1,720,971 research outputs found
Certain issues of originality with respect to Lithuanian Catholic hymns in the seventeenth and eighteenth century
No full textNei Viduramžiais, atsiradus pirmosioms giesmėms tautinėmis kalbomis, nei Baroko epochoje, kai buvo išverstos, sukurtos ir išspausdintos pagrindinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų giesmės, autorystės ir originalumo klausimas nebuvo svarstomas. Taigi lietuviškų katalikiškų XVII–XVIII amžiaus giesmių autorystės, kilmės, vertimo ar perkūrimo šaltinių nustatymas painus ir sudėtingas. Šiame straipsnyje tai vadinam originalo problema. Sunkumų kyla pirmiausia dėl to, kad dažniausiai autoriai, parengėjai ar vertėjai aptariamo laikotarpio giesmynuose ir kituose leidiniuose su giesmėmis nebuvo nurodomi; nebuvo žymimi ir giesmių originalų autoriai. Ką ir kalbėti apie vertimo ar perėmimo šaltinius. Giesmių autorystė, kilmė, šaltiniai nustatinėjami daugiausia lyginant giesmių variantus, kartais vien tik pirmąsias jų eilutes. Tačiau tai mažai padeda siekiant nustatyti, iš kokio šaltinio versta. Anonimiškumas, neoriginalumas sudarė sąlygas giesmių variantiškumui. Šitaip galėjo egzistuoti keli tos pačios giesmės vertimo variantai, galėję skirtis net strofų skaičiumi. Laisvas požiūris į originalą leido atsirasti visiškai naujoms giesmėms, kurios buvo kuriamos pagal kokius nors kitus pavyzdžius. Tad autorystė nebuvo aktuali – verčiant bei kuriant giesmes ir leidžiant giesmynus svarbiau buvo ne iškelti ar pažymėti kokį mirtingą rašytoją ar vertėją, o visos bendruomenės vardu nusižeminus dirbti paprasto žmogaus naudai, Dievo garbei ir malonei. Reikšminiai žodžiai: Anonimiškumas; Autorius; Autorystė; Barokas; Giesmynas; Katalikiška giesmė; Lietuvių katalikiškos giesmės (XVII-XVIII a.); Originalas; Originalumas; Vertėjas; Viduramžiai; Šaltinis; Author; Autorship; Baroque; Catholic hymn; Hymnal; Lithuanian catholic hymns in 17-18th centuries; Middle Ages; Origin; Originality; Source; The omission of authorship; TranslatorThe issue of authorship and originality was considered neither in the Middle Ages, when the first hymns in national languages appeared, nor in the Baroque Epoch, when the main Catholic hymns of the Grand Duchy of Lithuania were translated, created and printed. Therefore, it is complicated and difficult to determine the authors and translators of the Lithuanian Catholic hymns of the 17th–18th c., the origin of hymns, and the sources of translation or rewriting. The paper focuses on the problem of the original. Difficulties primarily arise due to the fact that the authors, translators or editors were often not indicated in the then hymnals and other publications of hymns; the authors of original hymns were not mentioned either. The sources of translation or borrowing are also vague. The authorship, origin and sources of hymns are mostly established through the comparison of hymn variants, sometimes only their first lines. Yet, this does not help to identify the source of translation. Anonymity and non-originality created conditions for hymn variants. Thus, a hymn could have several variants of translation that could differ even by the number of stanzas. A liberal attitude towards the original enables the appearance of totally new hymns that were produced according to some other examples. Authorship was irrelevant; when translating and creating hymns and publishing hymnals it was more important not to enthrone or commemorate any mortal author or translator, but rather to work humbly for the sake of an ordinary man and glory and grace of the Lord on behalf of the entire community
Unknown manuscript hymns about the saints by Motiejus Valančius (St. John the Baptist, St. Paul the Apostle, St. Benedict, St. Bartholomew, St. Agatha)
No full textŠalia visos vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) kūrybinės veiklos svarbią vietą užima ir himnografija. Nuo XIX amžiaus vidurio pagrindinis lietuviškas katalikiškas giesmynas „Kantičkos, arba Knyga giesmių“ yra glaudžiai susietas su jo vardu. Nors Valančius ir nebuvo giesmyno autorius, tačiau jis buvo pradėtas vadinti ir iki šiol tebevadinamas Valančiaus „Kantičkomis“. Prie Valančiau himnografinės kūrybos korpuso taip pat priklauso ir psalmių vertimai – „Visos pasalmės šv. Dovydo karaliaus“ (1869) – bei išverstųjų psalmių sueiliavimas giesmėmis – „Psalmės, arba Giesmės Dovydo karaliaus ir pranašo“ (1873). 