Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Pratarmė
Get PDFIn the hands of a kind reader is, at the first glance, ordinary, but actually significantly changed, the 16th volume of “Archaeologia Lituana”. One of the most important changes in this volume is the appointment of a new chief editor. During the joint meeting of the editorial board of “Archaeologia Lituana” and the Department of Archaeology that took place on 6th February 2015, the long-time chief editor prof. Habil. dr. Mykolas Michelbertas stepped down voluntarily and assoc. prof. dr. Algimantas Merkevičius was elected. On this occasion, I would like to use this opportunity to thank the professor for many years of hard and unremitting work, publishing one volume every year, under not always favourable circumstances. Samogitian stubbornness, perseverance and great authority undoubtedly helped with this complex and responsible task. [...]Malonaus skaitytojo rankose iš pirmo žvilgsnio eilinis, tačiau gerokai pasikeitęs 16-asis „Archaeologia Lituana“ tomas. Vienas iš svarbių leidinio pokyčių – vyriausiojo redaktoriaus pasikeitimas. 2015 m. vasario 6 d. jungtiniame Archeologijos katedros ir „Archaeologia Lituana“ redaktorių kolegijos posėdyje vietoj atsistatydinusio ilgamečio leidinio vyriausiojo redaktoriaus prof. habil. dr. Mykolo Michelberto išrinktas doc. dr. Algimantas Merkevičius. Naudodamasis šia proga, dėkoju profesoriui už ilgametį sunkų ir atkaklų darbą kasmet išleidžiant po tomą, ne visada palankiomis leidiniui sąlygomis. Žemaitiškas užsispyrimas, atkaklumas ir didelis autoritetas neabejotinai padėjo šiame sunkiame ir atsakingame darbe. [...
Kašučių senųjų laukų archeologiniai tyrinėjimai
Get PDFIn the north-western part of Lithuania there are 23 known sites with preserved stone cairns and baulks – the remains of the fossil fields. First archaeological survey of these sites were organised before the Second World War, during which cairns and baulks were found. The research was initiated by Kretinga’s ethnographer, engineer Ignas Jablonskis and performed by Pranas Baleniūnas, conservator of Vytautas the Great Culture museum in Kaunas. Later, I. Jablonskis carried out research of stone cairns and baulks independently. The analysed Kašučiai fossil fields were established in a low elevation, on the left bank of Akmena river, close to the Akmena confluence with Vaineikupis stream, and preserved in the nowadays forest. I. Jablonskis discovered Kašučiai stone cairns, baulks and enclosers in 1980 and mapped some of them in 1981. One of the enclosures, which he called the enclosure No. 2, was, according to him, 110 × 40 m in size; its ends were resting on the slope of Vaineikupis stream. Inside the enclosure I. Jablonskis recorded 11 different size clearance cairns, and numerous cairns on the outer side of the stone enclosure. In 1981, I. Jablonskis investigated one of the cairns inside the enclosure. Research have shown that the cairn was built over the yellow loam, its height from the ground level reached up to 0.35 m. No artefacts, charcoal, or pottery shards were discovered inside the cairn, therefore, it has been concluded that these structures are most certainly not barrows. In 1999, Vilnius University Archaeology Department’s lecturer Algimantas Merkevičius organised an educational trip to inspect some of Kretinga district’s archaeological sites. Kašučiai fossil fields were included in the inspection. Next year, in autumn 2000, fossil fields were examined one more time along with the professor of the Tartu University Valter Lang. He confirmed that stone structures are clearance cairns and baulks that are the structures of early agriculture. In 2001, Vilnius and Tartu Universities and Kretinga museum’s archaeologists conducted investigations of the fossil fields. A part of territory was maped, and 11 baulks and 89 clearance cairns were found. The baulks were measured about 10–90 m long, 2–7 m wide and 0.15 to 0.40 m in height. Cairns’ diameter was 2–5 m, height – about 0.2–0.5 m. In 2001, 2006, 2011–2013, archaeologists from Vilnius University carried out an excavation in the territory of the site. In 2001, a cross