Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
70 metų Lietuvos archeologijos baruose
Get PDFŠis ,,Archaeologia Lituana“ tomas yra skirtas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros 70 metų jubiliejui pažymėti. Archeologijos katedra buvo įkurta 1940 m. rugsėjį. Pastarieji septyniasdešimt metų Lietuvos istorijoje buvo ir labai sudėtingas, ir labai sunkus, ir labai įdomus laikotarpis. Tai paskutiniai pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos metai, sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas ir nacistinės Vokietijos okupacija, antroji sovietinė okupacija ir, pagaliau, 1990 m. kovo 11-ji. Taigi keitėsi valdžios ir okupantai, kito požiūris (dažnai – priverstinai) į Lietuvos istoriją. Archeologijos katedros darbuotojams įvairius politinius pasikeitimus ir sunkumus teko ,,pakelti ant savo pečių“, dirbant labai reikalingą Lietuvos istorijai darbą – tyrinėjant pačius seniausius jos paminklus, prikeliant, Maironio žodžiais, ne ,,vieną senelį iš kapų milžinų“. [...
Archeologija „su Lietuvos TSR istorijos katedros vėliava“
Get PDFThe development of archaeology in Soviet Lithuania has not yet received a more extensive study. Vilnius University (VU) was the only higher education institution that prepared archaeology specialists and it ceased to do so after the closing of the Archaeology and Ethnography Department in 1966. In 1973 Lithuanian SSR Department of History established an Archaeology-Museology speciality. Even with limited possibilities, 120 archaeologists-museologists graduated until the reopening of the Archaeology Department in 1990. During the archaeological fieldwork practise for students intended in the curriculum, the Lithuanian SSR Department of History used to organise scientific expeditions. Some were independent investigations; others were conducted with the Lithuanian SSR Institute of History of the Academy of Sciences. The focus was mainly on the Užnemunė hillforts and since 1972 on large feudal centres in Eastern Lithuania. Maišiagala and Narkūnai hillforts were excavated. In 1979 Kernavė archaeological site became the main VU archaeological research base. After ten years of VU excavation seasons, State Archaeology and History Reserve was founded in 1989, and in 2004 the Kernavė archaeological site was added to the UNESCO list of World Heritage Objects. Archaeology students that went on Kernavė expeditions were introduced to fieldwork methods and performed naturalscience and chemical-physical tests on archaeological material. Foreign students also participated in the Kernavė expeditions. From 1966 to 1990 few of the VU archaeologists (1 to 4 people were working) successfully defended one habilitation and one doctoral dissertation, published several important monographs and scientific articles, and actively participated in scientific conferences. It was only after the reestablishment of Independence in 1990 that it was possible to reopen the Archaeology Department in Vilnius University.Archeologijos mokslo raida sovietų Lietuvoje iki šiol nesusilaukė platesnės išsamios studijos. Daugiau informacijos apie šį laikotarpį teikia tik keli proginiai straipsniai, analizuojantys archeologijos mokslą universitete (Kulikauskas, 1981, p. 111–118; Luchtanas, 1999, p. 7–14) arba įvairių įvykių liudininkų prisiminimai (Kulikauskas, 2003). [...
Pavartyčių lobis
Get PDFIn der Veröffentlichung werden die Angaben über den Schatz, der 1983 im Dorf Pavartyčiai (Rayon Radviliškis) gefunden worden war – 5 halbrunde Silberbarren). Alle Silberbarren gerieten in private Sammlungen.Mehr Information gibt es über zwei Legierungen, die sich in der Kollektion von S. Žukauskas befinden (Abb. 1 und 2), obwohl es auch gelungen ist, mehr Information über die (Gewichts)Angaben der übriggebliebenen Legierungen des Schatzes zu sammeln (siehe Tabelle 1). Besonders selten ist die Legierung mit zwei Einkerbungen, dessen Gewicht nur 64,3 g beträgt.Der Schatz wird in die 2.Hälfte des 12.Jhs.–die 1. Hälfte des 14.Jhs. datiert. Er ergänzt unsere Kenntnisse über die Geldbarren.1983 metais Radviliškio rajone, Šeduvos seniūnijoje, Pavartyčių kaime statant lapių fermą, žemės kasimo darbų metu rasti penki sidabriniai pusapvalės lazdelės formos lydiniai. Prieš kelerius metus Stasiui Žukauskui pavyko iš radusiojo įsigyti du lydinius. [...
