Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Korespondencinė analizė kaip chronologinis metodas
Get PDFŠiame straipsnyje bus kalbama apie korespondencinę analizę (angl. correspondent analyses) – archeologijos moksle taikomą tyrimą, kuris yra pagrįstas seriacijos metodu. Pažodinis termino „correspondent analyses“ vertimas į lietuvių kalbą būtų „atitikties tyrimas“, tačiau, nesant nusistovėjusios lietuviškos terminijos, ir siekdama aiškumo pasirinkau terminą, kuris asocijuojasi su angliškuoju....USE OF THE CORRESPONDENCE ANALYSIS IN ARCHEOLOGYRūta KačkutėSummaryAbstract. This article aims at introducing correspondence analysis, the technique applied in the science of archaeology, and at showing how it can be used in chronological research. Correspondence analysis rests upon the seriation method that has been in use by the archaeological scientists since the late 19th century. The seriation method basically draws upon the theoretical statement that the development of material culture is of a continuous character and guided by fashion and/or functionally-determined mechanisms that make the repetition of the elements follow a double-lens-shaped road over time (Madsen, 1989 a, p. 10). There are several ways of doing seriation. Correspondence analysis is one of the techniques successfully applied in archaeological research. The technique was developed in France and broadly recognised by Scandinavian archaeologists, but still not very much in use by archaeologist in the Baltic States. The article illustrates the use of correspondence analysis for detecting chronology of Early Roman Iron Age graveyard ceramics. The correspondence analysis performed rests on KVARK, the software developed by T. Madsen. The article explains how this program works and how convenient it is for chronological and social studies...
Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje
Get PDFUolienų apdirbimas yra ankstyviausia ir ilgiausiai kada nors taikyta technologija, kurios raidą jau daug metų bando analizuoti visų šalių archeologai, taip pat ir Lietuvos akmens amžiaus tyrėjai. Deja, mūsų šalies finalinio paleolito–mezolito laikotarpiai rekonstruojami remiantis vien titnago uolienos apdirbimo technologijų nagrinėjimu. Kitos uolienos tampa tyrimų objektu tik analizuojant neolitą ar vėlesnius laikus....NON-FLINT RAW MATERIAL MANUFACTURE TECHNOLOGIES AND TOOL MAKING TECHNOLOGIES IN FINAL PALAEOLITHIC–MESOLITHIC LITHUANIAGabrielė RimkutėSummaryThe investigation of non-flint raw material artefacts of Final Palaeolithic–Mesolithic period was a topic that Lithuanian archaeologists did not pay a lot of attention to. For many years this group of finds was ignored or hardly recognised during the excavations. The lack of information published and an obscure number of raw material artefacts in the museum collections of Lithuania has led to collect all the probable raw material artefacts altogether and to obtain as much information as these finds could actually provide. All types of artefacts were analyzed, meaning raw material knapping assemblage and the definite implements.After a careful research of the collections of finds in the museums and newest data of recent excavations, more than 1 500 artefacts were chosen up, added to the database, and were examined on different aspects. The types of raw material used were determined with a help of geologists from Vilnius University. Each artefact was described according to its general size measurements and a possible shaping work done on it...
Berklainių pilkapis
Get PDFBerklainių (Barklainių) vienkiemis yra apie 1,5–1,6 km į pietryčius 130° kryptimi nuo Daujėnų miestelio (Pasvalio r.), kairėje vieškelio Daujėnai–Mikėnai pusėje, apie 300 m į pietus nuo kairiojo Orijos upelio kranto.Tik XX a. septintajame dešimtmetyje buvo sužinota apie Berklainiuose esančius archeologijos paminklus. Čia 1969 m. lankėsi tuometinio Mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomoji archeologinė ekspedicija, vadovaujama dr. Adolfo Tautavičiaus. Buvo pastebėta, kad šalia Berklainių senkapio – vėlyvojo kapinyno vienkiemyje yra išlikęs pilkapis su akmenų vainiku....HÜGELGRAB IN BERKLAINIAIMykolas MichelbertasZusammenfassungDas Einzelgehöft Berklainiai liegt etwa 1,5 km südlich in 130o Richtung von dem Städtchen Daujėnai (Rayon Pasvalys) entfernt, auf der linken Seite der Feldstraβe Daujėnai–Mikėnai, etwa 300 m südlich vom linken Ufer des Flüssleins Orija.In Berklainiai befinden sich ein jüngeres Gräberfeld – Dorffriedhof und ein Hügelgrab (Abb. 1). Dieses Hügelgrab lag im Bauernhof von Juozas Straževičius (Abb. 2). Das Hügelgrab hat im Jahre 1970 die archäologische Expedition des damaligen Pädagogischen Instituts von Vilnius untersucht. Der Leiter der Expedition war M. Michelbertas...
