1,720,963 research outputs found
Vytauto Didžiojo muziejus geismas
No full textStraipsnyje Vytauto didžiojo muziejaus pastato slėpiningumas nagrinėjamas pasitelkiant psichoanalizės prieigą. Argumentuojama, kad tiek muziejaus architektūra, tiek ir ją medijuojantys vaizdai ir naratyvai yra realybės vaizdavimo konstruktai. Tyrimas kontekstualizuojamas ieškant muziejaus architektūrinės koncepcijos sąsajų su kai kuriomis socialinėmis ir meninėmis Vakarų kultūros programomis, lėmusiomis modernybės raidą pastarųjų 300 metų laikotarpiu. Monumentalumo auros dekonstravimas yra būdas suvokti muziejaus prieštaras, žyminčias diskursyvią subjekto ir objekto santykio erdvę. Ši fragmentiškų vaizdų gamybos ir jų tarpusavio žaismės erdvė atskleidžiama, viena vertus, kaip reiškianti tik savo pačios nuolatinį vyksmą, kita vertus, kaip palaikanti subjekto geismą. Tai leidžia Vytauto didžiojo muziejaus modernumo požymius atrasti jo reprezentacijų lauko struktūroje, o ne objekto formos referentiškume
National sitescapes: the case of Vileišis Palace.
No full textStraipsnyje šiuolaikinio įsivaizduojamybės diskurso kontekste nagrinėjamas Vileišių rūmų ansamblis – bene svarbiausias modernios lietuvybės istoriją Vilniuje ženklinantis architektūrinis objektas. Ansamblis apmąstomas kaip vietovaizdis, kurio vietą nacionalinėje vaizduotėje lemia dalyvavimas masinėje komunikacijoje ir aparatinių vaizdų prodiusavime, kaupime bei sklaidoje. Tyrime išryškinama, kad vietovaizdžio vaizdinija aktyvuoja savumo, pasididžiavimo, nostalgijos efektus, tačiau nepanaikina ir nežinomybės, neapibrėžtumo būsenų. Aptikti Vileišių rezidencijos simbolinės ir energetinės sistemos nesandarumai, prieštaringumai panaudojami kritiniam vietovaizdžio įsivaizdavimui, pagrįstam reprezentacijos stokos ir nepakankamumo konfigūravimu. Toks vaizduotės įvykis įgyvendinamas skirtingus vaizdinius elementus, rastus rūmų vaizdų archyvo tyrimo metu, susiejant tarpusavyje, juos animuojant ir montuojant kino medijoje. Dviejų projekcijų filmas Drumsti skaidrumai rekonstruoja nacionalinio vietovaizdžio reprezentacijos pėdsakus ir medijuoja jų neapibrėžtumus, kartu steigdamas įsivaizduojamybę išlaisvinančią meno kūrinio erdvę. Derinant tiek menotyrinio ir meninio tyrimo, tiek ir šiuolaikinio meno prieigas, permąstomos ansamblio – politinės teritorijos simbolio ir jo užsakovo – tautinio pasakojimo personažo reikšmės transnacionaliniame kontekste. Reikšminiai žodžiai: Nacionalinis vietovaizdis; Vileišių rūmai; Archyvai; Aparatiniai vaizdai; Robinzonas Kruzas; Nepriklausomybės Akto originalas; National sitescape; Vileišis Palace; Act of Independence of Lithuania; Archives; Technical images; Robinson CrusoeIn the context of the contemporary discourse of imagination, the article explores the Vileišis Palace ensemble, which is probably the most important architectural object symbolizing the history of modern Lithuanian identity in Vilnius. The ensemble is thought of as a media space or sitescape documenting various manifestations of modernization of national culture. The study reveals that the imagery of the sitescape activates the effects of belonging, pride, and nostalgia, but does not eliminate the states of uncertainty and indetermination. Detected contradictions and leaks in the symbolic and energy systems of the Vileišis Palace are applied to critical imagination of the sitecape by means of re-figuration of the lack and insufficiency of its representation. This kind of imaginative event is implemented through heterogeneous visual elements found during the research of the palace’s image archive, which are being linked together, animated and edited in the film media. The two-screen film Unsettled Transparences reconstructs the traces of representation, while constructing the space of the artwork that frees the imagination of the national sitescape. The combined application of art historical and artistic research methods results in re-imagining the meaning of the ensemble as the symbol of political territory and its founder as a national hero in the transnational context. The artistic project mediates their uncertainties
Critical spatial practice in the research of soviet Lithuanian architecture
