Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Marija Gimbutienė ir baltų kilmės teorija
Get PDFBirutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (English Marija Gimbutas), is one of the most prominent and well-known archaeologists of the 20th century, pioneer of archaeomythology, creator of new theories in archaeology. In her scientific research, she paid a great attention to the ethnic origins and development of nations.This article analyzes the Theory of Baltic Ethnic Origins formulated by Gimbutas. The solution to this important scientific problem involves two main research stages. The first stage is formulation of the Theory of Indo-European homeland, named the Kurgans Theory. The second stage is formulation of the Theory of the origins of Balts. According to Gimbutas, a few cultural systems participated in the formation of the Balts: the indoeuropeans and substrat culture, that is Indo-Europeanized people of Central Europe. The Indo-Europeans migrated from their homeland, located in the steppe zone north of the Black and Caspian seas, in three waves between 4400/4200 and 3000/2800 BC, ultimately reaching Europe and Indo-Europeanizing it.A secondary Indo-European Homeland was formed in Central Europe, from which the Indo-European culture spread to the Baltic region and other European regions.The last, third wave of newcomers, from around 3000–2800 BC, had the greatest influence on the southeastern and eastern Baltic region and the surrounding territories. During several centuries of assimilation between local inhabitants and newcomers, around 2500–2000 BC, in the territory between the Vistula River in the west and the Volga and Oka rivers in the east, several cultural groups of Proto-Balts were formed. During further ethnocultural processes, around 2000 BC. the Baltic ethnos was formed. In the 2nd and 1st millennium BC. and in the first part of the 1st millennium AD the Balts inhabited a huge area in the North Eastern part of Europe.Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (angl. Marija Gimbutas), viena iškiliausių ir žinomiausių XX a. archeologių, archeomitologijos mokslo pradininkė, naujų teorijų kūrėja, savo moksliniuose tyrimuose daug dėmesio skyrė tautų kilmei, atsiradimui bei raidai.Šiame straipsnyje analizuojama M. Gimbutienės suformuluota baltų kilmės teorija. Šios svarbios mokslinės problemos sprendimas apima du pagrindinius tyrimų etapus. Pirmas etapas – indoeuropiečių protėvynės, pavadintos Kurganų vardu, teorijos suformulavimas. Antrasis etapas, remiantis minėta teorija, baltų kilmės ir susidarymo teorijos suformulavimas. Baltų formavimosi procese, M. Gimbutienės nuomone, dalyvavo kelios skirtingos kultūrinės sistemos: indoeuropietiška kultūra ir substrato kultūros, t. y. suindoeuropietintos Vidurio Europos gyventojai. Indoeuropiečiai iš savo protėvynės, buvusios stepių zonoje į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų, trimis bangomis tarp 4400/4200 ir 3000/2800 m. pr. Kr. atklydo į Europą ir ją suindoeuropietino. Vidurio Europoje susikūrė antrinė indoeuropiečių protėvynė, iš kurios indoeuropiečių kultūra plito į Baltijos regioną ir kitus Europos regionus. Pietrytiniam ir rytiniam Baltijos regionui bei aplinkinėms teritorijoms didžiausią įtaką padarė paskutinė, trečioji, ateivių banga, atklydusi apie 3000–2800 m. pr. Kr. Kelis šimtmečius vykus vietinių gyventojų ir atvykėlių asimiliacijai, apie 2500–2000 m. pr. Kr. teritorijoje tarp Vyslos upės vakaruose ir Volgos bei Okos upių rytuose susiformavo kelios prabaltų kultūrinės grupės: Rytų Pabaltijo virvelinė, Pamarių, Fatjanovo, Balanovo ir Dniepro. Tolesnių etnokultūrinių procesų metu, apie 2000 m. pr. Kr. susiformavo baltų etnosas, kuris II–I tūkstm. pr. Kr. ir I tūkstm. po Kr. pirmoje pusėje paplito milžiniškoje teritorijoje šiaurės rytinėje Europos dalyje
Genocido nusikaltimų ir įkalčių paieška buvusių NKVD/MGB būstinių Lazdijuose ir Leipalingyje teritorijose ir jų aplinkoje
