Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Daugmalė
Get PDFDaugmalės senovės paminklų kompleksas, susidedantis iš piliakalnio, 2 gyvenviečių, 2 kapinynų ir uosto vietos, yra Dauguvos kairiajame krante, apie 30 km nuo Baltijos jūros. Paminklai yra labai patogioje vietoje, t. y. aukščiau Dolės salos, prie pirmojo didesnio Dauguvos slenksčio.Paminkluose vykdyti išsamūs archeologiniai tyrinėjimai vadovaujant V. Ginteriui (1933, 1935–1937 m.), V. Urtānui (1966–1970, 1979 m.), J. Urtānui (1979 m.), A. Radiņš, G. Zemičiui (1986–1987 m. ir 1988–1996 m.). Iš viso buvo atidengtas 6100 m2 plotas, iš jo piliakalnyje – apie 2000 m2, vakarinėje gyvenvietėje – apie 2000 m2, rytinėje gyvenvietėje – apie 1500 m2, I kapinyne – apie 500 m2, II kapinyne – apie 100 m2. Daugmalės piliakalnyje ir gyvenvietėse aptikta archeologinė medžiaga labai gausi. Surasta 20 000 daiktų, apie 95% jų priklauso X–XII a., taip pat 200 000 molinių puodų šukių, kurių apie 80% sudaro žiesta keramika.Ypatingą dėmesį atkreipia radiniai, liudijantys apie prekybą ir amatus. Daugmalėje gauta labai daug duomenų apie gynybinius įtvirtinimus, gyvenamųjų ir kitų pastatų statybą. Kapinynuose aptikti tik 8 kapai, datuojami XI–XII a. Jie pagal laidoseną ir įkapes skiriami lybiams.Paminklų teritorijoje surasti daiktai chronologiškai priklauso nuo II tūkst. pr. Kr. iki XII–XII a. po Kr. ribos. Daugmalėje galima išskirti keletą klestėjimo laikotarpių. Paskutinis jų truko nuo X a. iki XII–XIII a. ribos. Būtent tuo metu – XI a. ir ypač XII a. – įkurtos ir labiausiai naudotos gyvenvietės.Sprendžiant pagal Daugmalėje surastą archeologinę medžiagą, I tūkst. pr. Kr. jos gyventojai priklausė brūkšniuotosios keramikos kultūros regionui, paskui – pilkapių su akmenų vainikais kultūros regionui, vėliau – susiformavusiai žiemgalių kultūrai. IX a. ir X a. pirmojoje pusėje Daugmalėje gyveno žiemgaliai. XI a. ten gerokai padaugėjo lybių. Tačiau, kaip žinome, žinių apie Dauguvos kairiojo kranto apgyvendinimą tiek žemiau, tiek aukščiau Daugmalės yra labai nedaug. Mes negalime teigti, kad žiemgaliai būtų praradę šio žymaus centro kontrolę. Apie tai kalba ir archeologinė medžiaga, ir rašytiniai šaltiniai. Galima manyti, kad Daugmalė buvo ne tiek žiemgalių politinės struktūros valdymo, kiek jų ekonominių interesų Dauguvos žemupyje centras.Daugmalė priklauso prie tų šiaurės-rytų Europos centrų, kurių vystymuisi didžiausią įtaką turėjo išorinės prekybos aktyvumas ir su juo susijusi amatininkystė. Centro reikšmė anuo metu gerokai peržengė regiono ribas. Daugmalė laikoma vienu iškiliausių X–XII a. prekybos ir amatų centrų Baltijos jūros kraštuose
Klaipėdos krašto archeologinių tyrimų medžiaga Felikso Jakobsono kartotekoje
No full textRytprūsių archeologija besidomintys tyrėjai šiandien dažnai užsiima ne tik naujausių tyrimų analize, bet ir iki Antrojo pasaulinio karo sukauptos tyrimų medžiagos paieškomis įvairių institucijų archyvuose bei muziejų fonduose. Informacijos apie Klaipėdos krašte rastus radinius požiūriu gana svarbią vietą užima latvių archeologo Felikso Jakobsono kartoteka, saugoma Latvijos istorijos muziejuje Rygoje. Straipsnio tikslas – pateikti duomenis apie F. Jakobsono kartotekoje esančią informaciją, susijusią su Klaipėdos krašte rastais radiniais, išskyrus medžiagą, susijusią su Andulių (Andullen, Eglischken, Eglien-Niclau, Stranz-Schlaudem) ir Aukštkiemių (Oberhof) kapinynų tyrimais, nes šią medžiagą ruošiasi paskelbti kiti tyrėjai.Klaipėdos krašto archeologijos problemos XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose nagrinėtos Švedijos, Vokietijos, Estijos archeologų. Ne paskutinę vietą užima ir Latvijos mokslininkų darbai.1919 m. Rygoje buvo įsteigtas Latvijos universitetas, o 1922 m. jame atidaryta Archeologijos katedra, kurios profesoriaus pareigoms penkeriems metams buvo išrinktas vokiečių archeologas Max Ebert (Maksas Ebertas). Jo seminarus lankė ir būsimieji Latvijos archeologai Valdemars Ginters (Valdemaras Ginteris), Felikss Jakobsons (Feliksas Jakobsonas) ir Eduards Šturms (Eduardas Šturmas). 