Entwürfen sehr schematisch dargestellt. Als Beispiel könnte, z.B., die Aufnahme der Schnalle aus Wilkieten und die Entwürfe derselben Schnalle von N. Aberg, F. Jakobson sowie M. Schmiedehelm im Archivmaterial dienen, wenn man sie vergleicht (Abb. 6).SchlussfogerungenDie archäologische Sammlung des “Prussia-Museums” wurde im Museum aufgrund der Bestellung einzelner Archäologen oder Institutionen für die Publikationen fotografiert. Später wurden die Aufnahmen vervielfältigt.Alle Aufnahmen mit den Exponaten, die in den Beständen des “Prussia-Museums” aufbewahrt waren, wurden von den Originalnegativen kopiert. Die im VDKM aufbewahrten Glasnegative mit den Funden aus dem Memelland wurden von den TÜAKDK-Aufnahmen gemacht.Unter den Aufnahmen der archäologischen Sammlung des “Prussia-Museums”, die in SMB-PK/MVF, JPA und TÜAKDK aufbewahrt wurden, fand man Aufnahmen mit den Einzelfunde aus dem Memelland, die in der Fachliteratur nicht veröffentlicht wurden und die eine wichtige Informationsquelle darstellen. denn die Funde sind verloren und nicht mehr registriert.Die Aufnahmen des “Prussia-Museums” und die Verzeichnisse der darauf abgebildeten Funde (im Inventarbuch des TÜAKDK und auf den JPA-Aufnahmen) stellen eine wichtige Quelle dar, die die Information auch über die veröffentlichten Funde aus dem Memelland ergänzen.ANHANG Zusammenstellung der heute bekannten Negative der archäologischen Sammlung des “Prussia-Museums”, auf denen Einzelfunde aus dem Memelland fotografiert wurden:In der Zusammenstellung ist angegeben: die fortlaufende Nummer des Negativs mit den Funden des “Prussia-Museums” aus dem Memelland; die Inventarnummer des Negativs; Quellen, die als Grundlage der Identifikation des Negativs dienten; Objekt im Memelland, dessen Funde im Negativ fixiert wurden. Wenn im Negativ Einzelfunde aus einem Grabeskomplex fixiert wurden, so wird die Nummer des Komplexes angegeben; die Inventarnummer des Fundes (falls sie aus der Information auf dem Negativ oder in den Publikationen bekannt ist); Hinweis auf die Veröffentlichung des Negativs (oder seines Fragments)