section of a baulk was excavated. In the upper part of the baulk, four silver coins (Dutch thalers) were found. In 2006, a clearance cairn was excavated, which was located about 13 meters to the northwest from the baulk excavated in 2001. The diameter of cairn was 3.4 m and height was from 0.50 to 0.72 m, the stones were piled in two to four layers. On its outer side, large stones ranging in size from 1,05 × 0,42 × 0,40 m, 0,70 × 0,44 × 0,40 m, to 0,58 × 0,34 × 0,20 m were put, forming a sort of barrier, preventing the crumbling of smaller stones. Among the large ones, there were also smaller and medium-sized stones – about 0,25 × 0,16 × 0,10 m and 0,27 × 0,17 × 0,15 m in size. The cairn started to be built on the yellow loam. The charcoal found beneath the cairn dated back to 250–640 AD. In 2011, the excavation of Kašučiai’s fossil field was extended. A cairn located about 200 meters to the east-north-east from the excavated structures in 2001 and 2006 and about 5 meters to the west from the oval enclosure was chosen for excavation. It was 5,65 × 5,1 m in size and was mainuly built by piling mid-sized and larger stones (about 55 × 35 × 30 cm, 52 × 32 × 30 cm, 50 × 27 × 17 cm, and 50 × 33 × 16 cm). The large stones were layed in the background, the majority of them were concentrated on the edges, and inside there were smaller (about 23 × 11 × 12 cm, 17 × 17 × 13 cm etc.) and some larger stones. In the completely excavated part of the cairn, about 1,200 different-sized stones were found, piled in two to five layers that were up to 64 cm in heigh. The charcoal found beneath the cairn dated back to 620–780 AD. In 2012, two objects – a stone enclosure and the cairn inside – were explored. Some information related to the stone enclosure was clarified prior to the research. In 1980, I. Jablonskis recorded 11 cairn inside enclosures, but in 2012, 19 cairns were counted by archaeologists from Vilnius University. The size of the encloser slightly changed from 110 × 40 m to 120 × 40 m. During the excavations, a trench of the size of 24 m2 across the enclosure was investigated. It revealed that rampart was piled from medium (25 × 15 × 8 cm, 22 × 16 × 7 cm, 11 × 8 × 8 cm) and larger (47 × 30 × 20 cm, 37 × 37 × 21 cm, 26 × 34 × 16 cm) stones. On the outskirts of the baulk, there were larger 100 × 68 × 35 cm, 34 × 26 × 16 cm, 51 × 50 × 20 cm size stones placed closely next to each other. The rampart was about 4.5 m wide and its height varied from 38 cm to 51 cm in the investigated part. The inner side of it was significantly (50–63 cm) higher than the outside one. The stones of the enclosure’s rampart were stacked on a yellow loam. Inside the enclosure, a grinding stone was found. Based on analogines from other countries, the enclosure could have been used for the protection of animals or for religious rituals. The cairn inside the enclosure is dated by 14C method to 809–486 BC. In 2013, another cairn, located 2 meters southwest from the one excavated in 2012, was explored. It was dated by AMS method to 1655 ± 30 BP. Three cup marked stones were found during the survey of Kašučiai fossil field area. One of them was found about 45 meters west of the south-western edge of the enclosure. This stone is about 2,65 × 1,32 m in size, its visible height – about 0.50 m. On its upper surface, 13 cup marks were calculated. Another cup-marked stone was discovered in the southwest part of the enclosure. This is a reddish stone, about 1,35 × 1,25 m in size. Its visible height – 0.25 m. In the upper plane part there were 15 cup marks found ranging from 4.5 to 7 cm in diameter and all of them being about 1 cm deep. The third stone was discovered on the outskirts of the fossil field area, about 100 m northeast of the northern edge of the enclosure, about 50 meters south from Vaineikupis’ stream. It is a large coarse grey stone, it has a big, flat surface, the size of 2,27 × 1,55 m. The exposed part of the stone is at about 0.55 m in height. The entire upper surface of the stone was full of cup marks except for the northern part, which chipped naturally. In addition, there were some individual cup marks on the sides