1924 m. M. Ebertui išvykus dirbti į Karaliaučiaus universitetą, užbaigti archeologijos studijų į šią aukštąją mokyklą išvyko ir minėtieji Latvijos universiteto studentai, kurie trečiojo dešimtmečio viduryje sėkmingai apgynė disertacijas. Nors grįžę į tėvynę jie ėmėsi su Latvijos archeologija susijusių darbų, juose buvo panaudota ir studijų Karaliaučiuje metu sukaupta informacija apie Rytprūsiuose rastas senienas. Latvijos ir Rytprūsių archeologų ryšiai buvo sėkmingai palaikomi ne tik sudarius sąlygas latviams studijuoti Karaliaučiuje, bet ir vėliau. Tai rodo 1930 m. Rygoje sėkmingai organizuotas II Baltijos archeologų kongresas.F. Jakobsonas – latvių archeologas, kurio pavardė iki šiol mažai žinoma kitų šalių mokslininkams. 1920 m. jis pradėjo studijuoti Latvijos valstybiniame universitete Filosofijos ir filologijos fakultete, o 1926 m. Karaliaučiuje apgynė daktaro disertaciją apie Daumen ir Kelaren kapinynus. Iš F. Jakobsono publikacijų su Klaipėdos krašto archeologija susijęs tik M. Eberto redaguotame leidinyje “Reallexikon der Vorgeschichte” išspausdintas straipsnis apie Lietuvos geležies amžių. Studijos Albertinoje sudarė F. Jakobsonui sąlygas išsamiai susipažinti su “Prussia-Museum” fondais – tai rodo radinių ir kapų kompleksų kartoteka, kurią F. Jakobsonas sudarė rengdamas disertaciją. Aptariamoji kartoteka – tai 15 × 20 cm dydžio bloknoto lapeliai su perpieštomis iš publikacijų radinių iliustracijomis, išrašai iš publikacijų bei literatūroje neskelbtos medžiagos (radinių) eskizai ir aprašai. Visa kartotekoje užfiksuota informacija susijusi su I–XIII a. medžiaga. Su Klaipėdos krašto medžiaga (be Andulių ir Aukštkiemių kapinynų) susiję 125 kartotekos lapeliai, kuriuose aprašyti atsitiktiniai radiniai bei kapų kompleksai iš 25 vietų (žr. 1 priedą), kurios atitinka 22 objektus (1 pav.). Ypač svarbūs ir iki šiol Klaipėdos krašte rastos archeologinės medžiagos pažinimui aktualūs yra užrašai apie nepublikuotus radinius. Kaip pavyzdžiai straipsnyje pateikta trumpa informacija apie tokią medžiagą iš Barvų ir Vėžaičių kapinynų.Barvų kapinynas tirtas 1898–1903 m., tačiau išsamūs tyrimų rezultatai nepaskelbti, išskyrus vieną kapo kompleksą ir kelis pavienius radinius. Sprendžiant pagal iš “Prussia-Museum” į Berlyno muziejų patekusi Adalberto Bezzenbergerio (Adalbertas Becenbergeris) sudarytą tirtos vietos planą, kapinyne tais metais ištirtos 11 perkasų ir surasti 92 kapai (2 pav.). F. Jakobsono kartotekoje aprašytas 21 kapo iš Barwen kapinyno kompleksas (žr. 1 priedą). Visi kartotekoje aprašyti Barwen kapų kompleksai priklauso VI–VIII a. kapams, visuose kompleksuose minima lankinė segė. Taip yra greičiausiai todėl, kad F. Jakobsonas savo kartotekoje aprašė tik tuos kapus, kurie jam buvo įdomūs kaip palyginamoji medžiaga rašant minėtą disertaciją apie Mozūrų ežeryno kapinynus.Tokia pat padėtis ir su Vėžaičių kapinyno medžiaga. Kapinynas tyrinėtas A. Becenbergerio (1891–1893 m.) ir E. Scheu (1895–1897 m., 1906 m., 1912–1913 m.), tačiau medžiaga liko neskelbta. Su šio kapinyno medžiaga susiję 22 F. Jakobsono kartotekos lapeliai, kuriuose aprašyta 19 kapų kompleksų ir pavieniai radiniai. Literatūroje nurodoma, jog A. Becenbergeris šiame objekte ištyręs daugiau nei 800 kapų, tačiau tai neatitinka tikrovės. Sprendžiant pagal A. Becenbergerio tyrimų dienoraštį saugomą Berlyno proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje, bei pagal F. Jakobsono kartotekoje užrašytą informaciją akivaizdu, kad tyrimų metu kapams suteikti numeriai yra ne eilės numeriai, o nurodo kapo vietą tirtame plote, t. y. jo koordinates tyrėjo sukurtoje sistemoje.Apibendrinant galima teigti, kad daugeliu atvejų F. Jakobsono kartotekoje užfiksuoti duomenys yra vienintelis iki šių dienų išlikęs šaltinis apie Klaipėdos krašte XIX a. pab. XX a. pr. rastus radinius ir tyrinėtus kapų kompleksus, o norint surinkti išsamią informaciją apie iki Antrojo pasaulinio karo “Prussia-Museum” buvusius radinius iš Klaipėdos krašto, būtina tęsti ir kitų Latvijos archeologų, turėjusių galimybę susipažinti su šia medžiaga, archyvinės medžiagos paieškas
Kybartiškės pilkapynas
