Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Medžiaga iš Ludwiko Krzywickio tyrinėtų Lietuvos piliakalnių, saugoma Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje
No full textVaršuvos valstybiniame archeologijos muziejuje Baltų archeologijos skyriuje saugoma garsaus lenkų ekonomisto, politiko, sociologo, vieno iš Lenkijos sociologijos mokyklos kūrėjų Ludwiko Krzywickio (1859–1941) kasinėjimų medžiaga. Archeologija jis susidomėjo XX a. pradžioje, kai, 1900 m. atostogaudamas Žemaitijoje, atliko pirmuosius savo gyvenime archeologinius žvalgymus. Vėliau kelerių metų atostogas jis praleido kasinėdamas Lietuvoje. Jo kasinėjimų rezultatai iš dalies paskelbti Lietuvos proistorei skirtuose straipsniuose ir knygose. Tyrinėdamas ilgus metus, Ludwikas Krzywickis tapo profesionaliu archeologu, ir daugelis jo pastebėjimų neprarado reikšmės ir mūsų dienomis. Už nuopelnus Lietuvos archeologijos mokslui Kauno Vytauto Didžiojo universitetas 1940 m. suteikė jam garbės daktaro laipsnį.Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriuje saugomi neskelbti radiniai iš dviejų Ludwiko Krzyvickio tyrinėtų piliakalnių – Dūkštų (Ignalinos r.) ir Petrešiūnų (Rokiškio r.). Dūkštų medžiagoje yra dviejų molinių liejimo formų (1 pav.), greičiausiai naudotų gaminant antkakles, fragmentai, ir 37 lipdytinės keramikos fragmentai (1:1–3 pav.). Maždaug 70% sudaro brūkšniuotoji keramika, kurioje šis ornamentas yra tiek vidinėje, tiek išorinėje pusėje (1: 1, 2 pav.). Šios keramikos pakraštėlių profiliavimas ir ornamentavimo būdas rodo, kad tai yra ankstyvojo geležies amžiaus medžiaga. Anksčiau minėtas datavimas paremtas dviejų liejimo indų fragmentais.Medžiagą iš Petrašiūnų tyrinėjimų sudaro 33 brūkšniuotosios keramikos fragmentai, iš kurių 15 yra pakraštėlių fragmentai (2 pav.) ir 3 viršutinių mažai profiliuotų puodų dalių fragmentai (3 pav.), kurie gali būti datuojami ankstyvuoju geležies amžiumi. Taip pat turime 60 daugiausia geležinių dirbinių rinkinį, datuojamą ankstyvaisiais viduramžiais (4, 5 pav.), su įrašu “Petrešiūnai”. Tarp jų yra du geležiniai raktai (4: 2, 3 pav.), geležinė spyna, apkaustyta vario ir bronzos skarda (4: 1 pav.), geležinė Z tipo pagal Vytauto Kazakevičiaus klasifikaciją kalavijo rankenos buoželė (4: 4 pav.), du geležiniai makštų apkalai (4: 5, 6 pav.), dviejų ovalių skiltuvų fragmentai (5: 10, 11 pav.). Ludwiko Krzywickio paskelbtoje Petrešiūnų tyrinėjimų ataskaitoje nė vienas šių radinių nėra paminėtas, todėl tikėtina, kad jie iš viso nėra iškasti Petrešiūnuose. Nepaminėti jie ir jokioje kitoje Ludwiko Krzywickio publikacijoje. Gali būti, kad ši medžiaga yra ne iš jo kasinėjimų. Tikimės, kad tolesnės archyvinės paieškos padės nustatyti šių dirbinių kilmę.Didžioji dalis medžiagos iš Ludwiko Krzyvickio tyrinėjimų saugoma Baltų archeologijos skyriuje – tai tūkstančiai keramikos fragmentų iš nežinomų Žemaitijos vietovių, datuojamų nuo ankstyvojo geležies amžiaus iki ankstyvųjų viduramžių, įdomūs savo formų ir ornamentų gausa (6–14 pav.)
Mokslui grąžinta dalis Rytprūsių archeologijos šaltinių. Rec: Ocalona historia Prus Wschodnich. Archeologiczne księgi inwentarzowe dawnego Prussia-Museum. Warszawa, 2008. 106 l., iliustr.; Archeologiczne księgi inwentarzowe dawnego Prussia-Museum. Aestiorum Hereditas I. Olsztyn: Archiwum Panstwowe w Olsztynie, 2008. 448 l., iliustr., CCL lent.