of the stone. The total recorded number of artificially made cup marks, whose diameters vary from 4–5.5 cm, is 169. Some of them were connected with each other. Larger cup marks were concentrated in the central and eastern parts of the stone. The two mentioned stones had a little more than 10 cup marks. For this type of objects, such number of cup marks was average and typical of Scandinavia, Germany, and Estonia. In these countries, many stone cup marks are being found in the fossil field areas. Archaeologists have given a variety of interpretations to explain the function of these objects. However, the majority of them believe that the stones with cup marks are associated with soil fertility rituals. Typically, these objects date back to the first millenium BC. Kašučiai case possibly confirms the hypothesis that stones with cup marks are related to the agricultural rituals. In addition to the archaeological investigations carried out, there were also pollen analysis and geochemical soil investigations done, which also shows the anthropogenic impact on the studied area. Thus, based on the obtained results, we can hypothesise that the stone cairns located inside the encloser are the earliest ones. They date back to the late Bronze – Roman Iron Age. Clearance cairns found in the rest of the territory belong to the later, Migration Period, but may be of the earlier cultivation period. The wide chronological range and the large prevalence of stone cairns across the territory certainly sugest long-term use of Kašučiai fossil fields.Straipsnyje pristatomi Kašučių senųjų laukų archeologiniai tyrinėjimai ir jų metu gauti rezultatai. Trumpai apžvelgiami ir senųjų laukų teritorijoje vykdytų palinologinių bei geocheminių tyrimų rezultatai, aprašomi aptikti akmenys su dubenėliais. Kašučių senuosius laukus atrado ir juos tirti 1980–1981 m. pradėjo archeologas mėgėjas Ignas Jablonskis. XXI a. pradžioje Vilniaus universiteto Archeologijos katedros iniciatyva vykdytas antrasis Kašučių senųjų laukų tyrimų etapas. Tarpdalykiniuose ir tarptautiniuose tyrimuose dalyvavo ir Tartuuniversiteto archeologai, vadovaujami Valterio Lango, Kretingos muziejaus archeologas Julius Kanarskas, kiti tyrinėtojai
Lietuva ir gretimos žemės (kai kurios europinės archeologijos problemos)
Get PDFIš pirmo žvilgsnio šis ,,Archaeologia Lituana“ tomas savo straipsnių tematika yra gana įvairus. Vis dėlto visą tomą jungianti grandis yra prieškristinis geležies amžius – romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpis. Džiugu, kad leidinyje publikuoja straipsnius gretimų kraštų – Lenkijos ir Rusijos – archeologai, kai kurie jų analizuoja ir Lietuvos bei baltų genčių archeologinę medžiagą
Laidojimo papročių ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai Lietuvos archeologijoje. Istoriografinis aspektas
Get PDFInvestigations of burial practices in Lithuania started in the middle of the 19th century. Since then, concepts of burial, death and the afterlife were brought up in studies (popular and scientific articles, publications and monographs) of many antique lovers, self-educated relic collectors and researchers of prehistoric and historical burial practices. The first attempts to estimate and interpret burial practices originated from the fieldwork practice, although they lacked a broader theoretical base and preparation. A materialistic concept of the developing archaeology, concentration in collecting and filing of artefacts found at burial sites influenced a superficial and often poorly based interpretation of the past society. The only exception was a study by Jonas Basanavičius (1998, pp. 13–91) in the early 1900s. This was one of the first scientific works that examined the concept of the afterlife of ancient Lithuanians. In the study, however, folklore and mythological sources were weakly associated with the archaeological material.First thorough studies of burial practices, death and the afterlife were published in the 1940s by Marija Alseikaitė- Gimbutienė (1942; 1942 š; 1943 a; 1943 b; 1946 š), known as Marija Gimbutas in the West. A broad researcher’s approach of archaeology was formed, influenced by