Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Neįprastas kario kapas Mazkatuži kapinyne
No full textMazkatuži kapinynas (Rucavos seniūnija) yra nuodugniausiai ištirtas ir mažiausiai žinomas archeologinis senojo geležies amžiaus paminklas Kuršo pietvakariuose. Mazkatuži radavietė yra Šventosios upės dešiniajame krante, maždaug 15 km nuo Baltijos jūros pakrantės. Ji reprezentuoja nurody to meto kuršių materialinę kultūrą ir laidoseną. Pietvakarinė Kuršo dalis liečiasi su Vakarų Lietuvos griautinių kapų su akmenų vainikais kultūra ir sudaro šios kultūros šiauriausiąją periferiją. Šis regionas nuo centrinės dalies skiriasi kai kuriais laidosenos ritualo ypatumais. Svarbiausi jų yra akmenų vainikų nebuvimas (dažniau aptinkami atskiri akmenys arba jų eilės) ir žemi sampilai virš kapų (Kapsēde, Mazkatuži). 1942 metais, kasinėjant Mazkatuži kapinyną, ant vienos kalvos (pasak E. Wahle’s, tai kalva numeris IV) po apdegusių akmenų ir medžio degėsių sluoksniu buvo atrastas kario kapas su žirgu (2, 5 pav.). Žirgas gulėjo tame pačiame lygyje kaip ir palaidotas karys. Šalia žirgo griaučių likučių rasti dvidaliai žąslai su šoniniais žiedais, į daugybę dalių suskilusi geležinė žirgo gerklės plokštelė, žalvarinė žirgo nosies plokštelė – plona plokštelė be papuošimų su ąselėmis šonuose ir viename gale, kuri odiniu dirželiu buvo pritvirtinta prie keturkampio skirstytuvo. Pusrutulio formos kniedės gali būti laikomos puošiamuoju elementu (6 pav.). Šitokios kamanos būdingos Dollkeimo-Kovrovo kultūrai (skirtingai nuo Mazkatuži kapinyne rastų apynasrių Dollkeimo-Kovrovo kultūros žąslai leidžia žirgo liežuviui laisvai judėti). Mazkatuži kapinyno 23 kape rasta daug įkapių, išdėliotų kuršiams tipiška tvarka. Galvūgalyje guli miniatiūrinis molinis indelis, siauraašmenis kirvis su skyle kote, durklas, ieties antgaliai, yla ir kaltas (7, 8 pav.). Ieties antgalių forma įprasta aptariamam laikotarpiui, kuršiams neįprastas tik įdėtų į kapą iečių kiekis – keturios. Neįprastas yra ir siauraašmenis kirvis. Papuošalai – antkaklė buoželiniais galais, dvi arba trys laiptelinės segės (V grupė pagal M. Michelbertą) – rasti taip, kaip jie buvo nešioti. Kapo viduryje rasti šalia vienas kito galąstuvai, du pentinai su spygliais lankelio priekyje ir viena sagtis, kurie buvo įdėti į kapą galbūt kaip papildomas inventorius (5, 7:5–7, 8:1, 8) pav. Mazkatuži kario kapo datavimą palengvina šešios romėniškos žalvarinės monetos trijuose kapuose (11, 12, 21 kapai), trys iš jų buvo nustatytos: Hadrianas (117–138), Faustina Filija (apie 130–175), Markas Aurelijus (161–180). Tai leidžia mums datuoti po IV kalva esančius kapus B2/C1 periodu. Mazkatuži kapinyno kario kapas labai panašus į Dollkeimo-Kovrovo kultūros kapus. Šis kapas pateikia papildomos informacijos ir rodo, kokie intensyvūs senajame geležies amžiuje buvo ryšiai. Jie neapsiribojo vien prekių mainais, tai patvirtina santykinai didelis romėniškųjų žalvarinių monetų kiekis (Mazkatuži kapinyne rastos 29 tokios monetos), stiklo ir emalio karoliai, be to, kai kurių papuošalų ar ginklų formos. Buvus abipusę įtaką rodo ir laidosena, pavyzdžiui, žirgo laidosena, galbūt ir akmenų dėjimas virš kapų arba skydų įdėjimas į kapą. Galbūt kai kuriais atvejais negalima atmesti fizinio Rytų Prūsijos gyventojų buvimo vėlesnėse Kuršo srityse. Iš vokiečių k. vertė Saulius Lapinskas...
