Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Su Lietuva susijusi archyvinė medžiaga Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje
Get PDFIn dem Archivum der Stattmuseum der Archäologie in Warschau befindet sich eine entsprechende Teil der Archivmateriallen, die mit litauische Archäologie und ihre Förscher im Beziehung sind. Das sind im algemeinen verschiedene Fotografien und Negativen, Dokumenten und Korespondenz. Diese Materialen verspiegeln episodisch die Geschichte der litauischen Archäologie von die Ende des XIX Jh bis zum erste Hälfte des XX Jh. Die Materiallen bis zum 1920, wenn der Wilna Kreis gebildet wurde, sind stämmen aus der amateurhaften (laienhaften ?) Grabungen und archäologischen Samlungen der litauischen Sammlern (Maria Butrymówna, Antoni Zaborski). Es gibt nur einige Beispiele für die wissenschaftliche Feldforschungen (Grabundge in Vilkiautinis von S. Krukowski und die Forschungen der litauischen Burgerberge von L. Krzywicki). Wissenschaftliche Forschungen wurden im Zwieschenkrieg von den einheimischen und aus Poland kommenden Archäologen geführt und die bestimmte Teil der Archivmateriallen im Museum stämmt aus dieser Zeit.In dem Archivum gibt es einige Fotografien mit dargestellten auf den Holztafeln befestigten Funden, die scheinen aus der Samlung von Antanas Szutinas aus der Ende des XIX Jh – dem Anfang des XX Jh. zu stämmen. Über seine Samlung hat noch E. Wolteris geschrieben. Die größte Teil der dargestellten Funden sind für die Ostlitauische Hügelgräber Kultur typisch, wo der Sammler hat die Hügelgräber gegraben.Das Archivum enthalt noch einige Fotografien der einzelnen Funden und archäologischen Objekten, wie zum Beispiel die Fotografie der Beil aus Tier Knoche aus dem steinzeitlichen Objekt in Kašėtos, im Sudlitauen. Wie zeigt die Aufschrift auf anderer Seite, die Fotografie sei im Jahre 1897 gemacht worden. Es gibt zwei Fotos des Ersten Burgerberges in Papile aus dem Jahre 1912, dargestellt aus Nordosten und Süden. Ähnliche Fotografien von Papilė wurden im Jahre 1907 von L. Krzywicki gemacht, sie befinden sich im Archiv der Museum von Kaunas.Nach den Ersten Weltkrieg Sudostlitauen mit Wilna die Teil des polnischen Struktur der staatlichen Kulturdenkmalschutz. Im Zwischenkrieg im Wilna wurde der Amt der Konservator, der sorgte für die Schutz der archäologischen und historischen Denkmäler in Sudostlitauen. Das Archiv des Museums in Warschau verfügt über die Korespondenz von R. Jakimowicz mit Jerzy Remer, der Konservator von Wilna im 1920–1928. Die Korespondenz ist verbindet mit den Fragen, um archäologische Objekten- Hügelgräber in Karmazinai und der sogennante Park der Bergen in Wilna – von Vernichtung zu beschützen.Der erwähnte R. Jakimowicz wurde der Direktor des im 1927 gegründeten Stattlichen Museum der Archäologie in Warschau. In die Samlungen des Muzeums haben Zeit fur Zeit einige archäologische Funden aus Litauen gerieten. Von diese Umstände zeugen die im Archiv beherbergene officiele Briefe, die bestimmten Menschen Dank für die ubergebene Sachen ausdrücken. Es geht um die Funde aus zestörten Hügelgräber in Butrimiškės, Nordlitauen und einige zu der Sammlung von V. Szukiewicz gehörende Funde aus Feuerstein. Unter anderen Materialen kann man auch von im Kreis Wilna lebenden oder das Land besuchenden Menschen übergebene kurze Nachrichten über archäologische Objekten