Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Segė iš Lattenwalde’s. A67-68 tipo segės vakarų baltų kultūrinėje srityje
No full textEiner der interessantesten Funde, der in der Dissertation von Marta Schmiedehelm (aus dem Jahr 1943) erwähnt wurde, ist eine Fibel aus Lattenwalde. Der Fund wurde von der Bearbeiterin in die Liste der kräftig profilierten Fibeln mit Stützplatte aufgenommen: „Lattenwalde auf der Kurischen Nehrung (Pr.-M. Sammlung Gisevius p. I Nr. e 3, ebenfalls ein Einzelfund). Der Nadelhalter dieser Fibel ist abgebrochen und seine Form lässt sich nicht mehr feststellen“ (Schmiedehelm, 1943, S. 96). [...]Vienas įdomiausių radinių, paminėtų pirmojoje Martos Schmiedehelm disertacijoje, yra segė iš Lattenwalde’s. Šią segę tyrinėtoja skiria labai profiliuotoms segėms su atramine plokštele (Schmiedehelm, 1943, S. 96). Segė, anot M. Schmiedehelm, buvo iš Eduardo Gisevijaus – garsaus Tilžės kolekcininko – rinkinio (Tamulynas, 2009, p. 9–11). Segės radimo aplinkybės tiksliau nežinomos. Emilis Hollack (1908, S. 81–82) užsimena apie ankstyvojo romėniškojo laikotarpio kapinyną, nedaug vėlesnį arba vienalaikį su Lattenwalde’s segės deponavimo laiku. Galbūt tai ir buvo kapinynas, kuriame ši segė buvo užkasta. Ją reikia sieti su vadinamąja Dollkeimo-Kovrovo arba Sembos-Notangos kultūra. M. Schmiedehelm kartotekoje yra Lattenwalde’s segės eskizas. Segę piešė ir H. Jankuhnas. Jo iliustracija yra patikimesnė (1 pav.). Šie piešiniai rodo, kad buvo išlikusi tik segės viršutinė dalis, o kojelė ir užkaba yra susilydžiusios. Vis dėlto tai yra neabejotinai Almgreno IV grupės A 67-68 tipo labai profiliuota segė. Negalint segės konkrečiau skirti vienam arba kitam tipui, reikia apžvelgti abu. A 67-68 tipų segėms, rastoms europiniame Barbaricume, skirta nemažai dėmesio. Segių yra gana daug. Kur kas mažiau duomenų turima apie šių tipų seges vakarų baltų kultūrinėje srityje (plg. Stadie, 1919, S. 397, Abb. 175; Almgren, 1923, S. 156; Nowakowski, 2007, s. 22–23; Mą-czyńska, 2001, S. 168, 173). M. Schmiedehelm 1943 m. disertacijoje šių tipų segių sąraše mini devynias seges iš Mozūrų paežeryno regiono (plg. Katalog, 2 pav.). Šią informaciją galima patikrinti, remiantis kitais archyviniais šaltiniais. Tyrinėtoja pamini segę iš Zydroj Nowy, kapo Nr. 2. Kadangi kartotekoje išlikęs piešinys (3 pav.), galima šią segę sieti su Jezerine tipo segėmis ir išbraukti iš A67-68 tipo segių sąrašo. Du pastarųjų segių radiniai žinomi iš naujų P. Iwanickio tyrinėjimų Lisy vietovėje, taip pat iš Geldapės apylinkių. Pasak M. Schmiedehelm, iš Sembos teritorijos buvo žinomos dvi segės: iš Dollkeimo (2:11 pav.) ir aptariamoji iš Lattenwalde’s (1 pav.). Dar vienas radinys žinomas iš Lietuvos, iš Adakavo (2:1 pav.). Taigi iš viso vakarų baltų kultūros regione žinoma 14 segių. Stiliaus požiūriu ankstyviausias radinys yra Adakavo segė (2:1 pav.), skiriama A67 tipui, ir, pasak Stefano De-metzo, datuojama Augusto ir Tiberijaus laikotarpiu, o tai atitinka B1a periodą (Demetz, 1998, S. 140–143; 1999, S. 128, Taf. 35:1, 2). Visos likusios segės, sprendžiant iš archyvinių piešinių, yra tvirtos konstrukcijos, turi suplokštintą galvutę. Jas galima sieti su A67b arba A68 tipais. Šios segės Romos imperijoje pasirodė Tiberijaus valdymo laikotarpiu ir aptinkamos kartu su Klaudijaus ir Flavijų monetomis (Demetz, 1998, S. 143–144; 1999, S. 195). Wielbarko ir Przeworsko kultūrose segės datuojamos B1b periodu (Dąbrowska, 2003, s. 157). Segės yra vienos iš gausesnių, ankstyviausiai datuojamų radinių. Jeigu remtumės tik Mozūrų radiniais, tai šių segių chronologijai patikslinti duomenų nėra. Priešingai, A67-68 