Get PDFDas Hügelgräberfeld in Kybartiškė (Rayon Šiauliai (Schaulen), Gemeinde Raudėnai) befindet sich 2 km westlich vom Städtchen Raudėnai und etwa 550 m nördlich von der alten Landstraße Raudėnai-Tryškiai.Am 4.Juli-5.August 1969 hat die Expedition der damaligen Sektion Archäologie des Historischen Instituts der Akademie der Wissenschaften Litauens, die der Autor dieser Zeilen leitete, das genannte Hügelgräberfeld untersucht.Im Hügelgräberfeld von Kybartiškė waren noch 5 Einzelhügelgräber und eine Gruppe gleichsam miteinander verbundener Aufschüttungen der Hügelgräber erhalten geblieben. Die Mehrheit der Hügelgräber war leicht beschädigt, mit Löchern übersät, die Steinkreise waren entfernt. Auf dem Territorium des Hügelgräberfeldes lagen die Schützengräber des Ersten Weltkrieges. Außerdem wurde während der Ausgrabungen festgestellt, dass die Hügelgräber der älteren Eisenzeit beschädigt waren, als im 16.-17.Jh. hier ein Dorffriedhof eingerichtet wurde.Während der Ausgrabungen im Jahre 1969 entdeckte man 4 gut erhaltengebliebene Hügelgräber (I-IV), in denen man Gräber aus der älteren Eisenzeit (der römischen Kaiserzeit) und aus der jüngeren christlichen Zeit vorgefunden hat, die in die Aufschüttungen der Hügelgräber hinein gegraben waren.Im Artikel wird ein ausführliches Ausgrabungsmaterial des Hügelgräberfeldes in Kybartiškė veröffentlicht.Die zum Teil beschädigten Aufschüttungen der Hügelgräber lagen von 0,6 m (Hügelgrab IV) bis 0,9-1,1 m (Hügelgräber I, II und IV) oberhalb der Erdoberfläche. Ein Teil der Aufschüttungen waren oval (Hügelgrab II) oder hatten eine unregelmäßige Kreisform (Hügelgrab 1). Die Größe der Aufschüttung des Hügelgrabes I war 7 × 9,5 m, die des Hügelgrabes II 9,3 × 11 m. Alle Hügelgräber waren aus der umliegenden Erde - dem Sand mit Tonbeimischung - aufgeschüttet.Am Rande der Aufschüttungen fand man Steinkreise, die aus Steinen verschiedener Größe gemacht worden waren. Der Steinkreis des Hügelgrabes I war rund, sein Durchmesser auf der inneren Seite betrug 4,9 × 5,6 m. Am nördlichen Teil des Hügelgrabes II gab es einen runden Steinkreis (der Durchmesser auf der inneren Seite betrug 5,4-5,8 m), an dessen südlichen Seite sich ein halbkreisförmiger Anbau befand. Im Unterschied dazu war das Hügelgrab III anders eingerichtet. In der Tiefe von 0,3-0,4 m wurden zwischen den Steinkreisen nicht vollständig ordentlich gelegte Decksteine gefunden.Im Hügelgrab I fand man ein halbzerstörtes Männergrab (Nr. 4), im Hügelgrab III noch ein kaum erhaltengebliebenes Grab (Nr. 1). In den Hügelgräbern III und IV gab es Einzelfunde, die davon zeugen, dass es mehrere Gräber gab, die aber zerstört wurden.In der römischen Kaiserzeit wurden die Toten unverbrannt bestattet. Die Beigaben waren nicht zahlreich. Im Männergrab (Hügelgrab I, Grab 4) fand man ein Tüllenbeil und eine Lanzenspitze mit Tülle. Im Grab mit einer Person nicht festgestellten Geschlechts (Hügelgrab III, Grab 1) wurde eine bronzene Augenfibel der Hauptserie, ein Armring mit Knopfenden und Fragmente eines anderen gefunden. Die Augenfibel gehört zum Typ 52 (A52) der Hauptserie von O. Almgren. Man hat nicht viele Augenfibeln dieses Typs in Litauen gefunden. Die Augenfibeln des Typs A51 und A52 datiert man ins Ende der Stufe B1 und den Anfang der Stufe B2.Zufällig hat man eine Augenfibel der preußischen Serie (A57) gefunden, die man in den Anfang der Stufe B2 datiert. Die Armringe mit Knopfenden datiert man ins Ende der Stufe B1 und den Anfang der Stufe B2.Von den Werkzeugen wurden 3 eiserne Tüllenbeile (Hügelgrab I, Grab 4, Hügelgrab III und IV - Einzelfunde), von den Waffen dagegen eine Lanzenspitze mit Tülle (Hügelgrab I, Grab 4) gefunden.Die Funde in den Gräbern, auch Einzelfunde, erlauben es zu schlussfolgern, dass man Ende der Stufe B1 und Anfang der Stufe B2 (d.h. in der zweiten Hälfte des 1.Jhs.) damit begann, die Toten in den Hügelgräbern von Kybartiškė zu bestatten. Das Hügelgräberfeld von Kybartiškė ist eines der ältesten Bestattungsdenkmäler auf dem Territorium von Žemaitija (Schmudenland) und Nordlitauens.Was die Bestattungsriten anbelangt, so unterscheidet sich das Hügelgräberfeld in Kybartiškė kaum von anderen Hügelgräbern der römischen Kaiserzeit auf dem genannten Territorium. In den Hügelgräbern wurden unverbrannte Toten beigesetzt, auf dem Grunde der Gräber entdeckte man vorwiegend Steinkreise. Nur die Einrichtung des Hügelgrabes III unterschied sich von anderen - in seiner Aufschüttung wurden zwischen den Steikreisen Decksteine gefunden.Das Hügelgräberfeld in Kybartiškė befindet sich im Grenzgebiet der Stammverbände der Schmuden und der Semgallen, die man besser aus den Denkmälern der mittleren Eisenzeit kennt, aber immerhin noch auf dem “ursamogitischen” Territorium.Im Anhang des Artikels wurden die jüngeren Gräber der christlichen Zeit besprochen, die in die Aufschüttungen hineingegraben waren. So fand man im Hügelgrab I 5 jüngere Gräber, im Hügelgrab II - 14 Gräber, im Hügelgrab IV - 2 Gräber. Insgesamt hat man 21 jüngere Gräber ausgegraben, die ins 16.