Get PDFThe main idea of this work is to summarize the data from two independent studies carried out in Lazdijai and Leipalingis in 2021–2023, to share the experience and the features of the research methodology in the search for the remains of the Lithuanian partisans – the clues of the violent crimes that were committed 75–80 years ago. The aim of the article is to identify the pattern of concealment evidence and crimes committed with impunity and systematically by the NKVD troops and their henchmen – the Soviet collaborators. Two tasks are formulated to achieve this goal: firstly, to reveal the theoretical principles of the methodology of the search for evidences applied during the forensic archaeology research in the period 2021–2023 in the search for the remains of the partisans of the Southern region of Lithuania, killed in the period 1945–1952 and possibly hidden in the courtyards of the NKVD headquarters in Lazdijai and Leipalingis and their surroundings, and secondly to summarize the methodology and the results achieved during the field work. Pagrindinė šio darbo idėja – apibendrinti dviejų savarankiškų tyrimų, atliktų 2021–2023 m. Lazdijuose ir Leipalingyje, duomenis, pasidalinti patirtimi ir aprašyti tyrimų metodikos, taikomos ieškant Lietuvos partizanų palaikų – prieš 75–80 metų padarytų smurtinių nusikaltimų įkalčių, – bruožus. Straipsnio tikslas – identifikuoti NKVD kariuomenės, jos parankinių – stribų ir kitų sovietinių kolaborantų – nebaudžiamai ir sistemingai vykdytų nusikaltimų ir jų įkalčių slėpimo bruožus. Tikslui pasiekti suformuluoti du uždaviniai: pirma – atskleisti teismo archeologijos krypties taikomųjų tyrimų metu atliktos įkalčių paieškos metodikos teorinius principus, kurie buvo pritaikyti 2021–2023 m. ieškant Pietų srities Lietuvos partizanų, nužudytų 1945–1952 m. laikotarpiu, palaikų, paslėptų Lazdijų ir Leipalingio NKVD/MGB būstinių kiemuose ir šalia jų; antra – apibendrinti vykdant praktinę užduotį taikytą metodiką ir pasiektus rezultatus
Preface
Get PDFIn the annual journal of scientific articles Archaeologia Lituana 24 (2023) of the Department of Archaeology of Vilnius University we present the more important and interesting archaeological research of our colleagues as well as a chronicle of the Department’s works and scientific activities of the year 2023.
Archaeologia Lituana 23 (2022) was dedicated to the 100th anniversary of the birth of the archaeologist and pioneer of archaeomythology Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (Gimbutas, 1921–1994), and most of the articles published in the volume were based on the papers presented at the international scientific conference “The New Old Europe”. In this issue of Archaeologia Lituana 24, assoc. prof. dr. Algimantas Merkevičius provides an analysis of the scientist’s works and their significance in the study of Baltic origins which you can find in his article “Marija Gimbutienė and the theory of Baltic origins”. Lithuanian archaeologists’ usually study various objects from prehistoric to historic and modern times. This diversity of research is also reflected in the variety of published articles: from the Iron Age burial site in Vilkija to the study of the Vilnius pharmacies of the interwar period of the 20th century, from the Egyptian crocodile mummy in the National Museum of Lithuania to the Soviet genocide crimes, murders and torture, which are particularly important in the geopolitical context of the present.
Archaeologia Lituana is also a chronicle of the annual work of the Department of Archaeology of Vilnius University. The year 2023 was a particularly important year. In the spring, we received the evaluation report of the Study field of Archaeology by the Centre for Quality Assessment in Higher Education (SKVC). The expert panel consisted of prof. dr. Jean-Luc Lamboley (panel chairperson), prof. dr. Raguel Pique Huerta (member of academic community), Sigita Mikšaitė (member representative of social partners), and Tautvydas Gaižauskas (students’ representative), evaluated the programme very positively: “The two curricula (bachelor and master) demonstrate a good balance between history and archaeology, between theory and practice, and give a complete overview of all the disciplines linked to the archaeological field, included archaeometry. A particular attention is paid to the Landscape Archaeology which is a promising discipline in the field. [...] The collaboration with the faculty of medicine is excellent, master students have access to specialized laboratories and can carry out their research work (final thesis) in optimal conditions by benefiting from highly qualified supervisors. By this way rare subjects archaeozoology or archaeobotanical can be taught only in Vilnius university. [...] The high scientific and pedagogical qualification of the teaching staff is to be underlined“.