2009 metų rugsėjo 15 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštine rastas Valančiaus autografas leidžia pateikti naujų duomenų apie himonografinį jo palikimą, patvirtinti kai kurių spausdintų giesmių autorystę. Tai rankraštinis penkių giesmių apie šventą Joną Krikštytoją, šventą Povilą(Paulių), šventą Benediktą, šventą Baltramiejų ir šventą Agotą rinkinys. Keturios giesmės iš rankraštinio rinkinio – „Giesmie Apej S. Joną Kriksztitoi“, „Giesmie apej Szwęntą Benediktą“, „Giesmė Apej Szwęntą Baltramiejų“ ir „Giesmė apej szwęntą Agatą“ – „Kantičkose“ spausdintos nebuvo; tai apskritai iki šiol nežinotos Valančiaus sukurtos giesmės. Penktoji giesmė – „Giesmie Apej Szwęntą Apasztolą Powilą“ – „Kantičkose“ spausdinta buvo nuo 1875 metų leidimo. Valančiaus rankraštinis giesmių rinkinys iki šiol nebuvo tirtas ir aprašytas. Reikšminiai žodžiai: Autografas; Giesmė; Giesmės apie šventuosius; Katalikiškas giesmynas; Literatūra; Literatūra (XIX amžius); Motiejus Valančius; Nežinomas rankraštis; Rankraštis; 19 amžius; Autograph; Catholic hymnal; Hymn; Hymns about the Saints; Lithuanian literature; Lithuanian literature (XIX century); Manuscript; Motiejus Valančius; The nineteenth century; Unknown manuscriptHymnography occupies an important place in the creative activities of Bishop Motiejus Valančius (1801–1875). Since the middle of the 19th c., the main Lithuanian Catholic hymnal “Kantičkos, arba Knyga giesmių” [Hymns, or the Book of Hymns] has been closely related to his name. Although he was not the author of the hymnal, it was started to be called and has been called to date Valančius’ “Kantičkos” [Hymns]. Psalm translations – “Visos pasalmės šv. Dovydo karaliaus” [All Psalms of Saint David the King] (1869) – and versification of translated psalms as hymns – “Psalmės, arba Giesmės Dovydo karaliaus ir pranašo” [Psalms, or the Hymns of King and Prophet David] (1873) – are also attributed to Valančius’ hymnographic creation. On 15 September 2009, Valančius’ autograph found in the Manuscript Department of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore allows presenting new data on his hymnographic heritage and confirming the authorship of some printed hymns. It is the manuscript collection of five hymns about Saint John the Baptist, Saint Paul, Saint Benedict, Saint Bartholomew and Saint Agatha. Four hymns from the collection: “Giesmie Apej S. Joną Kriksztitoi” [Hymn about Saint John the Baptist], “Giesmie apej Szwęntą Benediktą” [Hymn about Saint Benedict], “Giesmė Apej Szwęntą Baltramiejų” [Hymn about Saint Bartholomew] and “Giesmė apej szwęntą Agatą” [Hymn about Saint Agatha] had not been published in “Kantičkos”; these hymns created by Valančius have not been known to date. The fifth hymn “Giesmie Apej Szwęntą Apasztolą Powilą” [Hymn about Saint Paul the Apostle] has been published in “Kantičkos” since the edition of 1875. Valančius’ manuscript collection of hymns has not been investigated and described so far
Life of the blessed Josaphat of Polotsk recorded in "The life of the saints" part II by Motiejus Valančius
No full textVyskupo Motiejaus Valančiaus didaktinė proza lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje yra pagrjstai laikoma lietuvių grožinės literatūros pradininke ar formuotoja. Kartu Valančiaus hagiografiniai kūriniai išskiriami kaip jungiamoji grandis tarp ankstyvosios didaktinės ir grožinės lietuvių literatūros. Iki šiol žinota, kad Valančius buvo parašęs ir išleidęs du hagiografinius veikalus - Žyvatus šventųjų (1858) ir Gyvenimus šventųjų Dievo (1868), - hagiografinės literatūros lietuvių kalba pradininkus ir reprezentantus. Tačiau Valančiaus hagiografinės literatūros korpusą neseniai papildė du iki šiol nežinoti rankraštiniai veikalai - Žyvatų šventųjų antroji dalis (1864) ir Darbai šventųjų (1874-1875). Rankraščių istoriją yra palietusios ir socialinės-politinės laikotarpio aplinkybės. Straipsnyje pristatomas pirmasis rankraštis, tiriama jo istorija. Publikacijoje skelbiamas vienas iš šventųjų gyvenimų aprašymų - pal. Juozapato Kuncevičiaus gyvenimas, susijęs ir su kitais šiame Actą Academiae Artium Vilnensis tome skelbiamais palaimintajam skirtais tekstais. Reikšminiai žodžiai: Motiejus Valančius; Juozapatas Kuncevičius; Literatūra (XIX a.); Hagiografija; Rankraščiai; Motiejus Valančius; Juozapatas Kuncevičius; Lithuanian literature (19th century); Hagiography; ManuscriptsIn the history of Lithuanian culture and literature, the didactic prose of the Samogitian Bishop Motiejus Valančius (1801-1875, bish. 1850-1875) - the dominant figure of the religious, public and cultural life in the mid-i9th century Lithuania - is rightly considered to be both pioneering and instrumental in the formation of Lithuanian fiction. As is the case in a number of other writing genres, Motiejus Valančius is thought to be the pioneer of hagiographie literature in Lithuanian language (which began to be written and translated