Get PDFNauji lietuviškų Jogailos monetų radiniai Rytų Lietuvoje
Get PDFDie litauischen Jogaila-Münzen mit Vytis (Reiterfigur im litauischen Staatswappen) / Doppelkreuz gehören zu den seltsameren, doch reichlichen zwei Schätzen, dem Raudondvaris-Schatz (Rayon Vilnius) (7 Stück) und dem Schatz der Unteren Burg von Vilnius (14 Stück). 2005–2008 fand man in Ostlitauen den größten Streuschatz mit den Münzen dieses Typs (mehr als 60 Stück), dessen Großteil auf dem freien Markt zu finden war und nur der kleine Teil davon in die Museen gelangte. Auf allen diesen Münzen war Vytis mit Schwert geprägt.Im Artikel werden 36 unveröffentlichte Münzen dieses Schatzes beschrieben, Aufnahmen und metrologische Daten präsentiert. Es ist zu bemerken, dass man im Schatz auf zwei neue Abarten der Münzen gestoßen war, darunter auf eine Münze, die im Avers Vytis mit Doppelkreuz enthielt. Es wurde festgestellt, dass die Durchschnittsmasse der Münzen (0,357 g) merklich kleiner ist als die der Münzen aus dem Schatz der Unteren Burg von Vilnius, wo die Durchschnittsmasse der Münzen mit Vytis mit dem Schwert 0,554 g beträgt. Man zog die Schlussfolgerung, dass der ostlitauische Münzenschatz später versteckt worden war als der der Unteren Burg von Vilnius. Somit bestätigten sich die Behauptungen, dass die Münzen mit Schwert jünger sind als die mit der Lanze.Zu dem wichtigsten Bestandteil des ostlitauischen Schatzes gehören zwei Jogaila-Münzen, die in einem besonders guten Zustand erhalten geblieben sind und im Avers das Doppelkreuz auf dem heraldischen Schild, im Revers dagegen ein bisher nicht identifiziertes Objekt enthalten. In manchen früheren Arbeiten anderer Wissenschaftler wurden diese Münzen als “Fisch” – oder “Fisch-Ring” – Münzen bezeichnet. Das Studium des ostlitauischen Münzenschatzes erlaubte es, das im Revers der Münze dargestellte Objekt als ein neues Symbol der litauischen Heraldik – einen Drachen – zu erkennen. Diese Münzen sind mit der Taufe Litauens im Jahre 1387 verbunden, und der Drache symbolisiert hier das Attribut des Hl. Georg – das besiegte Böse (Heidentum). Das entspricht dem Sinnbild von Jogaila (Władysław II Jagiełło) als dem Täufer Litauens. Es ist wert, auf die bekannten Tatsachen Aufmerksamkeit zu lenken, dass der Drache auch auf dem majestätischen Stempel des polnischen Königs und des litauischen Großfürsten Władysław II Jagiełło aus dem Jahre 1388, ebenfalls auf seinem Sarkophag, wo der Drache zertreten unter den Füßen der Skulptur des Herrschers daliegt, dargestellt ist
Новое издание по археологии центральной и Восточной Европы. Rec.: Germania - Sarmatia. Древности Центральной и Восточной Европы эпохи римского влияния и переселения народов. Сборник материалов.
