Vilnius University Open Series
Not a member yet
694 research outputs found
Sort by
Maironio Pavasario balsų (1895–1927) leksikos redagavimas
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
During period of 1895–1927, Maironis prepared and published five editions of Pavasario balsai: they were published in 1895, 1905, 1913, 1920 and 1927. Over the course of more than thirty years, which yielded the first and the last editions, the concept and the usage of Standard Lithuanian language has changed. In the last decade of the 19th century, the norms of Standard Lithuanian have not yet been set, and still varied much in the beginning of 20th century. Therefore, it is understandable that Maironis revised the language of each edition, taking into account the changing usage and the recommendations of linguists his congenials.
The goal of this research is to find out how Maironis edited the lexis of Pavasario balsai. Analyzed are those lexis revision cases that were potentially affected by the process of the development of the standard language. This aspect of Maironis’s poetry has not been analyzed so far. The analysis of the editions of the lexis of Maironis’s Pavasario balsai shows that some words, which, in the course of the development of standard language, began to be treated as ineligible, were refused by Maironis; other words were amended in a not-as-continuous manner, the author perhaps not being sure about their usage. A certain part of the borrowed lexis, which was even not recommended for usage, was still used by Maironis.
The editions of the lexis of Pavasario balsai and the way foreign words were changed into Lithuanian equivalents do not only reveal Maironis’s attitude to the emergence of lexis norms but also illustrate the changing concept of a standard language and the emergence of lexis norms.
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Jonas Mačiulis-Maironis 1895–1927 m. išleido penkis poezijos rinkinio Pavasario balsai leidimus. XIX a. pab. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių kalba dar gerokai įvairavo, keitėsi. Todėl suprantama, kad Maironis, reaguodamas į vartoseną, kalbininkų, bendraminčių rekomendacijas, redagavo kiekvieno naujo Pavasario balsų leidimo kalbą.
Straipsnyje analizuojama, kaip Maironis keitė Pavasario balsų leidimų leksiką. Nagrinėjami leksikos taisymo atvejai, kuriems įtakos galėjo turėti bendrinės kalbos pokyčiai. Leksikos redagavimo tyrimas suteikia duomenų apie bendrinės kalbos leksikos normų atsiradimą ir priėmimą, atspindi Maironio reakciją į šias normas
Komplementiniai jungtukai jog ir kad senojoje ir dabartinėje lietuvių kalboje
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper focuses on the Lithuanian complementizers kad and jog (“that”), which so far have not received any in-depth analysis, except for some observations made by the authors of the Lithuanian Grammar (1976) or Artūras Judžentis (2009) and Axel Holvoet (2010; 2015). Adopting both synchronic and diachronic perspectives and by applying a corpus-driven methodology, the present study aims to investigate the semantic functional potential of kad and jog as well as their usage and the syntactic contexts that they appear in. The analyzed data set includes both written (i.e., fiction) language and some Old Lithuanian texts from the 16th century (namely, the Postilla by Jonas Bretkūnas (1591) and the Postilla by Mikalojus Daukša (1599)).