tipų segės, kaip importiniai daiktai, buvo ir yra laikomos chronologijos rodikliais. Dėl to tenka rinktis Vidurio Europos Barbaricumo chronologiją – B1b–c periodą. Vakarų baltų srityje A67-68 tipo segės daugiausia žinomos Bogaczewo kultūros paminkluose – Mozūrų paežeryno regione (1 žemėl.). Žiūrint į šių daiktų paplitimą matyti, kad segių aptikta palei liniją, einančią iš pietvakarių į šiaurės rytus, o tai leidžia teigti, jog jų patekimo į Mozūrus tarpininkai turėjo būti Przeworsko kultūros žmonės. Minėta A67-68 tipo segių paplitimo linija veda į šiandienės Geldapės apylinkes. Čia pačioje mūsų eros pradžioje tikriausiai ėjo kelias, jungiantis Mozūrus su nadruvių sritimi ir toliau su Nemuno žemupio sritimi. Iš nadruvių srities pagal Prieglių tikriausiai buvo galima buvo patekti į Sembos pusiasalį. Kalbant apie seges iš Sembos ir Lietuvos, negalima atmesti galimybės, jog tai yra Wielbarko kultūros įtaka, nors labiausiai gundanti hipotezė yra apie Bogaczewo kultūros tarpininkavimą. Įdomu, kad Lietuvoje, be Adakavo segės, nėra kitų aptariamo tipo segių radinių, tačiau yra panašiai datuojamų A69 tipo segių ir vadinamųjų Flügelfibeln, kurių daugiausia rasta Noricume ir Panonijoje (Michelbertas, 1992, p. 280–281, Abb. 1; 2001). Pastarųjų tipų segės Mozūrų paežeryne nežinomos. Galbūt tai lėmė skirtinga Lietuvos ir Mozūrų radinių kilmė. A69 ir sparninės segės, rastos Lietuvoje, Latvijoje ir Semboje, yra neabejotinai importuotos iš Romos imperijos (Michelbertas, 2001). O štai A67b-68 tipų segės, aptiktos Mozūrų srityje, tikriausiai buvo gamintos barbarų meistrų. A67b-68 tipo segių radinius (1 žemėl.) galima palyginti su Jezerine’o tipo segių paplitimu (Nowakowski, 2009, S. 111–112, Abb. 5). Pastarosios segės yra keliomis dešimtimis metų ankstyvesnės (2 žemėl.). W. Nowakowskis dėl Jezerine’o tipo segių paplitimo iškėlė mintį apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaką, vedančią iš šiaurinių imperijos provincijų galbūt link Gotlando (Nowakowski, 1996 b; 2009). Galima pabrėžti, kad tuo pačiu laikotarpiu kaip Jezerine’o tipo seges, reikia datuoti A67 tipo segę iš Adakavo, kuri į dabartinę Lietuvos teritoriją greičiausiai pateko minėta Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaka. A67b-68 tipo segių paplitimo žemėlapio vaizdas yra kitoks – matyti radinių Mozūruose ir labiau į šiaurę esančiose srityse. Radinių nebuvimą Nemuno žemupyje kompensuoja du radiniai šiaurinėje Sembos dalyje ir, būtent, Lattenwalde’ėje. A67b–68 tipo segių paplitimo žemėlapis kalba apie žmonių aktyvumą I amžiaus antrojoje pusėje. Toks vaizdas yra prieš paplintant prūsų serijos akinėms segėms (plg. Nowakowski, 1996 a, Anhang B, Karte 3) ir šiek tiek vėlesnis, paplitus Jezerine’o tipo segėms, kurių nerasta Semboje. Tai yra vadinamasis Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas, paliudytas šio kapinyno medžiagos ir radinių Kuršių nerijoje. Žiūrint į to laikotarpio ar šiek tiek vėlesnį pagrindinės akinių segių serijos paplitimo horizontą, matyti, kad Semboje yra jau daugiau radinių, tačiau jie visi koncentruojasi šiauriniame pakraštyje netoli Dollkeimo vietovės. Mozūrų radiniai paplitę kaip ir A67-68 tipo segės (plg. Nowakowski, 1995, s. 27) (3 žemėl.). Primenant karo metu dingusias seges iš Lattenwalde’s ir Dollkeimo, galima kalbėti ne tik apie naujų A67b–68 tipo segių mokslinėje apyvartoje pasirodymą. Svarbu tai, kad galima liudyti žmonių aktyvumą šiame regione jau pačiame ankstyviausiame Sembos romėniškojo laikotarpio kultūros formavimosi etape (Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas). Turint omenyje minėtų segių radinius galima