Железное кнутовище из могильника Kleine Kaup и роль статусных бичей в восточноевропейских древностях X–XI вв.
Get PDFГрунтовой могильник Kleine Kaup, открытый в 1865 г. в 3 км к югу от совр. Зеленоградска (Зеленоградский район, Калининградская обл.), уникален для прусской археологии не только чертами обрядности (Кулаков, 2011, с. 87–89), зафиксированными во вскрытых на памятнике погребениях, но и целым рядом находок. Среди них – редчайшая для юго-восточной Балтии находка железного кнутовища, сделанная в полевом сезоне 2011 г....KLEINE KAUP KAPINYNO GELEŽINIS BOTKOTIS IR BOTAGŲ VAIDMUO X–XI AMŽIAUS RYTŲ EUROPOS SENIENOSEVladimir KulakovSantrauka2011 m. plokštiniame kapinyne Kleine Kaup (Zelenogradsko r., Kaliningrado sr.) aptiktas unikalus radinys. Kapo K36 viršutinėje dalyje tarp daugybės daiktų rastas geležinis botkotis su kabučiais (Kirpičnikovo I tipo ,,vytinė“). Naudojantis priimtu šio tipo botkočių datavimu ir Kirpičnikovo I ir 1 tipo pentinais, aptiktais kape K36, kompleksas datuojamas laikotarpiu, ne vėlesniu kaip XI a. pradžia.Kirpičnikovo I tipo botkočių daugiausiai rasta Rytų Europoje. Svarbu tai, kad šie daiktai aptikti didžiųjų vikingų epochos prekybos kelių pradžioje – Volgos aukštupyje (Volgos kelias) ir Dniepro aukštupyje (kelias ,,iš variagų į graikus ir atgal...“). Pietų Lietuvos teritorijoje taip pat aptikta keletas Kirpičnikovo I tipo botkočių. Jie datuojami X–XI a. pirmąja puse.Kirpičnikovo I tipo botkočius galima laikyti kulto ir socialinio vaidmens daiktais. Iš ankstyvesnių ,,barškalų“ geležiniuose botkočiuose liko barškantys ir dvigubos S raidės pakabučiai. Kirpičnikovo I tipo botkočių radaviečių paplitimą Rytų Europoje ir Baltijos kraštuose prekybos kelių pradžioje galima paaiškinti šių regionų artumu Pietų Skandinavijai, kur buvo paplitę geležinių botkočių su barškančiais pakabučiais prototipai. Kaip šamanų kulto atributai šie prototipai atsirado Rytų Europos šiaurės vakaruose, kur buvo paplitę finougrų šamanų kultai ir tradiciški skandinaviški tikėjimai. Iš šio arealo kartu su skandinavų pirkliais ir kariais šiaurinių kultų atributai pateko į kitus Baltijos kraštus ir Rytų Europą. Jų radiniai rodo aktyvų šiauriečių vaidmenį formuojant Rytų Europos tranzitinius prekybos kelius, tapusius svarbiu veiksniu kuriantis Rusios ir Lietuvos daugianacionalinėms valstybėms
Baltijos gintaro ir archeologinės keramikos apibūdinimas
No full textAmber is the most numerous group of archaeological finds and its analysis reveals important information about the daily life and the ethnical and cultural aspects of the society of the period (Kaiserling, 2001, p. 285; Zompro, 2005, p. 251). The National Museums located all over the world contain thousands pieces of amber in its collections. These important amber objects in museums and archives sometimes suffer very serious damage (Waddington, 1988, p. 25; Williams, 1990, p. 65; Thickett, 1995, p. 217). [...] Šiame straipsnyje rentgeno difrakcinės analizės (XRD) ir Furje transformacijos infraraudonosios spektroskopijos (FTIR) metodais buvo apibūdinti Baltijos gintaro ir archeologinės keramikos mėginiai iš dviejų Lietuvos archeologinių radaviečių: Benaičių (Vakarų Lietuva) ir Turlojiškių (Pietų Lietuva). Palyginimui buvo tirti Baltijos pajūrio (ties Nida) ir nežinomos kilmės gintaro, rasto Vilniaus senamiestyje archeologinių kasinėjimų metu, mėginiai. Tyrimo metu nustatyta, kad keturi gintaro mėginiai iš Baltijos pajūrio, du mėginiai iš archeologinių radaviečių ir nežinomos kilmės gintaro mėginys iš Vilniaus senamiesčio savo chemine sudėtimi niekuo nesiskiria. Todėl