erwähnen. Das sind z.B. Informationen über Hügelgräber in Skubėtai und Palūšė. Anderes Beispiel solchen episodischen Information ist ein einfaches Blatt, wo mit der Hilfe der zwei sagen ist die Stand der Burgstelle von Eišiškės beschrieben. Also die Materialen solchen Charakter, wie auch die meistens der Fotografien und Dokumenten, bringen epizodische Informationen, sind aber wertvoll fur Forschungsgeschichte, weisen auf die Zustand der archäologischen Objekten und dort gefundenen Erzeugnisse in bestimmten Zeitraum hin.Das Archiv besitzt bestimmte Materialen aus wissenschaftlichen archäologischen Forschungen der polnischen Archäologen in Kreis Wilna aus Zwischenkrieg. Es gibt viele Fotos und Negativen aus Ausgrabungen der Hügelgräber in Mėžionys im 1934 unter Leitung von Włodzimierz Antoniewicz und im Sudota unter Leitung von Zofia Podkowinska. Die größte Teil von diesen Fotos ist aus Publikationen von Nachkriegsepoche bekannt, aber es ist besser im Notfall die Archivfotos als diese aus Publikationen zu nützen.1937 haben die archäologische Ausgrabungen im Teritorium des Oberen Burges in Wilna, begonnen, für denen im nächsten polnische Archäologin Alina Kietlińska leitete. Die Dokumentation der Ausgrabungen von A. Kietlińska blieben nicht publiziert und dem Zweitem Weltkrieg zum Opfer fielen. Im Archiv gibt es aber einige Blatter mit sehr allgemeiner Beschreibung der Ausgrabungen. Im Archiv des Museums unter vielen Negativen der litauischen Funden, gibt es zwei kleine Dosen mit Glassnegativen aus Ausgrabungen im Teritorium des Oberen Burges in Wilna in 1938/39.Die hier erwähnte Archivmaterialen haben bringen am meisten nur epizodische Informationen, sind aber wertvoll fur Forschungsgeschichte, weisen auf die Zustand der archäologischen Objekten und dort gefundenen Erzeugnisse in bestimmten Zeitraum hin
Archeologo ir istoriko žvilgsniu į viduramžius. Rec.: Ēvalds Mugurēvičs. Viduslaiku ciems un pils Saiaspils novada. Latvijas Vēstures institūta apgads. Rīga, 2008. Lpp. 1–262
Get PDFRadiniai iš Lietuvos proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne
No full textProistorės ir ankstyvosios istorijos muziejus Berlyne buvo įkurtas 1829 metais, kaip “Tėviškės senienų rinkinys”, kurio pagrindas – Prūsijos karalių “Pagoniškųjų senienų” kolekcija. 1838 metais buvo išleistas pirmasis katalogas, pavadintas “Karališkasis Tėviškės senienų muziejus Monbijou pilyje Berlyne”, kurį parengė pirmasis “Tėviškės senienų rinkinio” direktorius Leopoldas Freiherris von Ledeburas. Šis katalogas yra svarbus šaltinis ir mūsų dienomis. 200 lapų leidinyje, kuriame yra šeši iliustracijų lapai, aprašyti 3500 eksponatų. 1869 metais muziejaus direktoriumi tapus Adolfui Vossui, pasikeitė rinkinių sudarymo politika. Vossas nusprendė, kad muziejaus interesas turi būti ne tik Prūsija ir Vokietija, bet ir visa Europa. Radiniai pradėti klasifikuoti ne chronologine, bet geografine tvarka. 1871 metais Berlynas tapo Reicho sostine, ekonominis pakilimas leido Karališkajam muziejui įsigyti vis daugiau eksponatų – nuo 1874 iki 1906 metų jų padaugėjo devynis kartus. Berlyno muziejus buvo aukštesnio statuso įstaiga nei provincijų muziejai, nes apie visus Prūsijos teritorijoje aptiktus radinius buvo privaloma pranešti būtent Berlyno muziejui. Vėliau muziejaus vadovais buvo Carlas Schuchhardtas (1859–1943) ir Wilhelmas Unverzagtas (1892–1971). Pastarasis atsakingas už dalies muziejaus kolekcijos praradimą Antrojo pasaulinio karo metu. Iki pat karo pabaigos jis neevakavo muziejaus kolekcijos, o vėliau, nors ir paslėpė vertingiausius daiktus, pats juos perdavė Rusijos valdžios atstovams. 