31,564 research outputs found
Ideologija ir stabmeldystė
No full textA series of articles has already been published in recent years by the author on the notion of cosmogony as implied by Lithuanian term for it, sutvėrimas. This polysemous term has at least three gross branches of meanings: not only the most usual ‘fencing (in, off, around)’ but also ‘coagulation, solidifying, hardening’ and ‘catching, clenching (by hand)’, and all of these meanings are reflected in traditional views of creation. However, both the very cosmogony and still more various processes of smaller scale corresponding to different meanings of sutvėrimas (and the verb sutverti) may have also negative sense, that of stagnation, hardening, stiffness, stop of the life flow. Hence the notion of freedom, conversely, as softening, thawing, melting and free flow. Therefore, human being either stays in this definitively hardened world which has become a prison to his soul or begins to loosen his grip on it and to thaw gradually himself. On the cosmic scale, this hope and objective is eschatological, and on the personal scale, soteriological, that is, aimed at deliverance and freedom which in this sense is the opposite of cosmogony. The very ‘createdness’ in its different hues then is conceived negatively, as ‘madeness’ and artificiality, as antithesis of freedom and obstacle to it. And its principal manifestations in the inner world, then, are ideology and idolatry, the two aspects of one and the same phenomenon looked at from slightly different angles. That is exactly the subject of this article (which continues two previous, “Without ground, without support” (Razauskas 2022a) and “Ideas, Ideals, and Ideologies” (Razauskas 2022b)).Per pastaruosius kelerius ar net jau keliolika metų autoriaus paskelbta ištisa eilė straipsnių, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančių apie pasaulio sutvėrimą ir paties šio žodžio pagrįstumą šiuo atžvilgiu: sutverti reiškia ne tik ‘pastatyti tvorą, apsupti tvora’ ar pan., bet ir ‘sutirštinti, sustandinti, sukietinti, sutvirtinti’, ir ‘pagauti, suimti, sugniaužti ranka’, ir visos šios reikšmių atšakos su atitinkamais mitiniais vaizdiniais sudaro tradicinį pasaulio sutvėrimo vaizdyną. Tačiau tiek pats pasaulio sutvėrimas, tiek mažesnio masto veiksmai bei vyksmai, nusakomi įvairiomis veiksmažodžio sutverti reikšmėmis, turi ir neigiamą pusę – mena sąstingį, sustabarėjimą, užkietėjimą, su(si)kaustymą, gyvybinės tėkmės stabdymą bei tvenkimą. Tokiu atveju tai, kas tapo pernelyg su-tverta, pasidaro būtina iš-tverti. Naglio Kardelio žodžiais tariant, pasaulį „žmogus gali iš-tverti dvejopai: pasitelkęs kalambūrą, pasakyčiau, kad žmogus pasaulį arba iš-tveria, t. y. iškenčia, pakelia, tiesiog išbūva kantriai atlaikydamas jo svorį, arba iš-tveria, t. y. išardo, suskaldo, papildamas į šipulius tai, ką Dievas buvo su-tvėręs“ (Kardelis 1998: 40; išskyrimai N. K.), arba veikiau ką pats buvo su-tvėręs Dievo vardu. Taigi žmogus arba pasilieka apibrėžtame tvariame pasaulyje, kartu įkalinęs jame savo sielą, arba nebeapsikentęs pagaliau paleidžia gniaužtus ir nubunda į nestveriantį sąmoningumą, nebestingstančią gyvą sąmonę, grįžta į pirmapradę nesutvertąją būtį. Tokia mąstymo ir vilties kryptis pasaulio atžvilgiu yra eschatologiška, t. y. nutaikyta į pasaulio pabaigą, o asmens atžvilgiu – soteriologiška, t. y. nutaikyta į išsilaisvinimą, į laisvę, kuri šia prasme yra tiesioginė sutvėrimo priešybė. Pats sutvėrimas ir sutvertumas įvairiais atžvilgiais tokiu atveju suprantamas neigiamai – kaip laisvės priešprieša ir išsilaisvinimo kliūtis. Esminės jo apraiškos vidiniame pasaulyje – ideologija ir stabmeldystė. Straipsnis tiesiogiai tęsia du ankstesnius – „Be pagrindo, be atramos. Dvasiniai su-tvėrimo ir iš-tvėrimo kontekstai“ (Razauskas 2022a) ir „Idėjos, idealai ir ideologijos“ (Razauskas 2022b)
Šventoji ir pasaulietinė muzika Šventajame Rašte