Kriegergrab aus dem Grдberfeld MazkatužiIngrīda Līga Virse...Mazkatuži kapinynas (Rucavos seniūnija) yra nuodugniausiai ištirtas ir mažiausiai žinomas archeologinis senojo geležies amžiaus paminklas Kuršo pietvakariuose. Mazkatuži radavietė yra Šventosios upės dešiniajame krante, maždaug 15 km nuo Baltijos jūros pakrantės. Ji reprezentuoja nurody to meto kuršių materialinę kultūrą ir laidoseną. Pietvakarinė Kuršo dalis liečiasi su Vakarų Lietuvos griautinių kapų su akmenų vainikais kultūra ir sudaro šios kultūros šiauriausiąją periferiją. Šis regionas nuo centrinės dalies skiriasi kai kuriais laidosenos ritualo ypatumais. Svarbiausi jų yra akmenų vainikų nebuvimas (dažniau aptinkami atskiri akmenys arba jų eilės) ir žemi sampilai virš kapų (Kapsēde, Mazkatuži). 1942 metais, kasinėjant Mazkatuži kapinyną, ant vienos kalvos (pasak E. Wahle’s, tai kalva numeris IV) po apdegusių akmenų ir medžio degėsių sluoksniu buvo atrastas kario kapas su žirgu (2, 5 pav.). Žirgas gulėjo tame pačiame lygyje kaip ir palaidotas karys. Šalia žirgo griaučių likučių rasti dvidaliai žąslai su šoniniais žiedais, į daugybę dalių suskilusi geležinė žirgo gerklės plokštelė, žalvarinė žirgo nosies plokštelė – plona plokštelė be papuošimų su ąselėmis šonuose ir viename gale, kuri odiniu dirželiu buvo pritvirtinta prie keturkampio skirstytuvo. Pusrutulio formos kniedės gali būti laikomos puošiamuoju elementu (6 pav.). Šitokios kamanos būdingos Dollkeimo-Kovrovo kultūrai (skirtingai nuo Mazkatuži kapinyne rastų apynasrių Dollkeimo-Kovrovo kultūros žąslai leidžia žirgo liežuviui laisvai judėti). Mazkatuži kapinyno 23 kape rasta daug įkapių, išdėliotų kuršiams tipiška tvarka. Galvūgalyje guli miniatiūrinis molinis indelis, siauraašmenis kirvis su skyle kote, durklas, ieties antgaliai, yla ir kaltas (7, 8 pav.). Ieties antgalių forma įprasta aptariamam laikotarpiui, kuršiams neįprastas tik įdėtų į kapą iečių kiekis – keturios. Neįprastas yra ir siauraašmenis kirvis. Papuošalai – antkaklė buoželiniais galais, dvi arba trys laiptelinės segės (V grupė pagal M. Michelbertą) – rasti taip, kaip jie buvo nešioti. Kapo viduryje rasti šalia vienas kito galąstuvai, du pentinai su spygliais lankelio priekyje ir viena sagtis, kurie buvo įdėti į kapą galbūt kaip papildomas inventorius (5, 7:5–7, 8:1, 8) pav. Mazkatuži kario kapo datavimą palengvina šešios romėniškos žalvarinės monetos trijuose kapuose (11, 12, 21 kapai), trys iš jų buvo nustatytos: Hadrianas (117–138), Faustina Filija (apie 130–175), Markas Aurelijus (161–180). Tai leidžia mums datuoti po IV kalva esančius kapus B2/C1 periodu. Mazkatuži kapinyno kario kapas labai panašus į Dollkeimo-Kovrovo kultūros kapus. Šis kapas pateikia papildomos informacijos ir rodo, kokie intensyvūs senajame geležies amžiuje buvo ryšiai. Jie neapsiribojo vien prekių mainais, tai patvirtina santykinai didelis romėniškųjų žalvarinių monetų kiekis (Mazkatuži kapinyne rastos 29 tokios monetos), stiklo ir emalio karoliai, be to, kai kurių papuošalų ar ginklų formos. Buvus abipusę įtaką rodo ir laidosena, pavyzdžiui, žirgo laidosena, galbūt ir akmenų dėjimas virš kapų arba skydų įdėjimas į kapą. Galbūt kai kuriais atvejais negalima atmesti fizinio Rytų Prūsijos gyventojų buvimo vėlesnėse Kuršo srityse. Iš vokiečių k. vertė Saulius Lapinskas...Kriegergrab aus dem Grдberfeld MazkatužiIngrīda Līga Virse..