1958 metais kai kurie muziejaus eksponatai buvo grąžinti į Vokietiją (Vokietijos Demokratinę Respubliką). Jie atiteko 1963-iaisiais Rytų Berlyne įsteigtam Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejui (Museum für Ur- und Frühgeschichte). Po Vokietijos suvienijimo abu muziejai buvo sujungti, muziejaus direktoriumi nuo 1989 iki 2008 metų buvo Wilfriedas Menghinas. Jo vadovavimo metu įsteigta Šiaurės rytinės Vidurio Europos archeologinių radinių ir duomenų rinkinių tyrimų komisija (KAFU – Komission zur Erforschung Sammlungen Archäologischen Funde und Unterlagen aus dem Nordöstlicher Mittelleuropa), kurios vadovas visada yra mūsų muziejaus direktorius.Pirmieji radiniai iš šiandieninės Lietuvos teritorijos, būtent iš Klaipėdos krašto, į muziejų pateko iškart po jo įsteigimo. 1895 ir 1903 metais muziejaus direktoriaus asistentas Alfredas Götze kasinėjo Andulių kapinyne. Paskutiniai radiniai buvo nupirkti XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje. Dauguma iš dabartinės Lietuvos teritorijos į Berlyno muziejų patekusių radinių buvo pirkta iš privačių asmenų, yra iš buvusio Klaipėdos krašto, suinventorinta Rytprūsiams skirtoje inventorinėje knygoje. Iš likusios Lietuvos dalies muziejus pirko radinių trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje ir jie suinventorinti senosiose Vakarų Rusijai skirtose inventorinėse knygose. 1945 m. vasario 3 d. muziejaus pastatas buvo sunaikintas amerikiečių oro antskrydžio metu, tada sudegė 300 dėžių su įvairiais eksponatais. 1944-ųjų pabaigoje–1945-ųjų pradžioje dauguma muziejaus eksponatų buvo išvežti į įvairias Vokietijos vietas, daugiausia rytinėje dalyje. Todėl jie vėliau pateko į įvairius Sovietų Sąjungos muziejus. Šiandien muziejuje nebėra beveik 80% radinių iš Klaipėdos krašto, o iš viso muziejus neteko apie 40–60% eksponatų. Daugelis radinių šiandien yra Maskvos ir Sankt Peterburgo muziejų saugyklose.Seniausi radiniai iš Lietuvos teritorijos, išlikę Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne, – tai 4 kauliniai strėlių antgaliai iš Paupių dvaro, datuojami mezolitu. Anksčiausiai į muziejų patekę eksponatai – akmeniniai kirviai iš Nidos, kuriuos 1839 metais padovanojo D. Kuhnas. Vėliausiai į muziejų patekęs radinys iš dabartinės Lietuvos teritorijos – bronzinė kirvio liejimo forma iš Dovilų apylinkių, kurią muziejus įsigijo 1939-aisiais. Bronzos amžiaus radiniams priklauso ir iš Martino Augstinnio pirkti radiniai iš Bajorų.Iš “tikrosios” Lietuvos teritorijos muziejuje yra radinių iš trijų vietovių: iš Kretuono (Kretony), kur Pirmojo pasaulinio karo metais vietos gyventojų nurodytus prancūzkapius ir švedkapius kasinėjo karo teismo narys (Kriegsgerichtsrat) Franzas Bernsas, apie savo kasinėjimus 1918-ųjų liepą jis paskelbė žinutę kariuomenės laikraštyje “Der Beobachter”; iš Piliakalnio, esančio 3 km į pietus nuo Ceikinių (Zeikine) (tai greičiausiai Kačėniškės piliakalnis, esantis 3 km į pietus nuo Ceikinių (Ignalinos r.) (red. past.)), kur tas pats F. Bernsas rado akmeninių įrankių, kaulų ir dvi kaulines adatas, o informaciją apie kasinėjimus paskelbė 1917 m. birželio 28 d. laikraštyje “Wilnaer Zeitung”, ir iš Lentupio (Lyntupy), tačiau tikslesnės informacijos apie šių radinių kilmę nėra.Dauguma radinių iš Klaipėdos krašto – tai radiniai iš kapinynų. 