No full text[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article deals with the issues arising within the relationship between sacred and secular music by analyzing musical properties found in the text of the Bible. Based on the opposition of the holy and the profane, which was posited by Mircea Eliade, the author tries to find the formation of this distinction by interpreting the characteristics of music in the Old Testament and its transformation in the New Testament. The aim of the article is to show that a measured rhythm and multivoicedness are features dominating in the secular sphere, while monophony can be seen as a fundamental feature of sacred music.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje šventosios ir pasaulietinės muzikos santykio problema svarstoma analizuojant giedojimo ir instrumentinės muzikos ypatybes Šventojo Rašto tekste. Šios perskyros susidarymą bandoma aptikti Mircea Eliade’s šventybės ir pasaulietiškumo perskyros pagrindu interpretuojant muzikos charakteristiką Senajame Testamente bei jos transformaciją Naujajame Testamente. Straipsnyje siekiama parodyti, kad reguliaraus ritmo ir daugiabalsumo parametrai dominuoja pasaulietinėje muzikoje, o monofonija pasakojime atsiskleidžia kaip šventosios muzikos bruožas
Nihilizmas ir maišto sąmonė
No full textThe article focuses on the question concerning the relationship between nihilism and rebellion consciousness. This aspect of the theory of nihilism is considered through the context, which seems “extraneous” or even opposite to the rebellion consciousness, i. e. by discussing the phenomenon of “nonresistance” or “surrender”. The Prologue of the book by Spanish author Santiago Alba Rico serves as a theoretical provocation. Rico’s “Nihilism and Capitalism” opens with a story about a catastrophic event which remained unrevealed – as if it didn’t happen. The latter disposition of Western spirit, according to Rico, functions as an approach diagnosing the Everyday Nihilism. The mentioned understanding of nihilism is juxtaposed with Camus’ “paradigmatic” consideration of rebellion consciousness. The article also deals with the question concerning the genetic link between the denial motion in nihilism and the analogous motion respectively found in rebellion consciousness. The impossibility to treat these two opposite consciousness – nihilistic and rebellious – as overcoming the Nihilism is disclosed. Both these intentions of consciousness are equivalent in respect of Cynics’ practical argument. And it is namely so-called “major event”, which cannot be left unrevealed, serves as a chance of “salvation” for Reality.Straipsnyje keliamas nihilizmo ir maišto sąmonės santykio klausimas. Šis nihilizmo teorijos aspektas aktualizuojamas maišto sąmonei „svetimame“, netgi priešingame kontekste – svarstant „nesipriešinimo“, „pasidavimo“ fenomeną. Šiam svarstymui teorine provokacija tampa ispanų autoriaus Santiago Alba Rico knygos Nihilizmas ir kapitalizmas Prologas – pasakojimas apie katastrofišką įvykį, kurio „nebuvo“ – nutylėtą įvykį. Tokią mūsų vakarietiškos dvasios dispoziciją Rico diagnozuoja esant nihilizmu – kasdieniu nihilizmu. Straipsnyje toks nihilizmo traktavimas sugretinamas su „paradigminiu“ Albert’o Camus nihilizmo kaip maišto sąmonės traktavimu. Keliamas klausimas apie nihilizmo ir jį atitinkančio neigimo judesio genetinę sąsają su maišto ir / ar susitaikymo sąmone. Parodoma, jog nė viena iš šių „binarinių opozicijų“ nelaikytina sąmone, įveikiančia nihilizmą. Nihilizmo neįveikia nei maištas, nei susitaikymas. Kiniškojo tikrovės argumento atžvilgiu abi šios sąmonės intencijos yra lygiavertės. Tačiau XXI amžius įgyja šansą „įveikti“ nihilizmą – tikrovę išgelbsti major event, nepaneigiamas įvykis – įvykis, kurio neįmanoma „nutylėti“
Tikėjimo paradoksas ir nihilizmo „logika“: S. Kierkegaardas