daroma išvada, kad visi tirti gintaro mėginiai priskirtini Baltijos jūros regiono gintarams. Archeologinių keramikos mėginių tyrimo pirmiau minėtais metodais metu iš dviejų Lietuvos archeologinių kompleksų buvo nustatyta, kad pagal fazinę sudėtį šie mėginiai skiriasi, t. y., be vyraujančios abiejuose mėginiuose kvarco fazės, Turlojiškių mėginiui, kitaip nei Benaičių arheologiniame komplekse aptiktam ir tirtam mėginiui, būdinga kalcito kristalinė fazė. Tikėtina, kad keramikos gamyba Turlojiškėse vyko žemesnėje temperatūroje, negu Benaičiuose. Daroma išvada, kad tiek XRD, tiek FTIR yra ypač vertingi gintaro ir archeologinės keramikos mėginių apibūdinimo metodai
Nauji duomenys apie Šiaurės Vakarų Latvijos piliakalnius
No full textThere are some 470 hill-forts in Latvia, 80 of which have seen large- or small-scale excavation (Vasks, 2005, p. 38–42). The majority of these 80 hill-forts are located in eastern Latvia, and only nine have been excavated in the western part of the country. Out of these nine, only Talsi Hill-Fort has been excavated on a large scale, while the rest have been subject only to limited excavation. Accordingly, archaeological research in western Latvia, including hill-fort research, has been given greater attention in recent years. Since 2002 the Department of Archaeology and Ancillary Historical Sciences of the University of Latvia has organised the excavation of several archaeological sites in western Latvia in the frame of student field courses. The excavated sites include three hill-forts: Beltes, Mežīte and Puze (Fig. 1). [...]Nuo 2002-ųjų metų Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakulteto Archeologijos ir istorijos mokslų katedra organizavo kasinėjimus keliose Vakarų Latvijos vietovėse. Jų metu archeologiją studijuojantys studentai atlikdavo praktiką. Vyko trijų: Beltes, Mežīte ir Puze, piliakalnių archeologiniai kasinėjimai (1 pav.). Išsamiausi buvo Beltes (Padure) piliakalnio, kuris yra kairiajame Ventos upės krante, kasinėjimai. Visas piliakalnio aikštelės plotas – 1 900 m², kasinėjimai vyko 280 m² plote. Radinių pobūdis leidžia nustatyti dviejų apgyvendinimo etapų pėdsakus. Pirmasis priklauso ankstyvajai epochai: vėlyvajam žalvario ir ankstyvajam geležies amžiui, antrasis datuojamas vėlyvąja epocha: viduriniu ir vėlyvuoju geležies amžiumi. Vėlyvajame žalvario amžiuje piliakalnio apgyvendinta, lengviau prieinama dalis buvo apsaugota medinių stulpų eile, kurią buvus rodo išlikusių 20–30 cm skersmens stulpaviečių eilė (3 pav.). Šalia jos rastas židinys, sukrautas iš akmenų, iš jo buvo paimtas medžio anglių mėginys. Jis datuotas 1220–930 m. prieš Kristų, tai yra žalvario amžiaus viduriu. Ankstyvojo apgyvendinimo metu buvusius pastatus žymi židiniai iš krautų akmenų ir stulpavietės, išsiskiriančios šviesios spalvos žemėje. Vis dėlto nepavyko nustatyti tikslesnio pastatų išsidėstymo. Keramika sudarė didžiąją dalį radinių, datuojamų ankstyvosios gyvenvietės laikotarpiu. Buvo rasta keletas iš titnago, ragų ir kaulo pagamintų įrankių. 60 % ankstyvosios keramikos buvo brūkšniuotu paviršiumi. Apie 11 % puodų šukių priklauso vadinamajai ankstyvajai grublėtajai keramikai. Naujas šio laikotarpio bruožas buvo tekstilinės keramikos, pirmą kartą surastos Vakarų Latvijoje, atsiradimas (apie 2 %). Sprendžiant pagal keramikos, rastos kai kuriuose židiniuose, tipus, pirmasis piliakalnio apgyvendinimo etapas baigėsi ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje. Kasinėjimų metu nebuvo surasta dirbinių, datuojamų I–V amžiumi, todėl galima daryti prielaidą, kad šiuo laikotarpiu piliakalnis