Mykolas Romeris University Institutional Repository
Not a member yet
8023 research outputs found
Sort by
Krovinio siuntėjo jūrų transportu pareigos ir atsakomybė: Jungtinių Tautų konvencijos dėl sutarčių dėl tarptautinio krovinių vežimo visiškai arba iš dalies jūra analizė
Full text linkIn this article the author analyses shipper’s liability under the United Nations Convention on Contracts for the International Carriage of Goods Wholly or Partly by Sea, known as the Rotterdam Rules. Today no provision exists in the Hague—Visby Rules in respect to the obligations of the shipper. The Hamburg Rules set out merely the obligations of the shipper in respect to dangerous cargo. In the Rotterdam Rules, instead, the shipper’s obligations are set out in respect to the manner in which goods must be delivered to the carrier, the information, instructions, and documents that must be provided, as well as the information for the compilation of the contract particulars. This, however, does not constitute an additional burden for the shipper, but rather clarifies the nature of the shipper’s obligations. The Rotterdam Rules, therefore, bring clarity in this matter because they indicate precisely the obligations, whose breach entails the liability of the shipper. It is supposed that the legal relationship between carriers and shippers facilitate the free flow of trade in a manner as economically efficient as possible. The obligation imposed on the shipper is mandatory. Article 79(2) renders void any term that directly or indirectly excludes, limits or increases the obligations and liability of the shipper for breach of any of its obligations under the Rotterdam Rules. A breach of obligation under the Rotterdam Rules is the prerequisite of the shipper’s liability Art. 30(1). As a matter of fact, the shipper’s general liability is fault-based. The shipper bears strict liability in two situations: damage caused by the dangerous goods in the carrier having not been informed of their dangerous character, or the goods are not properly marked or labelled (Art. 32) and inaccurate information provided for the compilation of transport documents (Art. 31).
The changing dynamics of trade have made the application of the volume contract inevitable and inescapable. The freedom to derogate from the rules in instances of volume contracts is premised on the trade aspect of the contractual relationship between carrier and shipper. No derogation is allowed from those of the liabilities and obligations of the Rules that are the essence of all carriage conventions; and the Rotterdam Rules are no exception.Straipsnyje nagrinėdama krovinio siuntėjo jūrų transportu pareigas ir atsakomybės kilimo sąlygas, autorė analizuoja 2008 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų konvenciją dėl sutarčių dėl tarptautinio krovinių vežimo visiškai arba iš dalies jūra, kitaip dar vadinamą Roterdamo taisyklėmis. Ratifikuotos Roterdamo taisyklės pakeis šiuo metu galiojančias tarptautinės jūrų teisės konvencijas Hagos-Visbiu ir Hamburgo taisykles, kuriose apie krovinio siuntėjo atsakomybę yra užsimenama tik fragmentiškai. Roterdamo taisyklės detalizavo fundamentaliąsias siuntėjo pareigas: pristatyti krovinį vežti ir sumokėti frachtą. Taip pat kodifikavo kitas siuntėjo pareigas, tokias kaip: pareigą bendradarbiauti teikiant informaciją ir nurodymus, įsipareigojimą teikti informaciją, nurodymus ir dokumentus, pareigą sutarties sąlygoms parengti reikalingą informaciją, siuntėjo pareigas gabenant pavojingus krovinius. Straipsnyje aiškinamasi, kaip toks detalus reglamentavimas išspręs įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo klausimus, kaip keisis siuntėjo pareigų sudėtis ir su kokiomis naujovėmis susidurs vežimų jūrų transportu versla
Philosophy, god, and aquinas
Full text linkThe article briefly surveys the Christian intellectual tradition as the tradition tries to come to grips with Pascal’s complaint that human reasoning cannot reach the Biblical God. In his complaint that he wanted the God of Abraham, Isaac, and Jacob, Blaise Pascal epitomized the perennial issue of Christian philosophy: Can human reason approach the God of belief? Because of the first of the Ten Commandments, any Christian must strive to integrate the first principle of his philosophy and the God of his belief. Building upon ideas from Etienne Gilson, I try to map out, for purposes of further study, the key responses to achieve this required integration. The thinkers mentioned are: Augustine, Bonaventure, Aquinas, the Moslem Mutakallim, Latin Averroists, Hume, and Kant. Particular attention is paid to Aquinas’ metaphysics of actus essendi by which he claimed to reach the God who revealed his name to Moses as “Ego sum qui sum: I am who am.” The