No full textStraipsnyje tyrinėjami XX a. 6 deš. pabaigoje profesinę karjerą pradėjusių Lietuvos architektų kartos ryškiausių atstovų – Vytauto Brėdikio, Nijolės Bučiūtės, Vytauto Edmundo Čekanausko, Algimanto Mačiulio, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Justino Šeiboko – kūrybos ir gyvenimo laukas. Pasitelkus šių architektų asmenines istorijas ir jų reprezentacijas, bandoma išplėsti modernios architektūros reikšmių totalitarinėje sistemoje interpretacijas. Architektų archyvuose rasti šaltiniai nagrinėjami taikant ikonologinę ir dekonstrukcinę prieigas, o istorinis-menotyrinis ir meninis tyrimas jungiami siekiant architektūros kritinei analizei suteikti erdvinę formą. Šiame vaizdų tyrime išryškinamas architektų santykio su sovietine politine sistema ambivalentiškumas, o Lietuvos sovietmečio architektūra atskleidžiama kaip daugialypis ir kintantis objektas, kuriam būdingi realumo ir fiktyvumo, vidaus ir išorės, atvaizdo ir erdvės, estetikos ir ideologijos sąsajų, inversijų, mutacijų paradoksai. Svarbia tyrimo dalimi laikytinas su sovietmečio architektūra susijusių medijuotų šaltinių kolekcijos paviešinimas parodoje, kaip architektūros vaizdų trūkumo kompensavimo Lietuvos muziejuose ir jų kritinės patirties aktyvavimo būdas. Reikšminiai žodžiai: Sovietinis modernizmas; Lietuvos architektūra; Meninis tyrimas; Kolekcija; Ikonologija; Mikroistorija; Soviet modernism; Lithuanian architecture; Artistic research; Collection; Iconology; MicrohistoryThis article discusses the processes and conditions of the shaping of the oeuvre and social status of the most prominent Lithuanian architects of the 1960s generation: Vytautas Brėdikis, Nijolė Bučiūtė, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Algimantas Mačiulis, Algimantas and Vytautas Nasvytis, and Justinas Šeibokas. The start of their professional careers coincided with the beginning of the Khrushchev ‘thaw period’ in the cultural politics, and a rather unique situation in the field of architecture. The natural course of pre-war Modernism in Lithuania at this time was forcibly discontinued, while the style of Stalinist Neo-Historicism in architecture was suddenly at odds with the shifting aims of the system. Architects were in great demand during the post-war period of rapid urbanisation, which was also due to the fact that many professionals had fled the country at the end of the war. These circumstances opened up opportunities for younger Lithuanian architects who were eager to innovate, to design public buildings that would stand out against the background of the typical mass built social housing. The named architects had a major impact not only on the development of Lithuanian architecture in the second half of the 20th century but also on mediating the aim of the Soviet system to construct a “new” society. This is shown in numerous state awards received by the architects as well as in the wide distribution of information about their projects through the space of Soviet political influence. The seven architects and their milieu are approached as a microhistorical case presenting clues for the interpretation of the meanings of larger creative processes and their representations of modern post-war Soviet architecture. The focus of the research is on the images and stories as mediated source material found in the personal archives of the architects or collected through interviews with the architects. The sources are interpreted by applying iconological and deconstructive methods of research. At the same time, the collecting of these sources is seen as a complex creative practice of gathering, studying, ordering, gazing, spacing and exhibiting of knowledge in its own right. This leads to research that merges art history and artistic research modes in search of architecture criticism as a form of critical spatial practice. The analysis of images, as related to media and body, highlights the ambivalent, complex relations of architects with the Soviet system. Lithuanian post-war modern architecture is revealed as a multifaceted contextual phenomenon, connecting, transforming and inverting the opposites of real and fictive, inside and outside, image and space, aesthetics and ideology. The research adds up to an exploration of the possibilities to animate historic material through its staging in an exhibition. The Contemporary Art Centre in Vilnius, which in itself is a listed building and one of the important examples of post-war modern architecture designed by V. E. Čekanauskas, is used as the site of exploration. The exhibition of the collection in this context becomes a critical means of bringing private source material related to Soviet Lithuanian architecture to the public space. It is intended to compensate for the lack of architectural images in Lithuanian museums and to explore the possibilities to activate their perception through contextual spatial experience