teigti, kad šios kultūros pradžia buvo būtent Dollkeimo apylinkėse ir susijusi su patogaus išėjimo į jūrą iš Kuršių įlankos kontrole. Galima kalbėti ir apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšakos pabaigą. Su šia atšaka galbūt galima sieti tik seges A67b. Stilistiniu požiūriu jos yra ankstyvesnės už A68 tipo seges. Tačiau radiniai neleidžia teigti, jog A67b tipo segės, aptiktos Mozūruose, priklauso ankstyvesniam chronologiniam laikotarpiui. Dėl to A67b ir A68 tipai aptarti kartu. Pradedant šių segių chronologiniu horizontu, galima kalbėti apie Mozūrų–Sembos kelio variantą, kuriuo tikriausiai buvo gabenamas gintaras į Romos imperiją
Kaupo kapinyno baltiškoji dalis
No full textКомплекс памятников археологии, включающий ряд селищ, открытое торгово-ремесленное поселение и связанный с ним курганно-грунтовой могильник, а также не менее двух грунтовых могильников V и XI вв. (Kulakov, 2005, S. 55), расположен в северной части полуострова Самбия, в 3 км к югу от центра г. Зеленоградска, на северной окраине пос. Моховое (ehem. Wiskiauten, широта: 54.9238889°, долгота: 20.4805556°), в урочище Кауп (рис. 1). В небольшом лесу, носящем историческое название «Кауп», в центре возвышенности, достигающей от уровня вод Балтийского моря 11 м, находится курганно-грунтовой могильник. Этот самый известный в исторической Пруссии памятник археологии был открыт премьер-лейтенантом Вульффом (3 августа 1865 г.). (Wulff, 1865. S. 641–646), обратившим внимание на находки из разрушенных грунтовых могил в восточной части леса (уроч. Kleine Kaup). Это разделение на два лесных урочища Grosse и Kleine Кауп, между которыми пролегла дорога Wosegau/Mülsen, ввёл в 1932 г. Карл Энгель. [...]Archeologijos paminklų kompleksas, kurį sudaro kelios atviros gyvenvietės, prekybos ir amatų gyvenvietė ir su ja susijęs pilkapynas-plokštinis kapinynas, taip pat du V ir XI a. plokštiniai kapinynai, yra Sembos pusiasalio šiaurinėje dalyje, 3 km nuo Zelenogradsko miesto centro, Mochovoje (buv. Wiskiauten) gyvenvietės šiaurinėje pusėje, Kaupo vietovėje. Nedideliame miške istoriniu pavadinimu ,,Kaup“, centre aukštumos, esančios per 11 m virš Baltijos jūros lygio, yra pilkapynas-plokštinis kapinynas. Šis istorinėje Prūsijoje žinomiausias archeologijos paminklas buvo surastas premjerleitenanto Wulffo 1865 m. rugpjūčio 3 d. Jis atkreipė dėmesį į suardytų kapų radinius rytinėje Kleine Kaup miško dalyje. Ilgamečiai pilkapyno Grosse Kaup ir plokštinio kapinyno Kleine Kaup tyrimai leido iškelti hipotezę, kad pilkapiuose buvo laidojami skandinavų kariai ir pirkliai, plokštiniuose kapuose – jų ainiai, asimiliuoti prūsų. 1930 m. pilkapyje (T. Ibsen mano – plokštiniame kape) K151b buvo aptiktas pirmasis vakarų baltų kilmės radinys. Griautinio kapo įkapės buvo šios: J.P.O tipo kalavijas su įspaudu ant geležtės, du juostiniai ietigaliai, bronzinė lankinė kuršiška segė, bronzinė pasaginė Carlsson FAC:S potipio segė, peilis. Kalavijo rankenos skersinis ir buoželė padengti sidabro plokštele, kurioje iškaltas ornamentas su supinto kryžiaus ir kitomis Ellinge stiliaus figūromis. Sprendžiant pagal įkapes, kapas priklauso vyrui, kariui. Kapo chronologija – IX a. antroji pusė–X a. 1937 m. O. Kleemannas ištyrė pilkapį K145, kuriame, be vyro griaučių, po storu akmenų grindiniu buvo aptikti dviejų arklių išlenktais ir sulaužytais kaklais griaučiai. Pagal pasaginės segės su užsuktais galais fragmentą pilkapis K145 datuojamas X–XI a. pradžia. Palaidotų arklių padėtis (guldyti ant pilvo palenkus kojas ir sulaužius kaklus) leidžia jų kapus skirti prūsiškajai laidojimo formai. Taigi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jau