Get PDF
Vidurinio geležies amžiaus kario kapas iš Paprūdžių
No full textPaprūdžių kapinynas yra to paties pavadinimo kaimo pietinėje dalyje, plento Tauragė-Šiauliai dešinėje pusėje, per 200–300 m į šiaurę-šiaurės rytus nuo tiltelio per Vėgėlės upelį. Kapinynas buvo aptiktas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kasant žvyrą plento tvarkymo darbams. Dalis daiktų iš suardytų kapų tuo metu pateko į Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (šiuo metu saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Archeologijos skyriuje). Radinių chronologija – nuo II a. iki XI–XII a., galbūt ir XIII–XIV a.Kapinyno teritorija ilgą laiką buvo ariama, vykdomi kiti žemės judinimo darbai. Dėl to kapinynas yra labai apardytas.Nuo 2000 m. Paprūdžių kapinyną tyrinėja Vilniaus universiteto Archeologijos katedra. Per 8 tyrinėjimų sezonus (2000–2007 m.) kapinyne buvo atidengtas apie 670 kv. m. plotas, surasti 24 griautiniai kapai. Kapų chronologija – III a. pabaiga–VI a. Taip pat surasta gana daug pavienių daiktų, kilusių iš suardytų kapų. Tarp atsitiktinių radinių yra ir vėlyvojo geležies amžiaus daiktų.2006 m. liepą buvo tyrinėjama vakarinė kapinyno teritorijos dalis. XXXI perkasoje buvo aptiktas vyro kapas su gausiomis įkapėmis, išskiriančiomis šį kapą iš likusių Paprūdžių kapinyno vyrų kapų, daugelio kitų Lietuvos teritorijos vidurinio geležies amžiaus pirmosios pusės kapų. Savo unikaliais radiniais kapas išsiskiria ir iš visos didelės baltų teritorijos vyrų kapų.Kario kapas Nr. 24Perkasos pietiniame gale, 60–65 cm gylyje buvo atidengtos vyro kapo liekanos (1 pav.). Mirusiojo griaučiai buvo beveik visiškai sunykę, išskyrus nedidelius kaulų fragmentus, buvusius prie metalinių dirbinių.Mirusiojo galvūgalyje, dešinėje galvos pusėje, lygiagrečiai su mirusiuoju gulėjo 2 geležiniai įmoviniai ietigaliai, plunksnomis atsukti kapo išorės link, įmovomis mirusiojo kojų link (2:2, 3 pav.). Ilgesnis ietigalis yra su profiliuota plunksna.Į kairę nuo mažesnio ietigalio, per 5 cm mirusiojo galvos link aptikti 2 žalvariniai viršutiniai geriamųjų ragų apkalai (3:1, 2 pav.). Vėliau nuimant kapo radinius, po viršutiniais apkalais truputį giliau buvo rasti ir žalvariniai apatiniai apkalai (3:4, 5 pav.). Tiek viršutiniuose, tiek apatiniuose apkaluose yra likę kaulo – rago fragmentų.Kairėje mirusiojo galvos pusėje, lygiagrečiai mirusiajam gulėjo geležinis kovos peilis (4:1 pav.). Atrodo, peilio kotas buvo puoštas nedideliu žalvariniu ornamentuotu apkalu (4 pav., viršuje). Prie peilio smaigalio rastas geležinis įmovinis kirvis, beveik statmenai ašmenimis įbestas į žemę (4:2 pav.).Per 19 cm nuo kovos peilio mirusiojo kojų link rastos odinio diržo liekanos. Jas sudarė bronzinė ovali sagtis su odinės juostelės fragmentais, puoštais žalvario spurgeliais, ir žalvarinis diržo galo apkalas (5:3, 4 pav.). Matyt, tai buvo perpetės liekanos. Po sagtimi ir galo apkalu rasta audinio liekanų.Mirusiojo krūtinės srityje aptikta žalvarinė lankinė segė ilga kojele, apačioje, viršuje ir įvijos galuose puošta dvigubais apskritimais (6: 1 pav.). Vienas segės galas prie įvijos yra nulūžęs. Prie segės siūlais buvo pririšti 2 gintariniai karoliai (6:2, 3 pav.). Vienas jų – cilindrinis, kitas karolis yra rato pavidalo. Po sege aptiktas sulenkto vilnonio tamsiai rudos spalvos audinio fragmentas, kito plonesnio vilnonio audinio liekanų.Per 13 cm nuo segės mirusiojo kojų link rasta žalvarinė trikampio pjūvio apyrankė, puošta skersiniais grioveliais (2:1 pav.).Kapo aplinkoje rasta nedidelė žalvarinė įvija, po diržu – medžio gabaliukas.Sprendžiant pagal įkapių padėtį, mirusysis