her professors, a linguist Antanas Salys and an archaeologist Jonas Puzinas, also, by works of J. Basanavičius (Fig. 1–2). For the first time, M. Alseikaitė-Gimbutienė investigated burial practices, the concept of the afterlife and the relationship between the living and the dead through the interdisciplinary context of history, folklore and ethnology. Archaeology was brought to light as a national science, part of a broader Lithuanian philology.In the 2nd half of the 20th century, due to the Soviet occupation of Lithuania, followed by cultural and academic isolation, imposed censorship and the “iron curtain”, the archaeology of Lithuania was cut off from Western archaeological developmental processes. The interpretation of burial practices remained within the frame of Marxist-Leninist ideology. Although extensive archaeological investigations of burial sites were performed and a lot of empirical data were collected during that period, archaeological publications lacked a broader assessment and reasoned interpretation of burial practices.At the beginning of the 21st century, transformation took place in interpreting burial practices. Various aspects of death, burial practices and the afterlife were investigated in studies. That included a broad perspective of archaeology, ethno-logy, folklore, mythology and comparative religion, the latest hypotheses and research data by Lithuanian and foreign researchers. Investigations of burial practices were gradually becoming an object of broad interdisciplinary studies.Burial practices, a custom of burying the dead with grave goods, relationship between the living, the dead, deities and the environment – all had its own place, meaning and explanation. Therefore, in the investigations of death, burial practices and the concept of the afterlife it is essential to analyze the behaviour and the ideology of the past society, to search links among archaeology, mythology, folklore and other disciplines. Broad interdisciplinary studies are an objective of every researcher of burial practices.Translated by the author, the translation revised by Danguolė VertelkaSenovės laidojimo vietos jau seniai domina tyrinėtojus. Nuo XIX a. vidurio, kai Lietuvoje pradėta tyrinėti laidojimo paminklus, buvo sukaupta daug vertingų duomenų. Jais remiantis apibrėžta įvairių laikotarpių laidosena, nusakyti jos bruožai, teritoriniai panašumai ir skirtumai. Šios žinios nugulė tūkstančiuose tyrimų ataskaitų, populiarių ir mokslinių straipsnių bei monografijų puslapių. Vis dėlto kyla klausimas, ar Lietuvos archeologų publikacijos leidžia geriau pažinti praeities bendruomenes, jų ideologiją ir pomirtinio gyvenimo sampratą? Kokia šių darbų vertė ir reikšmė archeologijos mokslui ir jo raidai? [...
AUTORIŲ ADRESAI / ADDRESSES OF THE AUTHORS / ANSCHRIFTEN DER VERFASSER
Get PDFArtur BłażejewskiInstytut ArcheologiiUniwersytetu WrocławskiegoUl. Szewska 4850-139 Wrocł[email protected] GirininkasKlaipėdos universitetasBaltijos regiono istorijos ir archeologijos institutasHerkaus Manto g. 84LT-92294 Klaipė[email protected] JovaišaLietuvos edukologijos universitetasIstorijos fakultetasT. Ševčenkos g. [email protected] KulakovInstitut archeologiiRossijskoj ANul. Dm. Uljanova 19117036 [email protected] MichałowskiInstytut Prahistorii UAMul. Św. Marcin 78PL 61-809 Poznań[email protected] MichelbertasVilniaus universitetasArcheologijos katedraUniversiteto g. 7LT-01513 [email protected] PetrauskasVilniaus universitetasArcheologijos katedraUniversiteto g. 7LT-01513 [email protected] SmólkaInstytut Prahistorii UAMul. Św. Marcin 78PL 61-809 Poznań[email protected] ŠatavičiusVilniaus universitetasArcheologijos katedraUniversiteto g. 7LT-01513 [email protected] ŠimėnasVilniaus universitetasArcheologijos katedraUniversiteto g. 7LT-01513 [email protected] TeskaInstytut Prahistorii UAMul. Św. Marcin 78PL 61-809 Poznań[email protected] VasiliauskasKlaipėdos universitetasBaltijos regiono istorijos ir archeologijos institutasHerkaus Manto g. 84LT-92294 Klaipė[email protected] VasiliauskienėVilniaus universitetasArcheologijos katedraUniversiteto g. 7LT-01513 [email protected]