Lietuviški piniginiai sidabro lydiniai Kernavėje
Get PDFA fragment of the Lithuanian monetary elongated bar-shaped ingot was first found in Lithuania in 1983 during archaeological excavations at the Obeliai Lake (Ukmergė District), in the layer of cremation burials (Urbanavičius, 1988, p. 40, pav. 64:7). During the last decades Lithuanian monetary silver ingots as well as their counterfeits are increasingly more often found during excavations.Six fragments of ingots in the shape of a semicircular rod, including one fake, were found during excavations at Vilnius Lower Castle.One of these finds has been published (Remecas, 2006, p. 8, 46). The site of the Lower Castle of Sovereigns has also yielded a trilateral ingot, recovered in a hoard along with 63 early coins of the Grand Duchy of Lithuania (Remecas, 2005, p. 315).Three fragments of a semicircular, rod-shaped ingot, including one fake, made of tin and copper alloy with lead additives, were recovered in an old grave in the territory of Verkiai homestead (Vilnius City). These money ingots were found in the rich male burial 12, deposited in a leather pouch together with a fire-steel and a razor (Žukovskis, 2009, p. 176).From 1985 to 2008 Kernavė yielded 19 fragments of money ingots in the shape of a semicircular rod and a hoard, comprising four ingots of this type (see table 1). A further Lithuanian elongated bar and half an ingot of a triangular cross-section of undefined provenance are stored in the collections of Kernavė Museum. In 1985 a hoard including four Lithuanian elongated bar ingots was found on the hillfort of the Castle Hill. The hoard is dated to the end of summer 1365, the time when the Teutonic troops burnt down Kernavė and Maišiagala on their march to Vilnius (Luchtanas, 2000, p. 71). In 1991 a fragment of the Lithuanian elongated bar ingot was recovered at a pine forest close to the Neris River, beside two fireplaces dating to the 13th–14th centuries (Luchtanas, 1992, p. 28).During excavations at the Aukuras (Offering) Hill in 1993 four fragments of money ingots were recovered in the cultural layer of the 13th–14th centuries. One of these was found to be a fake of silver-plated copper alloy (Luchtanas, 1994, p. 52). During excavations at the 13th–14th century Kernavė-Kriveikiškės burial ground in 1994 a fragment of a Lithuanian elongated bar was found in the arable soil. This monetary ingot most likely comes from a disturbed burial.The largest number of elongated Lithuanian bars – a total of eight fragments – was recovered in 1998–2001, during excavations at a 14th century homestead in the upper town of Kernavė, 140 m east of the hillfort of Mindaugas’ Throne (Vaičiūnienė, 2000, p. 133; 2002, p. 41; 2002, p. 59). The investigated place of the homestead is situated in a ravine, into which finds and the cultural layer from the nearby upper locations drifted in the course of time. It therefore remains unclear whether the ingot fragments had been hidden or lost. In 2002 a fragment of what then was taken for a further monetary ingot was found in a field northeast of the Lizdeika Hill hillfort. In 2004 and 2008 investigations were carried out at the site of a homestead in the upper Kernavė town, located about 120 m north of the Castle Hill hillfort and 4 more fragments of Lithuanian ingots were recovered in the 14th century cultural layer (Vaičiūnienė, 2006, p. 52; Baltramiejūnaitė, 2009, p. 331–332).Analysis of the chemical structure of metal alloys found at Kernavė revealed that not all of them qualify as fragments of Lithuanian bar ingots. Alloy N-615, found in 1991 in a pine forest near the Neris River is a doubtless forgery of the Lithuanian elongated bar, made of copper alloy and replicating the shape of an authentic Lithuanian ingot, cracked along prior notches.The results of the chemical analysis of the small ingot N-604 found in the upper town of Kernavė showed that it was a tin alloy. Nevertheless, the shape of the find