No full textSelection of the starting point performed by contemporary philosophy, which raises a question of nihilism, swings between the two theoretical perspectives, i. e. nihilism as spiritual event and nihilism as speculative „event“. In such conceptual horizon we face the question on the interconnection of the thinking of individual authors with the context of nihilism. This article discusses the possibility of attaching the author who was not announcer or theoretician of nihilism – Kierkeggard – to the history of nihilism. Thus, the field of the discussions on nihilism embraces not only the ontological topic, but also the problem of „logic“ of nihilism.Šiuolaikinės filosofijos, keliančios nihilizmo klausimą, išeities taško pasirinkimas neišvengiamai svyruoja tarp dviejų teorinių perspektyvų – nihilizmo kaip dvasios įvykio ir nihilizmo kaip spekuliatyvaus „įvykio“ traktavimo. Tokiame konceptualiame horizonte iškyla ir atskirų autorių įtraukimo į nihilizmo kontekstą klausimas. Šiame straipsnyje svarstoma ir tokio autoriaus, kuris nebuvo nihilizmo skelbėjas ar teoretikas – Kierkegaardo – įrašymo į nihilizmo istoriją galimybė. Pats nihilizmo svarstymo laukas įima jau ne tik ontologinę problematiką, bet ir nihilizmo „logikos“ problemą
Viską prisiminti. Naujosios atminties ir vaizduotės praktikos Venecijos bienalėje 2013
No full textThe author examines the re-actualization of memory and imagination in contemporary art practices. Departing from the idea of “Encyclopedic Palace” proposed by Massimiliano Gioni, the main curator of Venice Biennale 2013, it aims to relate architecture, knowledge and memory through various forms of imagination. Focusing on the creative practices by Aurélien Froment and his work “Camillo’s Idea”, a film featuring a mnemonist in the Teatro Olimpico in Vicenza, who demonstrates her own feats of memory and recites the history of mnemonics, it analyses the problematic relationship among media images, mental states, and corporeal experiences. Bydeploying various theories and takes on the imaginary by Bernard Stiegler, Pietro Montani, Jean-Jacques Wunenburger, Joel Candau, this paper unfolds the dynamic interaction between symbolic imagination and mediated forms of life.Šis straipsnis nagrinėja atminties ir vaizduotės reaktualizavimo temą šiuolaikinio meno praktikose. Atsispiriant nuo 2013 m. Venecijos bienalės pagrindinės parodos kuratoriaus Massimiliano Gioni „Enciklopedinių rūmų“ idėjos, mėginama diagnozuoti architektūros, žinojimo ir prisiminimo ryšį su įvairiomis įsivaizdavimo formomis. Dėmesys sutelkiamas į įvairias medialinių vaizdų ir kūno santykio formas nagrinėjančio menininko Aurélieno Froment’o kūrybines praktikas. Venecijos bienalėje eksponuotas jo videodarbas „Camillo idėja“ mėgina užmegzti problemišką ekranizuoto suvokimo ryšį su prarastomis Renesanso mnemotechnikos rūšimis. Pasitelkus įvairias šiuolaikines – Bernardo Stieglerio, Pietro Montani, Jeano Jacques’o Wunenburgerio, Joelio Candau – įsivaizduojamybės teorijas analizuojamas dinaminėje įtampoje atsiveriantis simbolinės vaizduotės ir medijuotų gyvenimo formų santykis
The vanishing author in computer-generated works: a critical analysis of recent Australian case law
No full textAbstract
The use of software is ubiquitous in the creation of many copyright works, yet the requirement in copyright law that every work have a human author who engages in independent intellectual effort means that its use may prevent copyright subsistence. Several recent Australian cases have refocused attention on authorship as an essential criterion of copyright subsistence, and these cases suggest that much computer-produced output may be authorless and thus lack copyright protection. This article, the first in a two-part series, analyses how each case deals with the question of authorship of computer-produced works and why the use of software diminishes copyright protection for a significant number of computer-generated works. The article critiques the application of conventional notions of human authorship developed in the pre-computer age to modern productions and suggests alternative approaches to authorship that satisfy both the major objectives of copyright policy and the need to adapt to the computer age. The article argues that, without a broader judicial approach to authorship of computer-generated works, Parliament must remedy the lacuna in protection for these ‘authorless’ works. Possible solutions for reform are suggested. In a forthcoming article, the author comprehensively examines those reform proposals