Pentinų radiniai pietrytiniame Baltijos regione romėniškuoju ir tautų kraustymosi laikotarpiu – keletas pastabų
No full textThere were two dominating cultures developing on the south-east coast of the Baltic Sea in the Roman Iron Age, namely the Wielbark and Balt cultures. The former developed as a result of the migration of Goths into territories which in the Pre-Roman Iron Age had been occupied by the Oksywie communities. The latter, on the other hand, continued traditions which had already been present in the area. Cultural transformations in Central Europe at the turn of the eras put these two populations under influence of the early Roman Iron Age stylistics of North-Central Europe (see also Wołągiewicz, 1981, p. 165). [...]Tarp Wielbarko kultūrios kapų įkapių aptinkama pentinų, kuriuos galima skirti anuometiniam elitui. Šie pentinai formaliai nesiskiria nuo tų, kurie yra žinomi iš kitos Vidurio Europos Barbaricumo teritorijos. Tačiau galima pastebėti, kad atskiruose regionuse skiriasi kai kurių pentinų formų naudojimo laikas, jų morfologija ar gamybai naudota medžiaga. Šiai publikacijai keltas uždavinys – pasekti pentinų buvimą pietrytiniame Baltijos jūros baseino regione. Tam buvo atlikta tipologinė – chronologinė pagrindinių pentinų tipų Wielbarko kultūros kapų įkapėse ir rytinių šios kultūros kaimynų žemėse apžvalga. Buvo apžvelgta medžiaga, būdinga Bogaczewo, Dollkeimo-Kovrovo, sūduvių kultūrų kapų įkapėms, taip pat Olsztyno ir Elblągo grupių radiniams. Aptarta ir medžiaga, rasta Nemuno žemupio, Vakarų ir Centrinės Lietuvos kultūrinėse srityse. Pietrytinio Baltijos pakraščio pentinų formos yra labai įvairios. Čia aptinkama pentinų plokščiu pagrindu, su lankeliu, besibaigiančiu buoželėmis ar kabliukais, pentinų su įvairiomis kniedėmis. Atskirų pentinų tipų paplitimas įvairiose regiono srityse yra nevienodas. Įvairovės pavyzdys gali būti pentinai plokščiu pagrindu, retai aptinkami Wielbarko kultūroje ir faktiškai beveik nežinomi vakarų baltų kultūrose. Iš pateiktos medžiagos matyti Wielbarko kultūros įtaka rytiniams kaimynams, pasireiškusi, tarp kitko, bronzos naudojimu pentinams gaminti. Reikia taip pat pabrėžti, kad kai kurie baltų žemėse rasti pentinai nežinomi Wielbarko kultūroje. Tokiems priklauso kai kurie radiniai iš Dollkeimo-Kovrovo kultūros bei Lietuvos. Tarp Wielbarko kultūros radinių labai reti Romos provincijų tipo sukniedyti pentinai, kurie gana gausūs Dollkeimo-Kovrovo kultūros, Olsztyno ir Elblągo grupių paminkluose, taip pat Lietuvos teri-torijoje
Oksyvos kultūra dešiniajame žemutinės Vyslos krante
No full textThe investigations of sites of the earliest prehistory are not distinguished by consistency and geographical evenness in Lithuania. The majority of the excavated Stone Age sites and settlements are located in the South Lithuania where a surface flint raw material is abundant. Other concentration place of the Stone Age sites is the biggest rivers’ (Nemunas, Neris, Šventoji) valleys in the Middle Lithuanian. Also the Stone Age sites are abundant on the banks of some larger (Biržulis, Kretuonas) and smaller (Jara) lakes of the country. But till now the regions, which are at some distance from the main inland arterial waters, are not investigated by researchers, especially the hilly morainic territories of the glacial origin. Kalviai Lake (Kaišiadorys dist., Kruonis county) is located on the west side of Aukštadvaris hilly morainic territory (a part of Dzūkai Highland) within the area of marginal moraines from the Late Weichsel Glaciation (the South Lithuania phase). The large Lake glaciodepression was partly reformed by the fluvioglacial processes; therefore its banks are rather steep and cut out by large amount of ravines and gullies. The till-clayey background of the glaciodepression is covered in many places by gravelly-sandy sediments. Nowadays, Kalviai Lake occupies an area of c. 180.8 ha: about 2.8 km in length and 0.5–1.4 km in width with large bay in the southeastern part. In the past the Lake was much bigger (about 5.7 km in length) with the large bays at the west and east ends, but the deepening erosion of the outlet river Lapainia drained the Lake gradually and the bays became