-17.Jh. datiert wurden.Die Toten hat man im Dorffriedhof von Kybartiškė unverbrannt bestattet Die Gräber lagen 35-40 cm bis 90 cm unter der Erdoberfläche Die Toten lagen auf dem Rücken mit ausgestreckten Beinen. da. Die Lage der Arme war verschieden. Nach dem christlichen Ritus wurden die Toten meistens mit dem Kopf nach Westen beigesetzt, obwohl es auch Fälle gab, wo die Bestattungsrichtung anders war (nach Süden oder Norden).Die Beigaben den Toten sind nicht zahlreich. Meistens handelt es sich um die Gegenstände, die zum Ausstattungs-komplex der Menschen im 16.-17.Jh. gehörten. Das sind eiserne Messer mit Holzgriff, eiserne Schnallen, verschiedene kleine bronzene Schmucksachen für Kleidung und Arme (Fibeln, Fingerringe). Man fand auch solche Beigaben, die die Traditionen des älteren Bestattungsritus widerspiegeln. Im Männergrab Nr. 14 des Hügelgrabes II fand man neben dem eisernen Messer auch einen eisernen Feuerstahl, im Männergrab Nr. 6 des Hügelgrabes I eine eiserne Kleinaxt. Der letztere Fund zeugt von der Fortsetzung der Traditionen aus der jüngeren Eisenzeit, wenn man den Toten zierliche Kopien der Gegenstände ins Grab beilegte. So zeigen die Einzelfunde, dass man den Männern manchmal Lanzen mit eisernen Spitzen, auch Schleifsteine, in die Gräber hineinlegte.Am zahlreichsten sind verschiedene Bronzefingerringe vertreten. Darunter befinden sich Fingerringe mit dem Monogramm “IHS”, ein Attribt des christlichen Glaubens in den jüngeren Gräbern. Münzen hat man in den Gräbern und auch einzeln gefunden. Das sind litauische silberne Münzen (ein Halbgroschen und ein Doppeldenar von Sigismund August, eine polnische Silbermünze (ein Halbgroschen von Sigismund I.), die Rigaer Münzen der polnisch-litauischen Herrscher (Schillinge von Sigismund III. Wasa), die Rigaer Münzen der schwedischen Herrscher (Schillinge von Gustav Adolf)
Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje
Get PDFThe social roles and status of children as well as the views of childhood have been very diverse in past societies. They depend on the society’s mentality, its cultural and economic basis, demographic situation. For the archaeologist, children are of great importance not only as specific social strata, but also as an indicator of social organization. The knowledge of children in the past, though, is still scarce despite of the large volume of investigations. This paper reviews the position of children in the Iron Age Lithuanian tribe. The research is based on mortuary data.The study is built on the results of an osteological analysis of 393 burials (64 inhumations and 329 cremations) from 65 barrow cemeteries. The remains of at least 482 individuals were identified in the burials. The age at death of 475 individuals was determined more or less accurately. The individual remains were divided into 6 age groups, the first four of which fall into the subadult category. The presumable number of individuals was statistically evaluated for each group.The number of newborns and infants under 1 year buried in barrows is surprisingly low (1.9%). The death rate of infants in pre-industrial societies was no less than 20-25%. A small number of infant graves most probably indicates their low status. They could have been buried differently than adults, in different locations, in separate cemeteries or parts of them, or not buried at all. The emotional bonds with infants were probably not as strong as in the modern world. They did not provide the family any economic benefit but were more of a burden until a certain age.In the graves from the early period (4–6th c.) the infants were buried together with adults, mostly women. It is likely that newborns were buried only in the instances of simultaneous death with the mother after childbirth. The graves were fairly richly equipped and contained artefacts manufactured from rare materials (silver, glass, amber). This should reflect the higher status. The cremation infant burials of the 