346 research outputs found
Nauji duomenys apie Šiaurės Vakarų Latvijos piliakalnius
No full textNuo 2002-ųjų metų Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakulteto Archeologijos ir istorijos mokslų katedra organizavo kasinėjimus keliose Vakarų Latvijos vietovėse. Jų metu archeologiją studijuojantys studentai atlikdavo praktiką. Vyko trijų: Beltes, Mežīte ir Puze, piliakalnių archeologiniai kasinėjimai (1 pav.).
Išsamiausi buvo Beltes (Padure) piliakalnio, kuris yra kairiajame Ventos upės krante, kasinėjimai. Visas piliakalnio aikštelės plotas – 1 900 m², kasinėjimai vyko 280 m² plote. Radinių pobūdis leidžia nustatyti dviejų apgyvendinimo etapų pėdsakus. Pirmasis priklauso ankstyvajai epochai: vėlyvajam žalvario ir ankstyvajam geležies amžiui, antrasis datuojamas vėlyvąja epocha: viduriniu ir vėlyvuoju geležies amžiumi. Vėlyvajame žalvario amžiuje piliakalnio apgyvendinta, lengviau prieinama dalis buvo apsaugota medinių stulpų eile, kurią buvus rodo išlikusių 20–30 cm skersmens stulpaviečių eilė (3 pav.). Šalia jos rastas židinys, sukrautas iš akmenų, iš jo buvo paimtas medžio anglių mėginys. Jis datuotas 1220–930 m. prieš Kristų, tai yra žalvario amžiaus viduriu. Ankstyvojo apgyvendinimo metu buvusius pastatus žymi židiniai iš krautų akmenų ir stulpavietės, išsiskiriančios šviesios spalvos žemėje. Vis dėlto nepavyko nustatyti tikslesnio pastatų išsidėstymo.
Keramika sudarė didžiąją dalį radinių, datuojamų ankstyvosios gyvenvietės laikotarpiu. Buvo rasta keletas iš titnago, ragų ir kaulo pagamintų įrankių. 60 % ankstyvosios keramikos buvo brūkšniuotu paviršiumi. Apie 11 % puodų šukių priklauso vadinamajai ankstyvajai grublėtajai keramikai. Naujas šio laikotarpio bruožas buvo tekstilinės keramikos, pirmą kartą surastos Vakarų Latvijoje, atsiradimas (apie 2 %).
Sprendžiant pagal keramikos, rastos kai kuriuose židiniuose, tipus, pirmasis piliakalnio apgyvendinimo etapas baigėsi ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje. Kasinėjimų metu nebuvo surasta dirbinių, datuojamų I–V amžiumi, todėl galima daryti prielaidą, kad šiuo laikotarpiu piliakalnis nebuvo apgyvendintas.
VI ar VII amžiuje piliakalnyje prasidėjo antrasis apgyvendinimo etapas. Tai – vėlyvasis apgyvendinimo laikotarpis. Intensyviausiai piliakalnis buvo apgyvendintas IX–XII amžiuje. Dauguma rastų struktūrų ir radinių priklauso šiam laikotarpiui (5 pav.). Sprendžiant pagal radinius, X–XII amžiuje Beltes piliakalnis tapo ekonominiu centru, kuriame buvo plėtojami amatai ir prekyba.
Dirbinių chronologija ir radiokarbono datos nurodo vėlyvojo laikotarpio apgyvendinimo pabaigą, o kartu ir minėto ekonominio centro išnykimą. Dauguma radinių datuojami nuo vėlyvojo geležies amžiaus, tai yra IX–XII amžiumi, ypač XI ir XII amžiaus pirmąja puse. Aštuonios radiokarbono datos patenka į laikotarpį tarp 820–1220 m. po Kristaus. O trys iš jų priklauso laikotarpiui tarp 1100–1220, tai yra, XII amžiui ir XIII amžiaus pradžiai. Remiantis šiais duomenimis, Beltes piliakalnis prarado ekonominio centro statusą XII amžiaus antroje pusėje arba XIII amžiaus pradžioje.
