1,720,998 research outputs found
Muziejų edukacinės programos vaikams ir jaunimui : pedagogika ir psichologija muziejininkams : mokomoji knyga
No full textVytauto Didžiojo universitetas / Vytautas Magnus UniversityŠvietimo akademija / Education Academ
Phenomenology of Online Education the Other’s Look (J.-P. Sartre) and Intersubjective Perceptual Phantasy (E. Husserl)
Full text linkThis article applies classical phenomenological notions for new modes
of communication, namely, online learning. It is stated that empirical
communication of online learning presupposes a multilayered transcendental
intersubjective structure which might be fruitfully approached via
phenomenological projects of affection by the Other’s look and perceptual imagination. While a number of phenomenologists have contributed to the thesis of the article, Husserl and Sartre are of special importance for the author.
Hence, part of this article focuses on theoretical analysis of some more (the
Other’s look in Being and Nothingness) and less (intersubjective perceptual
phantasy in Husserliana XXIII) known phenomenological concepts, while the
other presents an attempt of actual phenomenology of online education and
the unpredictable nature of the internet
P. Tillicho ontologija ir I. Kanto transcendentalinė filosofija
Full text linkVienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos
P. Hadot and the hermeneutic challenge of acient texts: how to read so as to understand?
No full textStraipsnis nėra nei konceptuali analizė, nei kritinė interpretacija. Veikiau tai glausta Pierre’o Hadot suformuluotų antikos (ir ne tik) tekstų interpretacijos principų rekonstrukcija. Nepaisant Hadot metodologijos privalumų, tarp kurių paminėtinas aiškumas, efektyvumas, faktinė medžiaga, kontekstualumas, interdiscipliniškumas ir kt., tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje filosofai mieliau mynė filosofinės-antropologinės hermeneutikos aplinkkelius (M. Heideggeris, H. G. Gadameris, P. Ricœur’as ir kiti). Manau, kad Hadot mums perduoti antikos tekstų aiškinimo standartai praturtintų vyraujančią hermeneutinę tradiciją, kurioje „tekstas“ jau įgyja socialinę-kultūrinę, egzistencinę ir net ontologinę reikšmę. Esminiai Hadot metodologijos principai straipsnyje iliustruojami nurodant reikšmingas ankstyvosios ir vėlyvosios antikos tekstų vietas. Reikšminiai žodžiai: Antikos filosofija; Hermeneutika; Diskursas; Filosofijos mokyklos; Dvasiniai pratimai; Ancient philosophy; Hermeneutics; Discourse; Philosophical schools; Spiritual exercisesArticle is not a case of conceptual analysis or critical interpretation. Rather, its general aim is reconstructive, i. e. to give a brief account of hermeneutical principles formulated by the French scholar Pierre Hadot. Despite many advantages, such as precision, factual base, efficiency, contextuality and the fact that Hadot’s methodology is relevant not only to ancient texts but also to contemporary literature, many philosophers preferred pure philosophico-anthropological hermeneutics (initiated by M. Heidegger, H. G. Gadamer, P. Ricœur and others). Therefore, it is necessary to stress that the principles of Hadot’s hermeneutics deserve more attention and can improve usually very arbitrary relations between a scholar and the text under investigation, while bearing in mind that “text” today is saturated with socio-cultural, existential and even ontological connotations. The basic points of Hadot’s hermeneutics are illustrated referring to famous passages from the texts of early and late Antiquity
Standing on the margins metaphor in P. Tillich\u92s mystem and S. Kierkegaard\u92's religious philosophy: gnosis or pistis?