8-11/12th c. were dug into previously created barrows. Only a few grave goods or their remains were found in them. No reasonable answer can be given to the question why in precisely these instances the infants were buried in barrows.A far greater number of children were buried in barrows (the presumable numbers are 8.2% for the 1-5 age group and 12.0% for the 5-12 age group). Similar child mortality has also occurred in other past populations. Children with better immunity used to survive the infancy. At this age they probably received better care. Certain dangers characteristic to infancy (specific illnesses, infanticide) no longer threatened them.From the second or third year of life children were apparently all buried in community cemeteries. This signifies the recognition of the child as a member of the society. The funeral rites of children differ from those of adults and were less time and labour consuming, though. 50.5% of the children were interred in collective graves with older individuals. Perhaps the remains of children were not always immediately buried after cremation. Collective burial was mostly practiced in the 5-7th c. During the 3-7th c. a new barrow was created in burying a child in the majority of the cases while during the 8-11/12th c. most of the children’s graves were dug into earlier mounds.Out of 46 graves of children alone the determination of the gender by the grave goods was possible in 29 cases. The burials of 7 male and 22 female children were identified. The biggest inadequacy appears in the 8-11/12th c. cemeteries. It can be argued that in burying a boy usually no effort was made to stress his male gender.Fairly abundant and diverse grave goods were placed into children’s graves. Some of them were of a rare form, imported, manufactured of gold and silver. The richest children’s burials belong to the 2nd quarter - middle of the 1st millennium. The most expensive artefacts in children’s burials are the female grave goods, while weapons are scarce. The grave goods in collective burials are less diverse and expensive, although far more weapons (dedicated probably to the adults) were placed into them.Far fewer (5.5%) remains of adolescents of the age of 12-20 have been identified. The mortality in this age group was low in many past populations. The status of adolescents expressed through the funeral rites was higher than that of younger individuals. The funeral rites for them were essentially the same as those for adults. Only 27.3 or 31.8% of them were buried in collective burials, and only 33.0% of burials had been dug into earlier barrows. An individual who had reached the age of 12-15 was most likely already recognised as a full member of the society.The assemblages of the grave goods consist mainly of small metal artefacts. None of them was of a rare form or made of precious metals. In burying an adolescent, as a means of expressing status, the symbolic content of the grave goods was probably the key factor. The community did not place many gifts in the grave of an adolescent believing that he or she is already able to take care of himself or herself in the afterlife. However, until the age of maturity (18-22) adolescents are still at a lower social level than adult males, which is expressed through small number of weapons in the graves.A review of children’s funeral rites reveals four dimensions of status: individual age, gender, inherited status, and chronological change. At least three thresholds of a change in a child’s status are distinct as he grows: after surviving the infancy (becoming a part of society), at the beginning of sexual maturity (becoming an independent social persona, hut still having no higher individual position), and full biological and social maturity. Analogous stages of status as well as expression of them in funeral rites are observed in other past societies.The change in status is not uniformly articulate in the burials of both genders. The reflection of the maturity of girls is not so noticeable in funeral rites. Their graves were furnished in the same manner as those of adult females. Sharp distance in status is evident between boys and adult males, though. A boy was not recognised as equal to the adult males. Both sexes of children comprised