during the mid-i9th century). Thereby the hagiographie works of Valančius are distinguished in their role as a bridging element between early didactic and fictional Lithuanian literature. It was hitherto known that Motiejus Valančius had written and published two hagiographie works - Žyvatai šventųjų (The Lives of the Saints, 1858) and Gyvenimai šventųjų Dievo (The Lives of the Saints of God, 1868) - pioneering works and representatives of Lithuanian hagiographie literature which are characterised by their original style. However, the corpus of Lithuanian hagiographie literature has been recently complemented by two so far unknown manuscript works - The Life of the Saints Part II (Žyvatai šventųjų, d. II, 1864) and The Works of the Saints (Darbai šventųjų, 1874-1875), and a copy of the latter. The manuscript of The Life of the Saints Part II - is not a copy made by Motiejus Valančius' hand, it is a fair copy prepared for the press; the manuscript of The Works of the Saints - bears the autograph of Motiejus Valančius; while the copy of The Works of the Saints is a fair copy prepared for the press not by Motiejus Valančius' hand. Moreover, the history of the texts and manuscripts are affected by the social-political circumstances of the time. The new hagiographie works significantly complement the earliest corpus of Lithuanian hagiographie literature, enrich the creative biography of the author and extend the history of Lithuanian literature, particularly the period of literary fictions appearance. Valančius' manuscript of The Life of the Saints Part II has not yet been recorded or researched in the historiography of Lithuanian literature related to Valančius and the lives of the saints described by him. The article presents the manuscript of The Life of the Saints Part II; the results of research carried out on its history are presented: its dating, spiritual approbation, censorship, information about the manuscript, owners of the manuscript, and its place of storage are presented. A description of the manuscript is also presented: its signature, format, binding, sheets, flyleaves, pagination, paper, inscriptions and corrections are presented. As can be seen from the text itself and from other inscriptions in this manuscript, Motiejus Valančius had The Life of the Saints Part II completely prepared for the press - a copy of the text was made by a so far unknown person, i.e. the fair copy that was intended for publishing. Valančius himself re-read the manuscript and made minimal corrections to it. The manuscript was given to publisher Adam Zawadzki; later on it appeared in the possession of Viktoras Julijonas Aramavičius, a member of Vilnius Censorship committee. The censor did not censor the manuscript nor read it carefully, as it does not contain an aprobatum inscribed by the censor or other marks characteristic of censored manuscripts. Although the censor, following the policy of the spread of Orthodoxy and the instructions of tsarist censorship (and negative attitudes towards the Uniates), removed the life of the Blessed Josaphat of Polotsk (Josaphat Kuntsevych, 1580-1623). Perhaps it was because of the removal of this par Perhaps it was because of the removal of this part of the text that the manuscript was returned to its author. Motiejus Valančius did not make any corrections to the text; in the later selections of the lives of saints he did not include the description of the Blessed Josaphat s life. This publication presents an account from the lives of saints - the life of the Blessed Josaphat of Polotsk which relates to the other texts devoted to this Blessed in this volume of Acte Academiae Artium Vilnensis
Lietuviška rankraštinė knyga spaudos draudimo laikotarpiu
No full textStraipsnyje aptariamos Jurgio Japerto, Jono Matulionio ir Aleksandro Luočio rankraštinės knygos. Kaip viena iš represinių priemonių po 1863 m. lietuvių ir lenkų sukilimo prieš carinę priespaudą, Lietuvoje buvo uždrausta spauda lietuvišku (lotynišku) raidynu. Lietuviškos spaudos draudimas buvo pradėtas 1864 m., kai uždrausta spausdinti elementorius lietuviškais spaudmenimis. 