Vilnius University Press Scholarly Journals
Not a member yet
27622 research outputs found
Sort by
Šarlatanizmas XX a. 8-o dešimtmečio latvių literatūroje
No full textThe article explores charlatanism in the works of two Latvian authors, Marģeris Zariņš’s novel Viltotais Fausts (Mock Faustus, 1973) and Miervaldis Birze’s play Bišentropa balzams (Bišentrops’ Balm, 1970). Considering the Soviet emphasis on scientific method, progressivism, rationalism, and atheism, the attitudes of the time towards charlatanism can be best described as disdainful. It was regarded as something laughable, often introduced in veiled forms. By employing charlatanism, the writers made the above-mentioned works more credible—or at least more fascinating and playful—allowing those in power to draw a sharp contrast between the foolishness that charlatanism represented and the great Soviet advances in medicine. These dubious practices were often embraced, reflecting a gap between ideological belief and practical reality. However, the rise of so-called Soviet spirituality also signified a broader shift—from the suppression of religion to a renewed pursuit of spiritual exploration in the USSR.
Birze and Zariņš freely navigate several cultural and linguistic strata and folk motifs. They are interested in the mystical, occultism, and the scientifically inexplicable. The works of both authors on charlatanism can be seen as mere instances within the broader, yet episodic, presence of charlatanism in Latvian literature. At the same time, they represent a kind of culmination within the writers’ legacies, especially in Zariņš’s case.Straipsnyje nagrinėjama šarlatanizmo tema dviejų latvių autorių kūriniuose – Margerio Zarinio romane Netikras Faustas (1973) ir Miervaldžio Birzės pjesėje Bišentropo balzamas (1970). Sovietų režimas propagavo progresyvizmą, racionalizmą ir ateizmą, todėl tos epochos požiūrį į šarlatanizmą galima apibūdinti kaip paniekinamą. Tai laikyta nelegalia veikla. Šarlatanizmo tema aptariamiems kūriniams teikė įtaigumo ir žaismingumo, o režimas pasinaudojo šiais kūriniais iškeldamas reikšmingus sovietų pasiekimus medicinoje. Taikstymasis su šia abejotina praktika atvėrė atotrūkį tarp ideologinių lozungų ir realybės; vadinamojo sovietinio dvasingumo fenomenas SSRS simbolizavo kur kas reikšmingesnį poslinkį – ilgainiui nustota slopinti religinių bendruomenių veiklą ir pradėta ieškoti naujų dvasingumo apraiškų. Birzę ir Zarinį domina mistika, okultizmas ir moksliškai nepaaiškinami reiškiniai, jie laviruoja tarp kelių kultūrinių ir kalbos sluoksnių, folkloro motyvų. Aptariami šių autorių kūriniai vertinami kaip atskiri platesnės (sykiu ir epizodinės) šarlatanizmo temos pavyzdžiai Latvijos literatūroje, žymintys ir rašytojų literatūrinės kūrybos kulminaciją, ypač Zarinio atveju.
Raktažodžiai: latvių literatūra sovietmečiu, šarlatanizmas, apgaulė, Margeris Zarinis, Miervaldis Birzė
Ką mums kalbėjo Petronėlė Orintaitė
No full text-Minint 120-ąsias rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos Petronėlės Orintaitės (1905–1999) gimimo metines, 2025 m. kovo 19 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje apie ją diskutavo literatūrologė dr. Solveiga Daugirdaitė, istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė, vakarą vedė literatūrologė Agnė Cesiulė. Čia pateikiamas sutrumpintas ir redaguotas renginio įrašas
Nardymas giliai, arba plaukimas laisvuoju stiliumi
No full textRimantas Kmita (sud.) 2024. Virsmo link. Vėlyvojo sovietmečio literatūros socialumas ir estetinė raiška, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 455 p., ISBN 978-609-425-397-3
Urban Toponyms as Linguistic Markers of “Owning” the Space
No full textThe article examines unofficial urban toponyms as markers of mental development of space and as markers of regional identity. A multidisciplinary approach to unofficial urban toponyms is suggested that combines the methods of linguistics with the methods of cultural geography on the basis of the “own-alien” opposition as an integrating parameter. The concept of vernacular region used in cultural geography and expediency of its application for onomastic studies is discussed. Vernacular regions are loaded with not only territorial, but also social and emotional sense and relate to mental maps. The identity of mental map is a sine qua non of the “own” community, and the correct usе of a toponym is a language criterion for passing the “own-alien” test. Also, the article provides a comprehensive overview of the studies concerning the notion of unofficial urbanonyms and approaches to their classification and categorization. An important feature implying that an urban object is fixed on the mental map of a local community is its ability to be a reference point in everyday