Mežīte – archeologinių objektų kompleksas, kurio centre stūkso piliakalnis, o jį supa maždaug 4 ha dydžio gyvenvietė. Į šį kompleksą įeina ir trys kapinynai ir kulto vieta – Elkakalns. Nors žvalgomaisiais kasinėjimais buvo ištirtas tik 24 m² dydžio plotas iš piliakalnio aikštelę sudarančių 2 500 m² ploto, archeologiniai radiniai buvo nepaprastai įdomūs. Iki 2 m storio kultūriniame sluoksnyje buvo rastos antžeminio tipo pastato su krautų akmenų židiniu liekanos. Pastato apačioje buvo aptikta 2 × 3 m dydžio, 80 cm gylio rūsio duobė (6 pav.). Nors kasinėjimai buvo vykdomi tik mažame piliakalnio plote, radiniai džiugino tiek gausa, tiek įvairove – buvo rasta žalvarinių papuošalų, ginklų ir darbo įrankių (7 pav.) Daugelis radinių įrodo čia buvus prekybinę veiklą (septynios XI ir XIII amžiaus monetos, išardomų svarstyklių mechanizmas, taip pat svareliai ir nukirsta sidabro lydinio dalis).
Elkakalns kulto vieta, trys kapinynai ir iš visų pusių piliakalnį juosianti didelė gyvenvietė, kurios kultūrinis sluoksnis siekia 1,5 m storio, – visa tai įrodo, kad XI–XIII amžiuje Mežīte buvo svarbus šio regiono centras, kuriame buvo gerai išvystyta prekyba. Greičiausiai piliakalnis ir pati gyvenvietė buvo sunaikinti kryžiuočių antpuolio metu XIII amžiuje. Neatmetama versija, kad šis piliakalnis yra pagrindinė castellaruta Lodgie, kuri minima 1234-ųjų metų dokumente, vieta ir gyventojų centro Ladze, paminėto 1253-iujų metų dokumente, vieta.
Puze piliakalnis skiriasi nuo dviejų anksčiau aprašytų piliakalnių savo mažumu. Jo aikštelės plotas užima tik 600 m², kasinėjimai vyko tik 34 m² dydžio plote. Kultūriniame sluoksnyje, iki 30 cm gylyje, buvo surastos dviejų pastatų liekanos (8 pav.). Vienas šių pastatų, kurio matmenys 3,5 × 4 m, buvo aptiktas šalia piliakalnio šlaito. Manoma, kad jis priklausė išilgai piliakalnio aikštelės pastatytiems statiniams arba išorinei gynybinei sienai. Šio pastato vietoje ir šalia jo buvo aptikta daug sudegintų grūdų (paprastųjų kviečių ir rugių, kiek mažiau miežių; taip pat pašarinių pupų, žirnių, nedideli avižų kiekiai, tarp apanglėjusių augalų pėdsakų buvo rasta ir piktžolių). Kito pastato vieta aikštelėje išsiskyrė natūraliame žemės sluoksnyje susiformavusia tamsesne struktūra. Kasinėjimų metu nustatyta, kad jos plotis 1,6 m, o ilgis – 2 m. Gali būti, kad čia buvo rūsys, panašus į Mežīte piliakalnio rūsius, ir kad pats pastatas buvo didesnis. Šioje vietoje buvo surasta geležinių ir žalvarinių dirbinių. Šių radinių datavimas leidžia teigti, kad piliakalnyje buvo gyventa XII–XIII amžiuje. Dauguma radinių buvo stipriai apdegę, kai kurie jų virtę beformiais susilydžiusio žalvario luitais. Iš to galima daryti prielaidą, kad piliakalnis buvo sunaikintas didelio gaisro. Šioje struktūroje buvo rasta ir dėžutė su žalvariniais moters papuošalais (9 pav.). Tarp jų buvo antkaklė, grandelių su kabučiais, pasaginių segių ir lankinė segė, taip pat žiedų. Iš sudegusio sluoksnio paėmus apanglėjusių grūdų mėginį, nustatytas gynybinių įtvirtinimų sunaikinimo laikotarpis – 1220–1275 m. po Kristaus, tai yra apie XIII amžiaus vidurį. Manoma, kad greičiausiai šis piliakalnis taip pat buvo sunaikintas puolančių kryžiuočių.