article concludes that Aquinas’ a posteriori approach to God from the esse of sensible things appears to be sufficiently unique to avoid problems in other approaches. Only further study can determine if this is so.Straipsnyje parodoma, jog Tomo Akviniečio filosofinis mąstymas pateikia nuoseklų biblinio Dievo aiškinimą. Tokie mąstytojai kaip Augustinas ar Bonaventura, aiškindami Dievą žmogaus viduje ir taikydami platoniškąjį metodą, teigia Dievą esant konstitutyviniu žmogaus proto a priori. Jų požiūris lemia Kanto metafizikos kritiką. Kiti krikščionybės filosofai tenkinasi a posteriori epistemologija. Arsitotelininkai ir lotyniškieji averoistai susitelkia ties realių juslinių daiktų judėjimu. Bet pirmojo judesio realizavimas visada gali likti žymiai menkesnis už begalinį ir kūrybingą krikščioniško tikėjimo Dievą. Užuot apmąstę juslinių daiktų savybes, kiti ėmėsi tirti pačią juslinių daiktų egzistenciją. Tarp pastarųjų, dar iki Kanto, buvo aiškinančių daikto egzistenciją kaip daikto faktą. Jie teigė, kad Dievą įrodo tai, jog daiktų faktiškumas turi pradžią laike ir todėl turi tikslą. Šį pirminį egzistencinį aiškinimą kritikuoja David Hume kalbėdamas apie priežastingumo hipotezę – tai, kas atsitinka, turi priežastį. Kiti, pavyzdžiui, lotyniškasis Avicena ir modernieji racionalistai aiškino daikto egzistenciją kaip unikalų vyksmą, arbą kaip požymį, kylantį iš daikto, ir posteriori, šio daikto priežastimi yra Dievas. Kantas ir jiems davė tinkamą atkirtį įtikinamai parodęs, kad aktualumas prie galimybės nieko neprideda. Straipsnio pabaigoje aprašomas Tomo Akviniečio požiūris į juslinio daikto egzistenciją. Kaip ir Avicena, Tomas Akvinietis aiškina daikto egzistenciją kaip vyksmą, bet šis vyksmas yra fundamentalus ir pirmesnis nei jo subjektas. Tomas Akvinietis egzistenciją aiškina žodžiais “esse” ir “actus essendi.” Turintis, fundamentalią prasmę savo subjektui, esse yra bet kokio formalaus determinavimo veiksmas, bet pats nėra jokia formali determinacija.Tuo Tomas Akvinietis pritaria Kanto pastebėjimui, kad tarp galimybės ir fakto nėra determinacijos skirtumo, tačiau Tomas Akvinietis tvirtina, kad faktas yra daugiau nei galimybė. Be to, Akviniečio esse samprata leidžia jam išvengti Humeʼo priežastingumo kritikos kalbant apie egzistencijos fakto prasmę. Galiausiai, dėl savo fundamentalios reikšmės , juslinių daiktų esse, priešingai negu jų judėjimas, leidžia Tomui Akviniečiui aptikti pirmąjį principą – tai yra kūrėją. Straipsnyje daroma išvada, kad Akviniečio Dievo a posteriori aiškinimas per protingų daiktų esse yra labai išskirtinis ir leidžia išvengti kitose interpretacijose kylančių problemų. Ar taip yra iš tiesų – parodytų kiti tyrimai
Valstybės pozityvių pareigų vertinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose prieš Lietuvą
Full text linkThe newest tendencies in the practice of the European Court of Human Rights ( ECHR) show that the question of positive obligations since the case of Marckx v. Belgium (1979) has developed rapidly, especially in the sphere of private life. There is no express definition of positive obligations, but as a key characteristic, a duty to take actions may be emphasised. The principle of effectiveness also serves as a tool for the identification of positive obligations. However, it is sometimes hard to distinguish positive and negative obligations because applicable principles are similar - in both cases the fair balance between competing interests must be considered. The newest case-law of the ECHR shows that with regard to the growth of the standards of human rights, the requirements of high quality legislation and administrative practice are instituted, thereby imposing increasing burdens on states. Jurisprudence of the ECHR in cases against Lithuania, as much as it concerns positive obligations, may be divided into 3 categories: inadequate conditions at prisons (Karalevičius, Savenkovas cases), ineffective investigation and failure to guarantee procedural rights (Juozaitienė & Bikulčius, Sadauskienė, Peleckas, Jucius & Juciuvienė, Gulijev cases) and inadequate legal regulation of the right to private life. Te latter includes the limitation of the maximum amount of non-pecuniary damages for the breach of privacy, and the inability to undergo full gender reassignment and have a new identity acknowledged due to the failure to adopt necessary legislation (Armonas, Biriuk and L cases). All these groups relate to different measures that have to be adopted and implemented in order to increase the effectiveness of enjoyment of the rights guaranteed by the European Convention on Human Rights (hereinafter – the Convention). As regards prison conditions, the violations found showed that the biggest problem is overcrowding in places of detention.