an almost genderless group of society, a sort of ‘third gender’, which in many respects was closer to the female than the male gender.Many differences are also noticeable among the burials of children of the same age. The vertical gradation of society and inherited status are reflected to a certain extent in children’s funeral rites. The different means of expressing higher status intercorrelate.From a chronological perspective the change in the status of children is possible to envisage. During the entire period the development of funeral rites towards being plainer and less differentiated is noticeable. The children’s burials from the early stage (3/4-5/6th c.) do not significantly differ in their construction and furnishings from the adult burials. The sets of grave goods in 5th c. burials are the most diverse in respect to both quantity and quality. The burial constructions and grave goods of the 7/8-11/12th c. are considerably plainer and in a way more standardised. During this period, status became more dependent on age. This perhaps reflects certain stagnation in social relations, which decreased the society’s stratification and the importance of the inheritance of position
Diržių kapinynas žiemgalių kultūros kontekste ir unikalūs VIII-IX a. radiniai
Get PDFDas Diržiai-Gräberfeld (Gemeinde Žeimelis im Rayon Pakruojis) wurde in die Sammlungsliste der Denkmäler Litauens nach den Probeausgrabungen im Jahre 1957 aufgenommen. Wie die meisten samogitischen (nieder-litauischen) Gräberfelder Litauens wurde es recht stark von zwei riesigen Kiesgruben beschädigt, mehrmals haben es auch die “Liebhaber der Antiquitäten” besucht. In den Jahren 1996-1999 und 2001 wurden archäologische Grabungen wegen des Denkmalschutzes unternommen, d.h. dort, wo durch eine wirtschaftliche Tätigkeit die Ortschaft verwüstet wurde, deswegen war die Mehrheit der hier vorgefundenen Gräber beschädigt (Striškienė, 1998, S. 209-212; 2000, S. 269-271; 2002, S.124). Während der Ausgrabungen (die Ausgrabungen von 1957 mit eingeschlossen) wurden insgesamt 92 Gräber gefunden. Im Gräberfeld wurden die Toten vom 3.Jh. an bis ins 12. Jh.hinein beigesetzt. Die Mehrheit der entdeckten Gräber datiert man ins 8.-9.Jh., einen kleineren Teil in das 6.-7.Jh. bzw. 9.-12.Jh.In Diržiai, wie im ganzen nördlichen Teil Mittellitauens, wurden die Toten unverbrannt bestattet. Anhand der Beigaben wurde das Geschlecht des Verstorbenen in 63 Gräbern festgestellt. In 20 von ihnen waren Männer beigesetzt, in 25 Frauen und in 18 Kinder. Im 5.-7.Jh. setzte man die männlichen Toten in nordwestliche Richtung bei, die weiblichen in südöstliche. In den Gräbern des 8.-11.Jhs. ändert sich die Richtung der Bestattung: Männer werden in südöstliche und Frauen in nordwestliche Richtung bestattet. Die Gräber aus dem 5.-7.Jh. bilden keine regelmäßigen Reihen, die Mehrheit der Gräber aus dem 8.-12.Jh. bilden dagegen einen ordentlichen Halbkreis.Obwohl die Beziehungen zwischen den Stämmen in den Gräberfeldern, die in den Grenzgebieten der Stämme liegen, gewöhnlich besonders deutlich zum Vorschein kommen, spiegelt das Diržiai-Gräberfeld, das sich in der Mitte des südlichen Teils von Semgallen befindet, die Beziehungen der Semgallen mit beinahe allen Nachbarnstämmen wider.Ungeachtet dessen, dass das Gräberfeld recht stark beschädigt ist, hat man während der archäologischen Ausgrabungen viele Funde gemacht, die nicht nur in Bezug auf die Gräberfelder Semgallens unikal sind. Im Grab Nr. 51 (1997) hat man die Reste einer Fußbekleidung gefunden, die wohl keine Analoga im 8.-9.Jh. enthalten, was uns ermöglicht, sich ein deutlicheres Bild von einer Art der Fußbekleidung jener Zeit - von den Bundschuhen - zu machen. Das Grab ist stark zerstört, die Mehrheit der Beigaben, die wohl im Bereich der Brust und Taille lagen, fehlt. Das Grab wurde in der Zone der Gräber des 8.