laidotas galva į ŠV 310◦ kryptimi.Taigi mirusysis laidotas su 11 daiktų, tarp kurių yra ginklų komplektas – dvi ietys, kovos peilis su perpete, kirvis. Be abejo, kape palaidotas karys – gentinės diduomenės atstovas.RadiniaiAptarti radinius galima pradėti nuo įdomiausio daikto – bronzinės lankinės ilgakojės segės, puoštos dvigubais apskritimais. Ši segė yra unikalus radinys tiek Lietuvos, tiek platesnės baltų genčių teritorijos archeologinėje medžiagoje. Ilgakojės segės Lietuvoje datuojamos nevienodai. Jos naudotos jau V a. antrojoje pusėje–VI a. pradžioje, tačiau žinoma ir vėlyvesnių variantų. Plinkaigalio kapinyne (Kėdainių rajonas) kai kurios lankinės ilgakojės segės rastos su V a. pradžios–pirmosios pusės medžiaga – taigi šio tipo segės Lietuvoje nešiotos jau D periodo antrojoje pusėje.Įdomu, kad Paprūdžiuose atsitiktinai toje pačioje perkasoje rasta panašios segės detalė (7 pav.), – matyt, meistro tokių segių buvo pagaminta daugiau.Paprūdžių kapo Nr. 24 segę kai kuriomis detalėmis primena Kalniškių kapinyno (Raseinių rajonas) vyro kapo Nr. 39 segė, kuri nėra taip gausiai puošta apskritimais. Kalniškių kape Nr. 39 buvo labai turtingas įkapių – jame mirusysis palaidotas su dviem žirgais ir žirgo auka, kitomis gausiomis įkapėmis. Be abejonės, Kalniškių kapas Nr. 39 – tai neeilinio genties nario, kario raitelio kapas, datuojamas V a. antraja puse.Paprūdžiuose prie kapo Nr. 24 segės rasti 2 gintariniai karoliai – amuletai. Beje, karolių amuletų rasta ir kituose Paprūdžių kapinyno vyrų kapuose (kapai Nr. 1, 18, 19).Kape Nr. 24 rasta apyrankė priklauso trikampio pjūvio apyrankių VII gr., šios apyrankės puoštos skersiniais grioveliais ir labiausiai buvo paplitusios B periode, kai kurios nešiotos ir truputį vėliau.Paprūdžių kape Nr. 24 surastas perpetės diržas viename gale turi žalvarinę ovalią sagtį ir žalvarinį diržo galo apkalą kitame. Ovalios sagtys yra įprastinis V–VI a. dirbinys; apkalas yra ankstyvesnis. Pagal K. Raddatzo klasifikaciją, šį diržo galo apkalą galima skirti J II 5 tipui ir datuoti C2 periodu. Matyt, darant diržą buvo panaudotas senesnis galo apkalas. Diržas puoštas perpetės diržams būdingais žalvariniais spurgeliais, kurių, beje, perkasoje rasta ir atsitiktinai.Paprūdžių kapo Nr. 24 geriamieji ragai visiškai tikslių analogų Lietuvos archeologinėje medžiagoje neturi. Viršutiniai apkalai vienoje pusėje išorėje turi po 2 kilpeles, prie kurių galėjo būti tvirtinamos grandinėlės ar kilpelės rankenoms. Apatiniai smaigalių apkalai – “taurelės” – yra vientisi. Tokio tipo apkalai gerai žinomi iš Lietuvos senojo geležies amžiaus antrosios pusės–vidurinio geležies amžiaus pirmosios pusės paminklų, labiausiai gaminti V–VI a.Kape geriamieji ragai padėti šalia mirusiojo galvos. Nekyla abejonių, kad ragai į kapą buvo įdėti su gėrimais. Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centre chemikė Regina Ulozaitė atliko geriamųjų ragų organinių liekanų infraraudonųjų spindulių spektrinę analizę. Nustatyta, kad ragų apatinėse dalyse – taurelėse, baltose nuosėdose ir tamsesnėje masėje yra polisacharidų, etilo ir metilo alkoholio junginių ir kitų organinių junginių liekanų. Taigi galima dalyti išvadą, kad abiejuose raguose galėjo būti midaus likučių. Matyt, mirusysis į aną pasaulį buvo palydėtas su midumi. Paprotys mirusiajam į kapą dėti po 2 geriamuosius ragus gerai žinomas germanų genčių teritorijoje.Galima teigti, kad kapo Nr. 24 chronologija – V a. antroji pusė–VI a. pradžia.Manyčiau, kad šis kapas priklauso neeiliniam kariui. Tą rodytų ne tik kario ginkluotė, bet ir pagal užsakymą gaminta lankinė segė, greičiausiai