At the beginning of 2023, the European Research Council (ERC) awarded prof. dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen, a bioarchaeologist at Vilnius University, a grant of €2 million for her research project “Past and Future Millet Foodways”. Prof. dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen became the first national researcher to receive an ERC established investigator grant under Horizon Europe and the third to receive an ERC grant overall.
On 19–20 October 2023, the 12th international scientific conference Readings of Jonas Puzinas with the title “Strategies and Methods of Archaeological Research”, organized by the Department of Archaeology of Vilnius University, was held. The conference reports and any other articles prepared by fellow archaeologists are welcome and will be published in the next edition of Archaeologia Lituana in 2024
Mykola Makarenko ir Mariupolio neolitinis kapinynas. Tragiškas ukrainiečio archeologo ir vietovės likimas
Get PDFMariupol Neolithic burial site, unique by its exclusive rich and diversiform inventory, was excavated by Ukrainian archaeologist and art critic Mykola Makarenko in 1930. The author of the excavations was executed by Soviet punitive authorities. The top-level and highly informative publication of the materials on the cemetery, made in 1933, was confiscated. Part of the burial inventory was taken to Russia. Anthropological materials were destroyed during World War II.The tragedy of Mariupol Cemetery continued in 2022. This was the year which became the tragedy in the history of Ukraine and inherently influenced the history of Europe. The Ukrainian people, the Ukrainian nature, and the Ukrainian culture suffered irretrievable losses. So did Ukrainian archaeology.Hundreds of archaeological sites in the war zone, in the zone of occupation and in the annexed territories were completely destroyed or irreparably damaged. Among them, there were the scant surviving artifacts from Mariupol Cemetery.This article is devoted to the history of excavations of Mariupol Burial Complex and the tragic fate of the collection of artifacts.Išskirtiniu turtingu ir įvairialypiu inventoriumi unikalų Mariupolio neolito laikų kapinyną 1930 m. kasinėjo ukrainiečių archeologas ir menotyrininkas Mykola Makarenko. 1933 m. buvo parengtas iš išleistas informatyvus kapinyno tyrimams skirtas leidinys, tačiau visas tiražas greitai buvo konfiskuotas. Dalis kapinyno inventoriaus išvežta į Rusiją. Antropologinė medžiaga sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. 1938 m. kasinėjimų autoriui sovietų baudžiamoji valdžia paskyrė mirties bausmę.Mariupolio kapinyno tragedija tęsėsi ir 2022 m., kurie tapo tragedija Ukrainos istorijoje ir paveikė visos Europos istoriją. Ukrainos žmonės, gamta, kultūra patyrė nepataisomų nuostolių. Taip pat ir Ukrainos archeologija. Karo zonoje, okupacinėje zonoje ir aneksuotose teritorijose buvo sunaikinta arba stipriai sužalota šimtai archeologinių vietovių.Straipsnis skirtas Mariupolio laidojimo komplekso kasinėjimų istorijai ir tragiškam artefaktų kolekcijos likimui
Erdvinės analizės panaudojimas, tiriant titnago kasimo vietovę Udorkos slėnyje. Geoarcheologinė titnago apdirbimo dirbtuvių paieška Poręba Dzierżna 24 vietovėje
Get PDFThe prehistoric chocolate flint mine in the Udorka Valley (site 24 in Poręba Dzierżna, Lesser Poland Voivodeship, southern Poland) has been under excavation since 2018. It is the first mine of this raw material discovered outside the Świętokrzyskie Mountains. The currently available dating indicates that the mine was used in the Mesolithic and Neolithic periods.Spatial analysis of artifacts from the fill of the mine shaft allowed for the reconstruction of individual phases of its formation. It also questioned the issue of homogeneity of the assemblage of artifacts from this mining facility and from the overlying layers. Although they are of the workshop type, their simultaneity should be doubted. In order to establish the chronological and cultural framework of flint production in the mining field, it seems necessary to determine the original location of the workshop, which was destroyed and washed out as a result of some kind of runoff. This flow created the sediment that now lies above the shafts, and which is extremely rich in flint artifacts.Priešistorinėje šokoladinio titnago kasykloje Udorkos slėnyje (24 