Septintoji tarptautinė mokslinė konferencija Jono Puzino skaitymai. Senasis geležies amžius Baltijos regione
Get PDFŠis, 14-asis, „Archaeologia Lituana“ tomas yra skiriamas profesoriaus habilituoto daktaro Mykolo Michelberto archeologinei veiklai pažymėt
Lyties identifikavimas romėniškojo laikotarpio pilkapių su akmenų vainikais kultūros medžiagoje
No full textVisuomenės susiskirstymas į du – vyrišką ir moterišką – polius yra nulemtas žmogaus biologijos, o jų paieška yra neatsiejama tyrimų dalis analizuojant laidojimo paminklų medžiagą. Šalia biologinės lyties, kaip pastovios kategorijos, individų amžius, bendruomenės elgsenos modeliai, tradicijos formavo socialinę lytį, kuri galėjo sutapti, tačiau galėjo ir nesutapti su biologine, ir turėjo savybę kisti. Siekiant patikrinti laidosenos ryšius su biologine lytimi, būtina archeologinių ir osteologinių duomenų koreliacija. Tačiau sąlygos tam ne visada tinkamos dėl nepakankamo antropologinės medžiagos išlikimo. Tuomet tenka pasikliauti kitais kriterijais. Dažniausiai vadovaujamasi lyčių darbo pasidalijimo principu. Faktiškai tai reiškia ne lyties atpažinimo metodiką, bet išankstinę lyčių poliarizaciją, kuri labai apriboja lyties ir jos funkcijų praeityje sampratą. Tai paskatino dar kartą įvertinti lyčių identifikavimo pagal veiklos pasidalijimo principą efektyvumą. Natūralu tikėtis, jog esant lyčių poliarizacijai binarija turėtų vienaip ar kitaip atsispindėti ir laidosenoje. Šio straipsnio tikslas ir būtų įvertinti, kokio lygio buvo lyčių opozicija laidosenoje ir ar ji turėjo tam tikro nelygiavertiškumo požymių. Kiekvienu atveju konkrečioje visuomenėje lyties ir laidosenos ryšiai galėjo skirtis, todėl visuomet būtina apsibrėžti būtent jai būdingą specifiką. Tyrimams pasirinkta romėniškojo laikotarpio Pilkapių su akmenų vainikais kultūra, duomenys iš pilkapių jos rytiniame areale. Tai 162 kapai, iš kurių 146 identifikuoti kaip suaugusių individų. Nesant osteologinių duomenų, kapai suskirstyti į tris grupes: kapai, kuriuose rasta ginklų – 58 kapai, kuriuose nerasta ginklų – 64 kapai ir kuriuose rasta tik kirvių – 24 kapai. Kirvio pa skirtį tvirtai apibrėžti sunku, jie galėjo būti įvairiai naudojami tiek ūkyje, tiek karyboje. Todėl kapai, kuriuose rasta kirvių (bet nerasta ginklų) išskirti į atskirą grupę taip siekiant patikrinti, kuriai iš minėtų dviejų ji yra artimesnė ir ar tikrai kapai, kuriuose rasta kirvių, skirtini vyrams. Kiekviena šių grupių buvo analizuota įvertinant tokius laidosenos požymius: 1) kapų vietą pilkapyje, 2) mirusiųjų orientaciją pagal pasaulio šalis, 3) akmenų konstrucijas kapuose, 4) papuošalų rūšių ir tipų buvimą / nebuvimą, 5) darbo įrankių buvimą / nebuvimą ir jų vietą kape; 6) ietigalių ir kirvių buvimą / nebuvimą ir jų vietą kape. Nustatyta, kad romėniškojo laikotarpio visuomenės laidosenoje ryškių lytis poliarizuojančių ar nelygiateisiškumo ženklų nebuvo. Išanalizavus tris kapų grupes pagal šešis požymius keturi iš