nebuvo apgyvendintas. VI ar VII amžiuje piliakalnyje prasidėjo antrasis apgyvendinimo etapas. Tai – vėlyvasis apgyvendinimo laikotarpis. Intensyviausiai piliakalnis buvo apgyvendintas IX–XII amžiuje. Dauguma rastų struktūrų ir radinių priklauso šiam laikotarpiui (5 pav.). Sprendžiant pagal radinius, X–XII amžiuje Beltes piliakalnis tapo ekonominiu centru, kuriame buvo plėtojami amatai ir prekyba. Dirbinių chronologija ir radiokarbono datos nurodo vėlyvojo laikotarpio apgyvendinimo pabaigą, o kartu ir minėto ekonominio centro išnykimą. Dauguma radinių datuojami nuo vėlyvojo geležies amžiaus, tai yra IX–XII amžiumi, ypač XI ir XII amžiaus pirmąja puse. Aštuonios radiokarbono datos patenka į laikotarpį tarp 820–1220 m. po Kristaus. O trys iš jų priklauso laikotarpiui tarp 1100–1220, tai yra, XII amžiui ir XIII amžiaus pradžiai. Remiantis šiais duomenimis, Beltes piliakalnis prarado ekonominio centro statusą XII amžiaus antroje pusėje arba XIII amžiaus pradžioje. Mežīte – archeologinių objektų kompleksas, kurio centre stūkso piliakalnis, o jį supa maždaug 4 ha dydžio gyvenvietė. Į šį kompleksą įeina ir trys kapinynai ir kulto vieta – Elkakalns. Nors žvalgomaisiais kasinėjimais buvo ištirtas tik 24 m² dydžio plotas iš piliakalnio aikštelę sudarančių 2 500 m² ploto, archeologiniai radiniai buvo nepaprastai įdomūs. Iki 2 m storio kultūriniame sluoksnyje buvo rastos antžeminio tipo pastato su krautų akmenų židiniu liekanos. Pastato apačioje buvo aptikta 2 × 3 m dydžio, 80 cm gylio rūsio duobė (6 pav.). Nors kasinėjimai buvo vykdomi tik mažame piliakalnio plote, radiniai džiugino tiek gausa, tiek įvairove – buvo rasta žalvarinių papuošalų, ginklų ir darbo įrankių (7 pav.) Daugelis radinių įrodo čia buvus prekybinę veiklą (septynios XI ir XIII amžiaus monetos, išardomų svarstyklių mechanizmas, taip pat svareliai ir nukirsta sidabro lydinio dalis). Elkakalns kulto vieta, trys kapinynai ir iš visų pusių piliakalnį juosianti didelė gyvenvietė, kurios kultūrinis sluoksnis siekia 1,5 m storio, – visa tai įrodo, kad XI–XIII amžiuje Mežīte buvo svarbus šio regiono centras, kuriame buvo gerai išvystyta prekyba. Greičiausiai piliakalnis ir pati gyvenvietė buvo sunaikinti kryžiuočių antpuolio metu XIII amžiuje. Neatmetama versija, kad šis piliakalnis yra pagrindinė castellaruta Lodgie, kuri minima 1234-ųjų metų dokumente, vieta ir gyventojų centro Ladze, paminėto 1253-iujų metų dokumente, vieta.Puze piliakalnis skiriasi nuo dviejų anksčiau aprašytų piliakalnių savo mažumu. Jo aikštelės plotas užima tik 600 m², kasinėjimai vyko tik 34 m² dydžio plote. Kultūriniame sluoksnyje, iki 30 cm gylyje, buvo surastos dviejų pastatų liekanos (8 pav.). Vienas šių pastatų, kurio matmenys 3,5 × 4 m, buvo aptiktas šalia piliakalnio šlaito. Manoma, kad jis priklausė išilgai piliakalnio aikštelės pastatytiems statiniams arba išorinei gynybinei sienai. Šio pastato vietoje ir šalia jo buvo aptikta daug sudegintų grūdų (paprastųjų kviečių ir rugių, kiek mažiau miežių; taip pat pašarinių pupų, žirnių, nedideli avižų kiekiai, tarp apanglėjusių augalų pėdsakų buvo rasta ir piktžolių). Kito pastato vieta aikštelėje išsiskyrė natūraliame žemės sluoksnyje susiformavusia tamsesne struktūra. Kasinėjimų metu nustatyta, kad jos plotis 1,6 m, o ilgis – 2 m. Gali būti, kad čia buvo rūsys, panašus į Mežīte piliakalnio rūsius, ir kad pats pastatas buvo didesnis. Šioje vietoje buvo surasta geležinių ir žalvarinių dirbinių. Šių radinių datavimas leidžia teigti, kad piliakalnyje buvo gyventa XII–XIII amžiuje. Dauguma radinių buvo stipriai apdegę, kai kurie jų virtę