1899 m. vasario 21 d. į muziejų atkeliavo dėžė su radiniais iš Kopūstų kaimo (buv. Clausputzen, Kr. Memel). Juos atsiuntė Jons Jagutiis, savo žemėje 1897 ir 1899 metais kasinėjęs kapinyną, Senovės draugijos “Prussia” (Altertumsgesellschaft Prussia) vadovas Adalbertas Bezzenbergeris 1895-aisiais pardavė radinių iš Vėžaičių kapinyno. Tačiau daugiausia radinių iš Lietuvos į Berlyno muziejų pateko iš Andulių kapinyno. Privatūs asmenys ir archeologai Berlyno muziejui atiduodavo radinių XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje–XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Buvo iškasta daugiau nei 800 šio kapinyno kapų, datuojamų nuo II iki XIII amžiaus. Berlyno muziejuje šiuo metu išlikę tik keletas daiktų, atrodo, kad kiti radiniai šiuo metu saugomi Valstybiniame istorijos muziejuje Maskvoje. Remiantis Berlyno muziejuje išlikusia dokumentacija galima rekonstruoti kelis šimtus kapų kompleksų. Jos pagrindu lenkų ir lietuvių mokslininkai rengia bendrą darbą apie Andulių kapinyną.Apibendrinant galima teigti, kad nors Lietuva nebuvo pagrindinis regionas, iš kurio Berlyno muziejus kaupė archeologinius radinius, šioje institucijoje saugoma medžiaga visiškai reprezentavo Lietuvos proistorę
Находки из ареалов куршей и скальвов в описи копий Центрального Римско-Германского Музея (г. Майнц)
Get PDFInformacija apie Prusia-Museum (muziejus “Prūsija”) daiktų kopijų atsiradimą Centriniame romėnų-germanų muziejuje Maince kol kas neaptikta. Galima spėti, kad kai kuriuos daiktus iš Rytų Prūsijos iš Fizikų ir ekonomistų draugijos provincijos muziejaus (būsimasis “Prussia” muziejus) jo direktorius Otto Tischleris, aktyviai raginamas kronprinco Frydricho (būsimasis kaizeris Frydrichas III), 1880 m. išvežė į Berlyną, į parodą, skirtą XI visuotiniam Vokietijos antropologijos draugijos susirinkimui. Matyt, Berlyne jie buvo apžiūrėti ir nukopijuoti RGCM darbuotojų.Pagal šalmo iš Dollkeimo / Kovrovo kopiją galima spręsti apie Rytų Prūsijos radinių patekimą į RGCM: ši kopija apraše pažymėta viena pirmųjų. Kopija ir iki šiol saugoma minėtame muziejuje. Kopijų apraše nurodyta, kad Teodoras Blelis (Theodor Blell) (vyriausiasis muziejaus “Prussia” restauratorius XIX a. antrojoje pusėje) padarė geležinę šalmo kopiją RGCM, ir, galbūt, Maince. Prierašai, papildantys informaciją apie šalmo kopiją, buvo įrašyti nežinoma autoriaus ranka A. Bezzenbergerio katalogo, išėjusio 1897 m., kopijų apraše. Greičiausiai, kuršių ir skalvių regiono daiktai galėjo patekti į meistrų-kopijuotojų iš RGCM rankas dar “Bezzenbergerio eroje”.RGCM kopijų kataloge man pasisekė surasti 20 daiktų, kilusių iš dabartinės Vakarų Lietuvos (Calotten / Kalotė, Oberhof / Aukštkiemiai, Schernen / Šernai), Lamatos (?) (Weszeiten / Vėžaičiai) ir iš Kaliningrado srities Nemano rajono (Paskalwen / Dubki) ir Tilsit (Bendiklauken).Reikia pažymėti, kad kopijoms buvo atrinkti labai vertingi daiktai iš buvusio Klaipėdos krašto. Parinkti ne plačiai paplitę dirbiniai, bet ypatingi daiktai, kuo aiškiau parodantys kuršių kultūros, kuri formavosi VI–VIII a. vietinio etnokultūrinio substrato bazėje, specifiką. Prie šios kultūros formavimosi prisidėjo ir kitos etninės grupės (V a.), matyti ir skandinaviška įtaka (VI a.)