No full textTaigi pripažindamas krikščioniškosios filosofinės teologijos gebėjimą iki galo išreikšti pačią teologijos idėją (įgyjančią formaliųjų teologijos kriterijų pavidalą), Tillichas numato tokį žinojimą, kuris sudaro universalios teologinės idėjos branduolį, nepriklausomai nuo konkrečių istorinių religijų. Kita vertus, teologinės normos įtvirtinimas ontologinėse dimensijose leidžia į apreiškimą žvelgti kaip į simbolinę, tam tikrais ontologiniais kriterijais aiškintiną sistemą. Kierkegaard‘o mąstyme žmogaus santykis su jo paties egzistencija numato besąlygišką tikėjimo autoriteto viršenybe prieš protą. Tillicho sistemos požiūriu, esencialistinė filosofija gali aprėpti egzistencijos aptarimą, taip pat rasti vietos ir tikėjimui. Reikšminiai žodžiai: Riba; Sistema; Gnosis; Pistis; Meilė; Margin; System; Gnosis; Pistis; LoveQuestion of boundaries is fundamental to the philosophy of religion. This article analyzes and compares two influential philosophers in the field, Kierkegaard and Tillich. Though usually they are represented as exponents of the same (existentialist-protestant) tradition, a different perception of the main questions and possibilities for philosophical theology to answer them guides them to radically different conclusions in topics of the philosophy of religion. On the other hand, a closer look at how they understand faith (pistis) gives new possibilities to interpret the ideas of Kierkegaard and Tillich rather than to accept chrestomatic analyzes. Tillich‘s implicit loyalty to platonic and hegelian ideas subordinates the existential aspects of his system to answers which can be described as a gnostic understanding of faith and knowledge. This violates the limits for theoretical knowledge which were set by Kierkegaard. Such a tillichian ontological loyalty explains that an ontological search is implicated in every religious experience. This basic presupposition of interaction with the sacred for Tillich lets us view Kierkegaard‘s famous interpretation of biblical myths critically, and to argue that these stories do not mean that the only possible faith is blind faith. This opens a path for Tillich to rationalize every aspect of Christianity, and to talk about true God, God beyond the gods of actual religions
"Art of the Earth" and the phenomenological structure of intersubjective perceptual phantasy
No full textStraipsnyje aptariama percepcinės vaizduotės struktūra leidžia pritaikyti fenomenologinę žiūrą miesto viešosioms erdvėms, konkrečiai – „žemės meno“ pavyzdžiams tematizuoti. Visų pirma sieksime fenomenologiškai nusakyti patirtinę struktūrą tokių viešų kūrybos produktų, kurie numato ne tik atmintį ar vaizdinę sąmonę, bet ir rečiau analizuojamus M. Heideggerio bei E. Husserlio fenomenologinius projektus, pirmiausia pastarojo intersubjektyvią percepcinę vaizduotę. Antra, nužymėsime gaires supratimui, kaip meninis gamtinės aplinkos transformavimas motyvuoja intersubjektyviai steigiamą ir palaikomą miesto etosą. Reikšminiai žodžiai: Fenomenologija; Žemės menas; Vaizduotė; Intersubjektyvumas; Kūryba; Phenomenology; Art of the earth; Imagination; Intersubjectivity; CreativityArticle brings together two levels of analysis. Part of it is dedicated to the conceptual analysis of one particular kind of imaginative intentionality, i. e. E. Husserl’s perceptual phantasy. After the structure of this specific type of imagination is described, it is used to shift the phenomenological perspective to the public areas of the city, particularly those which are constituted by means of “Art of the Earth”. What we get is an intriguing intersubjective apprehension of public perceptual figments, which serve as a transcendental ground for empirical communication between citizens of the city
Theology as sciencia practica: hermeneutics and ethics