Vilnius kaip filmavimo aikštelė: 2011–2024 metais įvietintos kino gamybos poveikis miestovaizdžių kūrimui
Full text linkThe increase in the film projects shot in Vilnius over the last two decades demonstrates the city’s capability to compete in the global market by offering filmmakers locations that are adaptable to different screenplays. Despite the intensive use of Vilnius’ spatial and visual resources for film production, the filming sites are almost invisible due to their temporary nature and limited access. This visual deficit is heightened by the lack of critical reflection on the phenomenon, as the case of Vilnius that doubles for other cities around the world has not yet been the subject of more systematic research. The article examines the impact of Vilnius film sites on the creation of cityscapes in 2011–2024, using the ideas of researchers who have revealed the significance of the localized cinema production for the visual and socio-cultural identity of the city. The research employs intangible and tangible sources: the iconographic archive of the Vilnius Film Office, film-inspired tours of the city, media coverage of filming, and the interventions of artefacts and film set designs in the urban environment. The research has shown that the film site is a system of agent-actant interactions, which determines the shift in the city’s visibility and imaginary nature, and at the same time attempts to conceal the film industry’s involvement in the fictionalization of the its identity. The case studies of Vilnius filming locations have revealed the discrepancies between the cinematographic and the everyday use of space, form and social value, opening up the possibilities of modelling and changing that relationship, encouraging the search, critical rethinking and artistic reconstruction of the traces of film production in the city’s architecture, imagery, and culture. The importance of the reconstruction for the investigation of the meanings of Vilnius as a film site is also illustrated by the author’s video work, the film “Vitrine Morte” (2022).Pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu Vilniuje filmuotų kino projektų skaičiaus augimas rodo miesto gebėjimą varžytis pasaulinėje rinkoje siūlant filmų statytojams vietas, pritaikomas įvairių scenarijų įvaizdinimui. Nepaisant Vilniaus erdvinių ir vaizdinių išteklių intensyvaus naudojimo kino gamyboje, pačios filmavimo aikštelės dėl jų laikinumo ir ribotos prieigos yra beveik nematomos. Šią vizualinę stoką sustiprina reiškinio kritinės refleksijos trūkumas, nes Vilniaus, kaip kitų pasaulio miestų kinematografinio dublerio, atvejis iki šiol netapo ir sistemingesnių tyrimų objektu. Šio straipsnio tikslas ir yra, pasitelkus įvietintos kino gamybos reikšmę vizualinei, sociokultūrinei miesto tapatybei atskleidžiančių tyrėjų analizės idėjas, ištirti Vilniaus filmavimo aikštelių poveikį miestovaizdžių kūrimui 2011–2024 metais. Tyrimo šaltiniai – nematerialūs bei materialūs kino pramonės pėdsakai: Vilniaus kino biuro ikonografinis archyvas, kino įkvėptos ekskursijos po miestą, filmavimus nušviečiantys pranešimai žiniasklaidoje, artefaktų ir scenografijų intervencijos miesto aplinkoje. Tyrimas parodė, jog filmavimo aikštelė yra veikėjų-aktantų sąveikos sistema, lemianti miesto regimybės ir įsivaizduojamybės kismą, taip pat ir pastangas paslėpti kino pramonės dalyvavimą miesto tapatybės fikcionalizavime. Vilniaus filmavimo aikštelių atvejų analizė atskleidė kinematografinio ir kasdieninio erdvės naudojimo, formos ir socialinės vertės nesutapimus, atveriančius jų santykio modeliavimo ir kaitos galimybes, skatinančias kino gamybos pėdsakų miesto architektūroje, vaizdinijoje ir kultūroje paiešką, kritinį permąstymą bei meninį rekonstravimą. Rekonstrukcijos principo svarba Vilniaus kaip kino aikštelės prasmių tyrimui pagrįsta ir autorinio meninio kūrinio – videofilmo „Vitrine Morte“ (2022) – pavyzdžiu
Recent Monuments in the Squares of the Central Part of Vilnius