-9.Jhs. gefunden, der weibliche Skelett ist 3200 nordwestlich orientiert. Unter dem Schädel fand man eine zusammen-geklebte Keramikscherbe, in der Nähe der rechten Schulter lag ein Pfriem, mit der Spitze nach oben, daneben waren Fragmente einer bronzenen Kette, zwischen den Oberschenkelknochen fand man 5 Spiralen (Abb.3,4). Die Oberfläche der ledernen Frauenschuhe war gänzlich mit bronzenen Knöspchen, deren Durchmesser 0,6 cm betrug, verziert (insgesamt gab es 1089 Stück davon, je 6-7 Reihen von Knöspchen auf einem Schuh, die Länge der Schuhe betrug 31 cm, die Höhe 10 cm). Damit sich die Schuhe fest am Fuß halten, waren sie mittels eines ledernen Schnürsenkels gebunden und zusammengeschnürt. Die bei der Herstellung des Bundschuhs entstandenen Falten wurden wohl abgeschnitten, deshalb findet man am Vorderteil der Bandschuhe gezahnte Nuten. Im Bereich der Ferse waren beiderseits der Schuhe kleine Schlingen aus Wollgarn erhalten geblieben (Abb. 7, 8).Die Verzierung der Fußbekleidung an der Fußwurzel durch Knöspelchen war im 8.-9.Jh. für die samogitischen und semgallischen Stämme typisch (Tautavičius, 1996, S.263). Spärliche Reste der männlichen Fußbekleidung hat man in den Männergräbern Nr.20 und Nr.21 aus dem 8.Jh. in Linksmučiai-Gräberfeld (Rayon Pakruojis) gefunden: im Bereich des linken Fußes fand man 4 Reihen bronzener Knöspchen, eine Spirale und eine bronzene Spange (Volkaitė-Kulikauskienė, 1970, S.136). Auch in den Männergräbern Nr. 212, 249 des Maudžioriai-Gräberfeldes hat man einige Reihen bronzener Knöspchen gefunden, die ein 4,5 cm breites Band bildeten, das das Schienbein an der Fußwurzel umgab (Tautavičius, 1996, S. 263).In Diržiai haben sich die Fragmente der Fußbekleidung dank der Bronze erhalten. Die Technologie der Herstellung der Bundschuhe war an sich nicht kompliziert - ein ganzes Stück Leder wurde um die Ferse herum gezogen und mit Hilfe lederner Riemchen am Fuß fest geschnürt. Doch die ungünstigen Witterungsbedingungen trugen dazu bei, dass die Ledererzeugnisse kaum die Chance hatten, sich länger im trockenen Grund zu erhalten, deshalb verfügte man nur über spärliche Kenntnisse davon, welche Form die Fußbekleidung im mittleren Eisenzeitalter hatte, deswegen war der Fund im Diržiai-Gräberfeld recht informativ. Von Interesse ist die Tatsache, dass die Ferse der Diržiai-Bundschuhe auf die ähnliche Weise geformt wurde wie die jüngeren durchbrochenen Bundschuhe von Brest: in der Ferse wurde eine gleichwinkelige Nute gemacht, wobei in den Bundschuhen von Diržiai in den seitlichen Flügeln Schlingen aus Wollgarn angebracht waren, die mittels eines Riemchens zusammengebunden sein konnten. Garnreste sind nicht erhalten geblieben, deswegen ist es möglich, dass die kleinen Schlingen nicht an die Sohle angenäht waren.Ein anderer Fund des Diržiai-Gräberfeldes, der ebenso unikal und beachtungswert ist, ist ein bronzener Gelenkbeschlag des Trinkhornes, der im Grab Nr.21 gefunden wurde. Das Grab ist vollständig zerstört, die Grube ist 1400-3200 nach Südost-Nordwest orientiert. Darin war ein Mädchen bestattet. Im südöstlichen Teil des Grabes fand man den Beschlag eines Trinkhornes. Außerdem hat man noch Fragmente eines eisernen Messers, Fragmente bronzener Knöspchen, bronzene Spiralen, ein Knospenknopf aus Zinn, der aus zwei Plättchen hergestellt war (das obere war mit rundlicher Konvexität ornamentiert und hatte einen eingekerbten Saum, das untere hatte zwei Fragmente der Sprossen) (Abb. 9, 10) gefunden. Der Beschlag des Trinkhornes bestand aus drei Teilen (Abb. 11): 1) aus einem dreifachen Beschlag der Öffnung (Durchmesser 6,2-7,8 cm, Breite 4,5 cm), der am Horn durch die Nieten in Form einer 8 befestigt war; 2) dem Beschlag des Bechers (Durchmesser des Fußes betrug 2,6-2,7 cm) und 3) einem Griff, der 10,0 cm lang und 1,1 cm breit war und ein Gelenk enthielt, das die Form eines Halbmondes hatte und 3,2 × 2,3 cm groß war.Der Umstand, dass der Beschlag in einem zerstörten Grab gefunden war, erschwert seine Datierung. Das Grab Nr. 21 liegt in der Zone der Gräber aus dem 8.-9.Jh. Analoge Beschläge lassen sich im benachbarten Lettland finden.Die Übersicht der unikalen Funde des Diržiai-Gräberfeldes lässt das Fazit ziehen, dass, ungeachtet eines großen Grades der Zerstörung der Bestattungsdenkmäler, sie im Sinne der wissenschaftlichen Erkenntnis immerhin sehr viel Information enthalten können. In den zerstörten Gräbern hat man viele Beigaben gefunden, die die Taten ins Jenseits begleiten sollten und von den komplizierten Ritualen des Bestattungsprozesses Zeugnis liefern
Žalvario amžiaus kauliniai dirbiniai iš Narkūnų, Nevieriškės ir Kerelių įtvirtintų gyvenviečių. Žaliava ir gamybos technologija