boggy. Kalviai Lake is formed in a tunnel valley, but today the Lake depth is not big (c. 7–8 m) because greater part of the Lake depression is filled with sediments (Fig. 1). During the reconnaissance investigation, prepared in 1995 by A. Girininkas and in 1994–2010 by E. Šatavičius, 13 Stone Age sites and settlements from the Final Palaeolithic to the Neolithic periods were found on the banks of Kalviai Lake (Fig. 2). The rare earliest sites (Kalviai 1, 2, 4) which are dated to the Final Palaeolithic, situated mostly on the south-southeast banks of the Lake at higher level – about 6–17 m above the nowadays Lake water level. The Mesolithic sites are more abundant and discovered on the southern-southeastern (Kalviai 1, 2, 3, 4, 5) and on the western (Šventininkai 1, 2, Vilūnai 1, 2, 3) banks of the Lake. These sites are situated mostly at lower level of terraces, close to the water. In certain cases the lowest part of their cultural horizons are covered by peats. The similar distribution of the sites is characteristic to the Neolithic period, too. Such sites were found on the southern-southeastern (Kalviai 3, 5), western (Vilūnai 1, 2) and northern (Būtkiemis 1, 2) banks of the Lake on lower terraces (1–4 m high). In some cases they situated in long peninsulas and islands. Kalviai 1 site is situated on the south bank of Lake Kalviai, about 1.49 km to the southeast of Lapainia River where it falls into the lake, and about 0.1 km to the southwest of the Lake bank. In respect to geomorphology, it is situated on the upper (Habs 101–105.5 m) terrace of the Lake, but a little away from its edge, in a shallow hollow (Fig. 3). From the northeast–southeast sides’ the site was bounded by the Lake bay. Kalviai 1 site was found during a field evaluation in 1995. On the basis of the incidence of surface artefacts, it is possible to state that the site preliminarily occupies an area of around 130 Ч 100 m. Broad-scale excavations were conducted at the site during 1999–2000. During two excavation seasons, the present author himself excavated a total of 80 m2 in the central part of the site. The excavations were made using adjoining rectangular trenches. All of the soil was removed using trowels in separate 2–4 cm thick layers. During the excavation, the following stratigraphy was observed at the site: on top was sod and a dark grey, 20– 60 cm thick layer of soil (which had been destroyed through ploughing); below this lay was a sterile yellowish-brownish sandy gravel (Fig. 4–5). About 850 flint finds were found in the site during the excavation (Fig. 5). The majority of them did not lie in their original position, but in the layer of grey soil that had been destroyed by ploughing. Only 12 of them lay in the cultural horizon. About 65% of the finds were covered by a thick white patina. The rest part of the finds was covered by a thin bluish-white patina or they lack of it. About 11% of all of the flint finds had been in a fire. Besides many flint finds had been spoiled by long-time ploughing: fragmented into several parts, with “retouched” edges and scratched surfaces. High quality grey flint raw materials (Baltic erratic flint), which are found in abundance in South Lithuania and in the larger river valleys, were used for knapping mostly. The absolute majority of the finds (about 99% of all of the finds) found in the trench consist of debitage and blanks from primary and secondary flint reduction stages, i.e. flakes and blades. Direct blow and soft percussion technique was used mostly. 2 cores (double platform and single platform) and one flint tool (burin on truncation) were discovered during the excavations. Besides, 6 double platform cores, 2 burins (dihedral and on truncation), an axe as well as one hundred of flakes and blades were found on the site surface (Fig. 6; 7).It could be noted that the site was non-simultaneous and consisted of several separate locus of different times, the limits of which were deleted and finds mixed by long time ploughing. According to flint finds technological-typological criteria the assemblage could be separate into two different complexes. The flint finds of the