city life and communication. Such objects are given unofficial names, the use of which in conversation is similar to using a code word. The author introduces a parameter of toponym markedness, which is understood similar to how it is interpreted in stylistics, namely: the unit standing out against similar ones. Marked forms include, in particular, those that cause an alogism of the utterance, cf. the expression that has become a Moscow topographical meme: на Ноге у Головы ‘on the foot by the head’, which means the place in the lobby of the metro station Китай-город, which until 1990 was called Площадь Ногина, near the sculpture in the form of a head of revolutionary activist Viktor Nogin. In the final part of the article, another class of names associated with toponyms is considered from the point of view of the “own-alien” opposition. These are katoikonyms – names of residents of a certain locality. According to the principles of substantive word formation in Russian, it is possible to produce derivatives with various suffixes, cf. Смоленск – смоленцы, смоляне, смоляки. In practice, the current use of these forms in the regional press, blogs and forums demonstrates that the city residents not only select the only one “correct” form (in this case смоляне), but also actively reject “incorrect” forms of the katoikonym, especially from “strangers” to the local people (journalists, politicians). The main conclusions of the article include the following. Space exploration takes place not only physically, but also mentally and emotionally. Unofficial toponyms serve as language markers of “owning” the space. In the study of unofficial toponymy, a multidisciplinary approach that integrates the achievements of onomastics, cultural anthropology, and cultural geography that is based on the “own-alien” opposition seems to be efficient. The unofficial name of a place is interpreted through this opposition: the knowledge and use of such names offer a criterion for establishing regional identity. In conclusion, it is emphasized that unofficial toponyms have their own life cycles, so their lexicographic fixation is very important not only for toponomastics, but also for urban and regional studies.Straipsnyje tyrinėjami neoficialieji miesto toponimai kaip erdvės mentalinio įsisavinimo ir kaip regioninio identiškumo žymikliai. Siūloma multidisciplininė šių urbanonimų tyrimo prieiga, lingvistikos metodus derinanti su kultūrinės geografijos metodais ir kaip integruojantį parametrą naudojanti opoziciją „savas – svetimas“. Aptariama kultūrinės geografijos sąvoka vernakuliarinis rajonas ir jos vartojimo tikslingumas onomastiniuose tyrinėjimuose. Vernakuliariniai rajonai turi ne tik teritorinės, bet ir socialinės reikšmės ir siejasi su mentalinių žemėlapių sąvoka. Mentalinio žemėlapio identiškumas yra „savos“ bendruomenės sąlyga, o tikslingas toponimo vartojimas – testo „savas – svetimas“ kalbinis kriterijus.Straipsnyje pateikiama apžvalga tyrimų, susijusių su neoficialiaisiais urbanonimais ir jų klasifikacijomis bei kategorizacijomis. Svarbus požymis, kuriuo remiantis miesto objektas įtvirtinamas mentaliniame žemėlapyje, yra jo gebėjimas būti orientyru kasdieniame miestiečių gyvenime. Tokie objektai gauna neoficialius pavadinimus, panašius į savotiškus slaptažodžius. Straipsnio autorė įtraukia neoficialaus toponimo žymėjimo požymį. Žymėjimas šiuo atveju suprantamas panašiai kaip stilistikoje – nominacijos išskyrimas panašių kategorijų eilėje. Prie žymėtų formų priskiriamos būtent tokios, kurios sukuria pasakymo alogizmą: plg. pasakymą, kuris tapo maskvietišku topografiniu memu: ant Kojos prie Galvos („на Ноге у Головы“) – vieta vestibiulyje metro stotyje „Kitaj-gorod“, kuri iki 1990 m. vadinosi „Nogino aikštė“, šalia revoliucionieriaus Viktoro Nogino galvos pavidalo skulptūros.Opozicijos „savas – svetimas“ požiūriu analizuojama dar viena pavadinimų, susijusių su toponimais, klasė. Tai katoikonimai – vietovių gyventojų pavadinimai. Rusų kalbos žodžių darybos požiūriu vienodai galimi keletas priesagos derivatų, plg.: Смоленск – смоленцы, смоляне, смоляки. Tokių formų aktualaus vartojimo apžvalga regioninėje spaudoje, bloguose ir forumuose išryškina miesto gyventojų polinkį vartoti tik vieną „teisingą“ formą (čia: смоляне) ir aktyvų jų priešinimąsi jiems nepriimtinoms („neteisingoms“) katoikonimų formoms, ypač kai juos vartoja „svetimi“ miestiečiams žmonės (žurnalistai, politikai ir pan.).Apibendrinant galima pasakyti, kad erdvės įsisavinimas vyksta ne tik fiziškai, bet ir mentaliai bei emociškai. Kalbiniais „savo“ erdvės žymikliais būna neoficialieji toponimai. Tyrinėjant neoficialiąją toponimiją puikiai tinka multidisciplininė prieiga, integruojanti onomastikos, kultūrinės antropologijos ir kultūrinės geografijos pasiekimus bei grįsta opozicija „savas – svetimas“. Vietovės neoficialus pavadinimas yra įžvelgiamas per šią opoziciją: panašių pavadinimų žinojimas ir vartojimas yra regioninio identiškumo nustatymo kriterijus. Pabaigoje pabrėžiama, kad neoficialieji toponimai turi savo gyvybinius ciklus, todėl jų leksikografinis fiksavimas labai svarbus ne tik onomastikai, bet ir apskritai urbanistikai bei regionų studijoms