Nors ir nedidelio masto, tokio pobūdžio piliakalnių tyrinėjimas suteikė keletą naujų įžvalgų apie Vakarų Latvijos priešistorę, kuri kol kas nėra plačiau tyrinėta:
1. Kaip parodė Beltes piliakalnio radiokarbono datos, įtvirtintos gyvenvietės arba piliakalniai Vakarų Latvijoje atsirado vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, tai yra apie 2 tūkstantmečio pr. Kristų pabaigą – maždaug tuo pačiu metu, kai jie pasirodė Rytų Latvijoje ir Lietuvoje. Radiniai Beltes piliakalnyje ir neįtvirtintoje Priednieki gyvenvietėje rodo, kad Šiaurės vakarų Latvija taip pat gali būti įtraukta ir į tekstilinės keramikos paplitimo teritoriją.
2. Vėlyvojo geležies amžiaus Beltes piliakalnis, o ypač Mežīte piliakalnis, gali būti priskirti prie pagrindinių centrų, turėjusių dideles gyvenvietes arba ankstyvuosius miestus, įsikūrusius šalia jų. Palyginus šalia svarbaus vandens kelio įsikūrusį Beltes piliakalnį su Mežīte piliakalniu, neturinčiu prieigos prie vandens, galima teigti, kad Mežīte yra daugiau duomenų, rodančių aktyvesnę prekybą, nei Beltes piliakalnyje. Tai gana stebinanti išvada, nes aktyvesnės prekybos galimybių turi centrai, įsikūrę šalia vandens kelių. Galima spėti, kad, lyginant su Mežīte, centre, kurį sudarė Beltes piliakalnis ir šalia esanti gyvenvietė, prekybai teko ne toks svarbus ekonominis vaidmuo. Šiuo atveju svarbesnės galėjo būti kitos funkcijos, pavyzdžiui, administracinė.
3. XII amžiuje įkurtas nedidelis Puze piliakalnis, sudegintas XIII amžiaus viduryje arba pabaigoje, gali būti laikomas vietinio vado arba jo šeimos gyvenamąja vieta. Aplink šį piliakalnį niekada nebuvo įsikūrusi jokia gyvenvietė ar kaimas, todėl daroma prielaida, kad XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimas Puze kaimas galėjo būti įsikūręs už 1 km nuo šio piliakalnio, šalia vėliau įkurto Puze dvaro.
4. Sprendžiant pagal Beltes ir Mežīte piliakalniuose rastus papuošalus ir pagal Mežīte kapinynų radinius, gali būti daroma prielaida, kad šiose vietose įsikūrusios vėlyvojo geležies amžiaus gyvenvietės priklausė atskirai finų grupei – tai galėjo būti ir Henriko iš Livonijos kronikoje minimi vendai.
jie išsiplėtė į Šiaurės Kuržemę, prasidėjo XI amžiuje ir tęsėsi XII amžiuje. Tai akivaizdžiai įrodo kuršiams būdingi plokštiniai degintiniai kapinynai Šiaurės Kuržemėje, teritorijoje, kurioje XI ir XII amžiuje vyravo inhumacijos paprotys. Gali būti, kad Beltes piliakalnį ir gyvenvietę, kurių materialioji kultūra nebuvo patyrusi kuršių kultūros įtakos, XII amžiuje sunaikino puolantys kuršiai.
6. Vėlyvojo apgyvendinimo materialiojoje kultūroje atsispindi dar vienas bruožas, į kurį anksčiau nebuvo kreipta pakankamai dėmesio. Tuo laikotarpiu šiuose piliakalniuose buvo naudojama mažiau keramikos nei Rytų Latvijoje. Tai tampa akivaizdu, palyginus įvairiuose piliakalniuose rastų keramikos šukių kiekį su kitais rastais dirbiniais. Puzes piliakalnyje buvo rasta septynis kartus daugiau puodų šukių, Beltes piliakalnyje – penkis kartus daugiau, o Mezite piliakalnyje – tik du kartus daugiau, palyginti su kitais rastais dirbiniais. Talsi piliakalnis šiuo atžvilgiu labai neįprastas – čia surastų puodų šukių kiekis sudaro tik ketvirtadalį visų kitų dirbinių. Rytinėje Latvijos dalyje yra visiškai kitaip. Šioje šalies dalyje buvo rasta 12–44 kartus daugiau keramikos nei kitų dirbinių. Galima teigti, kad Rytų Latvijoje keraminių indų buvo naudota kur kas daugiau nei Vakarų Latvijoje. Tokius materialiosios kultūros skirtumus galima paaiškinti keliais būdais. Vienas jų – kad Vakarų Latvijoje buvo daug dažniau naudojami iš organinių medžiagų pagaminti indai. Be abejo, tai nereiškia, kad iš panašių medžiagų pagaminti indai nebuvo naudojami rytinėje Latvijos dalyje. Kalbama tik apie keramikos dirbinių proporciją, palyginti su visais namų ūkyje naudotais indais.
7. Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad vėlyvajame geležies amžiuje ir Viduramžių pradžioje žiestosios keramikos dirbiniai sudaro tik 4–10 % visų šiuo laiku apgyvendintų Vakarų Latvijos piliakalnių keramikos radinių, o Puze piliakalnyje jų apskritai nerasta. Rytinėje Latvijos dalyje žiestoji keramika atsirado X amžiaus antroje pusėje ir XI amžiuje. XI ir XII amžiuje žiestoji keramika sudarė 50–90 % visų keramikos dirbinių rytinės Latvijos piliakalniuose. Nors gyvenamosiose Vakarų Latvijos vietovėse rasta nedaug vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų Viduramžių keramikos, atrodo, kad žiestoji keramika čia atsirado vėliau, o lipdytinė keramika buvo naudojama ilgiau. Galbūt Vakarų Latvijoje buvo naudojama daugiau medinių indų, palyginti su keraminiais indais, dėl to žiedžiamasis ratas tik vėliau prigijo šioje vietovėje
Krūtinės papuošalas iš Kalnazīverti: archeologija ir tautosaka
No full text1971 m. ariamoje dirvoje prie Kalnazīverti vienkiemio (Liepojos r.) buvo aptikta keletas III a. žalvarinių papuošalų, tarp jų ir ažūrinio krūtinės papuošalo fragmentų. Vėliau darytų archeologinių tyrinėjimų metu buvo rasta dar keletas fragmentų. Tai leido rekonstruoti papuošalą. Krūtinės papuošalas susideda iš keturkampių ir trikampių ažūrinių plokštelių, sudėliotų trimis “aukštais”. Apačioje yra pusmėnulio pavidalo kabučiai. Plokštelėms būdingas geometrinis ornamento stilius. Vienintelė išimtis - centrinis trikampis, kuriame pavaizduotas siužetas. Trikampio viršuje yra saulė su šešiais spinduliais, o po ja - du rombiniai kryžiai. Abu simboliai labai paplitę romėniškojo laikotarpio baltų ornamentikoje ir simboline prasme susiję su vaisingumo užtikrinimu.Apatinė trikampio dalis ryškiai atskirta nuo viršutinės tiesia linija (dviejų pasaulių - dangiškojo ir žemiškojo - vaizdinys?). Po šia linija trikampio pagrinde pavaizduoti du gyvūnai: ožka (ožys?) ir už jos einantis vilkas. Ožka (jei tai ji) metalų epochoje buvo vaizduojama labai retai. Dažniau buvo vaizduojamas arklys, paukštis arba šuo. Greičiausiai mūsų atveju ožka ir vilkas atspindi tam tikrą mitologinį siužetą. Latvių tautosakoje abu gyvūnai yra binarinėje opozicijoje - ožka tampa vilko grobiu. Ožkos ir vilko opozicija glaudžiai susijusi su žiemos ekvinokcijos agrariniais ritualais. Tai labai aiškiai pastebima Kalėdų žaidimuose, kuriuose ožka (mergina) stengiasi pabėgti nuo vilko (vaikino), bet vilkas vis dėlto ją paveja. Tautosaka atspindi mitologinius įvairių, tarp jų ir labai senų epochų vaizdinius. Nustatyti jų atsiradimo laiką beveik neįmanoma. Centrinio krūtinės papuošalo trikampio vaizdinys - vienas iš nedaugelio atvejų, leidžiančių sukonkretinti vieno iš tokių mitologinių siužetų buvimo laiką
Akmeninių darbinių kirvių simbolika (Dauguvos upės baseino duomenimis)