No full textVakarų kultūrai ypač būdingas esminis, pamatines jos prielaidas pakeičiantis kismas. Krikščionybė neabejotinai laikytina viena radikaliausių šios kultūros naujovių. Krikščionybės tyrinėjimų taikant įvairiausias metodologijas yra daugiau nei galima aprėpti vienu straipsniu ar net gyvenimu, tačiau parodyti, kuo ir kodėl tikėjo krikščionys anksčiau, nėra tas pats, kas pagrįsti šio tikėjimo galimybę ir praktines pasekmes šiandien. Net fundamentaliausios institucijos negali gyventi praeitimi, todėl šiame straipsnyje ir siekiama, naudojant asmenines ir įtakingų teoretikų įžvalgas, dar kartą apmąstyti teologijos prigimtį ir jos kaip scientia practica statusą, iš esmės suvedamą į hermeneutinę ir etinę užduotis. Straipsnyje teigiama, kad iki tradicinių kognityvinių bei apologetinių funkcijų, teologija, visų pirma, yra toks tikrovės aiškinimas, kuris būtinai numato dalyvavimą. Tokia supratimo ir dalyvavimo dialektika vienaip ar kitaip domino Platoną, Tomą Akvinietį, Martiną Heideggerį ir daugelį kitų, o teologiją atsiejo nuo natūraliosios nuostatos, natūraliųjų mokslų bei nenatūralių (supernatūralių) doktrinų ar ezoterinių praktikų. Hermeneutinei teologijos funkcijai skirta pirmoji straipsnio dalis, kurios probleminę ašį išreiškia maksima „dalyvaudamas suprantu, o suprantu, kad dalyvaučiau“. Supratimas teologijoje neatsiejamas nuo Bažnyčios kaip tikinčiųjų grupės savipratos, o tai numato ne tik hermeneutinę, bet ir etinę teologijos plotmę, kuri per sąžinės prizmę aptariama antroje straipsnio dalyje. Siekdami paryškinti krikščioniškosios (ne bažnytinės) etikos charakterį, trumpai aptarsime ir sekuliaraus autoriteto Heideggerio sąžinės sampratą. Reikšminiai žodžiai: Teologija; Hermeneutika; Etika; Bažnyčia; Sąžinė; Theology; Hermeneutics; Ethics; Church; ConscienceBig ideological shifts and innovations have always accompanied Western culture. One of the most important shifts was the formation and spread of Christianity, its interpretation of reality and ethics. It is impossible to overview all the different methodological approaches to Christianity, but it is still necessary to ask what validates the possibility of the Christian faith today and what practical outcomes can we expect in the future, for even the most fundamental institutions cannot live in the past. Therefore, this article aims to reflect upon the nature of theology and its status as Sciencia Practica rooted in two fundamental functions of theology: hermeneutical and ethical. Besides the cognitive and apologetic functions, theology first of all is an interpretation of reality that presupposes participation. Theoreticians as Plato, Thomas Aquinas, Martin Heidegger and many others were interested in the dialectics of understanding and participation. This feature of theology distinguishes it from natural approach of the natural sciences and supernatural doctrines. The first part of the article is dedicated to the hermeneutical function of theology, while Christian ethics is explored in the second. This survey uncovers the hermeneutic circle between the Church as the community of believers and the theological self-interpretation which ends up with ethical imperatives, best seen through the notion of conscience. For the deeper understanding of Christian notion of conscience I make a comparison to the perspective to the secular authority, Martin Heidegger
Reception of the ideas of Western philosophy in contemporary Lithuanian philosophy of religion
No full textŠis apžvalginis straipsnis yra skirtas šiuolaikinio religijos filosofijos diskurso Lietuvoje raidai bei problematikai apžvelgti ir situacijai įvertinti. Toks platus, veikiau monografijai derantis uždavinys neišvengiamai vertė atlikti nagrinėjamų autorių, problemų ir pan. selekciją, kuri pagrįsta pristatomų idėjų originalumu ir paveikumu. Kebli periodinė sąvoka "šiuolaikinė Lietuvos religijos filosofija" taip pat yra diskusijų objektas, tačiau straipsnyje teigiama, kad šio intelektualinio etapo pradžia Lietuvoje laikant XIX a. vidurį, kartu patvirtinama, kad Lietuvos religijos filosofijos virsmai, tiesa, kartais vėluojant, atliepė bendras intelektualines europinės kultūros tendencijas. Religijos filosofijos diskursas Lietuvoje, nepaisant nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, evoliucionavo išties gyvybingai ir kontraversiškai. Ši filosofijos šaka svarbi Lietuvai ne tik dėl savo kultūrinių bei socialinių implikacijų, bet ir dėl nuolatinio tautinio tapatumo sampratos formulavimo ir palaikymo. Kita vertus, religijos filosofija Lietuvoje pakankamai kontraversiška ir teoriniu požiūriu. Straipsnyje iškeltam tikslui įgyvendinti ne apsiribojama vien žymesnių