No full textThe paper deals with the recent projects of monuments and their realization for the squares of the central part of Vilnius. The aim of the analysis is to reveal essential features of recent memorial designs and their influence on the form and content of specific public spaces. The analysis of recent designs for Arkikatedra, V. Kudirka and Lukiškės Squares is contextualized with the help of a brief review of historic monuments of Vilnius. Particular attention is paid to the semantic aspect of architectural monument composition, imagery, technologies and materials. A conclusion is drawn that recent memorial designs for public squares are based on conservative ideology, and its development is mostly limited to traditional means of expression and usage of power symbols. Nevertheless, there are indications of a growing number of design proposals that are directed toward attempts to broaden the concept of monumental art and to bring out innovative tendencies.Lietuviška santrauka. Analizuojamos pastarųjų 15 metų laikotarpio paminklų realizacijos ir konkursiniai projektai, skirti Gedimino prospekto aplinkoje Vilniuje esančioms aikštėms. Tyrimu siekiama atskleisti naujausių istorinės atminties įprasminimo kompozicijų charakteringiausius meninės kalbos bruožus, jų įtaką šiuolaikinių visuomeninių erdvių formai ir turiniui, taip pat išryškinti sociokultūrinės aplinkos Lietuvoje poveikį paminklinei raiškai. Straipsnis pradedamas nuo trumpos paminklų Gedimino aplinkos aikštėse statymo istorinės apžvalgos, kontekstualizuojančios dabartinius Arkikatedros, V. Kudirkos ir Lukiškių aikščių memorialinius sprendinius ir jų projektus. Didžiojo kunigaikščio Gedimino, daktaro V. Kudirkos paminklai, Lukiškių aikštės sutvarkymo bei simbolio „Laisvė“ konkurso ir Sausio 13-osios memorialo projektiniai pasiūlymai nagrinėjami dėmesį kreipiant į jų sąveikos su architektūrine ir urbanistine aplinka, vaizdinių, medžiagų bei technologijų semantinį aspektą. Remiantis atlikta analize daroma išvada, kad šiandieninė paminklinė raiška daugiausiai grindžiama konservatyviomis ideologinėmis nuostatomis, plėtojama remiantis įprastais galios ženklinimo sprendiniais ir vaizdiniais, tačiau tarp konkursinių projektų gausėja tokių, kuriuose įžvelgiamos paminklo sampratos ribų plėtimosi ir inovatyvaus požiūrio į visuomeninių erdvių kūrimą tendencijos
Desire of Vytautas the Great Museum
No full textStraipsnyje Vytauto Didžiojo muziejaus pastato slėpiningumas nagrinėjamas pasitelkiant psichoanalizės prieigą. Argumentuojama, kad tiek muziejaus architektūra, tiek ir ją medijuojantys vaizdai ir naratyvai yra realybės vaizdavimo konstruktai. Tyrimas kontekstualizuojamas ieškant muziejaus architektūrinės koncepcijos sąsajų su kai kuriomis socialinėmis ir meninėmis Vakarų kultūros programomis, lėmusiomis modernybės raidą pastarųjų 300 metų laikotarpiu. Monumentalumo auros dekonstravimas yra būdas suvokti muziejaus prieštaras, žyminčias diskursyvią subjekto ir objekto santykio erdvę. Ši fragmentiškų vaizdų gamybos ir jų tarpusavio žaismės erdvė atskleidžiama, viena vertus, kaip reiškianti tik savo pačios nuolatinį vyksmą, kita vertus, kaip palaikanti subjekto geismą. Tai leidžia Vytauto Didžiojo muziejaus modernumo požymius atrasti jo reprezentacijų lauko struktūroje, o ne objekto formos referentiškume. Reikšminiai žodžiai: Funkcija; Kaunas; Moderni architektūra; Reprezentacija; Subjektas ir objektas; Subjektas ir objektas, vaizdas; Vaizdas; Vytauto Didžiojo muziejus; Įvaizdis; Function; Image; Kaunas; Modern architecture; Museum of Vytautas the Great; Representation; Subject and object; View; Vytautas the Great museumBy applying concepts of psychoanalysis to the research of architecture, this article delves into the uncanny of the Vytautas the Great museum in Kaunas. Both architecture of the museum as well as its mediated images and narratives are constructs of representation and should be understood in those terms. The analysis is contextualized by linking the architectural programs of the museum to some of social and artistic programs of Western culture which had great importance to the development of modernity during last three hundred years. Through deconstruction of the aura of monumentality, the contradictions of the museum are revealed in its discursive space of subject and object relations. This fragmented space of image construction and interplay is further discussed as signifying its own continual movement. This leads to conclusion that modernity of Vytautas the Great museum should be detected in its structure of references, and less so in its style as referencing the form of the object