Nihilizmas ir naũjosios įsivaizduojamybės formos modernybės pabaigoje
No full textThe article deals with the invasion of the images in our world that has produced a revolution of the aesthetic experience. Images are no longer recognised as pertaining to a universe, distinct from the real world that is apparently “suspended” in opposition to reality. They can even incorporate the medium. It is the medium that renders an image recognizable. It makes it perceivable as an image and allows us to avoid confusion with reality. This is the barrier that has been torn down, not only today, but time and again, in the history of the image, starting from Zeuxis and Parrhasius up to, with a few omissions, the phantasmagoria of the Eighteenth Century and 3D today. And it is this barrier that, from the Eighteenth Century until the present day, we have got used to defining as Nihilism. Naturally all this produces some theoretical and ethical problems. This also depends on the fact that, particularly now with digital media, we are dealing with a peculiar kind of medium, with which we enter into a relationship of exchange, it is a medium we are in. According to the author, we could define it as a “living” medium thus subverting the technique/subjectivity relationship, as it is traditionally conceived in the philosophical tradition of the Twentieth Century, so that humanity is dominated by technology and not the other way round. One more element has to be added: this is a narrative medium. It works only within the framework of an interactive relationship of exchange and dialogue with the subject that uses it. Therefore, a relationship that has great consequences develops when we come into contact with images: for example, since we are dealing with a narrative, the distinction between verbal communication and visual communication becomes fluid. This interactive relationship with the image highlights its performative virtuality and raises the ever more pressing need to develop ethics for images and new technologies. On the basis of this “living” relationship with the image, we can assert that today we are dealing with a “secular” mythology, a mythology without gods. We could say a problematic “re-enchantment of the world”.Straipsnyje nagrinėjamas (at)vaizdų įsiveržimas į mūsų pasaulį, sukėlęs estetinės patirties revoliuciją. (At)vaizdai jau nebelaikomi priklausančiais visatai, skirtingai nei realus pasaulis, aiškiai „suspenduotai“ kaip opozicija realybei. Jie gali net įtraukti mediją. Būtent medija paverčia (at)vaizdąatpažįstamu. Ji padaro jį suvokiamą kaip (at)vaizdą ir leidžia mums nesupainioti jo su realybe. Tačiau ši užtvara buvo griaunama, ne tik šiandien, bet labai dažnai (at)vaizdo istorijoje, pradedant Zeuksidu ir Parazijumi, o baigiant XVIII a. fantasmagorija ir 3D šiandien. Būtent šia užtvara naudodamiesi nuo XVIII a. iki šių dienų apibrėžiame nihilizmą. Žinoma, visa tai sukuria teorinių ir etinių problemų. Mat dabar, skaitmeninių medijų atveju, susiduriame su tokia medija, su kuria sueiname į mainų santykį, su medija, kurioje esame. Autoriaus teigimu, ją galėtume apibūdinti kaip „gyvą“ mediją, taip sugriaudami tradiciškai XX a. filosofijoje įsitvirtinusį technikos / subjektyvybės santykį, kai technika dominuoja žmonijos atžvilgiu, o ne atvirkščiai. Be to, tai naratyvi medija. Ji veikia tik interaktyviame mainų santykyje ir dialoge su ja besinaudojančiu subjektu. Šis santykis labai reikšmingas, kai susiduriame su (at)vaizdais: pavyzdžiui, kai turime reikalą su pasakojimu, skirtis tarp žodinės ir vaizdinės komunikacijos tampa taki. Šis interaktyvus santykis su (at)vaizdu išryškina jo performatyvų virtualumą ir primygtinai reikalauja plėtoti (at)vaizdų ir naujųjų technologijų etiką. Remdamiesi šiuo „gyvu“ santykiu su (at)vaizdu, galime tvirtinti, kad šiandieną turime reikalą su „sekuliaria“ mitologija, mitologija be dievų. Kitaip sakant, „pasaulio vėl užkerėjimo“ problematika