buvo gauta duomenų apie Grosse Kaup pilkapyne laidotus vakarų baltų kultūrinės-etninės grupės žmones vikingų laikotarpio viduryje. Nuo 2009 m. plokštinis kapinynas Kleine Kaup pradėtas tirti planingai. Šio kapinyno pietinėje dalyje buvo iškastos 4–6 perkasos, kurių bendras plotas 66,5 m2, surasti 22 griautiniai kapai. Visi kapai aptikti perdegusios žemės (Brand-schicht) sluoksnyje. Pagrindinis Kleine Kaup kapinyno laidosenos elementas – dviejų aukštų palaidojimas su žmogaus degintinio kapo likučiais, atneštais iš kitur ir subertais į viršutinį aukštą, virš dviejų arklių griaučių. Šie laidosenos bruožai leidžia žmones, laidojusius savo mirusiuosius 2009–2010 m. ištirtame kapinyno plote, skirti vikingų laikotarpio vidurio ir pabaigos periodo prūsų archeologinei kultūrai. Tačiau ištirta Kleine Kaup kapinyno dalis turi ir kitokių nei prūsų klasikinių laidojimo paminklų bruožų: 1. Miškingos kalvos viršūnėje esantis plokštinis Kaupo kapinynas (ne mažesnio kaip 36 × 36 m dydžio) yra apsuptas pilkapių. Jau pačioje pilkapyno naudojimo pradžioje jo aukščiausioje vietoje buvo paliktas plotas plokštiniams kapams.2. Žemės sluoksnį tirtoje kapinyno dalyje skiria du perdegusios žemės tarpusluoksniai. Jų kilmė – antropogeniška, tai būsimo kapinyno ploto kultinio valymo akcijos padariniai, atidengti 4 perkasoje.3. Retais atvejais apatinių aukštų borteliai turi nestorą apdegusios žemės sluoksnelį. Tai apeigų su ugnimi laidotuvių metu pėdsakai. Tačiau tai negali būti W. Wróblewskio klaidingos teorijos apie ,,naują“ prūsų laidojimo formą Kleine Kaup kapinyne – Aschenplatz – patvirtinimas.4. Stebina Kleine Kaup kapinyno kapų įkapių gausa ir įvairumas. Tarp jų yra įvairių geležinių įrankių (grąžtų, raižiklių, kaltų), gausu kaulinių antdėklų su unikaliu raižytu ornamentu (kapai K32, K39a), vokiškų monetų (kapai K39a, K49), aptiktas bronzinis ornamentuotas su lotyniškais įrašais diskas (kapas K44) ir kt.5. Kiekviename kape ne tik dviejų arklių griaučių (tai nebūdinga prūsų laidosenai), bet ir retsykiais medžioklinio šuns skeleto buvimas
Vilniaus universiteto Archeologijos katedros jubiliejus
Get PDFVilniaus universiteto Archeologijos katedra savo veiklą pradėjo 1940 metų rudenį, kai Etnikos katedra buvo padalyta į atskiras Etnologijos ir Archeologijos katedras. 2010 metais buvo paminėtas Archeologijos katedros 70-ies metų jubiliejus. Šiai progai pažymėti buvo numatyta parengti katedros leidinių ir nuotraukų parodą, išleisti straipsnių rinkinį, organizuoti šeštąją tarptautinę mokslinę konferenciją „Jono Puzino skaitymai“ ir sukurti katedros veiklą apžvelgiantį filmą. Jubiliejui taip pat buvo numatyta skirti periodinio katedros leidinio „Archaeologia Lituana“ 11 tomą. Organizuojamus renginius ir leidinius parėmė Vilniaus universitetas, Kultūros rėmimo fondas ir Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondas. [...]Vilniaus universiteto Archeologijos katedra savo veiklą pradėjo 1940 metų rudenį, kai Etnikos katedra buvo padalyta į atskiras Etnologijos ir Archeologijos katedras. 2010 metais buvo paminėtas Archeologijos katedros 70-ies metų jubiliejus. Šiai progai pažymėti buvo numatyta parengti katedros leidinių ir nuotraukų parodą, išleisti straipsnių rinkinį, organizuoti šeštąją tarptautinę mokslinę konferenciją „Jono Puzino skaitymai“ ir sukurti katedros veiklą apžvelgiantį filmą. Jubiliejui taip pat buvo numatyta skirti periodinio katedros leidinio „Archaeologia Lituana“ 11 tomą. Organizuojamus renginius ir leidinius parėmė Vilniaus universitetas, Kultūros rėmimo fondas ir Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondas. [...