Radiniai iš Lietuvos Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus baltų archeologijos skyriaus kolekcijoje
No full textVaršuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriuje yra maždaug 1200 radinių iš Lietuvos (įskaitant fragmentus) – papuošalų bei aprangos detalių, ginklų, darbo įrankių bei molinių puodų ir daugiau kaip 2900 keramikos fragmentų (žr. priedą). Radiniai kilę iš 43 vietovių – kapinynų, piliakalnių. Yra atsitiktinių radinių. Kai kurie radiniai nėra tiksliai lokalizuoti. Jie aprašyti kaip kilę iš Vilniaus regiono arba Žemaitijos. Taip pat yra radinių, kurių radavietė apibūdinama kaip “kažkur Lietuvoje” (žr. priedą, Nr. 44–62). Paplitimo žemėlapis (1 pav.) rodo objektų koncentraciją centrinėje bei Rytų Lietuvoje ir radinių pasiskirstymą Žemaitijoje.Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje esantys radiniai yra plataus laikotarpio – nuo ankstyvojo geležies amžiaus iki viduramžių bei naujųjų laikų, tačiau jų proporcijos yra skirtingos (2 pav.) – 50% medžiagos datuojama ankstyvaisiais viduramžiais, 40% – romėniškuoju bei tautų kraustymosi laikotarpiu, o 5% radinių priklauso ankstyvajam geležies amžiui. Kiti 5% nėra tiksliai datuoti.Lietuviškąjį Baltų archeologijos skyriaus rinkinį sudaro radiniai iš šių muziejų bei kolekcijų: Pramonės ir žemdirbystės muziejaus, Erazmo Majewskio muziejaus, Nacionalinio lenkų muziejaus Rapperswilyje (pvz., Henryko Bukowskio dovanos – 3 pav.), Varšuvos nacionalinio muziejaus, Tiškevičiaus kolekcijos, taip pat įvairios privačios dovanos (Moszynskio, Przezdzieckio ir kitų). Yra radinių ir iš kasinėjimų, vykdytų tarpukario laikotarpiu (Žvirbliai, Rokantiškės, Mėžionys, Sudota).Baltų archeologijos skyriaus lietuviškų radinių kolekcija apima kelis didesnius kapinynų kompleksus (Žvirbliai, Sudota, Mėžionys, Vilkiautinis – 4 pav., Pakalniškės – 5 pav., Rokantiškės) bei piliakalnius (Ludwiko Krzywickio kasinėjimai – žr. G. Iwanowskos straipsnį) ir nemažai pavienių atsitiktinių radinių. Didžioji dalis šios medžiagos buvo publikuota dabartiniais laikais, tarp septintojo–devintojo XX a. dešimtmečių, ir netgi jau XXI a. Šis straipsnis – gera proga paskelbti iki šiol nežinomą medžiagą iš mūsų kolekcijos (6–23 pav.).Apie 10% medžiagos turėtų būti paskelbta iš naujo (Kaniūkai, Vilkiautinis, Nevėžninkai). Šis darbas turėtų būti atliktas glaudžiai bendradarbiaujant su kolegomis iš Lietuvos, įtraukiant radinius, saugomus Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje ir kolekcijose Lietuvoje
Lietuvoje dirbusių archeologų mėgėjų archyvinė medžiaga Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje
No full textVaršuvos valstybinio archeologijos muziejaus dokumentacijos skyriuje saugoma Michalo Eustachy Brensztejno, Marijos Butrymównos, Wandalino Szukiewicziaus, Juliano Talko-Hrynciewicziaus ir Antonio Zaborskio archyvinė medžiaga.Didžiausią dokumentacijos dalį sudaro laiškai, kuriuos gavo Erazmas Majewskis (1858–1922). Jis buvo žymus Varšuvos pramonininkas, domėjosi entomologija, etnologija, archeologija, ekonomika ir sociologija, turėjo privatų archeologijos muziejų. 1899–1905 m. E. Majewskis buvo žurnalo Wisla vyriausiasis redaktorius, o 1899 m. pradėjo leisti žurnalą Światowit. Jo archyviniame palikime, saugomame Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje, yra įvairių autorių straipsnių rankraščių, archeologinių radinių piešinių, tyrinėtų vietų planų.Michalas Eustachy Brensztejnas (1874–1938) buvo savamokslis archeologas ir etnografas, kolekcininkas, Vilniaus universiteto bibliotekos tvarkytojas, Vilniaus mokslo draugijos muziejaus tvarkytojas. Su Lietuvos archeologine medžiaga susiję 5 M. E. Brensztejno laiškai, saugomi Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus dokumentacijos skyriuje. Šiame skyriuje taip pat saugomas M. E. Brenszlejno darbo apie Kauno gubernijos archeologinį inventorių rankraštis. Darbo įvade pateiktas Kauno gubernijos aprašymas: geografija, geologija ir hidrologija. Taip pat parengtas archeologinių vietų sąrašas, kuriame jos suklasifikuotos į akmens, bronzos ir geležies amžiaus. Šiame darbe Brensztejnas pristatė ir aprašė daugiau nei 900 archeologinių vietų, esančių Telšių, Raseinių, Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Ukmergės ir Zarasų apskrityse. Šio inventoriaus šaltiniai – publikacijos ir informacija iš viešų bei privačių kolekcijų. M. E. Brensztejno dokumentų rinkinyje yra ir radinių iš “Patumšalių kapų” fotografijų.Maria Butrymówna (?–?) – Jutkonių dvaro savininko duktė. Archeologė mėgėja ir etnografė. Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus dokumentacijos skyriuje saugoma jos vizitinė kortelė ir 8 laiškai E. Majewskiui, kuriuose pateikiama informacija apie jos kasinėjimus Nevėžininkuose ir radinius iš Jutkonių. Tame pačiame dokumentų rinkinyje yra M. Butrymównos kasinėjimų Pakalniškių pilkapyne aprašymas, kuris greičiausiai buvo skirtas E. Majewskiui.Wandalino Szukiewicziaus (1852–1919) archyvinį palikimą Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus dokumentacijos skyriuje sudaro 32 laiškai, kuriuose yra informacijos apie jo kasinėjimus Vilniaus gubernijos Lydos ir Trakų apskrityse. Smulkiausiai aprašyti Pamusių pilkapių tyrimai. Laiškuose rašoma apie jo bei Michalo Federowskio (1853–1923) archeologinių radinių kolekcijas. Dokumentų rinkinyje yra daug informacijos ir apie kitų šalių archeologinę medžiagą, Nočios, Pamusio, Eišiškių, Kašėtų archeologinių vietų planai, Merkio žemupio, Ūlos, Nočios upių regionų archeologiniai žemėlapiai.Juliano Talko-Hryncewicziaus (1850–1919) – medicinos daktaro – archyviniame palikime, saugomame Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus dokumentų skyriuje, yra penki jo ir penki jam rašyti laiškai, tačiau tiesioginės informacijos apie Lietuvos archeologinius objektus juose nėra.Antonio Zaborskio (1850–1906) palikimas Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje – tai korespondencija, pagal kurią galima