beformiais susilydžiusio žalvario luitais. Iš to galima daryti prielaidą, kad piliakalnis buvo sunaikintas didelio gaisro. Šioje struktūroje buvo rasta ir dėžutė su žalvariniais moters papuošalais (9 pav.). Tarp jų buvo antkaklė, grandelių su kabučiais, pasaginių segių ir lankinė segė, taip pat žiedų. Iš sudegusio sluoksnio paėmus apanglėjusių grūdų mėginį, nustatytas gynybinių įtvirtinimų sunaikinimo laikotarpis – 1220–1275 m. po Kristaus, tai yra apie XIII amžiaus vidurį. Manoma, kad greičiausiai šis piliakalnis taip pat buvo sunaikintas puolančių kryžiuočių. Nors ir nedidelio masto, tokio pobūdžio piliakalnių tyrinėjimas suteikė keletą naujų įžvalgų apie Vakarų Latvijos priešistorę, kuri kol kas nėra plačiau tyrinėta: 1. Kaip parodė Beltes piliakalnio radiokarbono datos, įtvirtintos gyvenvietės arba piliakalniai Vakarų Latvijoje atsirado vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, tai yra apie 2 tūkstantmečio pr. Kristų pabaigą – maždaug tuo pačiu metu, kai jie pasirodė Rytų Latvijoje ir Lietuvoje. Radiniai Beltes piliakalnyje ir neįtvirtintoje Priednieki gyvenvietėje rodo, kad Šiaurės vakarų Latvija taip pat gali būti įtraukta ir į tekstilinės keramikos paplitimo teritoriją. 2. Vėlyvojo geležies amžiaus Beltes piliakalnis, o ypač Mežīte piliakalnis, gali būti priskirti prie pagrindinių centrų, turėjusių dideles gyvenvietes arba ankstyvuosius miestus, įsikūrusius šalia jų. Palyginus šalia svarbaus vandens kelio įsikūrusį Beltes piliakalnį su Mežīte piliakalniu, neturinčiu prieigos prie vandens, galima teigti, kad Mežīte yra daugiau duomenų, rodančių aktyvesnę prekybą, nei Beltes piliakalnyje. Tai gana stebinanti išvada, nes aktyvesnės prekybos galimybių turi centrai, įsikūrę šalia vandens kelių. Galima spėti, kad, lyginant su Mežīte, centre, kurį sudarė Beltes piliakalnis ir šalia esanti gyvenvietė, prekybai teko ne toks svarbus ekonominis vaidmuo. Šiuo atveju svarbesnės galėjo būti kitos funkcijos, pavyzdžiui, administracinė.3. XII amžiuje įkurtas nedidelis Puze piliakalnis, sudegintas XIII amžiaus viduryje arba pabaigoje, gali būti laikomas vietinio vado arba jo šeimos gyvenamąja vieta. Aplink šį piliakalnį niekada nebuvo įsikūrusi jokia gyvenvietė ar kaimas, todėl daroma prielaida, kad XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimas Puze kaimas galėjo būti įsikūręs už 1 km nuo šio piliakalnio, šalia vėliau įkurto Puze dvaro. 4. Sprendžiant pagal Beltes ir Mežīte piliakalniuose rastus papuošalus ir pagal Mežīte kapinynų radinius, gali būti daroma prielaida, kad šiose vietose įsikūrusios vėlyvojo geležies amžiaus gyvenvietės priklausė atskirai finų grupei – tai galėjo būti ir Henriko iš Livonijos kronikoje minimi vendai. jie išsiplėtė į Šiaurės Kuržemę, prasidėjo XI amžiuje ir tęsėsi XII amžiuje. Tai akivaizdžiai įrodo kuršiams būdingi plokštiniai degintiniai kapinynai Šiaurės Kuržemėje, teritorijoje, kurioje XI ir XII amžiuje vyravo inhumacijos paprotys. Gali būti, kad Beltes piliakalnį ir gyvenvietę, kurių materialioji kultūra nebuvo patyrusi kuršių kultūros įtakos, XII amžiuje sunaikino puolantys kuršiai.6. Vėlyvojo apgyvendinimo materialiojoje kultūroje atsispindi dar vienas bruožas, į kurį anksčiau nebuvo kreipta pakankamai dėmesio. Tuo laikotarpiu šiuose piliakalniuose buvo naudojama mažiau keramikos nei Rytų Latvijoje. Tai tampa akivaizdu, palyginus įvairiuose piliakalniuose rastų keramikos šukių kiekį su kitais rastais dirbiniais. Puzes piliakalnyje buvo rasta septynis kartus daugiau puodų šukių, Beltes piliakalnyje – penkis kartus daugiau, o Mezite piliakalnyje – tik du kartus