1865 m. uždrausta spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis, o 1866 m. žodiniu caro Aleksandro II įsaku paskelbta, kad visi leidiniai lietuvių kalba būtų spausdinami rusiškais spaudmenimis – "graždanka". Lietuvai skirtos knygos buvo spausdinamos kontrafakciniu būdu: knygoje buvo nurodomi klaidingi spausdinimo duomenys, nuslepiami jų autoriai, vertėjai, rengėjai, leidimo vieta ir leidėjai. Kontrafakcinės knygos daugiausia buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje. Kadangi dėl spaudos draudimo įsigyti lietuviškų knygų nebuvo lengva, buvo išrastas kitas būdas įsigyti asmeninę knygą ją nusirašant, "išleidžiant" rankraštinę knygą. Rankraštine knyga čia vadinama kokios nors spausdintos knygos, kartais rankraščio perrašas, dažniausiai skirtas asmeniniams tikslams, nesiekiant jos išspausdinti. Lietuviškų rankraštinių knygų korpusas nėra itin gausus; jo tematika taip pat nėra įvairi – jį išimtinai sudaro religinės knygos. Dažnai rankraštinėse knygose jų autoriai-perrašinėtojai palieka savo ženklų, įrašų – autoriaus vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, perrašymo data, perrašymo intencijos, kokie nors nedideli komentarai; būdingas yra prašymas pasimelsti už autorių. Reikšminiai žodžiai: Rankraštinė knyga; Spaudos draudimas lietuviškais rašmenimis; Katalikų Bažnyčia; Religinės praktikos tekstai; Carinė okupacija; Lietuviškos spaudos draudimas; Rakraštinės knygos; Religinė literatūra; Ban of Lithuanian press; Hand-written books; Religious literature; Tsarist occupationThe article discusses manuscript books by Jurgis Japertas, Jonas Matulionis and Aleksandras Luočius. As one of the repressive measures after the 1863 Lithuanian and Polish insurrection against tsarist oppression, press in Lithuanian (Latin) alphabet was banned in Lithuania. Lithuanian press ban was initiated in 1864 when printing of primer-books in Lithuanian characters was prohibited. Printing, importation and distribution of Lithuanian publications in Latin characters was banned in 1865, and in 1866, the verbal decree of tsar Alexander the 2nd was issued requiring all the publications in Lithuanian to be published in Russian characters, referred to as grazhdanka. All the books intended for Lithuania were printed in a counterfactual manner: false data of printing were indicated in books, their authors, translators, compilers, publishers and places of publication were concealed. Counterfactual books were mostly printed in Lithuania Minor. As the acquisition of Lithuanian books due to press ban was far from easy, another way to get a personal book was invented by cribbing or transcribing it from the original, "releasing" a manuscript book. Here, a manuscript book refers to any printed book, sometimes a transcript of a manuscript, mostly for personal purposes with no intention to print it. The body of Lithuanian manuscript books is not very numerous; and its subjects are not much varied, i.e., it is exclusively comprised of religious books. Authors-scribes of manuscript books often used to leave their own marks or records in these books such as the author's name, address, date of transcription, transcription intentions, any minor comments; the request to pray for the author was also typical
Znočnei apkoliečyti senieji lietuviški tekstai : recenzija
No full textRecenzuojama chrestomatija XVIII amžiaus antrosios pusės – XIX amžiaus pradžios lietuviškoji religinė proza (2003), parengta Ramunės Bleizgienės, Nomedos Gaižiūtės, Ritos Pilkauskaitės, Vaido Šeferio. Chrestomatijoje skelbiamos Mykolo Olševskio Bromos atvertos ing viečnastį (1753), Kazimiero Klimavičiaus Pavinasčių krikščioniškų (1767), Gaspadoriaus datirto (po 1745), Simono Jakštavičiaus Spasabo nabaženstvų (1771) ir Živato pono mūsų Jėzuso Christuso (1775), Tado Juozapo Bukotos Knygelės aprašančios broctvą pamokslo krikščioniško (1773), Jono Lechavičiaus Pravadniko ing tėviškę dangaus amžino (1812), Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Parkratimo tąn saužinės (1849) tekstų ištraukos ir trumpi kiekvienos publikacijos įvadai. Recenzijoje aptariami chrestomatijos tikslai, sudarymo ir parengimo principai, tekstų parengimas, komentarai. Daugiausia dėmesio skiriama tekstų parengimui ir komentarams, ypač Olševskio Bromai. Tyrimo metu nustatyta, kad tekstai, ypač Broma, parengti neprofesionaliai, palikta daug klaidų, taip pat klaidų ir abejotinų teiginių esama įvaduose ir komentaruose. Kaip mokslinė publikacija recenzuojama chrestomatija yra nevertinga, iš dalies gali būti naudojama mokomiesiems tikslams Reikšminiai žodžiai: Religinė proza, lietuvių; ChrestomatijosThis article reviews the chrestomathy “Lithuanian religious prose from the second half of the 18th c. to the first half of the 19th c.” (2003), edited by Ramunė Bleizgienė, Nomeda Gaižiūtė, Rita Pilkauskaitė, Vaidas Šeferis. This anthology includes extracts form Mykolas Olševskis „Broma atverta ing viečnastį“ [“The Gate Open to Eternity”] (1753), Kazimieras Klimavičius’ „Pavinasčia krikščioniška“ (1767) and „Gaspadoriaus datirtas“ (after 1745), Simonas Jakštavičius’ „Spasabo nabaženstvai“ (1771) and „Živatas pono mūsų Jėzuso Christuso“ (1775), Tadas Juozapo Bukota’s „Knygelė aprašanti broctvą