ir geriamieji ragai. Kaip minėta, panaši segė rasta ir turtingame Kalniškių kapinyno kario raitelio kape Nr. 39. Galima spėlioti, ar tik šitokios segės nebuvo kokio nors rango karių ar pasižymėjimo ženklai?Paprūdžių kapinyne aptiktas dar vienas turtingas kario kapas (Nr. 19), kuriame mirusysis laidotas su 2 ietimis, įmoviniu kirviu, kovos peiliu su grioveliais geležtės šone, nešiotu ant perpetės, puoštos bronziniais apkaliukais (8 pav.). Kape dar buvo aptiktos geležinio lazdelinio smeigtuko liekanos su grandinėle, žalvarinė įvija, žiedas ir gintaro karolis. Dar keliuose kapuose ir atsitiktinai rasta kovos peilių-durklų. Šie turtingi kapai rodo, kad ir šiame Žemaitijos regione tautų kraustymosi laikotarpiu formavosi kariaunos, kurios galėjo dalyvauti ir tolimuose karo žygiuose. Antra, Žemaitijos kariams nebuvo svetima mada nešioti kovos peilius-durklus ant perpečių.Turtingi tautų kraustymosi laikotarpio karių kapai baltų žemėse yra sulaukę ivairių interpretacijų. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, didžiosios baltų genčių dalies V a. antrosios pusės–VI a. pradžios laidojimo paminklai rodo buvus karinio elito sluoksni visuomenėje, taip pat kad kariauna baltų kraštuose buvo susiformavusi bent jau V a. antrojoje pusėje.Paprūdžių kapų medžiaga papildo mūsų žinias apie karinio elito susidarymą rytiniame Žemaitijos regione. Nemuno žemupyje yra aptikta karių raitelių kapų, o čia laidoti kariai pėstininkai, kurie faktiškai turėjo tą pačią ginkluotę kaip ir raiteliai. Neatmestina galimybė, kad ir baltų kariai pėstininkai dalyvavo vadinamuosiuose hunų karuose Centrinėje Europoje
XIV–XV amžiaus degintiniai kapai Kurše
No full textKremacijos paprotys po kryžiaus žygių ir dabartinės Latvijos teritorijos gyventojų sukrikščioninimo ilgiausiai išliko tose Kuršo srityse, kuriose vėlyvajame geležies amžiuje gyveno kuršiai. Rytų Latvijoje ši laidosena nuo XIV a. vidurio jau nebebuvo praktikuojama, išskyrus vieną kitą atveji. Kuršo žemėje toks laidosenos būdas išliko net iki XV a. pradžios. Šiuo metu žinoma apie 30 istorinių vietų, kuriose buvo atidengti degintiniai XIV ir XV a. kapai ir rasta senienų bei jų fragmentų. Nors buvo kasinėjama palyginti daugelyje laidojimo vietų (daugiau nei 15), vėlyvieji degintiniai kapai buvo nustatyti tik pagal atskirus radinius. Archeologų ištirtuose kapinynuose, kuriuose buvo degintinių kapų, aptikta santykinai nedaug neapgadintų XIII a. antrosios pusės ir XIV a. kuršių kremacijos liekanų. Archeologinę medžiagą geriausiai reprezentuoja degintiniai XIV a. vidurio ir antrosios pusės bei XV a. pradžios kapai. Neapgadinti kapų inventoriaus komplektai rasti tokiuose kapinynuose kaip Valgales Veǵi, Popes Lazdas, Jūrkalnes Darvdedži, Lažas Ilksumi, Kazdangas Roņi, ten ištirti 27 to laikotarpio degintiniai kapai.XIV ir XV a. kremacija buvo atliekama ne pačiuose kapinynuose. Galbūt tai buvo daroma specialiose vietose už kapinyno. Rašytiniuose XV a. šaltiniuose randama nuorodų, kad mirusieji galėjo būti kremuoti ir pačiame kapinyne. Degintiniai kaulai būdavo įkasami drauge su senienomis apvaliose ar ovaliose duobėse 11–130 cm gylyje. Šios duobės matomos smėlyje kaip tamsios netaisyklingos formos dėmės Š–P, R–V, NV–PR, ŠR–PV kryptimi. Paprastai sudegę mirusiojo kaulai ir senienų likučiai būdavo supilami į duobę. Dvigubų kapų, kuriems būdingas moterų ir vyrų kapų inventorius, buvo aptikta Jūrkalnes Darvdedži, Valgales Veǵi ir Popes Lazdas kapinynuose. Pažymėtina, kad suversti sudegintus pelenus ir senienas į vandeni buvo įprasta dar XIV ir XV a. Talsu Vilkumuiža ežere rasta nemažai ano meto