daugiau, palyginti su kitais rastais dirbiniais. Talsi piliakalnis šiuo atžvilgiu labai neįprastas – čia surastų puodų šukių kiekis sudaro tik ketvirtadalį visų kitų dirbinių. Rytinėje Latvijos dalyje yra visiškai kitaip. Šioje šalies dalyje buvo rasta 12–44 kartus daugiau keramikos nei kitų dirbinių. Galima teigti, kad Rytų Latvijoje keraminių indų buvo naudota kur kas daugiau nei Vakarų Latvijoje. Tokius materialiosios kultūros skirtumus galima paaiškinti keliais būdais. Vienas jų – kad Vakarų Latvijoje buvo daug dažniau naudojami iš organinių medžiagų pagaminti indai. Be abejo, tai nereiškia, kad iš panašių medžiagų pagaminti indai nebuvo naudojami rytinėje Latvijos dalyje. Kalbama tik apie keramikos dirbinių proporciją, palyginti su visais namų ūkyje naudotais indais. 7. Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad vėlyvajame geležies amžiuje ir Viduramžių pradžioje žiestosios keramikos dirbiniai sudaro tik 4–10 % visų šiuo laiku apgyvendintų Vakarų Latvijos piliakalnių keramikos radinių, o Puze piliakalnyje jų apskritai nerasta. Rytinėje Latvijos dalyje žiestoji keramika atsirado X amžiaus antroje pusėje ir XI amžiuje. XI ir XII amžiuje žiestoji keramika sudarė 50–90 % visų keramikos dirbinių rytinės Latvijos piliakalniuose. Nors gyvenamosiose Vakarų Latvijos vietovėse rasta nedaug vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų Viduramžių keramikos, atrodo, kad žiestoji keramika čia atsirado vėliau, o lipdytinė keramika buvo naudojama ilgiau. Galbūt Vakarų Latvijoje buvo naudojama daugiau medinių indų, palyginti su keraminiais indais, dėl to žiedžiamasis ratas tik vėliau prigijo šioje vietovėje
Arklių kapai Semboje, Notangoje ir gretimose srityse Antikos ir Viduramžių simbolinės kultūros kontekste
No full text...Žemyninėje Europoje tradicija laidoti arklius (žirgus) turi gilias istorines šaknis, tačiau apie arklius, jų laidoseną Semboje, Notangoje ir gretimose srityse žinoma mažai. Amžininkai (Cezaris, Strabonas, Ibn Fadlanas, Petras Dusburgietis) liudijimų paliko nedaug. Dėl to pagrindinis informacijos šaltinis yra archeologinių tyrimų medžiaga. Tyrimų duomenys leidžia atkurti Baltijos regiono arklių kapų tipus, atsižvelgiant į etninę ir socialinę regiono istoriją. Arklių kapai, atsiradę II–IV m. e. amžiais, gali būti skirstomi į keturis pagrindinius tipus. I tipas. Viso arklio kapas. Šis tipas labiausiai paplitęs minėtame regione. Kape būdavo laidojama vienas, rečiau du ir ypač retais atvejais trys arkliai. Arkliai daugiausia aptinkami po palaidotu žmogumi arba į vakarus nuo jo. Kamanų ir prievartinės mirties pėdsakų nebuvimas ant griaučių leidžia teigti, kad arkliai būdavo laidojami gyvi. Jie būdavo įspraudžiami į siaurą duobę, su palenktomis po pilvu kojomis ir atsukta atgal arba į šoną galva, ji kartais būdavo dedama į specialią nišą. Amžininkai (Vulfstanas, Petras Dusburgietis) aprašo panašų paprotį prūsų ir lietuvių žemėse, kai nuvarytą arklį įvarydavo į ankštą duobę ir palaidodavo gyvą. Palaidotų arklių amžius būna nuo 3,5 iki 10 ir daugiau metų, tačiau lytis paprastai viena, t. y. su mirusiuoju būdavo laidojami patinai – eržilai. Kartais prieš laidojant arkliui būdavo nuleidžiamas kraujas – tai liudija specialūs instrumentai, aptikti kai kuriuose arklių kapuose. II tipas. Galvos arba galvos ir priekinių galūnių laidojimas atsiranda šiek tiek vėliau, apie V m. e. amžių. Arklio kūno dalys, kartais kartu su oda, rodo šių palaidojimų ritualinį pobūdį ir galimą arklio mėsos valgymą. Tiesa, amžininkų liudijimų apie laidoseną aptariamame regione nėra, tačiau Ibrahimas At-Tartušis ir kai kurie