No full textDarbiniai akmeniniai kirviai – vienas būdingiausių ankstyvųjų metalo laikotarpio radinių. Jų rasta kasinėjant gyvenvietes (apie 200 vnt.), retkarčiais kapuose. Tačiau dauguma – atsitiktiniai radiniai. Dauguvos baseine žinomi 598 atsitiktiniai tokių kirvių radiniai. Dauguma jų surasti dabartiniuose laukuose, tad galima manyti, kad senovėje šie įrankiai būdavo naudojami kirsti medžiams ir krūmams ruošiant lydimą. Dalis kirvių išliko fragmentiškai, jie sudužo dar praeityje, tačiau dauguma (75–80 proc.) sveiki. Kyla klausimas, kodėl laukuose, kur nėra jokių gyvenviečių ar kapų pėdsakų, randama tiek daug sveikų, tinkamų darbui kirvių. Nėra pagrindo manyti, kad jie pamesti atsitiktinai. Kirviui pagaminti reikėjo nuo 10 iki 30 val. darbo. Toks dirbinys buvo pakankamai vertingas. Nusmukusio nuo koto kirvio negalėjo neieškoti. Sunku racionaliai paaiškinti atsitiktines sveikų darbinių akmeninių kirvių radimvietes. Tačiau kirvis – ginklas ir darbo įrankis, sprendžiant iš tautosakos ir archeologijos duomenų, turėjo ir kitokią – simbolinio, magiško daikto reikšmę. Latvių liaudies dainose aiškiai išskirta dvejopa kirvio reikšmė – darbo įrankio ir simbolinio, magiško daikto, susijusio su reikšmingais, dažnai kriziniais žmogaus gyvenimo momentais. Liaudies tikėjimuose akmeniniai kirviai, vadinami perkūno strėlėmis, turi antgamtinių savybių apsaugoti nuo piktų dvasių ir ligų. Atsižvelgiant į tas aplinkybes tikėtina, kad akmeniniai kirviai, be grynai praktinių funkcijų, taip pat atlikdavo ir talismanų arba amuletų vaidmenį ir sąmoningai būdavo paliekami laukuose siekiant šiuos apsaugoti nuo piktų jėgų
Krūtinės papuošalas iš Kalnazīverti: archeologija ir tautosaka
No full text1971 m. ariamoje dirvoje prie Kalnazīverti vienkiemio (Liepojos r.) buvo aptikta keletas III a. žalvarinių papuošalų, tarp jų ir ažūrinio krūtinės papuošalo fragmentų. Vėliau darytų archeologinių tyrinėjimų metu buvo rasta dar keletas fragmentų. Tai leido rekonstruoti papuošalą. Krūtinės papuošalas susideda iš keturkampių ir trikampių ažūrinių plokštelių, sudėliotų trimis “aukštais”. Apačioje yra pusmėnulio pavidalo kabučiai. Plokštelėms būdingas geometrinis ornamento stilius. Vienintelė išimtis - centrinis trikampis, kuriame pavaizduotas siužetas. Trikampio viršuje yra saulė su šešiais spinduliais, o po ja - du rombiniai kryžiai. Abu simboliai labai paplitę romėniškojo laikotarpio baltų ornamentikoje ir simboline prasme susiję su vaisingumo užtikrinimu.Apatinė trikampio dalis ryškiai atskirta nuo viršutinės tiesia linija (dviejų pasaulių - dangiškojo ir žemiškojo - vaizdinys?). Po šia linija trikampio pagrinde pavaizduoti du gyvūnai: ožka (ožys?) ir už jos einantis vilkas. Ožka (jei tai ji) metalų epochoje buvo vaizduojama labai retai. Dažniau buvo vaizduojamas arklys, paukštis arba šuo. Greičiausiai mūsų atveju ožka ir vilkas atspindi tam tikrą mitologinį siužetą. Latvių tautosakoje abu gyvūnai yra binarinėje opozicijoje - ožka tampa vilko grobiu. Ožkos ir vilko opozicija glaudžiai susijusi su žiemos ekvinokcijos agrariniais ritualais. Tai labai aiškiai pastebima Kalėdų žaidimuose, kuriuose ožka (mergina) stengiasi pabėgti nuo vilko (vaikino), bet vilkas vis dėlto ją paveja. Tautosaka atspindi mitologinius įvairių, tarp jų ir labai senų epochų vaizdinius. Nustatyti jų atsiradimo laiką beveik neįmanoma. Centrinio krūtinės papuošalo trikampio vaizdinys - vienas iš nedaugelio atvejų, leidžiančių sukonkretinti vieno iš tokių mitologinių siužetų buvimo laiką
Double-edged swords in Latvian archaeological material in 9th-13th centuries
No full textAnotācija
Artūra Tomsona promocijas darbam
„Divasmeņu zobeni Latvijas arheoloģiskajā materiālā 9.-13. gs.”