Meaning of entrance and scenery spaces in the Lithuanian architecture of public buildings of 1960-1980s
No full textStraipsnyje nagrinėjama tiltų, laiptų, rampų, atvirų terasų ir balkonų, įstiklintų fasadų reikšmė svarbiausių XX a. 7-9 dešimtmečių Lietuvos visuomeninės paskirties pastatų architektūroje. Šie elementai tiriami kaip formuojantys pastatų įeigas ir regyklas. Daroma prielaida, kad įeigų ir regyklų analizė teikia pagrindą interpretuoti Lietuvos sovietinių metų moderniosios architektūros programinius aspektus platesniame epochos paradigmų, sistemos politinių tikslų ir individualių architektų meninių aspiracijų kontekste. Siekiama atskleisti, kad įeigos ir regyklos rodo visuomeninius pastatus esant kokybinio pokyčio proceso ir galios efektų erdvėmis, įkūnijančiomis ne tik sistemos siekį disciplinuoti ir kontroliuoti, bet ir architekto gebėjimą formuoti mėgavimosi estetiniais architektūros aspektais aplinkas. Reikšminiai žodžiai: Architektūra; Galios žvilgsnis; Perėjimo procesas; Regykla; Sovietinių metų modernizmas; Visuomeninės paskirties pastatai; Visuomeninės paskirties pastatų architektūra; Įeiga; Architecture of public buildings; Entrance; Gaze; Process of passage; Scenery space; Soviet modernismThe paper explores the meaning of bridges, stairways, ramps as well as terraces, balconies, glass facades as emphasized in most important examples of Lithuanian modern architecture of 1960-1980s. These architectural elements are looked at as constitutive in design of entrance and scenery spaces of the public buildings of the period. The assumption is made that analysis of entrance and scenery spaces is instrumental in interpreting the program aspects of Lithuanian architecture of Soviet period in the broader contexts of modern paradigms, aims of the political system and aspirations of individual architects. The research is aimed to reveal the entrance and scenery space formats as embodying the architecture of power effects, signifying the system to discipline and control as well as skills of individual architects to embody sublime environments of aesthetic experience
Search for new meanings in the expanded field of contemporary architecture and art
No full textNagrinėjami šiuolaikiniai menų reiškiniai, peržengiantys dailės ir architektūros sričių ribas, sujungiantys estetinius ir socialinius kūrybos aspektus, teorinį diskursą ir tarpdisciplinines praktikas; taip pat aptariama menų sąveikos naujausių tendencijų puoselėjimo architektūros studijose svarba ir patirtis. Siekiama interpretuoti ne tiek naujausius atskirų meno sričių tapatumo poslinkius, kiek išplėstiniame kūrybos lauke, apimančiame ir architektūrą, ir dailę, vykstančius dinaminius procesus. Išryškinama, kad išplėstiniame lauke skleidžiasi nehierarchiškas ir atviras menų tarpusavio santykis, o sąveika kreipiama ne tiek tvarkos, kiek koncepcijų, arba kitaip tariant, naujų prasmių kūrimo link. Architektūros ir dailės sričių skirtumai tokių meno reiškinių atveju akcentuojami permąstant ir perkuriant pamatines kūrybines įtampas tarp dominavimo ir bendradarbiavimo, socialumo ir abstraktumo, tarp vaizduotės ir tikrovės, tarp idealumo ir orientacijos į išgyvenimą. Šiuolaikinių menų sąveikos tendencijų puoselėjimo studijų procese patirtis pristatoma nagrinėjant instaliacijų kurso VGTU Architektūros fakulteto studijų programoje rezultatus. Išryškinama, kad šio kurso tikslas yra kritiniu mąstymu ir intervencinėmis strategijomis pagrįstos erdvinės kūrybos idėjų ir praktinės patirties įsisavinimas. Atskleidžiama, kad instaliacijos skatina kontekstualizuoti ir konceptualizuoti meninės kūrybos procesą ir jo rezultatą, teikia galimybes realiai keisti erdvę ir dauginti jos paskirtis Reikšminiai žodžiai: Architektūra; Dailė; Erdvinis; Instaliacija; Intervencija; Išplėstinis laukas; Kritinis; Mikrotopija; Realizuojamumas; Ribos; Simbiozė; Socialinis; Utopija; Architecture; Art; Beyond realization; Critical; Expanded field; Installation; Intervention; Limits; Microtopia; Social; Spatial; Symbiosis; UtopiaThe paper deals with contemporary practice that crosses the boundaries of art and