jų nerodo jokio ryšio su biologine lytimi. Mirusiųjų orientacija, akmenų konstrukcijos kapuose, dauguma papuošalų rūšių ir net jų tipai buvo tokie patys visuose kapuose. Net ir ginklai negali būti laikomi neginčijamu lyties tapatumo rodikliu. Toks laidosenos ambivalentiškumas gali reikšti, kad romėniškajame laikotarpyje dar nebuvo išsikristalizavęs poreikis pabrėžti vyriškojo ir moteriškojo prado atskirumą. Abiejų lyčių atstovai turėjo faktiškai vienodas galimybes tiek būti pagerbti jiems supilamu pilkapiu, tiek palaidoti anksčiau supiltame pilkapyje. Šia prasme kiek marginalesnė buvo kapų, kuriuose rasta tik kirvių, grupė – tokių kapų pilkapio centre nerasta. Iš vienos pusės, kirvių padėtis šiuose kapuose atitinka laidosenos tradicijas kapuose, kuriuose rasta ginklų, dažniau aptinkama lazdelinių ir ratelinių smeigtukų, nėra kaklo apvarų. Tačiau dalis darbo įrankių, konkrečiai, peilių-pjautuvėlių, į kapus dėti palaidojimams be ginklų būdinga tvarka. Greičiausiai tai reikėtų sieti ne su biologinės lyties, bet su specifiniu socialiniu vaidmeniu. Nesant galimybių patikrinti biologinės lyties fakto, būtina atsižvelgti į kitus veiksnius, visų pirma, radinių padėtį kape, kuri gali turėti šiokį tokį ryšį su biologine lytimi. Ne mažiau svarbu užfiksuoti iš bendro konteksto išsiskiriančią laidoseną, „anomalius“ jos elementus, kurie nėra tiesiog šiaip, atsitiktinai kitokia laidosena, bet gali būti užuomina apie specifinį mirusiojo socialinį statusą ar lytį. ...IDENTIFYING GENDER IN THE ARCHAEOLOGICAL RECORD FROM ROMAN PERIOD BARROWS WITH STONE CIRCLESAndra Simniškytė..
Apykojai Latvijos archeologinėje medžiagoje
No full textTarp Latvijos ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių radinių aptinkama viena neįprasta papuošalų kategorija – apykojai. Apykojų randama kai kuriuose Baltijos finougrų tarand tipo kapuose, bet tai dažniausiai tik fragmentai. Sveiki išlikę apykojai buvo rasti tarand I kape Kaugars and Mūsina kapinynuose Raunoje ir Saulieši kapinyne Jaunburtniekuose. O fragmentų – Auciema Dumpji, Viksnas kapusils Raunoje, Sulieši laidojimo paminkle Jaunburtniekuose ir tarand II kape Kaugars kapinyne Raunoje. Datavimą B2 periodu patvirtina radiniai pilkapiuose Šiaurės Rytų Latvijos laidojimo paminkluose, kurie jau nebeegzistuoja B2 periode. Pavyzdžiui, alavinių kulkšnies apykojų ir rankogalinių apyrankių buvo aptikta trijuose pilkapiuose, bet nė viena nebuvo aptikta tarand tipo akmenų kape Salenieki laidojimo paminkle, kur seniausieji radiniai gali būti datuotini B2 periodu. Pilkapiai yra senesni (ankstyvesni) ir gali būti datuojami B2 periodu todėl, kad vienu atveju kapo akmeninė konstrukcija yra virš pilkapio. Panašų datavimą patvirtina ir tai, kad kulkšnies apykojai akmenų konstrukcijos kapuose dekoruoti labai panašiais motyvais kaip ir apykojai Viļaka ir Aizezeri Sakstagaloje. Iš aglų k. vertė Violeta Vasiliauskienė...Leg rings in archaeological material from LatviaJānis Ciglis..