vikingų laikotarpio keliautojai mini panašią laidojimo tradiciją Danijoje ir Rusios pietuose. III tipas. Kūno dalies palaidojimai, dažnai apdegę, žinomi daugiausia Lietuvos teritorijoje. Šiuo atveju auka būdavo sukapojama ir, tikriausiai, būdavo valgoma laidotuvių metu. Panaši laidojimo tradicija yra aprašyta Ibn Fadlano, dalyvavusio žymaus ruso laidotuvėse žemutiniame Pavolgyje. IV tipas. Kapų be arklių kol kas aptikta tik Lietuvos teritorijoje. Arklį šiuo atveju simbolizuoja kamanos ir pjautuvas. Tokie kapai šiame regione atsiranda kartu su krikščionybės įvedimu. Mes niekada tiksliai nesužinosime, kokią prasmę arklių kapams kiekvienu konkrečiu atveju teikė baltų genčių atstovai. Tačiau, remiantis anksčiau pateiktais duomenimis, galima spėti, kad I tipas yra palaidojimas aukos, kai arklys turėjo lydėti ar netgi nešti mirusįjį į pomirtinį pasaulį. II ir III tipai, kur laidotos tik arklių kūno dalys, yra ritualiniai aukojimai. Arkliai, kaip matyti, jau negalėjo nešti mirusiojo į pomirtinį pasaulį. IV tipas atsirado dėl draudimų priėmus krikščionybę. Draudimas laidoti arklius kartu su žmonėmis buvo ,,apeitas“, t. y. gyvulys pakeistas simboliniais elementais – kamanų dalimis ir pjautuvu
Ankstyvųjų Viduramžių Makarovo 2 tipo miniatiūriniai kirviai Baltijos jūros regione
No full textArtefacts which are miniatures of regular size objects met a thorough interest in the archaeological literature. Unsurprisingly, several attempts to interpret phenomenon of the miniature axes have already been made (see. eg. Kucypera, Pranke, Wadyl, 2010 a; Kucypera, Pranke, Wadyl, 2010 b; Wołoszyn, 2006; Panasiewicz, Wołoszyn, 2002; Zemītis, 1998; Koktvedgaard Zeitzen, 1997; Golubeva, 1997; Makarov, 1992; Darkevič, 1961; Paulsen, 1956; Paulsen, 1939). It should be noticed that miniatures are defined as objects reduced in size to an extent preventing their practical application, which distinguishes them from tools smaller than typical, but which still may perform functions similar to those of a normal-sized examples. Despite this, defining a miniature object creates many difficulties. M. Koktvedgaard Zeitzen recently wrote that: “Instead, one should take into account how the axe looks – whether, for example, it is ornamented or has a suspension hole – which, although a more subjective criterion, seem to give one a better basis for identifying an amuletic axe than solely measuring its length in centimeters. Another way to identify amuletic axes is to look at their material <…>” (Koktvedgaard Zeitzen, 1997, p. 16). We fully share this view. [...]Straipsnyje aptariamas išskirtinis ankstyvasis viduramžių miniatiūrinių kirvių, gamintų iš metalo (dažniausiai bronzos) tipas, vadinamasis Makarovo 2-asis tipas. Šio tipo kirviai žinomi visame Baltijos regione ir datuotini XI–XII a. pirmąja puse. Jiems būdingi vėduoklės formos simetriški ašmenys su kabliuko formos išsikišimu vidinėje briaunoje. Arti pusės žinomų pavyzdžių yra dekoruoti, dažniausiai geometriniais motyvais. Šie kirvukai siejami su magine-garbinamąja sfera ir dažniausiai laikytini kilusiais iš Rusios.Vienas išskirtinis egzempliorius, kuriame galima įžvelgti lyg ir irkluojančius vyrus, leidžia straipsnio autoriams daryti išvadą, kad Makarovo 2-ojo tipo kirvukai-amuletai yra formalūs valčių atvaizdai. Autoriai įsitikinę, kad šie dirbiniai neturėtų būti laikomi būdingais tiktai rytų slavams.Šie kirvukai būdingi visoms etninėms Baltijos regiono grupėms. Kirvukų paskirtis buvo labai įvairi ir priklausė visų pirma nuo naudotojo
Baltiško gintaro radiniai Šiaurės Suomijoje 4000–2000 m. pr. Kr.