vietovė, Poręba Dzierżna, Mažosios Lenkijos vaivadija, Pietų Lenkija) kasinėjama nuo 2018 m. Tai pirmoji šios žaliavos kasykla, aptikta už Świętokrzyskie kalnų ribų. Remiantis šiuo metu turimomis datomis, kasykla buvo naudojama mezolito ir neolito laikotarpiais. Šachtos užpildo artefaktų erdvinė analizė leido rekonstruoti atskirus šachtos formavimosi etapus. Ji taip pat iškėlė klausimą dėl šio kasyklos objekto ir jį sudarančių sluoksnių bei artefaktų rinkinio homogeniškumo. Nors radiniai būdingi titnago apdirbimo vietos radiniams, tačiau jų vienalaikiškumu taip pat derėtų abejoti. Norint nustatyti chronologinius ir kultūrinius šios titnago kasimo ir apdirbimo vietos rėmus, atrodo, būtina nustatyti pirminę dirbtuvių vietą, kuri buvo sunaikinta ir išplauta dėl vandens srovės. Dėl šio vandens judėjimo susidarė nuosėdos, kurios dabar yra virš šachtų ir kuriose itin gausu titnago dirbinių
Persvarstant procesinę ir poprocesinę archeologiją: ar gali istorinis požiūris turėti įtakos aDNR ir archeogenetikos naudojimui
Get PDFThis article addresses the question of the use of modern archaeogenetics, taking into account the history of the discipline of archaeology itself, and comparing the criticisms that processual archaeology received with the criticisms that are currently directed to the use of archaeogenetics and “new” scientific methods. This paper illustrates that there are several parallels between processual archaeology in the 1980s and the criticisms received by contemporary users of archaeogenetics. This can be seen by examining the criticism that both have received and are currently receiving. This article aims to stimulate discussion about how the discipline best applies these scientific methods which are being increasingly used. The paper likewise aims to add to the discourse on how the discipline of archaeology best moves beyond the current concept of mobility and how a historical approach can be useful. At the same time, the work tries to emphasize the importance of learning from the history of one’s discipline and why it is worth taking history as a starting point.Šiame straipsnyje nagrinėjamas šiuolaikinės archeogenetikos naudojimo klausimas, atsižvelgiant į archeologijos mokslo istoriją ir lyginant procesinės archeologijos kritiką su šiandienine archeogenetikos ir „naujų“ mokslinių metodų taikymo kritika. Šis straipsnis iliustruoja keletą panašumų tarp XX a. devintojo dešimtmečio procesinės archeologijos kritikos ir tos, kurios sulaukia šiuolaikiniai archeogenetikos naudotojai. Tai galima matyti, nagrinėjant kritiką, kurios abi šios temos sulaukė anksčiau ir sulaukia iki šiol. Šiuo straipsniu siekiama paskatinti diskusiją apie tai, kaip disciplinos efektyviausiai taiko vis dažniau pasirenkamus mokslinius metodus. Straipsnyje taip pat siekiama papildyti diskusiją apie tai, kaip archeologijos mokslas analizuoja mobilumo sampratą ir kuo gali būti naudingas istorinis požiūris. Kartu straipsnyje stengiamasi pabrėžti mokymosi iš mokslo istorijos svarbą ir tai, kodėl verta imti istoriją kaip atskaitos tašką
Senosios Europos rytiniai pakraščiai
Get PDFMaria Gimbutas created an impressive picture of Old Europe, using, among others, materials from Trypillia Culture. From the very beginning, she took into account new archaeological discoveries from the 70s of the 20th century, namely, information about the large settlements. But fifty years ago, their studies were just beginning and this topic was not particularly popular among researchers outside of Ukraine. Today, news about life on the eastern borders of Old Europe, where these megasites, appeared more than 6000 years ago, appeares on the pages of leading archaeological publications and becomes the subject of discussions among archaeologists from different countries.M. Gimbutienė sukūrė įspūdingą Senosios Europos paveikslą, be kita ko, naudodama Tripolės kultūros medžiagą. Ji pasitelkė XX amžiaus septintojo dešimtmečio archeologinius atradimus, ypač informaciją apie dideles gyvenvietes. Tačiau prieš penkiasdešimt metų tokie tyrimai dar buvo tik prasidėję, tad ši tema nebuvo populiari tarp tyrinėtojų už Ukrainos ribų. Šiandien naujos žinios apie gyvenimą rytinėse to meto Senosios Europos teritorijose, kur tokie megaobjektai egzistavo jau daugiau nei prieš 6000 metų, yra žinomiausių archeologinių leidinių puslapiuose ir tapo įvairių šalių archeologų mokslinių diskusijų objektu