ginklų, įrankių ir papuošalų. Panašus paprotys pastebėtas Talsi rajono Laidze valsčiaus (anksčiau Ārlava) Kalni sodyboje, kur Mazroja upės išplautame smėlyje rasta senienų iš XIV–XV a. degintinių kapų. Materialinės kultūros požiūriu nesunku atskirti XIV a. degintinius kapus nuo vėlesniųjų laikotarpių, nes aptinkamas būtent šiam laikotarpiui būdingas kapų inventorius. Ankstyvuosiuose degintiniuose kapuose surasta įkapių medžiaga ir nustatyti papročiai turi bendrų bruožų ir paralelių vėlyvajame geležies amžiuje, pavyzdžiui, XIII a. degintiniuose kapuose (rastuose Alsungas, Raņķu Kapenieki, Lībagu Sāraji ir kt.) aptinkami miniatūriniai daiktai, geriamieji ragai, arklių pakinktai, ypač plačiai vartoti darbo įrankiai ir keramika. Vėlyvesniuose degintiniuose kapuose pasigendama didesnės dalies šių įvardytų radinių ir jų grupių. Vis rečiau aptinkama sąmoningai pagadintų daiktų. Tikriausiai mirusieji nebuvo deginami tokioje aukštoje temperatūroje, ir vis rečiau buvo praktikuojamas sąmoningas daiktų gadinimas.Atlikti tyrimai leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie degintinių kapų nykimą Vakarų Latvijoje. Šio proceso pabaiga, kai atsiranda griautiniai kapai, gana tiksliai datuojama pagal surastas XIV a. ir XV a. pradžios senienas ir monetas. Archeologiniai duomenys puikiai atitinka šio laikotarpio rašytinius šaltinius. Matyt, kremaciją išnykti skatino Livonijos politinio vidaus gyvenimo pokyčiai. XV a. pradžioje atslūgo įtampa, daugiau nei šimtą metų tvyrojusi dėl konflikto tarp Livonijos ordino ir arkivyskupo. Šiuo laikotarpiu dėmesys buvo sutelktas į klausimus, liečiančius vietinių gyventojų dvasinį gyvenimą. Tai atspindi landtago (1422 m.) ir Rygos diacezijos sinodo (1428 ir 1437 m.) sprendimai. Svarbų vaidmenį suvaidino ir Lietuvos krikštas (1387–1413 m.), todėl sunyko kremacijos paprotys, o iš Lietuvos daugiau nebesklido impulsai, raginantys vakarinės Latvijos dalies gyventojus laikytis senųjų papročių.Nors ir nėra abejonių dėl laikotarpio, kada sunyko paprotys deginti mirusiuosius, neaišku, kada kuršių gyvenamoje teritorijoje pradėta laidoti nesudegintus žmones. Istoriografijoje laikomasi požiūrio, kad kuršiai konsekvenčiai laikėsi kremacijos papročio iki XIV a. pabaigos. Naujausieji tyrimai rodo, kad kuršių gyvenamoje teritorijoje anksčiau – jau XIII a. – pradėta atsisakyti deginti mirusiuosius. O tai reiškia, kad Kurše vienu metu egzistavo ir mirusiųjų inhumacija, ir kremacija. Iki šiol tai buvo bandoma paaiškinti etnine situacija ir procesais, kuriais buvo pabrėžiami skirtumai tarp kuršių ir Kuršo lybių. Pirmieji degino mirusiuosius, o antrieji – Kuršo lybiai – laidojo juos nedegintus. Gal mišri laidosena atsirado ir dėl kitų veiksnių. Esminę įtaką darė XIII–XV a. plintanti krikščionybė. Pirmiausia šie procesai apėmė šiaurinę Kuršo dalį, todėl perėjimas prie lavono laidojimo čia prasidėjo anksčiau nei Pietų Kurše. Šis procesas įvairiuose regionuose ir srityse vyko ne vienu metu. Kaip rodo tyrimai, jis truko apie 200 metų. Šiame laikotarpyje abu laidosenos tipai jau nebėra skiriamieji vienos ar kitos grupės laidosenos bruožai. Tikriausiai tiek kuršiai, tiek lybiai praktikavo abu papročius, nors kremacija jau nebuvo vyraujantis laidosenos tipas. Vienas laidosenos tipas turėjo įtakos kitam, ypač XIII a. ir vėliau, kai išnyko etninės sienos. To meto kapuose drauge laidojami kuršiai, Kuršo lybiai ir kitų etninių grupių atstovai. Etninė Kuršo gyventojų sudėtis buvo mišri. Bendrą Kuršo lybių ir kuršių sambūvį XIII–XV a. liudija viduramžių rašytiniai šaltiniai, be to, jis atsispindi kapinynų archeologinėje medžiagoje