Religija ir sekuliari viešoji interpretacija
No full textThe article raises the question how the attitude towards religion is influenced by the changes of relation with the meaning of matters which are ascribed to religion. With reference to M. Heidegger the peculiarity of public opinion is being disclosed. The author states that secularization functions as a machinery which appropriates any meaning: the public opinion appropriates religion, reduces it to political, economical or criminal dimensions, to that of cultural heritage, so religion assumes its essence and reality in these dimensions. The author demonstrates that public interpretation functions as an unmasking machinery which strengthens that reduction and appropriation of meaning. The analysis of religion in the context of globalization shows that there is some tendency to localization of religious meaning: the religious communities tend to direct towards the radicalism and isolation.Straipsnyje keliamas klausimas, kaip santykį su religija paveikia ir keičia santykis su religijai priskiriamų dalykų prasme. Remiantis Martinu Heideggeriu atskleidžiami viešojo požiūrio ypatumai. Teigiama, kad sekuliarizacija veikia kaip prasmės pasisavinimo mechanizmas. Viešoji interpretacija religiją pasisavina, redukuodama ją į politinę, ekonominę, kultūros paveldo ar kriminalinę plotmes. Būtent jose religija įgauna realumo matmenį ir esmę, kuri nulemia religinių dalykų prasmę viešojoje interpretacijoje. Taip pat parodoma, kad viešoji interpretacija veikia kaip demaskavimo mechanizmas, o tai sustiprina prasmės redukavimą ir pasisavinimą. Globalizacijos aspektu parodoma, kad religijos atžvilgiu galime kalbėti apie prasmės lokalizaciją, ir iš čia atskleidžiama religinių bendruomenių tendencija pasukti radikalėjimo ir izoliacijos link
Apie nuobodulį, tikėjimą ir nihilizmą
No full textThe article focuses anew to the question „What is a Boredom?“. By using different theoretical and „common sense“ approaches, the relationship between a Boredom and Melancholy as problematic one is being disclosed. The certain metamorphosis of Boredom – its converting or changing to Melancholy – expresses the crucial aspects of „ontology“ of a Boredom. By interpreting not only the theoretical attitudes, but also the works of art, the author reveals the relationship of a Boredom with Faith and religion as being actualized.Straipsnyje bandoma iš naujo kelti klausimą „kas yra nuobodulys?“ Pasitelkiant skirtingas teorines ir kasdienio gyvenimo nuostatas, atskleidžiama, kad nuobodulio ir melancholijos santykis išlieka problemiškas. Parodoma, jog kaip tik nuobodulio santykis su melancholija, tam tikra nuobodulio „metamorfozė“ – jo „virtimas“ melancholija – išreiškia tai, kas esminga nuobodulio „ontologijos“ požiūriu. Interpretuojant ne tik teorines nuostatas, bet ir meno kūrinius, parodoma, kad toje „metamorfozėje“ aktualizuojasi ir nuobodulio santykis su tikėjimu arba plačiau – su religija
Manicheizmai ir Czesławas Miłoszas: moralinės vaizduotės tyrimas
No full text[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper analyzes the stages and diversity of Manichaeism from the point of view of moral imagination and the history of ideas. Any form of Manichaeism considers evil as an autonomous or independent and essential power. From the view point of history of moral imagination, the paper separates several forms of Manichaeism. There is (1) Early Medieval Manichaeism, which is interpreted mostly by historians of religion. According to Hegel’s Philosophy of Religion, Christianity overcame the claims of the Gnostics and Manicheans, the opposing of material (natural) and spiritual (heaven) by proposing the Human Divine Jesus. However, this victory did not help to create and develop the theory of equal oppositions between heaven and earth and to legitimize the disequilibrium and the triggers of the one. (2) Late Medieval and Renaissance Manichaeans (Bogomils, Cathars, representatives of the poetry of Dolce Stil Nuovo and even the poetry of Courtly Love, Dante) believe in a selfish evil that possesses a poetic-demonic character and was represented by the philosophy of love. Renaissance Manichaeism emphasized the various emotionalities and was sometimes presented as a daemonic or divine or Satanist power. Monotheistic demonism became an expression of independent individual creativity, which was legitimized using new concepts of emotions, even in alienated and mystified forms. At the same time, (3) some texts of occult philosophy (authored by Heinrich Cornelius Agrippa, Paracelsus) related the imagination with demonic power. Some states of imagination were equated with the source of evil and the conditions of origin of the succubae and incubi. However, all four elements – rationality, material substance, emotion, and imagination – were not presented as oppositions of competent equilibrium but as the state of the fall, and they did not acquire a subjective developed character but existed only in an abstract demonic form. All parts of the imagined evil possess a subjective character in the poetry of the 17th–18th centuries, starting with John Milton’s Paradise Lost and George Byron’s Cain. This paper emphasizes the importance of the development of the characters of negative antagonists as a condition for presenting a protagonist and pays special attention to the development of Manichaeism in the books of Mikhail Bulgakov, Simone Weil and Czesław Milosz. Bulgakov followed the ideas of Renaissance thinker Grigory Skovoroda but, in his novel Master and Margarita, presented the situation where the evil is the state of Being and the good is the absence of evil. The same situation of marginalization of the good was presented by writers Ilya Ilf and Evgevy Petrov in their famous novels The Twelve Chairs and The Golden Ass. Weil presented a very classical theory of Manichaeism as a reaction to the tragic events of the 20th century and updated many of Cathars’ claims. Whereas in the paper, the main focus is paid to Miłosz’s The Land of Ulro (Ziemia Ulro). Miłosz updated many visions of William Blake, Emanuel Swedenborg, Oscar Milosz, Fyodor Dostoyevsky, and Adam Mickiewicz. The paper analyzes contemporary theoretical approaches to the Manichaeism from the viewpoint of Leonidas Donskis and Vytautas Kavolis in order to explain the theoretical possibilities for considering the problematic of moral imagination. The author of this paper distinguishes between evil and villainy. Evil is the moral source or an objectivity, and villainy is the state of the reason. Villainy is associated with Hegel’s “Cunning of Reason” (List der Vernunft). Cunning or artfulness is an essential characteristic of any form of villainy but could be used for the aims of goodness or evil. This analysis shows that Miłosz presented both possibilities in his critics of Ketman in The Captive Mind (Zniewolony umysł). Finally, this paper presupposes that the theory of equilibrium of powers could be the issue of evil in the case of stagnation; therefore, the figures of the trickster, the action of triggering, and some level of a disequilibrium of powers are important for the human life as a condition of goodness.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio tikslas – apmąstyti Czesławo Miłoszo Ulro žemę manicheizmo istorijos kontekste remiantis moralinės vaizduotės teorija ir moralinės pusiausvyros koncepcija. Straipsnyje analizuojami viduramžių, Renesanso, romantizmo ir XX amžiaus manicheizmai, diskutuojama su Vytauto Kavolio ir Leonido Donskio samprotavimais šiomis temomis. Straipsnio naujumas: atsižvelgiant į Williamo Blake’o ir Cz. Miłoszo samprotavimus, kalbama apie moralinės pusiausvyros koncepciją ir daromos prielaidos dėl personalizuoto ir depersonalizuoto triksterio vaidmens skatinant moralinių pusiausvyrų kaitą. Straipsnyje siekiama apibrėžti moralinių galių funkcionalumą ir disfunkcionalumą moralinės vaizduotės teorijos ribose
- …