In order to guarantee that a detention corresponds to Article 3, it is very important to try to readjust the established standards and to have regard for the CPT reports. In order to fulfil procedural positive obligations, it is substantially important to carry out timely, operative, impartial, comprehensive and public investigation of violations of rights under the Convention and also to guarantee a right to a fair trial. In light of the identified violations of Article 8, Lithuania currently has but one issue, albeit a sensitive and controversial one. The issue of concern is the situation of transsexuals, who according to the Civil Code have legitimate expectations to have gender reassignment and acknowledgement of their new gender. If the situation with compensation of non-pecuniary damage has been remedied by adopting a new Civil Code and relevant amendments of the Law on provision of information to the public, the situation of transsexuals is more complex. Lithuania has chosen to pay reparation of damages. However, there is still a pending obligation to execute judgment in the L case and in order to fulfil general remedies, Lithuania may be asked to adopt necessary legislation. In light of a clear lack of legislative will, it may become necessary to revoke relevant provisions of the Civil Code that determine the right to gender reassignment. In recognition of the dynamic interpretation of the Convention, it must be noted that the concept of positive obligations is quite ambiguous. Therefore, in order to guarantee the effective enjoyment of rights and freedoms under the Convention, as well as to fulfil the state’s positive obligations, these general aspects are essential: verification of the compatibility of domestic law with the Convention, establishment and improvement of domestic remedies, invoking the Convention at domestic courts and rapid execution of ECHR’s judgments.Straipsnis parengtas remiantis 2008 m. lapkričio 17 d. Mykolo Romerio universiteto organizuotoje konferencijoje „Aktualūs tarptautinės teisės klausimai XXI amžiuje“ skaitytu pranešimu. Neginčijamai viena iš XXI a. aktualijų tarptautinėje teisėje yra griežtėjantys žmogaus teisių apsaugos standartai, todėl didėja reikalavimai vidaus teisės kokybei bei didėja valstybių atsakomybė pagal tarptautinius žmogaus teisių apsaugos aktus. Būtent tai atsispindi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje – pastebima tendencija, be tradicinių reikalavimų, kad valstybės susilaikytų nuo žmogaus teisių pažeidimų, nagrinėti ir pozityvių pareigų aspektą, taip, be kita ko, praplečiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) taikymo sritį ir reikalaujant aukštesnio žmogaus teisių ir laisvių apsaugos lygio. Straipsnyje analizuojama EŽTT jurisprudencija bylose prieš Lietuvą, kuriose keliamas pozityvių pareigų klausimas. Dėl pozityvių pareigų sampratos bei jų nustatymo sudėtingumo pirmiausia, remiantis bylomis ir prieš kitas Konvencijos dalyves, aptariami pozityvių pareigų teoriniai aspektai: sąvoka, rūšys, identifikavimas, ribos, turinys bei negatyvių įsipareigojimų. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama EŽTT nustatytiems Konvencijos pažeidimams, kurie yra susiję su Lietuvos Respublikos netinkamu pozityvių pareigų vykdymu, aptariant, kokios problemos pastebėtos, kokia veiksmų laisvė vienu ar kitu atveju palikta valstybei, kokios pasekmės, be kompensacijos už turtinę ir neturtinę žalą išmokėjimo priteisimo, dėl nustatytų pažeidimų kilo Lietuvai bei kaip, autorės manymu, būtų galima užtikrinti efektyvesnį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų tokioje svarbioje srityje kaip žmogaus teisių apsauga įgyvendinimą