Baltų archeologijos ir istorijos tyrinėtojas. Evaldui Mugurevičiui – 80. Ēvaldam Mugurēvičam – 80
Get PDFŠ. m. balandžio 6 d. Latvijos mokslų akademijos akademikui, profesoriui, habilituotam daktarui Evaldui Mugurevičiui (Ēvalds Mugurēvičs) sukako 80 metų. [...
Издание по археологии прусских древностей
Get PDFRec.: Скворцов К. Е., Могильник Митино V–XIV вв. (Калининградская область). По результатам исследований 2008 г., части I и II. Материалы охранныхархеологическихисследований, том 15. Москва, 2010, Издательство ОАО «Тверская областная типография», 302 и 806 с., илл., 400 экз.Rec.: Скворцов К. Е., Могильник Митино V–XIV вв. (Калининградская область). По результатам исследований 2008 г., части I и II. Материалы охранныхархеологическихисследований, том 15. Москва, 2010, Издательство ОАО «Тверская областная типография», 302 и 806 с., илл., 400 экз
Gintaro kelias Lenkijoje. Tyrimų būklė ir perspektyvos
No full textThe study of what is known as the Amber Road has a long tradition in Poland and few others countries, as Lithuania. It seems that this concept is now well-rooted in Polish literature, not only archaeological and historical, but also in works of fiction, one may say, in culture at large. Obviously, at times, its popular perception is quite far removed from scientific findings nevertheless, in the archaeology of the Barbaricum it will continue as one of the leading subjects of research. [...]Vadinamojo Gintaro kelio tyrimai Lenkijoje turi senas tradicijas. Šio kelio supratimas yra įsitvirtinęs lenkiškoje literatūroje (ne tik archeologinėje ir istorinėje), taip pat bendroje kultūroje. Kartais šis supratimas yra gerokai nutolęs nuo mokslo teiginių. Gintaro kelio Barbaricumo archeologijos tyrimai dar ilgai bus viena svarbiausių krypčių. Be abejo, Gintaro kelio tyrinėjimams didžiulę įtaką padarė J. Wielowiejskis. Jo svarbių romėniškajam laikotarpiui veikalų serija turėjo įtakos naujausiems prekybos ryšių tarp Romos imperijos ir barbarų genčių tyrinėjimams. Čia galima paminėti ne tik jo publikacijas, skirtas betarpiškai keliui, bet ir darbus, nagrinėjančius atskiras romėniškojo importo rūšis, romanizacijos problemas. Po prof. J. Wielowiejskio darbų paskelbta kitų archeologų ir istorikų publikacijų, taikant jo metodiką. Pirmiausia reikia sutelkti dėmesį į Gintaro kelio funkcionavimą Romos imperijos laikais ir pareikšti keletą pastabų dėl tolesnių tyrimų perspektyvos. 1980 m. išleistoje knygoje J. Wielowiejskis smulkiai aprašė savo Gintaro kelio viziją, kuri buvo susijusi su tiksliu šio kelio trasos nustatymu. Romos imperijos teritorijoje trasą buvo galima nustatyti lengvai, žinant kelių kryptis, nors ir netyrinėtas archeologiniais metodais, bet pagal architektūrinius elementus, matomus šiandieniniame landšafte. Dėl to Gintaro kelio atkarpa nuo Akvilėjos iki limeso, įskaitant ir jos atšakas, nekelia jokių abejonių. Sunkiau kalbėti apie barbarų gyventas sritis į šiaurę nuo Dunojaus. Čia Gintaro kelio trasa turi būti fiksuojama remiantis kitais radiniais ar prielaidomis. Pirmiausia būtina paminėti nuodugnią gyvenviečių tinklo analizę. Ši, savo ruožtu, turi remtis romėniškojo importo daiktų paplitimu. Tolią analizę ir padarė J. Wielowiejskis 1980 m. išleistame darbe. Ji buvo paremta ir ankstesnėmis romėniškų monetų paplitimo į šiaurę nuo Sudetų ir Karpatų studijomis. Apskritai teiginiai sutapo su ankstesnių tyrinėtojų (pvz., H. J. Eggerso) paskelbtais duomenimis. J. Wielowiejskis susigundė Gintaro trasos rekonstrukcija nuo Dunojaus limeso iki Baltijos, remdamasis įvairių archeologinių kultūrų pagrindinių gyvenviečių koncentracija, jose rastais romėniškojo importo daiktais, ypač stambiais, vadinamaisiais ,,pramoniniais“, ir