architecture, connects aesthetic and social issues, theoretical discourse and interdisciplinary practice. It also stresses the importance of integration of a new language of arts into the architectural study process. Investigation is aimed not just towards changes of definitions of separate fields of art and architecture but also towards analysis of peculiarities of developments in the expanded field of contemporary practice. Seeing the developments in arts through the focus on expanded field implies acceptance of non-hierarchical and open mode of their interrelations and shift of the aim of interaction from search of new order to search of new meanings. The differences of arts are approached as sources of tension necessary to create new meanings and the idea of conflicting coexistence is used in collaborative and crossover art projects to negotiate the borderlines of practice zones, and to transform them into intermediate zones of hybrid identities. The principle of conflicting coexistence and interaction of arts is also explored to rethink the nature of underlying oppositions between social and abstract, imaginative and real, ideal and surviving. The experience of interdisciplinary art practice by the architecture students is shared via example of installation course at VGTU, Faculty of Architecture. It is revealed that the course is aimed at the critical spatial practice. It starts with discourse that leads to means and methods not necessarily traditionally associated with art. These means and methods are used to create complex site-specific interventions to scale 1:1. The installations not only allow the rethinking of spatial, temporal and social aspects of place but also changing actual experience of space. The results of the installation course are summed-up by the insight that artistic language of students’ works is not self referential but also intended to plenty the functions of space, to free its perception from practical and symbolic conventions, to connect local cultural, politic contexts with wider or global issues, to multiply meanings of ar
Architektūros ir dailės prasmių paieška išplėstiniame šiuolaikinės meninės kūrybos lauke
Full text linkThe paper deals with contemporary practice that crosses the boundaries of art and architecture, connects aesthetic and social issues, theoretical discourse and interdisciplinary practice. It also stresses the importance of integration of a new language of arts into the architectural study process. Investigation is aimed not just towards changes of definitions of separate fields of art and architecture but also towards analysis of peculiarities of developments in the expanded field of contemporary practice. Seeing the developments in arts through the focus on expanded field implies acceptance of non-hierarchical and open mode of their interrelations and shift of the aim of interaction from search of new order to search of new meanings. The differences of arts are approached as sources of tension necessary to create new meanings and the idea of conflicting coexistence is used in collaborative and crossover art projects to negotiate the borderlines of practice zones, and to transform them into intermediate zones of hybrid identities. The principle of conflicting coexistence and interaction of arts is also explored to rethink the nature of underlying oppositions between social and abstract, imaginative and real, ideal and surviving. The experience of interdisciplinary art practice by the architecture students is shared via example of installation course at VGTU, Faculty of Architecture. It is revealed that the course is aimed at the critical spatial practice. It starts with discourse that leads to means and methods not necessarily traditionally associated with art. These means and methods are used to create complex site-specific interventions to scale 1:1. The installations not only allow the rethinking of spatial, temporal and social aspects of place but also changing actual experience of space. The results of the installation course are summed-up by the insight that artistic language of students’ works is not self referential but also intended to plenty the functions of space, to free its perception from practical and symbolic conventions, to connect local cultural, politic contexts with wider or global issues, to multiply meanings of art.