suggests that it is a forgery of a monetary ingot. As a matter of fact, the basic material of counterfeits recovered at Verkiai (Vilnius) and the Lower Vilnius Castle was also tin.The shape and measurements of one ingot found on the hillfort of Aukuras Hill (N-559/1) bear close resemblance to a fragment of the Lithuanian bar ingot, while chemical analysis revealed it to be a lead alloy, possibly used as melting metal. Ingot N-614 found close to Lizdeika hillfort in 2002, which turned out to be bronze, can most probably be treated as raw metal resource.As the analysis of metal alloys enabled to establish authentic Lithuanian bar ingots and their counterfeits, an effort was made to trace the weight system of cracked or hacked fragments and find out whether such a system existed at all. It is obvious, however, that no frequent recurrence of similar weights can be seen. It is most likely that a certain part of an ingot was simply snapped or hacked off depending on the weight needed at a particular transaction.The archaeological evidence from investigations at Kernavė demonstrate that Lithuanian bar ingots or their fragments were frequently used as means of payment among townsfolk and quite many of them had been misplaced. It is noteworthy that the smallest 7 fragments, with their weight ranging from 0.54 g to 1.53 g, are almost as heavy as the first types of Lithuanian coins and could therefore be certainly used for small-scale transactions.A further important feature is the obvious falsification of the Lithuanian bar ingots used by townsfolk as well as frequent silver alloys of low standard. It is very likely that at the end of the pre-coinage period production of money ingots became uncontrollable on the state level.A morphological analysis of fragments of Lithuanian bar ingots revealed that the majority of ingot pieces had been cracked along prior notches. In case of need, a smaller fragment was hacked off.Hence, the functional intention of notches on the Lithuanian bar ingots is the possibility to split the ingot into smaller fragments. Piniginiai lydiniai – tai vienas svarbiausių šaltinių, iliustruojančių prekybos pobūdį Lietuvos valstybėje iki pradedant kaldinti monetas. Tačiau tiek pusapvalės lazdelės formos lietuviškų ilgųjų (literatūroje vadinamų, kapomis, monetiniais lydiniais, grivinomis, rubliais), tiek kiek vėlyvesnių trikampio pjūvio lydinių dažniausiai būdavo aptinkama atsitiktinai, ne archeologinių tyrinėjimų metu. Lietuvos teritorijoje devintajame dešimtmetyje buvo žinomos dvidešimt keturios lietuviškų ilgųjų (Michelbertas, 1989, p. 31) ir aštuonios (viena abejotina) trikampio pjūvio lydinių radavietės (Duksa, 1981, p. 121–122). Pastarąjį dešimtmetį, ypač suaktyvėjus dažniausiai nelegalioms paieškoms naudojant metalo ieškiklius, piniginių lydinių ar jų fragmentų aptinkama kone kasmet. Informacijos apie šiuos radinius galima rasti interneto svetainėse, tačiau į mokslinę apyvartą ji įtraukiama labai retai. Kai kurie aptikti lydiniai pateko į muziejus. 2004–2005 m. Lietuvos banko muziejus nusipirko du pusapvalės lazdelės formos lydinius iš Kulautuvos (Kauno r.) lobio, du iš Kauno r. ? lobio ir devynis pusapvalės lazdelės formos lydinių fragmentus, rastus Kauno, Jonavos, Šakių rajonuose (Numizmatika, Nr. 6, p. 180, 182, 183, 1–2, 4–5 pav.). Tačiau paprastai tikslesnė šių radinių radavietė ir suradimo aplinkybės lieka neaiškios. Vieną pusapvalės formos lydinio fragmentą 2005 m. yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis muziejus. Šis fragmentas buvo atsitiktinai surastas Jakštaičių kaime (Kaišiadorių r.) (Numizmatika, Nr. 6, p. 200, 16 pav.). Dvylika pusapvalės lazdelės formos lydinių iš Upytės (Panevėžio r.) lobio 2005 m. įsigijo Trakų istorijos muziejus (Numizmatika, Nr. 6, p. 244, 2 pav.). 2002 m. Kalnelio k. (Joniškio r.) gyventojo sklype aptiktas pusapvalės lazdelės formos sidabro lydinys pateko į Joniškio istorijos ir kultūros muziejų (Vasiliauskas, 2005, p. 319). [...