brangiais. Vėlyvesni tyrinėtojai daugiausia kartojo pagrindinius šio archeologo teiginius. Kai kurie jų atkreipė dėmesį į didelių upių, kaip komunikacijos arterijų, reikšmę. Tai yra teisinga, turint galvoje romėniškojo laikotarpio valčių radinius. Iš jų reikia paminėti bent dvi skaptuotas valtis iš Silezijos, galbūt buvusias keltų dalimi. Oderio ir Vyslos upių vaidmuo yra svarbus dėl to, kad jos teka iš pietų į šiaurę. Šių upių panaudojimas susisiekimui yra akivaizdus. Pačioje imperijoje vandens transportas vaidino svarbiausią vaidmenį komunikacijoje. Tai liudija ne tik rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, bet ir archeologiniai radiniai. Vandens transportas buvo pigesnis už sausumos ir, be to, dažniausiai gerokai greitesnis. Pastaruoju metu pareikšta ir kitokių nuomonių dėl Gintaro kelio funkcionavimo. Jų autoriai mano buvus būtent pagrindinę prekybinių ir kultūrinių mainų kryptį, mainų idėją ir t. t., bet ne realią trasą. Šie teiginiai remiami radinių, kurie rodytų komunikacijų tinklo infrastruktūrą limeso barbariškojoje pusėje, nebuvimu, nors ilgalaikiai mainai šiaurės–pietų kryptimi, nuo Italijos iki Baltijos, vyko. Kaip šiandien turime žiūrėti į Gintaro kelią? Atrodo, pirmiausia jis turėtų būti suvokiamas kaip tolimų prekybos ryšių ,,koridorius“. Negalima visiškai atmesti ir J. Wielowiejskio koncepcijos. Su keliu tenka sieti prie Vyslos žiočių P. Urbańczyko surastas medinio kelio liekanas. Tai yra iš naujo atidengtas objektas, kuris buvo aptiktas XIX a. pabaigoje. Šiam keliui panaudota medžiaga – medis – skiriasi nuo medžiagų, naudotų keliams pačioje Imperijoje. Tačiau ir tokio kelio reikšmė susisiekimui yra akivaizdi. Iš kitos pusės, naujus romėnų infrastruktūros elementus, atidengiamus į šiaurę nuo Dunojaus, galima susieti su laikinu pačių romėnų buvimu Moravijoje ir Slovakijoje. Kalbant apie Gintaro kelią, daugiau dėmesio reikėtų skirti chronologijai. Manyčiau, kad J. Wielowiejskis chronologijai paliko per mažai vietos, nors apie pačius importinius daiktus ir jų datavimą rašė labai tiksliai. Įvairiais laikotarpiais Gintaro kelias buvo nevienodai intensyviai naudojamas – vienoks buvo Imperijos ankstyvuoju laikotarpiu, kai gintaro poreikis buvo didžiausias, ir kitoks – tautų kraustymosi laikotarpiu, kai tolimus prekybos ryšius kontroliavo greičiausiai hunai. Galima pateikti keletą pasiūlymų, kaip toliau reikėtų vykdyti Gintaro kelio tyrinėjimus. Pirmiausia reikėtų išplėsti gyvenviečių struktūros tyrimus. Nors J. Wielowiejskis šiam klausimui skyrė daug dėmesio, jis galėjo remtis kur kas menkesne duomenų baze, palyginti su ta, kurią turime dabar. Šiandien galima plačiau panaudoti ir tarpdalykinius tyrimus, taikant neinvazinius metodus (t. y. aerofotografiją, geologinį radarą, magnetometrą ir kt.). Šie metodai leidžia tiksliau nustatyti gyvenviečių ribas, jų grupes, pastebėti pakitimus topografijoje, hidrografijoje. Šie tyrimai gali padėti atrasti naujus objektus, susijusius su komunikacijos priemonių infrastruktūra (tiltai, prieplaukos ir t. t.). Taip pat reikia toliau tyrinėti romėniškojo importo daiktus Barbaricume, juos kataloguoti. Yra naujų darbų iš romėniškosios numizmatikos srities. Be abejo, katalogavimo darbas lyg ir neturi pabaigos, tačiau nuolatinis duomenų bazės papildymas yra labai svarbus ir leidžia plačiau tyrinėti prekybos ryšius bei plačiau suprantamą romanizaciją. Labai naudingi yra ir rašytinių šaltinių apie Barbaricumą tyrinėjimai. Čia turimas galvoje ne tik naujas požiūris (galbūt taip pat nauji šaltinių vertimai?) į gerai žinomus tekstus (Tacitas, Ptolemajas ir kt.), bet ir vertimai ir kritinis požiūris į iki šiol nežinomus rašytinius šaltinius. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti turbūt anoniminiams dokumentams, dažnai aprašantiems įvairias barbarų gentis arba įvykius į šiaurę nuo romėnų limeso