spręsti, kad jis kolekcionavo archeologinius radinius ir kitokius daiktus iš Lietuvos bei Žemaitijos. A. Zaborskis ketino inicijuoti Nacionalinio muziejaus steigimą Vilniuje, kuriam planavo perduoti savo kolekciją. Su E. Majewskiu jis konsultavosi dėl archeologinių radinių ir jų konservavimo, nusiuntė savo tyrinėto Pašušvio kapinyno radinių piešinius, aprašymus ir fotografijas.Aptartieji dokumentai yra vertingas šaltinis archeologijos istorijai pažinti. Ypač vertingi yra neskelbti dokumentai, leidžiantys suvokti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios archeologijos mokslo raidą
Rytų Lietuvos pilkapių kultūros radiniai iš Smurgainių apylinkių pagal Silezijos archyvų medžiagą
No full textStraipsnyje autoriai pristato radinius iš Smurgainių ir Slabadėlės prie Smurgainių, priskiriamus Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šie daiktai pateko į žemutinės Silezijos muziejus Breslau (dab. Wrocław) ir Liegnitz (dab. Legnica). Kai kurie radiniai po Antrojo pasaulinio karo dingo, tačiau išliko archyvinė medžiaga, kuri šiame straipsnyje ir pristatoma
Archeologinė medžiaga iš buvusio Klaipėdos krašto H. Jankuhno archyviniame palikime
No full textHerberto Jankuhno (1905–1990) archyvinis palikimas, šiuo metu saugomas Archeologiniame krašto muziejuje Šlezvige, Vokietijoje (Archäologisches Landesmuseum in Schleswig), sudarytas daugiausia iš kartotekoje užfiksuotų ankstyvojo romėniškojo laikotarpio buvusios Rytų Prūsijos archeologinių radinių. Šią medžiagą H. Jankuhno rinko disertacijai (apginta 1932 m.), kuri buvo skirta Sembos priešistorei minėtu laikotarpiu. Rinkdamas medžiagą Prūsijos muziejuje Karaliaučiuje, H. Jankuhno kaupė duomenis ir apie buvusių Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės apskričių bei Kuršių nerijos radinius. Straipsnio autorė dėkoja Archeologinio krašto muziejaus Šlezvige direktoriui prof. C. von Carnap-Bornheimui už tai, kad buvo pakviesta dirbti į H. Jankuhno palikimo skelbimo projektą ir jai buvo patikėta lietuviškoji medžiaga.Straipsnyje trumpai pristatomas įvairiapusis H. Jankuhno kartotekos, apimančios buvusių lietuviškų Rytprūsių apskričių radinius, vertingumas. Iš šių 280 H. Jankuhno nupieštų ir aprašytų radinių 115 artefaktų yra kilę iš Barzdūnų kapinyno (Šilutės apylinkės). 1900 metais A. Bezzenbergeris piešiniuose paskelbė tik 15 Barzdūnų radinių. Mokslininkai savo publikacijoje aptarė tik apie 30 % radinių iš visų 280 nupieštų kartotekoje (neskaičiuojant A. Bezzenbergerio Barzdūnų publikacijos, bet turint omenyje vėliau literatūroje pasitaikiusius Barzdūnų radinių paminėjimus).Kartotekoje įamžinti radiniai buvo kilę iš literatūroje minėtų paminklų (daugiausia kapinynų), tačiau tų paminklų “turinys” dažnai buvo nežinomas būtent tiksliai, kokios senienos ten rastos, nenurodyta. H. Jankuhno surinkti duomenys suteikia radinių kontekstą. Pavyzdžiui, Vilkyčių kapinynas žinomas jau nuo XIX a. vidurio, tačiau literatūroje buvo paminėti tik pavieniai vėlyvojo