Knyga apie privačią monetų kolekciją
Get PDFRec.: Stanislovas Sajauskas. Domininko Kaubrio lietuviškų pinigų kolekcija.Kaunas, 2010, p. 1–462
Vietos gyventojų indėlis į archeologinių tyrimų raidą Klaipėdos krašte iki antrojo pasaulinio karo
No full textArcheologinių tyrimų istorija Rytprūsiuose sulaukė ir, matyt, dar sulauks nemažai įvairių šalių mokslininkų dėmesio. Pastarajame dešimtmetyje Berlyne ir Kaliningrade aptikus kai kuriuos Karaliaučiaus “Prussia-Museum” archeologinius eksponatus ir mokslui sugrąžinus dalį šio muziejaus bei kitų institucijų dokumentacijos, pasirodė ne vienas mokslinis straipsnis, kuriame vėl grįžta prie Rytprūsių archeologijos istorijos iki 1945 m., o jos pagrindiniu subjektu nuo XIX a. vidurio dažniausiai įvardijama Prūsijos senovės draugija (Altertumsgesellschaft Prussia) ir “Prussia-Museum”. Bendriausias istoriografijoje įtvirtintas archeologinių tyrimų istorijos Rytprūsiuose modelis yra toks:iki XIX a. – kolekcininkų laikotarpis;XIX a. pr.–1918 m. – neprofesionalių archeologų ir mokslinių draugijų veiklos laikotarpis, kuriame svarbiausias vaidmuo skiriamas Gamtos ir visuomenės mokslų draugijai (Physikalische-ökonomische Gesellschaft), jau minėtai “Altertumsgesellschaft Prussia” ir jų muziejų veiklai.1918–1945 m. – apibendrinamųjų proistorės tyrimų darbų laikotarpis.Nors toks Rytprūsių archeologijos mokslo raidos periodizavimas iš principo priimtinas, turi vieną trūkumą. Periodizuojant XIX a. vidurio–XX a. pradžios archeologinius tyrimus pagal institucijų veiklą, neįvertinamas vienas labai svarbus veiksnys – vietos gyventojų indėlis. Nesant įstatymais įteisintų (paveldosauginių) normų, bent jau Rytprūsiuose, iki Antrojo pasaulinio karo archeologiniais tyrimais užsiėmė nemažai privačių asmenų. Jie pateikė daug medžiagos. Jai patekus į muziejus, buvo įmanoma sukurti chronologines senienų schemas, šių žmonių surinktos žinios buvo pagrindinis informacijos apie archeologinius objektus, kuriuose vėliau vykdyti tyrinėjimai, šaltinis. Taigi, archeologijos raida priklausė ne tik nuo mokslinių draugijų veiklos, bet ir nuo vietos savamokslių archeologų (kraštotyrininkų).Straipsnyje pateikiama archeologinių tyrinėjimų Klaipėdos krašte periodizacija atsižvelgiant į vietos gyventojų indėlį. Regiono archeologiniai tyrimai skirstomi į šiuos laikotarpius:laikotarpis iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai daugiausia dėmesio kreipta į regione randamas romėniškas monetas ir piliakalnius;XIX a. ketvirtasi—aštuntasis dešimtmečiai, kai Klaipėdos krašte atsiranda senienų vietinių kolekcininkų, jų kolekcijos uždaros ir mokslinei visuomenei beveik neprieinamos. Ryškiausiai šį etapą reprezentuojanti asmenybė Tilžės mokytojas Eduardas Gisevius.XIX a. devintasis dešimtmetis–1918 m. – vietos inteligentijos archeologinių senienų mokslinės vertės sampratos susiformavimo, vietinių kraštotyrininkų ir Karaliaučiaus mokslinių draugijų veikos laikotarpis. Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Klaipėdos krašte, kurių rezultatai skelbti spaudoje, vykdyti 1878 m. Šlažių pilkapyne (vadovas Karalienės Luizės gimnazijos Klaipėdoje direktorius Grosse). Nors skelbiant archeologinių tyrimų rezultatus, be abejo, ryškiausias vaidmuo tenka Otto Tischleriui ir Adalbertui Bezzenbergeriui, ši veikla nebūtų buvusi sėkminga be vietos kraštotyrininkų, kurie daug prisidėjo ne tik prie archeologinių objektų suradimo suteikė informaciją apie juos muziejams, – bet ir prie šių objektų tyrimų (W. Frentzelio Beyme’s, E. Anckerio ir H. Scheu pavyzdžiai). Laikotarpis svarbus ir tuo, kad jo pabaigoje Šilutės dvare įkurtas pirmas Klaipėdos krašte visuomenei prieinamas muziejus.1923–1945 m. laikotarpis, kuris dalytinas į du trumpesnius:1923–1934 m., kai Klaipėdos krašto inteligentijos pastangomis buvo sukurta Krašto muziejaus Klaipėdoje draugija, turėjusi potencialą tapti Rytprūsių mokslinių draugijų modelio institucija. Draugijos pastangomis 1931 m. Klaipėdoje atidarytas Krašto muziejus.1934–1939 m. Klaipėdoje veikęs Krašto muziejus lieka vietinės reikšmės įstaiga, Karaliaučiaus universitetas tampa Klaipėdos krašto proistorės studijų centru
Archeologiniai radiniai iš šiandieninės Lietuvos Prussia kolekcijoje Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne
No full textPrieš Antrąjį pasaulinį karą pati svarbiausia Rytų Prūsijos archeologinė kolekcija Vokietijoje buvo Karaliaučiaus Prussia-Museum, vėliau – Krašto proistorės valdyboje (Landesamt for Vorgeschichte). Per karą kolekcija buvo išsklaidyta ir smarkiai nukentėjo. Daugiau nei 40 metų nežinota, kur ji yra. Šiandien didžioji kolekcijos ir archyvo dalis saugoma Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne (Museum for Vor- und Frühgeschichte, Staatliche Museen zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz) (Reich, 2003; Reich, 2004; Reich, 2005; Reich, Menghin, 2008).Straipsnyje pateikiami pagrindiniai duomenys apie Prussia kolekcijoje Berlyne saugomus radinius iš šiandieninės Lietuvos teritorijos ir su jais susijusią dokumentaciją. Medžiagos, rastos Klaipėdos krašte, kilmė – Gamtos ir visuomenės mokslų draugijos (Physikalisch-ökonimischen Gesellschaft) ir Prūsijos senovės draugijos (Altertumsgesellschaft Prussia) kasinėjimai. Šiandien Rytų Prūsijos radiniams taikomą chronologinę schemą sukūrė du žymūs šių draugijų nariai, kasinėję Klaipėdos krašte. Otto Tischleris (1834–1891) – labiausiai pripažinta Gamtos ir visuomenės mokslų draugijos asmenybė sukūrė šios schemos pagrindą. Adalbertas Bezzenbergeris, vadovavęs Prūsijos senovės draugijai nuo 1891 iki 1916 m., šią schemą patobulino.Berlyno Prūsijos kolekcijoje yra archeologinių radinių iš 25-ių Klaipėdos krašto vietovių. Akmens amžiaus radinių, daugiausia akmeninių kirvių, yra iš 17-os vietovių. Romėniškojo laikotarpio radinių yra iš dviejų vietovių, tautų kraustymosi laikotarpio – iš trijų, vikingų laikotarpio – iš dviejų ir viduramžių – taip pat iš dviejų vietovių (1 pav.). Iš 14-os Klaipėdos krašto vietovių Berlyne šiandien saugoma tik po vieną radinį (2 pav.). Iš šešių vietovių yra po du ar tris radinius, o iš keturių vietovių yra nuo keturių iki dešimties radinių. Daug radinių išlikę iš dviejų kapinynų: Ramučių (Ramutten) ir Aukštkiemių (Oberhof), esančių dabartiniame Klaipėdos rajone. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad Prussia Museum archeologinė kolekcija buvo išsklaidyta ir labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo.Į mūsų muziejų patekusi archyvinė dokumentacija, kaip ir radiniai, buvo smarkiai nuniokota. Originali archyvinės medžiagos saugojimo tvarka buvo visiškai sunaikinta. Apie 50 000 lapų buvo užteršti purvu, sugadinti rašalu ir rūgštimis bei pažeisti mechaniškai. Daugelio lapų buvo išlikę tik fragmentai. Nuo 2000 m. archyviniai dokumentai pradėti perrūšiuoti ir perstruktūruoti. Sudaryta 2900 bylų, iš jų 2473 vadinamosios vietovių bylos (Ortsakten), kuriose saugoma dokumentacija apie archeologines vietas. Kitą dalį sudaro vadinamasis piliakalnių archyvas (Burgwallarchiv), 8500 etikečių ir keletas kartotekų, kuriose yra 4600 kortelių. Žymiausia jų yra segių ir radaviečių kartoteka, sudaryta Kurto Voigtmanno, Otto Tischlerio archyvas bei Heinricho Kemke’es ir Kurto Viogtmanno archyvinė medžiaga. Nuotraukų kolekcijoje yra apie 1800 stiklo negatyvų ir nuotraukų.Sudarytos 63-ų vietų, esančių dabartinėje Lietuvoje, bylos. Dauguma jų, t.y. 57-ios, yra iš vieno-keturių lapų. Keturiose bylose yra nuo penkių iki devynių lapų ir tik dviejose daugiau nei dešimt lapų. Paminėtinos Šernų (Schernen, Kr. Memel) kapinyno byla, kurioje yra devyni lapai ir kasinėjimų dienoraštis, bei Aukštkiemių (Oberhof, Kr. Memel) byla. Pastaroji yra vienintelė išsami byla, šiandien sudaryta iš 11 tomų, kuriuose yra Otto Tishlerio tyrinėtų kapų aprašymai, kapų ir kapinyno planai, radinių sąrašai ir susirašinėjimo medžiaga.Piliakalnių archyvas (Burgwallarchiv) – tai vadinamoji Guise’o kartoteka (Guise-Zettel). Ją sudaro istorinių vietų eskizai ir aprašymai, miestų, pilių bei piliakalnių planai ir vaizdai. Juos 1826–1828 m. sudarė Prūsijos leitenantas Johannas Michaelis Guise’as (Malliaris, 2003). Berlyno Prussia archyve išlikusios 293 Guise’o kortelės, 38 iš jų susijusios su 27-iomis Lietuvos vietovėmis (4 pav.).Kita svarbi Prussia archyvo dalis – tai inventoriaus kortelės (radinių etiketės) (11 pav.). Be vietovės ir kapo numerio, ant jų užrašytas inventoriaus numeris, daugeliu atvejų kartu su labai trumpu objekto aprašymu.Straipsnyje, siekiant sudaryti bendrą vaizdą. kaip atrodo archyvinė dokumentacija ir radiniai, aptarta keturių archeologinių vietų: Vėžaičių (Šilutės r.) (buv. Weszeiten, Kr. Heydekrug), Vilkyčių (Šilutės r.) (buv. Wilkieten, Kr. Memel) ir dviejų didelių kapinynų Ramučių (Klaipėdos r.) (Ramutten, Kr. Memel) bei Aukštkiemių (Klaipėdos r.) (Oberhof, Kr. Memel), medžiaga. Pastarasis pavyzdys yra išskirtinis dėl išlikusios medžiagos – dokumentacijos bei radinių – gausumo ir todėl bus pirmas kapinynas, kurio inventorių galima rekonstruoti. Ateityje bus išleistas visos medžiagos katalogas. Jis taps išsamios analizės pagrindu