Machine vs. Human Translation of Stylistic Neologisms in English Language Chick Lit into Ukrainian
No full textStylistic neologisms (SN), new words crafted to achieve pragmatic effects, pose significant challenges for translators, particularly between typologically distant languages like English and Ukrainian. With advances in machine translation (MT), evaluating its handling of SNs – especially vs. human translation (HT) – is crucial. Despite growing research on HT vs MT of neologisms, studies focusing on English > Ukrainian translation remain absent, leaving a critical research gap. This study addresses this gap by analysing how HT and MT rendered SNs formed through various morphological patterns in English language chick (ELCL) into Ukrainian. The findings reveal that while HT demonstrated exceptional abilities to creatively render English language SNs into Ukrainian, MT lacked creative and cultural sensitivity. MT exhibited an error rate of over 80%, significantly higher than HT’s 14%, with the most frequent errors occurring with loss of connotative meaning and incorrect word formation. The lack of innovation and contextual awareness in MT outputs underscores the necessity for algorithmic advancements and post-editing strategies to improve the rendering of SNs in literary translation
Patterns of Chinese Male and Female Poetry: the cicada image from the Pre-Qin period(before 221 BC) to the Song Dynasty (960–1279)
No full textThe paper focuses on the patterns of Chinese male and female poetry with the cicada image from the Pre-Qin period (先秦, before 221 BC) to the Song dynasty (宋朝, 960–1279). The relevance of the study is determined by the dearth of works on the cicada image in classical Chinese poetry as well as by the gender bias. This paper fills in the underexplored aspect of the existing literature by tracing the evolution of the cicada image in poetry from the Pre-Qing period to the Song dynasty. The female perspective allows us to reveal the gendered patterns of cicada symbolism in classical Chinese poetry, deconstruct the processes of male dominance and restore the overlooked female contributions. The paper shows that in male poetry, the cicada is considered as a symbol of: 1) resurrection, longevity, and hope of rebirth; 2) hot summer; 3) people dissatisfied with their ruler; 4) an honest official; 5) purity. In female poetry, the cicada image is used as a harbinger of death; a symbol of an official who pursues his own goals and cares only about his benefit; cicadas’ chirping is associated with sorrow, longing, and anxiety. Two groups of female poems were identified depending on the way the emotions are depicted. The “implicit” group includes poems where the cicadas’ chirping becomes an eloquent detail and is associated with sorrow, longing, and anxiety. Still, the emotions of the lyrical persona are not directly mentioned. The “explicit” group includes poems where the cicadas’ chirping acts as a trigger for the uncontrolled emotional reaction of the lyrical persona
Ecolinguistics as a Framework for Understanding the Role of Learners’ Identity and Agency in Foreign Language Acquisition
No full textThis paper proposes the application of ecolinguistics as a conceptual framework for understanding the role of learners’ identity and agency in foreign language acquisition. Rooted in the ecological view that language, identity, and learning environments are interconnected, the study uses theoretical synthesis and critical analysis to examine how learners negotiate meaning, reposition themselves socially, and construct dynamic identities within multilingual and globalised contexts. Integrating perspectives from language ecology as well as theories on identity and agency, the research highlights how learners’ investments, aspirations, and self-regulatory practices are shaped by sociocultural and institutional ecosystems. Adapting an ecolinguistic lens reveals foreign language acquisition as a socially mediated, transformative process in which learners exercise symbolic power, resist imposed roles, and co-construct linguistic and professional identities. The paper proposes an ecolinguistic model of foreign language acquisition, illustrated in a diagram, demonstrating how identity, agency, languaging, and ecological environments interact to shape foreign language acquisition