tautų kraustymosi laikotarpio radiniai. H. Jankuhno kartotekoje užfiksuotos Almgreno 114, 61, 133 segės bei dvi apyrankės liudija apie mažai iki šiol pažinų B2–B2/C1 horizontą Vilkyčių kapinyne. Kitas pavyzdys yra Vilkyškių radiniai – Almgreno V grupės 1 serijos segė ir Almgreno 42 formos segė svarbūs ankstyvojo romėniškojo laikotarpio radiniai Nemuno žemupio srityje.H. Jankuhno duomenys padeda visiškai atkurti kapų kompleksus tokiuose tyrinėtuose kapinynuose kaip Barzdūnai. A. Bezzenbergerio publikacija (1900) nebuvo išsami, o vietoj paveikslėlių nurodomi analogai to meto archeologinėje literatūroje buvo netikslūs. Čia pateikiamu III kapo pavyzdžiu parodom as paskelbtų duomenų ir H. Jankuhno nupieštų radinių visumos skirtumas.H. Jankuhno nuosekliai kaupė duomenis ir apie pavienius atsitiktinius radinius, kaip apie tam tikrų formų paplitimo liudijimą. Turėdami jo duomenis galime, tarkim, papildyti Almgreno 72 segių paplitimo Rytiniame Pabaltijyje žemėlapį (be žinomos iš literatūros Palumpių segės, ir radiniai iš Macikų, Rambyno ir Ragainės). Kitas pavyzdys apyrankės profiliuotais galais, kurių variantai papildo formų raidos seką. Esama išskirtinių retų formų apyrankių, pavyzdžiui, vienas atsitiktinis apyrankės fragmentas iš Barzdūnų, panašus į B1 pabaigos–B2 pradžios radinį iš Paragaudžio XXVIII pilkapio. Įvijinė vaikiška apyrankė su užriestais galais iš Gudų kapinyno kapo atstovauja retai ankstyvojo romėniškojo laikotarpio formai, kuri lygintina su radiniais iš Jagminiškės. H. Jankuhno piešinyje užfiksuotas atsitiktinis radinys iš Aukštkiemių – II amžiaus romėniška segė – papildo importinių radinių, aptiktų Vakarų Lietuvoje, sąrašą.H. Jankuhno archyvas praplečia ankstyvojo romėniškojo laikotarpio duomenų bazę Lietuvoje. Pavyzdžiui, turėdami jo duomenis, galime į B2 periodo paminklų sąrašą įtraukti Mažius, Gudus, Obstainį, Rambyną, Vilkyškius, paankstinti Vilkyčių ir Pleškučių kapinynų datavimą.Aptariama kartoteka yra papildomas šaltinis rekonstruojant tokių kapinynų kaip Aukštkiemiai ar Anduliai medžiagą, kuri daugiau ar mažiau išliko po Antrojo pasaulinio karo muziejuose ar kituose archyviniuose šaltiniuose. Ch. Reich publikacijos rodo, kad H. Jankuhno Aukštkiemių radinių piešiniai gana gerai atspindi išlikusių originalų bruožus.H. Jankuhno, piešdamas ir aprašydamas radinius, trumpai pažymėdavo radimo aplinkybes, radėjo ar buvusio rinkinio savininko vardą. Šios trumpos nuorodos yra paskata giliau studijuoti archeologinių tyrinėjimų istoriją, pavyzdžiui, Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje veiklą kaupiant priešistorines senienas, jos narių E. Gisevijaus, B. T. Settegasto, E. Anckerio indėlį į mėgėjiškąją archeologiją.Neįkainojama H. Jankuhno kartotekos, kurios kopijos yra ir R. Grenzo archyviniame palikime (Šlezvigas), vertė yra ta, kad tai – vienas patikimiausių šaltinių, siekiant rekonstruoti Antrojo pasaulinio karo išblaškytus buvusios Rytų Prūsijos archeologijos rinkinius ir duomenis