pamokslo krikščioniško“ (1773), Jonas Lechavičius „Pravadnikas ing tėviškę dangaus amžino“ (1812), Jurgis Ambraziejus Pabrėža’s „Parkratimas tąn saužinės“ (1849) and short introductions to each item. The review discusses the purpose f the anthology, the principle employed in its compilation and editing, preparation of texts, commentaries. Most attention is focused on preparation of texts, commentaries, especially in relation to Olševskis’ „Broma“. The study established that these texts, especially „Broma“, were prepared for the anthology unprofessionally, with many undetected errors; likewise there are mistakes and doubtful assertions in the introductions and commentaries. The study concludes that the anthology under review is not valuable as an academic publication, but that it could be used to some extent for educational purposes
1900 m. Paryžiaus parodos eksponatų perdavimo klausimu. Susivienijimo lietuvių Amerikoje, Mortos Zauniūtės ir Jono Basanavičiaus korespondencija (1905–1909)
Get PDFRallied by national revival, Lithuanians also presented their display at the 1900 Paris Exposition. The Lithuanian section of the Paris Exposition was opened on 14 May. Since it was impossible to have a separate pavilion for political reasons, it was shown in the ethnographic part of the exposition at the Trocadéro Museum of Ethnography, that is, at the Trocadéro Palace. It had been agreed that the exposition would be ethnographic in nature. However, taking the key interests of the participation in the exhibition into account, the organisers made effort to organise a section on the Lithuanian press, which attracted the attention of the international community to the ban on the Lithuanian press. The Lithuanian exhibition was a success and was covered by the foreign press; it closed on 12 November. In addition to the extremely complex matters of its organisation, the issues of its liquidation – meeting the obligations of the exhibition, preparation of reports, using the surplus funds, gifting the exhibits, returning the borrowed exhibits, handling the remaining exhibits, etc. – arose after it. When eventually a decision was made to hand the remaining exhibits over to the Lithuanian Alliance of America and later to the Lithuanian Science Society, this was not carried out smoothly and without delay. After lengthy journeys around the world and in Europe, these remaining exhibits reached Vilnius and were integrated in memory institutions; they became accessible to the general public, and have remained such up until now. The sources available – the correspondence between the organisations and individuals involved in this matter and publications in the press, which are currently stored at Vilnius University Library and at the Institute of Lithuanian Literature and Folklore – make it possible to introduce the history of the transfer of the exhibits consistently, while also covering some individual and psychological nuances.1900 m. Paryžiuje įvyko pasaulinė paroda, kurioje savo ekspoziciją pristatė ir tautinio atgimimo sutelkti lietuviai. Lietuviškasis skyrius parodoje oficialiai buvo atidarytas gegužės 14 d. Kadangi politiškai buvo neįmanoma organizuoti atskiros ekspozicijos, tad ji buvo patalpinta parodos Etnografiniame skyriuje, eksponuotame Trocadéro etnografijos muziejuje, t. y. Trocadéro rūmuose. Pagal susitarimą tai turėjo būti etnografinė ekspozicija. Tačiau atsižvelgiant į pagrindinius dalyvavimo parodoje interesus, organizatorių rūpesčiu ekspozicijoje buvo suorganizuota ir lietuviškos spaudos dalis, atkreipusi tarptautinės bendruomenės dėmesį į lietuvių spaudos draudimą. Paroda sėkmingai įvyko, sulaukė atgarsių užsienio spaudoje, ir buvo uždaryta lapkričio 12 d. Be buvusių labai sudėtingų parodos organizavimo reikalų, dabar iškilo jos likvidavimo – parodos įsipareigojimų įvykdymo, ataskaitų parengimo, likusių lėšų panaudojimo, eksponatų dovanojimo, skolintų eksponatų grąžinimo, likusių eksponatų ir t. t. – reikalai. Kai galų gale buvo nutarta likusius eksponatus perduoti Susivienijimui lietuvių Amerikoje, o vėliau Lietuvių mokslo draugijai, tai nebuvo įvykdyta itin sklandžiai ir neatidėliojant. Po ilgų kelionių po pasaulį ir Europą tie likusieji parodos eksponatai pasiekė Vilnių ir buvo integruoti į atminties institucijas, tapo prieinami visuomenei; tokie jie yra ir iki šiol. Turimi šaltiniai, dabar saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, – visame reikale dalyvavusių organizacijų ir asmenų korespondencija bei spaudos publikacijos – leidžia eksponatų perdavimo istoriją pristatyti nuosekliai ir su asmenybiniais bei psichologiniais niuansais