vardų bei tekstų išvardijimu, o bandoma suprasti įvairių laikotarpių ir skirtingų teorinių pozicijų mąstytojus, polemizuoti su jais ar susieti hipotetiniame dispute. Prie straipsnio pridedama svarbiausių nūdienos religijos filosofijos darbų Lietuvoje bibliografija. Reikšminiai žodžiai: Religijos filosofija; Lietuvos filosofija; Krikščionybė; Teologinis klausimas; Philosophy of religion; Lithuanian philosophy; Theology; Christianity; Nurodyti; Theological question; NurodytiThe article examines the amount and degree of reception of ideas of Western philosophy in Lithuanian philosophy of religion. The goal of the article is to show how the discourse of contemporary philosophy of religion has been developing in Lithuania. This branch of philosophy was not only one of those most important in Lithuania for its cultural and social implications and significant for the formation and maintenance of national identity; also, it was best developed and controversial theoretically. The article uncovers the genesis of autonomous Lithuanian philosophy of religion strongly influenced by transformations in the general European philosophy. For that reason, it is necessary to present the ideas of the most prominent Lithuanian thinkers of the field who have successfully adopted and adapted the most vital trends of Western philosophy to the Lithuanian cultural and intellectual context. The article is rather problematic than historical as it deals with specific issues concerning faith, God, anthropological problems as reflected in the works of representatives of the contemporary Lithuanian philosophy of religion. Only upon exploring some affiliations of Lithuanian philosophy of religion with western thought we may state that although the latter was the necessarily condition for the former, Lithuanian philosophy of religion substantiates its sovereign status while originally correlating major cultural transformations with changes in the theoretical context according to the specific concerns of Lithuanian society. Also, this historical and philosophical examination aims to look at the formation of Lithuanian identity, mentality, values and its origination from Christian tradition and ability to respond to critical historical moments
Visual religiousness in the cyberspace
No full textStraipsnyje apžvelgiamas ir apibendrinamas moderniųjų technologijų poveikis religinio diskurso transformacijoms pereinant nuo verbalinės mediacijos ir meditacijos prie interaktyvių garso ir vaizdo reprezentacijų įvairovės. Ne mažiau įdomu bei svarbu ir tai, kaip pasaulietinės medijos panaudoja ilgaamžės religinės komunikacijos tradicijos pasiekimus. Šios problemos analizuojamos per mito ir ritualo sąvokų prizmę. Siekdami iškeltų tikslų, pirmiausia turime apibrėžti bendruosius komunikacijos, religingumo, mito bei ritualo bruožus. Straipsnyje teigiama, kad nors įvairios medijų teikiamos galimybės praplečia religinės žinios komunikacijos horizontą, pačios medijos nebėra neutralios religinės žinios atžvilgiu ir veikiau ją aktyviai formuoja, nei neutraliai transliuoja. „Funkcionalistinė“ religijos samprata leidžia kalbėti apie kvazireliginių jausmų ir bendruomenių kūrimą bei palaikymą naujosiomis medijomis. Nagrinėjamos problemos straipsnyje iliustruojamos pavyzdžiais iš televizijos ir interneto. Reikšminiai žodžiai: Medija; Komunikacija; Religingumas; Funkcionalistinė religijos samprata; Televizija; Media; Religiousness; Communication; Functionalist understanding of religion; TelevisionArticle surveys and summarizes the impact of modern technologies on the discourse of religious communication, shifting away from the verbal mediation and meditation to various interactive audio-visual representations. On the other hand, it is equally interesting and important to examine how secular media apply the advantages of the long-lived tradition of religious communication. These problems are approached through the analysis of such notions of religious tradition as myth and ritual, which in turn provoke the question in what ways modern technologies influence the traditional forms of symbolic religious communication. The analysis shows that while modern media open up new horizons for spreading the religious message, its content is strictly subordinated to the general conventions of media practice. Thirdly, the functionalist understanding of religion enables us to see how media establish and maintain quasi-religious communities. The theoretical argumentation of the article is abundantly illustrated with examples from the spheres of television and the internet