Promocijas darbs veltīts 9. – 13. gs. izplatīto divasmeņu zobenu un to sastāvdaļu
tipohronoloģiskai analīzei, zobenu un to piederumu izgatavošanas un lietojuma tradīciju
izpētei, balstoties uz Latvijas arheoloģisko materiālu. Tēmas izpēte ļāvusi precizēt to šo
ieroču izplatību un hronoloģiju, izstrādāt atradumu klasifikāciju un precizēt
hronoloģiju. Veikta zobenu rokturu formu, asmeņu, ierakstu, makstu uzgaļu,
izgatavošanas tehnoloģiju un lietojuma izpēte. Divasmeņu zobeni promocijas darbā
parādīti kā būtiska vietējo maztautu karotāju bruņojuma sastāvdaļa, atspoguļota to vieta
vietējās apbedīšanas tradīcijās kā karotāju, tirgotāju un sabiedrības virsslāņa atribūts.
9.-13.gs.
Atslēgas vārdi: divasmeņu zobeni, ieroču arheoloģija, tipoloģija, klasifikācija.Annotation
to doctoral thesis: „Double-edged swords in Latvian archaeological material in 9th-13th
centuries”
The thesis deals with double-deged swords of 9th - 13. century and its
components typochronological analysis, investigation of swords and accessories
manufacture and research of traditional use of this weapon, reflected in the Latvian
archaeological material. Topics studied allowed to clarify the distribution of swords and
their chronology, to develop a classification of the findings and to clarify the chronology.
A sword handles, blade, inscriptions, scabbard chapes, manufacturing technology
research was undertaken. Double edged swords appear as an important part of the
armament of local warriors, its reflected as a significant artefact type in local burial
customs, it appears as a significant atribute of status and wealth of warrior elite, traders
and the upper layer of society during 9.-13. centuries.
Key words: double-edged swords, archeology of weapons, typology, classification
Akmeninių darbinių kirvių simbolika (Dauguvos upės baseino duomenimis)
No full textDarbiniai akmeniniai kirviai – vienas būdingiausių ankstyvųjų metalo laikotarpio radinių. Jų rasta kasinėjant gyvenvietes (apie 200 vnt.), retkarčiais kapuose. Tačiau dauguma – atsitiktiniai radiniai. Dauguvos baseine žinomi 598 atsitiktiniai tokių kirvių radiniai. Dauguma jų surasti dabartiniuose laukuose, tad galima manyti, kad senovėje šie įrankiai būdavo naudojami kirsti medžiams ir krūmams ruošiant lydimą. Dalis kirvių išliko fragmentiškai, jie sudužo dar praeityje, tačiau dauguma (75–80 proc.) sveiki. Kyla klausimas, kodėl laukuose, kur nėra jokių gyvenviečių ar kapų pėdsakų, randama tiek daug sveikų, tinkamų darbui kirvių. Nėra pagrindo manyti, kad jie pamesti atsitiktinai. Kirviui pagaminti reikėjo nuo 10 iki 30 val. darbo. Toks dirbinys buvo pakankamai vertingas. Nusmukusio nuo koto kirvio negalėjo neieškoti. Sunku racionaliai paaiškinti atsitiktines sveikų darbinių akmeninių kirvių radimvietes. Tačiau kirvis – ginklas ir darbo įrankis, sprendžiant iš tautosakos ir archeologijos duomenų, turėjo ir kitokią – simbolinio, magiško daikto reikšmę. Latvių liaudies dainose aiškiai išskirta dvejopa kirvio reikšmė – darbo įrankio ir simbolinio, magiško daikto, susijusio su reikšmingais, dažnai kriziniais žmogaus gyvenimo momentais. Liaudies tikėjimuose akmeniniai kirviai, vadinami perkūno strėlėmis, turi antgamtinių savybių apsaugoti nuo piktų dvasių ir ligų. Atsižvelgiant į tas aplinkybes tikėtina, kad akmeniniai kirviai, be grynai praktinių funkcijų, taip pat atlikdavo ir talismanų arba amuletų vaidmenį ir sąmoningai būdavo paliekami laukuose siekiant šiuos apsaugoti nuo piktų jėgų
Brikuļu nocietinātā apmetne: Lubāna zemiene vēlajā bronzas un dzelzs laikmetā (1000. g. pr. Kr. - 1000. g. pēc Kr.)