Auksinė segė iš Młoteczno (Hammersdorf) (Braniewo rajonas, Šiaurės Rytų Lenkija)
No full text1873–1913 metais įvairiose Młoteczno kaimo (seniau Hammersdorf) vietovėse buvo rasta 17 auksinių ir sidabrinių dirbinių, iš kurių šiandien yra žinomi du auksiniai indai, vienas jų yra Rytų Romos, o kitas galų ar italų kilmės, Konstantijaus II medalionas, nukaldintas 335–336 metais, be to, auksinė segė, trys auksiniai kibiro pavidalo kabučiai ir dvi auksinės antkaklės. Antkaklės yra VI amžiaus, kiti radiniai datuojami IV amžiaus pabaiga ir V amžiaus pirmąja puse. Auksinė segė su granato ir gintaro inkrustacija sukėlė gyvą, dešimtmečius trunkančią diskusiją. Nesutarimai susiję su segės kilme: ar tai vietinis gaminys, ar jis pagamintas Vidurinėje ar Žemutinėje Padunojėje? Visi autoriai laikosi nuomonės, kad segė atspindi stilistinį perėjimą nuo Sackrau prie Untersiebennbrunno ir Szilágysomlyó stiliaus. Už jos vietinę kilmę pasisakė K. Godłowskis, R. Starkas, A. Cieślińskis ir V. Hilbergas, bet kai kurie jų palaikė ir segės skandinaviškąją kilmę, nes joje panaudoti ažūras ir filigranas. Už dunojiškąją kilmę pasisako J. Werner, R. Harhoiu, M. Schmauder ir D. Quast. Remiantis stilistiniais segės iš Młoteczno požymiais ir jos atitikmenimis iš D2 pakopos, t. y. Nežin-Szilágysomlyó- Regöly-Untersiebennbrunn-Rábapordány tipu, galima daryti prielaidą, kad radinys kilęs iš Vidurinės ir Žemutinės Padunojės dirbtuvių. Segė yra Dunojaus stiliaus liudijimas, rastas toli Šiaurėje....Die Goldfibel von Młoteczno (Hammersdorf), Kr. Braniewo in NordostpolenMagdalena Mączyńska..
Profesorius Mykolas Michelbertas – senojo geležies amžiaus tyrinėtojas – 75-mečio jubiliejui artėjant
Get PDF..
Geležinis kabutis-varpelis iš Wielbarko kultūros kapinyno Kozłówko vietovėje šiaurinėje Mazovijoje
No full textKozłόwko kapinyno Nidzicos paviete (seniau – Klein Koslau, Kreis Neidenburg) tyrimų metu aptiktas nedidelis kabutis-varpelis. Jis rastas XXXI kape, datuotame periodu C3–D (1 pav.). Pagal A. Kokowskio klasifikaciją varpelis priklauso tipui Ic. Tokie varpeliai buvo gaminami iš geležies skardos, sujungiant du pusrutulius. Viršuje yra cilindrinis kaklelis, besibaigiantis kilpele. Dauguma žinomų kabučių-varpelių yra labai panašūs (2 pav.). Iki šiol yra aptikta apie 300 tokių daiktų. Dauguma jų rasta Semboje ir Notangoje (Dollkeimo-Kovrovo kultūra). Mažiau jų pasitaiko Mozūruose – Bogačevo kultūros teritorijoje. Nemažai šių papuošalų rasta ir Vakarų Lietuvos kapinynuose. Kitur šių kabučių-varpelių aptinkama retai (3 pav.). Kabučiai-varpeliai paprastai būdavo nešiojami ant kaklo, dažnai – kaklo apvarose. Kapuose jų kiekis įvairuoja nuo 1 iki 25 vienetų. Didelės apvaros su keliolika kabučių žinomos iš Vakarų Lietuvos, mažiau tokių pasitaiko Dollkeimo-Kovrovo kultūroje. Kabučius-varpelius galima traktuoti kaip moterų įkapes. Vyrų kapuose tokių kabučių nedaug, tik pavieniai. Kabučiai-varpeliai daugiausia datuojami vėlyvesniu romėniškuoju laikotarpiu ir Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio pradžia. Ankstyviausi kabučiai pasirodė jau B2/C1– C1a periode, tačiau dauguma jų yra truputį vėlyvesni. Dollkeimo-Kovrovo kultūroje jie skiriami C1–C2 periodams pagal interregioninę skalę. Vėlyviausi datuojami romėniškojo laikotarpio pabaiga ir tautų kraustymosi laikotarpio pradžia (periodas C3, C3–D). Kadangi dauguma radimo vietų yra iš Dollkėimo- Kovrovo kultūros teritorijos, tikriausiai čia ir reikėtų ieškoti šių papuošalų genezės. Pavieniai egzemplioriai iš Wielbarko kultūros kapinynų, kaip ir radinys iš Kozłόwko vietovės, beveik identiški baltiškiems radiniams ir skirtini importui iš šiaurinių sričių. Iš lenkų k. vertė Mykolas Michelbertas...
A iron ball-shaped pendant from the cemetery of the Wielbark Culture in Kozłówko in northern MasoviaMarcin Woźniak..