Įdomi numizmatikos rinkinių paroda ir jos katalogas
Get PDF2011 m. liepos 15 d. Trakų istorijos muziejuje buvo atidaryta piniginių lydinių paroda iš vilniečio Stasio Žukausko kolekcijos. Reikia pažymėti, kad dar retas kolekcininkas ryžtasi pristatyti savo rinkinius visuomenei. S. Žukauskas nuolat bendradarbiauja su Trakų istorijos muziejumi. 2010 m. šis muziejus kartu su Varmijos ir Mozūrų muziejumi Olštyne (Lenkija) surengė tarptautinę parodą ,,Žalgirio mūšio laikotarpio monetos“, kuri buvo eksponuota ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Prie šios parodos rengimo prisidėjo S. Žukauskas – pateikė eksponuoti savo kolekcijos lydinius, lietuviškas monetas. Dalį numizmatinės kolekcijos daiktų S. Žukauskas seniau yra perleidęs Trakų istorijos muziejui. [...
Priešistorinė gyvensena Gotlande – diachroninė ir sinchroninė perspektyva
No full textThe prehistoric period of Gotland Island covers around 8000 years of human occupation. In this paper we will concentrate on the period from the initial colonization to the end of the Bronze Age, a period of c. 7000 years. The prehistory of the people, who populated the Island of Gotland during this time, is diversified and reflects a variety of activities and lifestyles, which are influenced and interact with different regions around the Baltic Sea. The cultural traits seen in the material culture point to various contacts spheres over time. So far we do not have any conclusive evidences if the initial Mesolithic groups, whom were the pioneers to Gotland, settled here on a permanent basis and could be considered as the original ancestors of the Gotlandic people. This is something that was suggested by Österholm (1989). It seems more likely that various groups of settlers have arrived in Gotland at different times and/or that it has been a constant flow of goods and genes both from the Scandinavian and Baltic areas during the investigated time span. Throughout these 7000 years this region has also experienced dramatic environmental changes, which have affected the living conditions and patterns of subsistence for the groups of people living here. In this paper we will discuss different prehistoric lifestyles and the question of origin of the people living on Gotland. This is done in the light of our new research where we are compiling and re-analyzing old data as well as working with some specific case studies carrying out new excavations. [...]Österholm (1989) daro prielaidą, kad Gotlando teritorija nuo pat mezolito iki žalvario amžiaus buvo apgyvendinta tos pačios grupės gyventojų. Ši mokslininkė laikosi nuomonės, kad dramatiški aplinkos pokyčiai nulėmė įvairią gyvenseną ir apgyvendinimo struktūrą istoriniu 7000 metų laikotarpiu. Nauji tyrimai bei diachroninės ir sinchroninės perspektyvos rodo, kad šios struktūros nėra nei paprastos, nei primityvios. Priešistorinio Gotlando gyvensenos pobūdį, apgyvendinimo struktūrą, socialinius darinius ir išorinę įtaką nulėmė įvairių gamtinės, socialinės bei kultūrinės aplinkos pokyčių sąveika
Baltai