Full text linkThe history of Latvian archaeology (until 1940)
No full textBakalaura darbā tiek apskatīta Latvijas arheoloģijas attīstības vēsture līdz 1940. gadam. Darba mērķis ir novērtēt pētnieku ieguldījumu arheoloģijas zinātnes tapšanā un attīstībā Latvijas teritorijā līdz 1940. gadam. Pirmā daļa veltīta arheoloģijas zinātnes attīstībai Krievijas impērijas posmā. Raksturota pirmo arheoloģiskās pētniecības organizāciju izveide Latvijas teritorijā un to veikums. Apkopotas ziņas par X Viskrievijas arheoloģijas kongresa norisi un tā ietekmi uz tālāko arheoloģijas zinātnes attīstības gaitu. Sniegtas ziņas par 19. gadsimta nozīmīgāko arheoloģisko izrakumu rezultātiem. Analizēti pētnieku uzskati par Latvijas aizvēsturi līdz 1914. gadam un noskaidrota to pieeja arheoloģijas etnisko un hronoloģisko problēmu risināšanā. Otrā daļa veltīta arheoloģijas zinātnes attīstībai Latvijas Republikas laikā. Raksturota jauno arheoloģiskās pētniecības organizāciju izveide un to ietekme uz arheoloģijas zinātnes līmeņa celšanos. Izvērtēta Pieminekļu valdes darbības pieeja senlietu un pieminekļu saglabāšanas jautājumos. Sniegtas ziņas par svarīgāko arheoloģisko izrakumu rezultātiem laika posmā no 1918. līdz 1940. gadam. Apkopoti pētnieku uzskati par Latvijas aizvēsturi. Analizēta pētnieku pieeja etnisko un hronoloģisko jautājumu risināšanā, ka arī izvērtēti pirmie mēģinājumi atspoguļot Latvijas cilšu sabiedrību un to politisko struktūru.The present bachelor paper is devoted to the history of Latvian archaeology until 1940. The aim of the historiographical work is to evaluate the researcher’s contribution to formation and development of archaeological science in Latvian territory until 1940. The first part of the work is dedicated to the development of archaeological science during the period of the Russian Empire. Establishment and performance of the first archaeological research institutions in Latvian territory is described. The information about the process of the 10th all-Russia Archaeological Congress and its influence on the further development of archaeological studies is compiled. The information on the most important archaeological excavations in 19th century is provided. The author also analyzes researcher’s opinions about the Latvian prehistory until 1914 and determines their approach to archaeology’s ethical and chronological problem solving. The second part of the work reviews the development of archaeology during the Latvian Republic times. Establishment of the new archaeological institutions is described, as well as its impact on the archaeology level rise. The author of the work also evaluates the approach of Committee for Monument Protection to artifacts and monuments preservation matters. Information about important archaeological excavations results during 1918 – 1940 is described. The bachelor paper also includes summarized researchers’ opinions about Latvian prehistory and analyzed approach of the researchers to archaeology’s ethical and chronological problem solving. Author also evaluates the first attempts to reflect the political structure of the Latvian tribal society
The Biography of Mezotne Hillfort
No full textDarbā veidots hronoloģisks pārskats par Mežotnes pilskalnu. Apkopojot un analizējot par to pieejamo materiālu, atklātas pilskalna dažādās nozīmes, kas tam laika gaitā piedēvētas. Kā ,,biogrāfijas’’ izejas punkts raksturoti pils izveidošanās objektīvie, ģeogrāfiskie, saimnieciskie un polit-ekonomiskie apstākļi. Autore pētījusi Mežotnes pils kā apdzīvotas vietas rakstīto vēsturi, kā arī arheoloģisko materiālu un tā interpretācijas, secinot, ka, neskatoties uz apjomīgajiem arheoloģiskajiem pētījumiem, gan sabiedrības, gan arī pētnieciskajā diskursā dominējošo izpratni, par to, kas ir Mežotnes pilskalns, lielā mērā konstituējušas tieši rakstītajos avotos pieejamās ziņas un to interpretācijas. Noslēgumā