Will to phantasy: “dissident” poetics of the possible amid the parody of postmodernity
No full textStraipsnyje per fenomenologinės filosofijos prizmę analizuojama galimybė pralaužti užburtą postmodernios parodijos ratą, kurio vienas būdingiausių bruožų – paskui „žmogaus“ dekonstrukciją einanti kūrybiškos humanistinės vaizduotės destrukcija, diseminuojanti vaizduotę į absoliučią žaidimo ženklais imanenciją. E. Husserlio fenomenologinį projektą kaip tik stimuliavo paskata suformuluoti atsvarą įvairioms reliatyvaus mąstymo formoms. Šio projekto šerdis – vaizduotės (Phantasie) kaip intencionalaus sąmonės akto analizė, atskleidžianti unikalią vaizduotės struktūrą, kuri ne antrina suvokimui, o persmelkia visus intencionalius aktus ir leidžia eidetinę nuostatą. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama, kaip vaizdinių kultūros sąlygotumai kreipia link vaizduotės tipologizavimo ir fenomenologinio persvarstymo. Norėdami suprasti Husserlio įnašą į filosofinę vaizduotės refleksiją, pirmiausiai privalome struktūriškai palyginti suvokimą ir Phantasie, t. y. analizuoti prezentuojančios ir prezentifikuojančios sąmonės aktus. Tai padaroma antroje straipsnio dalyje. Čia pat išskleidžiama Husserlio vaizduotės kaip intencionalaus akto analizė, kur Phantasie atskiriama nuo vaizdinės sąmonės, kitų prezentifikuojančių aktų ir išryškinamos šio intencionalaus akto struktūros – irealumas, laisvė, galimybė suvokti kitaip ir neutralumas. Šios struktūros eventualiai nukreipia link trečios straipsnio dalies, tai yra M. Heideggerio galimo poetikos, numatančios pamatinį egzistencinį Dasein „gebėjimą“ kaip galimybės atvertį, kuri skleidžiasi poezijoje Poiesis prasme. Greta paminėtų tikslų straipsnyje siekiama išryškinti ketvirtą, „disidentišką“ fenomenologinę-hermeneutinę, vaizduotės paradigmą, kuri tokių mąstytojų, kaip I. Kantas, F. Nietzsche, E. Husserlis, M. Heideggeris P. Ricœuras, idėjomis sudaro svarią alternatyvą postmoderniam dekadanso patosui. Reikšminiai žodžiai: Postmodernizmas; Fenomenologija; Intencionalūs aktai; Vaizduotė; Galimybė; Postmodernism; Phenomenology; Intentional acts; Imagination; PossibilityArticle, from the perspective of phenomenological philosophy, deals with the possibility to break through the vicious circle of postmodern parody. One of the basic features of a postmodern state is the deconstruction of the “human being”, which is immediately followed by the destruction of the very notion of creative humanist imagination, leaving only a blind play of anonymous fragments of the meaning. The first part of the article deals with the problems of image culture, which eventually lead to the typology and phenomenological rethinking of imagination. On the other hand, in order to understand the innovative phenomenological approach to imagination by E. Husserl, it is necessary first of all to critically distinguish between physical imaging consciousness and phantasy (immanent imaging consciousness) and, secondly, to reflect upon the complex relation between the presenting and presentifying acts of consciousness. The second part of the article explores the analysis of phantasy as an intentional act and its basic structures such as freedom, possibility, neutrality, etc. These structures lead us right to the M. Heidegger’s project of Dasein’s hermeneutics as the poetics of the possible, which is discussed in the final part of the article. All the above facts allow to underline the fourth, “dissident” paradigm of imagination, which in the ideas of such thinkers as I. Kant, F. Nietzsche, E. Husserl, M. Heidegger, P. Ricœur and poets alike constitute a sound alternative to the pathos of postmodern decadence. This hermeneutic paradigm analyses imagination through the notion of the possible, not as the secondary derivative representation, but as the very structural fundament of intentionality and eventually of any eidetic investigation
- …