No full textThe issue of the Balts in the most ancient written sources is not so simple. Scientists who undertake to research this topic can confirm that. There are various reasons for that, namely, the borders of the writing population reached the Balts comparatively late and the first information about them is rather inaccurate. The ancient and medieval authors can be often characterized by mechanical transfer of already known names to other nations, thereby including the new phenomena in the existing traditional map of the world. Similarly, there are certain interpretation problems present in the process of relating the written sources, archaeological culture, ethnic and language background. [...]I ir II amžiuje rašytiniuose šaltiniuose minimi baltai, tai yra aisčiai, galindai ir jotvingiai (sudūviai). Remiantis tradiciniu požiūriu, baltų archeologinių kultūrų susiformavimo pradžia datuojama III tūkstantmečio pr. Kr. antrąja puse. Šio straipsnio autorius mano, kad tikrieji baltai susiformavo I tūkstantmetyje pr. Kr. Autorius pritaria, kad Rytų ir Vidurio Europos miškų zonoje III–II tūkstantmetyje pr. Kr. paplitusi virvelinės keramikos arba kovos kirvių kultūra žymi indoeuropeizacijos pradžią. Tačiau negalima tvirtinti, kad bet kuri kultūrinė grupė yra tas pats, kas tikrieji baltai ar netgi ankstyvieji protobaltai. Galbūt šios grupės, kurios dėl įvairių priežasčių įgavo naujų bruožų, kartu ir etninį identitetą, turėtų būti laikomos senaisiais indoeuropiečiais. Kuo mažiau būdavo išorinės įtakos, tuo ilgiau išlikdavo pirminis identitetas. Remiantis šia interpretacija, protobaltus manoma buvus Žucevo kultūros ir post-rytų baltų kultūros. Pirmoji labiau veikė antrąją. Virvelinės keramikos arba kovos kirvių kultūros atstovai turėjo skirtingą įtaką šiems procesams. Be abejonės, tai labiau pasireiškė Žucevo kultūroje. Tuo remiantis, pradinės tikrųjų baltų kultūros yra pilkapių kultūra (vakarų baltai) ir brūkšniuotosios keramikos kultūra (rytų baltai). Svarbu pažymėti, kad pirmieji rašytiniai šaltiniai paminėjo tas geografines vietas, kurios sutampa su šioje hipotezėje išskirtomis etninių baltų grupių gyventomis vietomis
Kerstovo 1: naujas romėniškųjų įtakų laikotarpio kapinynas Šiaurės vakarų Rusijoje
No full textArchaeological evidence on the culture of the population of North-Western Russia in the period of Roman influences is extremely scarce (Кулешов, 2005; Juškova, 2006). An exception is the new group of sites of the culture of stone burial grounds with fences (Tarandgräberkultur) recently revealed in the South-West of Leningrad Oblast. The main area of this culture lies throughout what is now Estonia and northern Latvia. It is represented mostly by burial grounds while the settlement-sites are rare. The cemeteries contain collective burials both with inhumations and creations. The burials are arranged in one or several rows and are encircled by small rectangular stone fences attached to each other. The skeletal remains are found as a rule among layers of stones and limestone chips together with the grave offerings: bronze ornaments (fibulae, rings, bracelets, neck rings), beads, iron utensils (knives, grass cutters, awls) and occasionally weapons (spear and dart heads, shield-bosses).Straipsnyje aptariama Kerstovo (Kiorstovo) kapinyno, priklausančio vadinamųjų akmeninių kapinynų su aptvarais (die Tarandgräber) kultūrinei grupei, medžiaga. Kapinynas yra Ižoros aukštumos vakariniame pakraštyje, ariamame lauke. Kapinynas buvo suardytas, jame aptikta degintinių žmonių kauliukų, įvairių atsitiktinių daiktų, skiriamų geležies amžiaus vadinamajam romėniškųjų įtakų laikotarpiui.Tyrimų metu aptiktos keturios akmenų konstrukcijos – aptvarai, kuriuose galėjo būti palaidota apie 35–38 žmones su įvairiomis įkapėmis. Tarp jų aptikta labai profiliuotų (A 68-69 tipo) prūsų serijos akinių segių, juostinių apyrankių, žiedų, įvairių papuošalų dalių, ginklų (ietigalių), darbo įrankių (peilių tiesiomis ir lenktomis nugarėlėmis, ylų), kitų buities daiktų. Pagal įkapes Kerstovo kapinynas datuojamas B2–B2/C1 periodu, t. y. I m. e. a. paskutiniu trečdaliu – II–III a. riba.Etniniu požiūriu kapinynas skiriamas Baltijos finougrams (vodų tautelės protėviams)