In the wake of one thought: attitude of Jurgis Lebedys towards the Catholic Lithuanian literature of the second half of the 17th and the 18th century
No full textTradiciškai visą XX a. buvo teigiama, kad XVII a. antros pusės – XVIII a. lietuvių literatūra (ypač LDK katalikiška literatūra) yra menka, smukusi, degradavusi, jos kalba užteršta svetimybėmis. Straipsnyje bandoma atsakyti, kiek šis negatyvus požiūris atsispindėjo profesoriaus Jurgio Lebedžio tekstuose, ar jis keitėsi ir kokias tyrimų perspektyvas Lebedys brėžė ateičiai. Šiuo aspektu Lebedžio tekstai skirstytini į du etapus – 1947-1959 m. ir 1965-1970 m. Pirmojo etapo tekstuose, visoje „Senojoje lietuvių literatūroje” ir paskaitų konspektuose aptariamo laikotarpio lietuvių literatūra apibūdinama įvairiais tuo metu neigiamą prasmę turėjusiais žodžiais, sovietinio literatūros mokslo „keiksmažodžiais”, nėra jokių objektyvaus vertinimo ar tyrinėjimo požymių. Tikrų permainų randasi antruoju periodu rašytuose veikaluose. Paskutiniaisiais gyvenimo metais besiformuojantį naują požiūrį į XVII a. antros pusės – XVIII a. lietuvių literatūrą ir jos kalbą Lebedys labiausiai išryškino studijos „Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime” pratarmėje (1970). Konceptualią slinktį pažiūrose rodo nuomonė, kad norint panaikinti „juodą dėmę” lietuvių literatūros istoriografijoje, reikia kruopščiai ištyrinėti XVII-XVIII a. literatūrą ir jos kalbą bei objektyviai ją įvertinti. Tai galima padaryti atsižvelgiant į to meto kultūrines-visuomenines sąlygas. Tokia profesoriaus pozicija tebelieka įpareigojimu lietuvių literatūros mokslui, kadangi šiuo klausimu – dėl visapusiško XVII a. antros pusės – XVIII a. katalikiškos lietuvių literatūros įvertinimo – po Lebedžio padaryta labai nedaug. Reikšminiai žodžiai: Jurgis Lebedys; Katalikiška raštija; Katalikų literatūra; Literatūra; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Mokslininkai; Raštija; Senoji lietuvių literatūra; Sovietmetis; Tekstai; Tyrimai; Vertinimas; Catholic literature; Catholic writings; Evaluation; Jurgis Lebedys; Lithuanian literature; Old Lithuanian literature; Researches; Scholars; Soviet time; Texts; The Grand Duchy of Lithuania; WritingThroughout the 20th c. it was traditionally stated that Lithuanian literature of the second half of the 17th c. – the 18th c. (particularly the Catholic literature of the Grand Duchy of Lithuania [GDL]) was miserable, debased, degraded, and its language was polluted by barbarisms. The paper attempts to answer to what extent this negative attitude was reflected in the texts of Professor Jurgis Lebedys, whether it changed and what research outlook Lebedys envisaged for the future. Lebedys’ texts should be divided into two periods: 1947–1959 and 1965–1970. The texts of the first period, the entire “Old Lithuanian Literature” and lecture notes, describe the Lithuanian literature by various words that had a negative connotation at that time, “curse words” of the Soviet literary science, and there are no signs of objective evaluation or investigation. Changes are observed in the treatises written during the second period. Lebedys mostly highlighted a forming new attitude towards Lithuanian literature of the second half of the 17th c. – the 18th c. and its language in the preface to the study “Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime” [Lithuanian Language in the Public Life of the 17th–18th C.] (1970). A conceptual change in his attitude is evidenced in the opinion that in order to eliminate the “black spot” in Lithuanian literary historiography, a thorough investigation of the literature of the 17th–18th c. and its language as well as its objective evaluation, with regard to the contemporary cultural and social conditions, is needed. This professor’s position remains an obligation for the Lithuanian literary science, because not much has been done concerning this issue after Lebedys
Last work by Motiejus Valančius
No full textStraipsnyje aptariama populiariausia neliturginė XVIII–XIX a. lietuviška katalikiška kunigo Mykolo Olševskio knyga „Broma atverta ing viečnastį“ (1753) ir Valančiaus parengta rankraštinė šios knygos redakcija (1874). Tai – dvasiniai skaitiniai, pirmiausia skirti mirties tematikai, papildyti įvairiais kitais tikėjimo dalykais bei dvasinėmis meditacijomis. Tačiau Olševskio kūrinio populiarumą nuolat lydėjo ir arši kritika, iš pradžių dėl turinio, vėliau ir dėl stiliaus bei kalbos. Dauguma neigiamai „Bromą“ vertinusių autorių rėmėsi tuometine Motiejaus Valančiaus nuomone iš „Žemaičių vyskupystės“ (1848); taip pat remtasi 1864 m. duomenimis, kad vyskupas nedavęs aprobatos „Bromai“, vadinasi, knygą uždraudęs. Straipsnyje pateikiamas kitoks Valančiaus