No full textSome time during the late 5th millennium cal BC (cal), East Baltic amber imports began to reach Finland, where it occurred associated with the so-called Typical Comb ware (TCW, c. 4100–3500 cal BC). Imports of this rare fossil resin continue through the remaining of the Finnish Middle Neolithic, but seem to dwindle by the end of the 3rd millennium BC (Äyräpää, 1945, 1960; Luho, 1962; Edgren, 1966, 1992; Siiriäinen, 1967; Rankama, 1977; Torvinen, 1979; Koivunen, 1996, 2006; Oikarinen, 1998; Franzén, 2009). [...]V tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje Suomijoje pasirodė gintaras. Jis buvo susijęs su tipiška šukinės keramikos kultūra (apie 4100–3500 m. pr. Kr.). Šių ankstyvųjų gintaro radinių paprastai aptinkama kapuose, kuriuose yra ochros ir dažniausiai gausių titnago įkapių. Tokios egzotiškos įkapės tam tikruose palaidojimuose rodo buvus transegalitarinę tradiciją.Tikėtina, kad iki ketvirtojo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio įvyko Suomijos šukinės keramikos kultūros visuomenės regionalizacija. Tai matyti iš regioninių keramikos skirtumų. Šiaurės Ostrobotnijos vietiniai gyventojai pradėjo naudoti šukinę keramiką, kuri panaši į Kierikki ir Pöljä keramiką su asbesto priemaišomis (atitinkamai apie 3600–3000 m. pr. Kr. ir apie 3000–2000 m. pr. Kr.). Atrodo, kad jie tęsė savo transegalitarinę tradiciją ir davė pradžią daugumai naujų kultūros reiškinių. Tai matyti iš socialinio kompleksiškumo didėjimo III ir IV tūkstantmetyje prieš Kristų. Šiai raidai būdingi tokie požymiai: 1) egzotiškų daiktų iš įvairių, tolimų vietų atsiradimas; 2) pusiau žeminio tipo pastatai, įrengti kaip kaimeliai, kurių dažnai aptinkama prie upių žiočių; 3) tradicijų krauti akmenų krūsnis atsiradimas ir 4) didelių akmeninių aptvarų, megastruktūrų, paprastai žinomų kaip jättekyrkor (milžiniška bažnyčia), statyba.Per pastaruosius 15 metų buvo atlikta nemažai pusiau žeminių pastatų tyrimų, ypač buvo tyrinėjama Yli-Ii ir Ii upės slėnyje. Tyrinėjant Yli-Ii paminklus, buvo rasta įvairių egzotiškų radinių, tarp jų titnago, skalūno, gintaro ir greičiausiai vario dirbinių. Įdomu, kad gintaro radinių aptikta ne laidojimo pamikluose, bet gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose. Susidaro įspūdis, kad, nepaisant gintaro egzotiškumo, jis buvo gana būdingas regionui prieš 5000 metų. Kitaip nei kitose Suomijos vietovėse, neatrodo, kad gintaras buvo reta, brangi medžiaga, kurios įsigyti, ją nešioti ar dėti šalia mirusiojo į kapą galėtų tik keletas privilegijuotų visuomenės narių. Gintaro gausa Yli-Ii vietovėje ir jo atsiradimo būdas niekaip nepaaiškina ribotos jo kaip medžiagos nuosavybės. Priešingai, archeologiniai tyrimai perša išvadą, kad gintaras galėjo būti prieinamas visiems arba daugeliui visuomenės narių.Akivaizdu, kad Yli-Ii vietovėje būta gintaro pertekliaus, tačiau kokios šio neįprasto reiškinio priežastys? Visi gintaro radiniai tipologiškai gali būti siejami su Rytų Baltijos regionu. Vis dėlto lieka neaišku, kaip šie gintaro dirbiniai pasiekė šiaurės Ostrobotniją: 1) Laivais palei Suomijos pakrantę? 2) Sausumos keliais arba ežerais per Pietų Suomiją? 3) Per Vakarų Rusiją ir plaukiant ilgąja Ii upe?Pirmoji versija yra galima, tačiau ją kiek paneigia tai, kad Ålandų archipelage nerasta gintaro dirbinių. Antroji versija būtų patikima, turint omenyje gintaro radinių paplitimą, tačiau tai reikštų, kad gintaras keliavo kitu keliu nei medžiagos iš Rytų, su kuriomis jis aptinkamas. Trečioji versija, nors ir apima didesnį atstumą, reikštų, kad Baltijos gintaras ir titnagas iš Rytų buvo gabenami tuo pačiu maršrutu. Nors šiuo metu įtikinamiausia yra trečioji versija, būtina atsižvelgti į tai, kad visi trys išvardyti gintaro gabenimo keliai yra įmanomi ir vienas kito nepaneigia