Radiniai iš 38 pilkapio Červony Dvor pilkapyne prie Geldapės. Pastabos dėl Bogačevo kultūros atsiradimo
No full textTyrinėjant sūduvių pilkapyną Červony Dvor, 2011 m. pilkapyje Nr. 38 (1 pav.) aptikta radinių, kurių chronologija ryškiai nesutampa su bendra laidojimo paminklo chronologija, koncentracija. Pilkapis (jo centrinis kapas apiplėštas) (2 pav.), remiantis surastu pakabučiu, datuojamas C1a periodu (3 pav.). Jo pietiniame pakraštyje, po akmenų nuogrinda, aptikti keli daug ankstesni radiniai – gumbuotas žiedas, segė A. 67a, kvarcito skiltuvas ir kapas Nr. 148 su urna, papuošta daugiaskyle rankena (4 pav.). Žiedo su gumbeliais analogai leidžia manyti, kad jis pateko iš regionų, kurie I a. pr. Kr. buvo apgyvendinti keltų (1 žemėl.). Vienas panašus žiedas buvo surastas Pševorsko kultūros Kanopnicos kapinyne. Artimiausių segės A. 67a analogų taip pat žinoma Pševorsko kultūroje, ypač arčiausiai esančioje šios kultūros Nidzicos grupėje. Dar viena segė surasta toliau į šiaurę, Vidurio Lietuvoje, Adakavo kapinyne (2 žemėl.). Skiltuvų analogų taip pat surasta Pševorsko kultūroje. O puodas iš kapo Nr. 148 turi tiesioginių analogų Mozūrų regiono paminkluose, dažniausiai datuojamuose ankstyvuoju geležies amžiumi. Todėl galima manyti, kad Červony Dvor kapinyne mirusieji buvo laidojami jau tūkstantmečių sandūroje (A3/B1a periodas). Tai galima susieti su Bogačevo kultūros vadinamuoju pirmuoju horizontu. Yra žinomi to laikotarpio Bogačevo kultūros kapinynai vietovėse Babienta (Babienten), Novy Zyzdroj (Neu Sysdroy), Koček (Koczek), Muntovo (Alt-Muntowen), Labapa (Labab), Gžybovo (Grzybowen), Strengiel (Gross Strengeln), Kruklankai (Kruglanken), Romotai (Romoten), Rudzikai ir Botkunai (Botkunen) (3 žemėl.). Tuo pat metu dar gali funkcionuoti Vakarų baltų pilkapių kultūros gyvenvietės. Pirmojo horizonto pradžia – tai laikotarpis, kai buvo tęsiamos ankstesnės Vakarų baltų pilkapių kultūros tradicijos (toliau naudojamos gyvenvietės, keramika, kai kurie dirbinių tipai, pavyzdžiui, A tipo smeigtukai). Iš kitos pusės, jaučiama ryški gretimų kultūrų, visų pirma Pševorsko kultūros iš pietvakarių įtaka, atnešanti net keltų kultūrų įtaką. Bogačevo kultūra, su kuria yra susiję radiniai iš Červony Dvor, toli gražu nebuvo šių įtakų tikslas. Jos plinta toliau į šiaurės rytus per Nadruvą į Vidurio Lietuvą. Iki šiol tie ryšiai buvo interpretuojami kaip Gintaro kelio atšakos. Tai buvo grindžiama gintaro radiniais keltų paminkluose. Tačiau tuo laikotarpiu nematome ypatingos keltiško ar romėniško importo plėtros turtingoje gintaro Semboje. Importas ten atsiranda kiek vėliau, pradedant B1b–c periodu. Galbūt A3–B1a periode kelias, kuriuo keliavo Pševorsko ir Bogačevo kultūrų gyventojai, turėjo ir kitą tikslą, visiškai nevedantį į Sembą, o toliau į šiaurę. Šiaip ar taip, šie ryšiai prarado reikšmę keičiant kryptį maždaug B1 periodo pabaigoje. Nuo to laiko jo tikslu tapo neabejotinai Semba ir čia sparčiausiai besivystanti Dollkeimo-Kovrovo kultūra. Rytinės Bogačevo kultūros dalies paminklai tuo metu prarado savo reikšmę ir, galbūt, tai ir buvo priežastis, dėl kurios Červony Dvor kapinyne nelaidota net 200 metų iki B2/C1 periodo. Iš lenkų k. vertė Aleksiejus Luchtanas...Funde aus dem Hügel 38 des Gräberfeldes Czerwony Dwór bei Goldap. nmerkungen über den Anfänge der Bogaczewo-KulturAnna Juga-Szymańska, Pawel Szymański..