analizēta Mežotnes pilskalna kā arheoloģiska pieminekļa un kultūrvēsturiskās ainavas sastāvdaļas turpmākā attīstība un attīstības perspektīvas.This paper intends to create a chronological overview about Mežotne hillfort. By bringing together and analysing the available material, a various meanings attributed to hillfort over time have been revealed. The objective, geographical, economical and political circumstances for the establishement of the hillfort have been decribed as a „biographical” point of departure. Author has studied the written history of Mežotne hillfort as an inhabited place together with the archaeological material and its interpretations, concluding that, despite the huge archaeological research, the dominating perception of Mežotne hillfort both in the public as well as in the academic discourse is mainly constituted by the available information from written sources and their subsequent interpretations. In the conclusion, the future development and its perspectives for Mežotne hillfort as an archaeological monument and a part of historical landscape have been analyzed
Introduction of Short Stories by Andrejs Upīts and Jānis Ezeriņš in Grade 11
No full textDiplomdarba “Andreja Upīša un Jāņa Ezeriņa novelistikas iepazīšana 11. klasē” mērķis ir izpētīt iespējas Andreja Upīša un Jāņa Ezeriņa novelistikas iepazīšanai 11. klasē, izstādājot metodiskās sistēmas variantu. Diplomdarba saturu veido ievads, piecas nodaļas un to apakšnodaļas, secinājumi un pielikumi. Pirmajā nodaļā raksturota Andreja Upīša personība un novelistika, otrajā nodaļā – Jāņa Ezeriņa personība un novelistika 11. klases literatūras mācību kontekstā. Trešajā nodaļā ir atklāta mācību metodiskās sistēmas varianta izstrāde, dots pētījumā iesaistīto skolēnu raksturojums, mācību satura atlase un organizācijas plānojums, kā arī stundu plānojuma izstrāde. Ceturtajā nodaļā ir aprakstīta mācību metodiskās sistēmas aprobācija, ko diplomande īstenoja savā praktiskajā darbībā, bet piektajā nodaļā aprakstīta skolotājas un skolēnu sadarbības rezultātu apkopojums un izvērtēšana. Pielikumos ir pievienoti skolotājas izstrādātie mācību materiāli un vērtēšanas kritēriji. Diplomdarbs ir iesakāms studentiem, latviešu valodas un literatūras skolotājiem, kā arī visiem diplomdarba tēmas interesentiem. Darba apjoms ir 46 lpp. Atslēgas vārdi: Andrejs Upīts, Jānis Ezeriņš, novele, izrāde, attālinātās mācības.The aim of the diploma paper “Introduction of Short Stories by Andrejs Upīts un Jānis Ezeriņš in Grade 11” is to create a methodological system to research the possibilities of introducing the short stories of Andrejs Upīts and Jānis Ezeriņš in 11th grade. The diploma paper consists of an introduction, five chapters with subsections, conclusion and attachments. The first chapter describes the personality and short stories of Andrejs Upīts, the second chapter describes the personality and short stories of Jānis Ezeriņš. The third chapter describes the creation of the methodological system of teaching, the characteristics of the students involved in the research, the selection of the educational content and the organizational planning, as well as the preparation of lesson planning. The fourth chapter describes the approbation of the methodological system of teaching, which the author of the diploma paper implemented in her practical work. The fifth chapter consists of the analysis and evaluation of the cooperation between students and the teacher. The attachments include educational materials and evaluation criteria developed by the teacher. The diploma paper is recommended for students, teachers of Latvian language and literature and for others who are interested in the topic of the diploma paper. The volume of the work is 46 pages. Key words – Andrejs Upīts, Jānis Ezeriņš, short story, theater performance, distance learning.
- …