pozicijos aiškinimas, nulėmęs tai, jog paskutinė jo parašyta, bet nespėta išleisti knyga buvo kūrybiškas Mykolo Olševskio „Bromą atvertą ing viečnastį“ perrašymas. Valančiaus rankraštis ir jo nuorašas buvo surastas 2003 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne. Rankraščių analizė parodo, kad Valančius perredagavo ir sudabartino „Bromos“ kalbą, atsižvelgdamas į tuometinę vartoseną, keitė jos stilių. „Bromos“ pamokomas istorijas vyskupas perdirbo savitu valančišku stiliumi, gerai žinomu iš kitų jo raštų – „Žyvatų šventųjų“ ir „Paaugusių žmonių knygelės“. Iš išlikusių rankraščių matyti, kad dėl Valančiaus pakeistos kalbos, perkurto stiliaus, turinio korekcijų, pamokomų istorijų papildymo, naujų istorijų įtraukimo Olševskio knyga įgavo naują pavidalą. Straipsnio prieduose pateikiamos rankraščių ištraukos. Reikšminiai žodžiai: "Broma atverta ing viečnastį",; Lietuviška katalikiška knyga; Lietuvių baroko literatūra; Literatūra; Motiejus Valančius; Mykolas Olševskis; Religinė literatūra; XIX amžiaus lietuvių literatūa; „Broma, atverta ing viečnastį“; 19th century Lithuanian literature; Lithuanian Baroque literature; Lithuanian Catholic book; Lithuanian literature; Michal Olszewski; Motiejus Valančius; Mykolas Olševskis; Religious literature; The Gate to the Eternity; „Broma, atverta ing viečnastį“Along with other multiple activities, the Bishop of Samogitia Motiejus III Valančius (1801-1875) devoted significant attention to writing, editing and publication of religious and didactic reading. In the middle of the 19th century Lithuania, he was among the most active and productive workers of this field. Yet Valančius did not live to see publications of all the books he had written or edited: some were printed posthumously, while others remained in manuscripts. Some of the unpublished works by Valančius were only scantily referred to in Lithuanian literary history. The manuscript of “Broma atverta ing viečnastį” [“The Gate Open to Eternity”] by Mykolas Olševskis constituted probably the most unexpected discovery: this book was scorned by many since the first half of the 19th century up till the present day, nevertheless having enjoyed enormous popularity. Once having proscribed its reprinting, towards the end of his life, in 1874-1875 Valančius set out to remaking, editing and supplementing “Broma” with additional didactic illustrations and exhortations, thus turning it into a useful spiritual reading, in line with his other books, such as “Živatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų” [“Life of Jesus Christ Our Lord”] or “Paaugusių žmonių knygelė” [“Short Book for the Grown Ups”]. Still, this work did not see publication. The manuscript of “Broma” by Valančius constitutes magnificent material for those studying literary work by the bishop, the old Lithuanian literature and that of the 19th century, the history of the book, etc. It makes the subject of the present article
Divine healers: baroque Lithuanian didacts of the late 19th century (Juozas Antanavičius, Serafinas Laurynas Kušeliauskas, Martynas Sederavičius, Antanas Vytartas)
No full textŽymiausias lietuviškas mirties temos veikalas Mykolo Olševskio „Broma atverta ing viečnastį“ (1753) iki XIX amžiaus vidurio buvo perleidžiamas daugelį kartų. Jis formavo populiarią, barokine raiška pagrįstą lietuvišką „mirimo meno“ literatūros tradiciją. Tačiau nuo lietuviškos spaudos draudimo pradžios tokia literatūra nebebuvo leidžiama, nors jos poreikis buvo juntamas. Atsižvelgdami į šios tematikos literatūros trūkumą, XIX amžiaus aštuntame devintame dešimtmetyje veiklos ėmėsi Sudargo klebonijos aplinkos autoriai Martynas Sederavičius, Serafinas Laurynas Kušeliauskas, Juozas Antanvičius ir Antanas Vytartas, iš viso išleidę apie penkiasdešimt veikalų. Straipsnyje tiriama šių autorių literatūrinė ir leidybinė veikla, jos tikslai, mirties tematikos knygų („Liekarstas nuog baimės smerties. Balsas dūšių čyščiaus“, 1880?; „Gydyklos nuo baimės smerčio“, 1886; „Garsas apie baisybes dienos sūdo ir kankinimai pragariniai, 1888) rašymo, vertimo ir rengimo būdai. Sudargo aplinkos autoriams nekilo nei originalumo, nei plagiato klausimas, jie nekreipė dėmesio į savo šaltinių autorystę, jų veikalai neturėjo jokių literatūrinių pretenzijų, bet tai ir nebuvo jų tikslas. Jie siekė vien religinės praktikos tikslų, katalikų tikėjimo puoselėjimo, religinio švietimo ir aprūpinti skaitytojus lietuviška religine literatūra. Originalių literatūros veikalų nė vienas iš Sudargo autorių neparašė, tačiau neabejotinai fenomenalu tai, kad spaudos draudimo laikais Sudargo klebonijoje ilgus metus buvo rengiamos lietuviškos knygos. Reikšminiai žodžiai: Antanas Vytartas; Barokas; Didaktika; Juozas Antanavičius; Knygų leidyba; Martynas Sederavičius; Mirties refleksija; Mykolas Olševskis; Nuodėmės; Pragaro kančios; Serafimas Laurynas Kušeliauskas, Martynas Sederavičius; Serafinas Laurynas Kušeliauskas; Spaudos draudimas; XIX a. pabaigos lietuvių literatūra; XVIII-XIX a. lietuvių literatūra; Antanas Vytartas; Ban on Lithuanian press; Baroque; Baroque Lithuanian Didacts of the Late 19th Century; Book publishing; Juozas Antanavičius; Lithuanian literature (XVIII-XIX century); Martynas Sederavičius, Antanas Vytartas; Mykolas Olševskis; Publication of books; Reflection of death; Serafimas Laurynas Kušeliauskas, Martynas Sederavičius; Serafinas Laurynas Kušeliauskas; Sin; Sins; Sufferings in hell; The reflection of death; Tortures in hellThe most remarkable Lithuanian literature work on the theme of death “Broma atverta ing viečnastį” was created by Mykolas Olševskis in 1753 and was edited for many times until the mid 19th c. It formed the popular Lithuanian tradition of literature on the “art of dying” based on Baroque expression. However, from the beginning of the ban on Lithuanian press, this kind of literature was not published although the need for it existed. Bearing in mind the shortage of literature on these themes, in the 8th–9th decade of the 19th c., four authors from the Sudargas presbytery – M. Sederavičius, S. Laurynas Kušeliauskas, J. Antanavičius and A. Vytartas, began to work with this kind of literature and published about 50 publications. The article analyses literature and publishing activities of these authors, their goals, and the methods of writing, translation and publication of books on the theme of death (“Liekarstas nuog baimės smerties. Balsas dūšių čyščiaus” [Remedy for a Fear of Death. The Voice of the Purgatory’s Souls], 1880?; “Gydyklos nuo baimės smerčio”, [Infirmary for a fear of Death]1886). The authors of Sudargas lacked originality, did not respect authorship and did not pay any attention to the authorship of their sources. Their works did not have any literary claims, and it was not the authors’ goal. They sought mere practical religious goals aimed at fostering Catholic belief, religious education and provision of readers with Lithuanian religious literature. None of the Sudargas authors mentioned the authors of original literature works, however, there is no doubt that the fact that Lithuanian books were written in the Sudargas presbytery during the ban on Lithuanian press was a phenomenal fact
Redaguoti Donelaiti: Kristijono Donelaičio "Metų" redagavimas ir jo sociokultūrinis kontekstas
No full textKristijono Donelaičio (1714-1780) poema Metai (1765- 1775) sutartinai pripažįstama kaip vienas geriausių, garsiausių ir svarbiausių lietuvių nacionalinio literatūros kanono kūrinių, ji yra visuotinai gavusi nacionalinės literatūros pradininko poetinio šedevro statusą. Parašyta metro toniniu hegzametru, žemuoju stiliumi, šnekamajai artima kalba, poema vaizdavo tikrovei itin artimą XVIII a. Prūsų Lietuvos lietuvių valstiečių baudžiauninkų kasdienį gyvenimą keturiais metų laikais, nustatytą dieviškosios tvarkos. Nėra žinoma, ar autorius bandė savo kūrinį paskelbti, ar bent jau turėjo kokių nors intencijų. Tačiau iki mūsų dienų išlikę dviejų poemos dalių autografai (švarraščiai) rodo, su kokia precizika Donelaitis dirbo prie teksto ir rankraščio. Šalia šių poemos apibūdinimų reikia pridurti dar ir tai, kad Metai yra ir vienas daugiausia leidimų sulaukęs lietuvių literatūros kūrinys ir kad tai vienas intensyviausiai redaguotų kūrinių lietuvių literatūros istorijoje. Praktiškai kiekvienai tyrinėtojų ir skaitytojų kartai dėl sociopolitinių kultūrinio konteksto pokyčių iškildavo poreikis savam ar naujam Metų leidimui; ypač tai matyti XX a. Istoriniai laikotarpiai, jų sociokultūrinis kontekstas dažnai nulemdavo šio nacionaliniu mastu išskirtinio literatūros kūrinio redagavimo ar netgi leidybos tendencijas. Per 200 metų poemos leidimo ir redagavimo istoriją ryškiai matyti leidimo tikslų ir pagrindinių redagavimo principų pokyčiai. Atsižvelgiant į simbolinę Donelaičio Metų svarbą visai lietuvių nacionalinei kultūrai, per jo leidybos ir redagavimo istoriją gana neblogai išryškėja ir bendrosios nacionalinės klasikos redagavimo ir pateikimo skaitytojams strategijos, apskritai bendraisiais bruožais būdingos lietuvių literatūrai. Reikšminiai žodžiai: "Metai"; Kalba; Kristijonas Donelaitis; Leidimai; Literatūra; Poema "Metai"; Redagavimas; Sociokultūrinis kontekstas; Tekstologija; "Year"; Editing; Editions; Kristijonas Donelaitis; Language; Lithuanian literature; Poem "Metai" / "The Year"; Socio-cultural context; Textolog
- …