oldest complex are covered with deeper bluish-whitish patina and belonged to Ahrensburgian or Swiderian culture (Younger Dryas period). Another one with thin bluish patina or without it is belonged to an unknown culture of the first half of the Mesolithic period. The carried out investigations clearly indicate that hilly morainic territories with lakes of various size are abundant in the Stone Age sites. Such one micro-region is investigated by author in the East Lithuania close to Žalesas Lake (Verbiškės-Miškiniai sites). Oksyvos kultūra, kaip nauja vėlyvojo ikiromėniškojo geležies amžiaus archeologinė kultūra, susidarė dėl keltų pasaulio įtakos bei Pševorsko ir Jastorfo kultūrų impulsų III a. prieš Kr. (A1 periode). Kultūros vardas kilo nuo vietovės Oksywie (Oxhцft), šiandieninio Gdynės miesto dalies, apie 10 km į šiaurę nuo Gdansko, kur buvo atidengtas šios kultūros kapinynas. Pradžioje ši kultūra užėmė visą dešiniąją žemutinės Vyslos pusę ir sritį prie Chełmno (Kulmo). Klasikiniame periode A2 kultūra užėmė ir sritį Pomeranijoje. Archeologinių šaltinių duomenimis, čia buvo įsikūrusios vietinių gyventojų grupės – Pomeranijos kultūros tęsėjos. Dėl materialinės kultūros pokyčių ir galbūt gotų diktuojamų laidojimo papročių iš Oksyvos kultūros ikiromėniškojo laikotarpio A3 periodo pabaigoje ir romėniškojo laikotarpio B1 periodo pradžioje išsivystė Wielbarko kultūra. Archeologinę medžiagą, reprezentuojančią Oksyvos kultūrą šioje Vyslos srities dalyje, sudaro archyvinė medžiaga (apie radinius, aptiktus iki Antrojo pasaulinio karo) ir archeologijos paminklai. Svarbiausią grupę tarp prieškario kolekcijų sudaro archyvinė medžiaga, kurią surinko Waldemaras Heymas (Heym). Šis žmogus į archeologijos istoriją pirmiausia pateko kaip Heimatmuseum Marienwerder vadovas. Dėl Antrojo pasaulinio karo maišaties didžioji W. Heymo rinkinio dalis yra negrįžtamai dingusi arba išbarstyta. Likusi tik informacija apie pavienius artefaktus. Naujausi archeologiniai rinkiniai yra tik prieškario medžiagos papildymas. Jie nėra svarbiausia šio Vyslos srities regiono Oksyvos kultūros kolekcijos dalis. Turimas medžiagos rinkinys reprezentuoja Oksyvos kultūrą visu ikiromėniškuoju laikotarpiu, t. y. nuo periodo A1 iki periodo A3. Dalis rinkinio yra iš to laikotarpio kapinynų, kaip antai Bystrzec (buv. Weisshof, Kreis Marienwerder) arba Stary Targ (buv. Altmark, Kreis Stuhm). Kapai, kuriuose rasta ginklų (ietigalių, kalavijų, antskydžių), yra ypač svarbūs, tačiau jie žinomi tik iš A2 periodo ir A3 periodo baigiamosios stadijos. Iš minėto laikotarpio ankstyviausio horizonto galima kalbėti apie Pomeranijos varpinius kapus ir Jastorfo kultūros įtaką. Geriau pažįstama Pševorsko kultūros įtaka, ypač Oksyvos kultūros puodininkystei. Sumanymas nustatyti Oksyvos kultūros gyvenviečių chronologiją pagal išlikusią medžiagą ir kaupiamą informaciją, kuri daugiausia fragmentiška, yra sunkiai įvykdomas. Kitu atveju tai klausimas, į kurį turėtume atsakyti. Oksyvos kultūros arheologinė medžiaga iš šitos Vakarų Prūsijos srities yra svarbi bendram Oksyvos kultūros paveikslui identifikuoti, ji reikšminga ne tik šiam Vyslos regionui.Iš vokiečių kalbos vertė Mykolas Michelbertas
Pietinis Baltijos pakraštys ir vidaus sritys. Išskirtinės problemos
No full textIn the studies on the Baltic Sea region in the Roman period a prominent role play works concerning contacts between the south Baltic coast and areas situated more to the south. Previous publications generally dealt with two main aspects of these contacts. The first one was focused on the problem of relations of the Baltic coast with the south along the amber route. Of course, the researcher of outstanding merit was here Jerzy Wielowiejski, the author of many valuable publications whose findings are mostly still valid (1970; 1980). Their value lies primarily in discussing the nature of trade between ‘peoples of the north’ on the one hand, and Roman provinces, particularly the Danube ones, and Italia on the other hand. To the works of J. Wielowiejski publications of other authors also referred. [...] Baltijos jūros regiono romėniškojo laikotarpio tyrimuose svarbią vietą užima darbai apie Baltijos