No full textVykdant projektą “Kauliniai dirbiniai tarp kitų žalvario amžiaus įtvirtintų gyvenviečių archeologinių dirbinių Baltijos šalyse” buvo tyrinėti kauliniai ir raginiai dirbiniai iš trijų žalvario amžiaus Rytų Lietuvos įtvirtintų gyvenviečių: Narkūnų, Nevieriškės ir Kerelių (1 pav.). Tyrimų tikslas - apžvelgti kaulinių ir raginių dirbinių gamybą šiose gyvenvietėse, daugiausia dėmesio skiriant medžiagai, įrankiams ir technologijoms, naudotiems gamybos metu. Darbo tikslas taip pat yra palyginti šių gyvenviečių kaulo dirbinius su kitais Baltijos šalių dirbiniais, taip nustatant panašumus ar didesnius skirtumus, pavyzdžiui, renkantis medžiagas ar metodus, gaminant įvairius dirbinius. Išanalizavus kaulo dirbinius taip pat ieškota atsakymo į klausimą, kokias galime padaryti išvadas apie žmonių veiklą, socialinius santykius ir tiriamos visuomenės gamybos specializacijos atsiradimą ar nebuvimą.Senųjų amatininkų medžiagos pasirinkimo priežastis galėjo būti biologinė, taip pat kultūrinė. Paprastai dirbiniai buvo gaminami iš tokių rūšių kaulų, kurių taip pat randama tarp faunos liekanų. Biologinis atrinkimas priklausė nuo kaulo tinkamumo dirbiniui pagaminti. Tuo pačiu metu tikriausiai buvo susiformavusios ir tradicijos dėl tam tikrų gyvūnų rūšių ar atitinkamų skeleto dalių tinkamumo, norint gaminti tam tikrą įrankį ar dirbinį. Technikos, žaliavos ar įrankio pasirinkimas kartais galėjo labiau priklausyti nuo visuomenės jiems skiriamos simbolinės vertės, negu nuo jų tikrų fizinių savybių. Tyrinėtų Lietuvos įtvirtintų gyvenviečių archeologinių duomenų tyrimai atskleidė, kad daugiausia naudoti prijaukintų gyvūnų kaulai; laukinių gyvūnų kaulų buvo surasta gerokai mažiau, taip pat mažiau jų naudota ir dirbiniams gaminti (2-3 pav.). Dauguma aptariamose gyvenvietėse tyrinėtų dirbinių buvo gaminti iš kaulo. Narkūnuose ir Nevieriškėse kauliniai dirbiniai ir kaulinės atliekos sudarė daugiau kaip 90%, o tarp Kerelių radinių rago dirbinių ir rago atliekų buvo šiek tiek daugiau, jie sudaro apie 20%. Dauguma paprastų žalvario amžiaus kaulo ir rago dirbinių panašūs į naudotus neolito laikotarpyje; gamybos technologija ir pagrindiniai gamybos metodai taip pat buvo gana panašūs. Naujas reiškinys kalbant apie Rytų Baltijos regiono žalvario amžiaus įtvirtintų gyvenviečių radinius, įskaitant Lietuvą, yra importinių žalvarinių dirbinių kopijų iš kaulo ir rago gamyba (pvz., puoštų smeigtukų ir dvigubų sagų).Didesnę raginių radinių dali sudaro ruošiniai ir darbinės atliekos, tačiau taip pat surasta ir dirbinių (4-13 pav.). Tik keletas dantų ir ilčių rasta su darbinėmis žymėmis (14 pav.). Kauliniai dirbiniai (15-32 pav.) dalijami į dvi grupes: 1) dirbiniai, kuriems naudoti pagal formą labiausiai tinkami kaulai, kurie buvo nedaug apdirbti; 2) kruopščiai pagaminti dirbiniai, kurie paprastai yra iš didelių ilgųjų kaulų diafizės. Remiantis kauliniais dirbiniais iš minėtų gyvenviečių, galima atkurti keletą specifinių kaulo apdirbimo metodų, dauguma kurių naudoti ir anksčiau: nulaužimas, skaldymas. drožimas, pjaustymas, raižymas, šlifavimas, poliravimas (33-40 pav.).Didelis kaulo ir rago dirbinių kiekis tarp kitų žalvario amžiaus paminklaviečių dirbinių rodo kaulo ir rago žaliavos svarbą aptariamojo laikotarpio visuomenėje. Žaliavos pasirinkimą daugiausia nulėmė jos prieinamumas, bet taip pat ir atskirų skeleto dalių tinkamumas tam tikro tipo dirbiniams gaminti. Kai kurių dirbinių tipų gyvūnų rūšių ir skeleto dalių pasirinkimas buvo gana standartizuotas ir pagaminti dirbiniai buvo gana panašūs. Toks standartizavimas akivaizdžiai rodo buvus tam tikrą kaulo apdirbimo organizaciją ir specializaciją. Apibendrinant, nors kaulo dirbiniai Rytų Lietuvos įtvirtintose gyvenvietėse yra gana panašūs į kitų Baltijos šalių gyvenviečių kaulo dirbinius, yra tam tikrų regioninių skirtumų. Kai kuriais atvejais galima to priežastis yra verslų skirtumai, kitais atvejais - atskirų visuomenių kultūriniai skirtumai ir įpročiai, kaip ir iš ko tie dirbiniai pagaminti ir kam jie buvo naudoti. Dirbinių, imituojančių atvežtinius žalvarinius dirbinius, atsiradimas atspindi su jais susijusios ideologijos ir simbolinių reikšmių plitimą Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, taip pat skirtingų socialinių grupių ar skirtingų rangų žmonių, kuriems buvo reikalingi šie dirbiniai, buvimą