Santrauka
Nagrinėjami šiuolaikiniai menų reiškiniai, peržengiantys dailės ir architektūros sričių ribas, sujungiantys estetinius ir socialinius kūrybos aspektus, teorinį diskursą ir tarpdisciplinines praktikas; taip pat aptariama menų sąveikos naujausių tendencijų puoselėjimo architektūros studijose svarba ir patirtis. Siekiama interpretuoti ne tiek naujausius atskirų meno sričių tapatumo poslinkius, kiek išplėstiniame kūrybos lauke, apimančiame ir architektūrą, ir dailę, vykstančius dinaminius procesus. Išryškinama, kad išplėstiniame lauke skleidžiasi nehierarchiškas ir atviras menų tarpusavio santykis, o sąveika kreipiama ne tiek tvarkos, kiek koncepcijų, arba kitaip tariant, naujų prasmių kūrimo link. Architektūros ir dailės sričių skirtumai tokių meno reiškinių atveju akcentuojami permąstant ir perkuriant pamatines kūrybines įtampas tarp dominavimo ir bendradarbiavimo, socialumo ir abstraktumo, tarp vaizduotės ir tikrovės, tarp idealumo ir orientacijos į išgyvenimą. Šiuolaikinių menų sąveikos tendencijų puoselėjimo studijų procese patirtis pristatoma nagrinėjant instaliacijų kurso VGTU Architektūros fakulteto studijų programoje rezultatus. Išryškinama, kad šio kurso tikslas yra kritiniu mąstymu ir intervencinėmis strategijomis pagrįstos erdvinės kūrybos idėjų ir praktinės patirties įsisavinimas. Atskleidžiama, kad instaliacijos skatina kontekstualizuoti ir konceptualizuoti meninės kūrybos procesą ir jo rezultatą, teikia galimybes realiai keisti erdvę ir dauginti jos paskirtis.
First Publish Online: 22 May 2013
Reikšminiai žodžiai: architektūra, dailė, instaliacija, ribos, išplėstinis laukas, simbiozė, erdvinis, kritinis, socialinis, intervencija, utopija, mikrotopija, realizuojamumas
Recent changes of square design in Vilnius old town: semantic aspect
Full text linkDuring the last ten years quite a few city squares in Vilnius went through the renovation process. Refreshed designs and aesthetic qualities of renovated public spaces were discussed rather widely in mass and scientific media. At the same time no considerable attention was paid to the impact of elements in new square compositions on the semantic codes of public spaces. The paper analyses the semantic aspect of changed public squares on the basis of the data collected upon field investigation as well as information from media on the intentions of all sides involved in the renovation process (municipality officials, developers, architects, artists). The main task of the work is to define the messages communicated by new elements in square design and to determine their relation to the rapidly changing sociocultural context of the Lithuanian capital. New square compositions are investigated in the context of the historic development of the same public spaces emphasizing the fact that previous designs were produced in accordance with changing concept of public spaces. A conclusion is made that recent changes in square design in most cases are directed towards conservation rather than transformation of the meaning of the space. New square designs stress upon defensive rather than communicative features of the public space in spite of democratic changes in the Lithuanian society.
Naujausi Vilniaus senamiesčio aikščių meninio pavidalo pokyčiai: semantinis aspektas
Santrauka
Semantiniu aspektu nagrinėjami Vilniaus miesto aikščių meninio pavidalo pokyčiai, įvykę per pastarąjį dešimtmetį. Bandoma išsiaiškinti, kokias reikšmių slinktis lėmė viešųjų erdvių renovacija. Atskleidžiami svarbiausių miesto aikščių meninių pavidalų ir jų sociokultūrinio konteksto istorinės raidos charakteringiausi bruožai, išryškinami ankstesnių laikotarpių ir šiandien vykstančių renovacijų skirtumai. Tyrime naudoti duomenys, gauti integruojant lauko tyrimus ir žiniasklaidoje pateiktą informaciją apie kai kurių Vilniaus aikščių naujausių meninių pavidalų ženklinį charakterį. Atskleidžiamos prieštaros tarp šių dienų sociokultūrinio konteksto ir aikščių naujųjų meninių pavidalų semantinio turinio.
Reikšminiai žodžiai: miesto aikštė, Vilniaus senamiestis, semantika, meninis pavidalas, transformacija, istorinė raida, sociokultūrinis kontekstas.
First published online: 21 May 201
- …