pakraščio ryšius su labiau į pietus esančiomis sritimis. Ligšiolinės publikacijos daugiausia analizavo šiuos ryšius dviem pagrindiniais aspektais.Pirmasis – Baltijos jūros pakraščio ryšiai su pietumis Gintaro keliu. Suprantama, čia daugiausia nuopelnų turi Jerzy’s Wielowiejskis, daugelio vertingų darbų, kurių teiginiai dažniausiai yra aktualūs ir dabar, autorius. Tų darbų vertė pirmiausia yra ta, kad buvo aptartas mainų prekybos pobūdis tarp ,,šiaurinių tautų“ iš vienos pusės ir romėniškų, daugiausia Padunojės, provincijų bei Italijos iš kitos pusės. J. Wielowiejskio darbus papildė kitų autorių publikacijos. Kita tyrimų kryptis apima plačiai žinomą Wielbarko kultūros žmonių migraciją, greičiausiai, tapačią gotų genčių kelionei. Mano nuomone, verta pažvelgti ir į kitus Baltijos jūros pakraščio ryšių su vidaus sritimis ypatumus. Manau, kad pirmasis vertas dėmesio klausimas yra Wielbarko kultūros elementų buvimas viduriniame ir aukštutiniame Oderio paupyje. Pirmiausia galima nurodyti Wielbarko kultūros elementų dalyvavimą formuojantis vadinamajai Luboszycų kultūrai. Nors tai ne kartą minėta, reikia pabrėžti, kad ta įtaka matyti jau nuo šios kultūros pirmojo periodo. Galima priminti, kad Didžiosios Lenkijos pietinėje dalyje taip pat yra žinoma archeologijos paminklų, kuriuose Wielbarko kultūros elementai gana ryškūs. Tiesa, jie sudaro tik vietinės Przeworsko kultūros elementų ,,priemaišą“, tačiau yra aiškiai matomi. Jie susiję su didžiausios ir intensyviausios Wielbarko kultūros ekspansijos laikotarpiu, daugiausia su romėniškojo laikotarpio B2/C1 periodu. Taip pat reikia pažymėti, kad Wielbarko kultūros elementų aptinkama dar toliau į pietus. Przeworsko kultūrai skiriamame kape iš Dobra vietovės (Žemutinė Silezija), buvo aptikta apyrankė ir kriaušės pavidalo kabutis. Šie daiktai būdingi Wielbarko kultūrai. Dar toliau į pietus, Stary Zamek vietovėje atkastas nedidelis Przeworsko kultūros kapinynas, kuriame taip pat rastas kriaušės pavidalo kabutis. Jis aptiktas moters kape, pasižyminčiame kai kuriais išskirtiniais bruožais. Šis kapas buvo seniausias kapinyne, jame mirusiosios kūnas buvo nesudegintas (likusieji kapinyno kapai yra degintiniai) ir pradžioje padengtas nedideliu pilkapiu. Kapas buvo gana turtingas įkapių, nors, tikriausiai, tai nebuvo kunigaikštiškas kapas. Greičiausiai, tai buvo moters, atvykusios iš kurio nors Baltijos jūros regiono, kapas. Wielbarko kultūros elementų taip pat galima aptikti plačiame Čekijos ir Moravijos slėnyje. Ten visur greta vietinių tipiškų Przeworsko kultūros elementų yra Wielbarko kultūros elementų. Atrodo, kad, panašiai kaip Lenkijos srityse, šie radiniai nėra susiję išimtinai su tolima prekyba, o jų chronologija – B2/C1 periodas, arba markomanų karų laikotarpis. Reikia paminėti ir vėlyvesnę Baltijos pakraščio įtaką pietinėms sritims, chronologiškai susijusią su vėlyvuoju romėniškuoju ir ankstyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiu. Tai inhumacijos papročio apraiškos Oderio aukštupio re-gione. Be inhumacijos papročio naudojimo, reikėtų paminėti, kad įkapėse yra daiktų, artimų Baltijos jūros pakraščio dirbiniams. Greičiausiai, tai yra nepakankamai ištirtos kultūrinės ekspansijos iš šiaurės į pietus reiškinys, pastebimas jau nuo ankstyvojo romėniškojo laikotarpio pradžios, labiausiai pasireiškęs C2 periode, kai ir inhumacija vis plačiau naudojama didesniuose Barbaricumo plotuose. Taigi buvo dvi pagrindinės pietinio Baltijos jūros pakraščio kultūrinių elementų pasirodymo vidaus srityse bangos. Pirmoji – Wielbarko kultūros elementų pasirodymas markomanų karų kontekste (B2 ir B2/C1 periodai), kurį tenka sieti su šios kultūros žmonių (gotų genčių?) ekspansija. Kita banga – atskirų nedegintų žmonių kapų su ,,šiaurinėmis įkapėmis“ atsiradimas C2 periode, kalbantis apie tiksliau nenustatytų žmonių grupių judėjimą.Iš lenkų kalbos vertė Mykolas Michelberta
Archeologijos katedros mokslinės veiklos apžvalga
Get PDF2013 m. balandžio 5–6 d. Minske vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Michalo Černiauskio (Михала Чярняускага) 75-osioms metinėms, dr. E. Šatavičius skaitė pranešimą „Flint Mining Sites and Workshops in Lithuania“. [...