The analysis shows that the complementizers under consideration are relatively frequent in the old Lithuanian writings, though the complementizer kad is only sporadically used in Jonas Bretkūnas’s Postilla. The conjunction kad in the Postilla by Mikalojus Daukša is most often used in different types of adverbial clauses, including time, purpose and conditional clauses. Jog, in its turn, functions as a complementizer that prototypically appears in propositional complement clauses (in both of the analyzed old texts). When, in the Daukša’s Postilla, the conjunction kad appears in complement clauses, it may take on both types (i.e., propositional as well as state-of-affairs) of complement clauses. In contemporary Lithuanian, kad has changed its functional profile and, like the complementizer jog, is most often associated with complementation strategies; i.e., it is found in propositional and state-of-affairs complement clauses. Besides, kad is more polyfunctional than jog: it can be found in insubordinate clauses and function as a discourse or an optative marker.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama jungtukų jog ir kad vartosena Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros patekstynyje ir Mikalojaus Daukšos Postilėje bei Jono Bretkūno Postilėje, tiriami jungtukų vartosenos panašumai ir skirtumai. Nagrinėjamų jungtukų semantinės ir sintaksinės funkcijos apibendrintai aptartos Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG III 1976), Lietuvių kalbos gramatikos darbuose (Holvoet, Judžentis, red., 2003), kai kuriuose Artūro Judženčio (2009) ir Axelio Holvoeto (2010, 2015) straipsniuose, tačiau išsamesnės jungtukų jog ir kad analizės, paremtos statistiniais duomenimis, kol kas nėra. Be to, aptariant jungtuką jog senojoje lietuvių kalboje, daugiausia gilintasi į jo vartoseną priežasties arba tikslo sakiniuose, tačiau visapusiškai funkciniu požiūriu jog nėra tirtas. Tad straipsnio tikslas – ištirti jungtukų jog ir kad funkcijas bei vartojimo polinkius dabartinėje lietuvių kalboje ir pasirinktuose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose: aptarti sintaksinius kontekstus, kuriuose randami analizuojami jungtukai, nustatyti komplementinių predikatų, prisijungiančių sakinius su jog ir kad, semantinius tipus, nustatyti sąsają su nuosakos kategorija, pateikti statistinius jog ir kad funkcijų duomenis.
Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno medžiaga rodo, kad jungtukai jog ir kad koreliuoja su komplementine sakinių jungimo strategija. Vis dėlto jungtuko kad sintaksiniai kontekstai įvairesni negu jungtuko jog: pastarasis apibrėžtas komplementinių sakinių kontekstais, o kad gana produktyviai vartojamas ir adverbialiniuose sakiniuose; be to, kad insubordinacijos atvejais funkcionuoja kaip diskurso arba valios (optatyvinis) žymiklis.
Tirtuose senuosiuose tekstuose jungtukas jog koreliuoja su komplementine strategija, o jungtukas kad – su adverbialine. Kai kad pasirodo komplementiniuose sakiniuose, jis gali prisijungti ir propozicinio, ir dalykų padėties tipo komplementinius sakinius; jungtuko jog atveju dominuoja propozicinio tipo komplementacija
Apie baltišką ir slavišką rankos pavadinimą
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper focuses on the common Balto-Slavic term for “hand.” This somatonym is quite peculiar; despite the importance of its referent, it is not possible to reconstruct a common IE. root for “hand.” Here, the main extant etymological hypotheses on the Balto-Slavic forms are discussed.
Special attention is paid to a less-known hypothesis, accounting for these forms as a direct reflex of IE. *penkwe. Horowitz (1992) believes that the original meaning of this lexeme was “hand,” and that it had only later shifted to “5.” This reconstruction would provide a direct etymological/semantical connection between the somatonym and the numeral, which parallels similar cases in many of the world’s languages. I will point out the reasons why such an etymology would be tempting and, at the same time, a number of crucial difficulties that should lead to its rejection. The traditional connection with the activity of collecting (Lith. riñkti) still remains the more plausible hypothesis; however, other explanations are also theoretically valid. Some final remarks are proposed that suggest regarding these forms as a Baltic innovation. Innovative aspects are found (i) in the semantic scope of these words (from the shoulder to the fingertips) and (ii) in the absence of a gender opposition between the hand and the foot (gender opposition being an archaic feature). The action of collecting may be regarded as a case of global etymology, i.e., a root shared by several macro-families. Conversely, the root *(w)renk- is attested only in Baltic languages (Lithuanian). So, it is reasonable to believe that the somatonym originated in the Baltic and was later borrowed by the Slavic during the period of maximum proximity between these people.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje diskutuojama apie baltams ir slavams bendrą rankos pavadinimą. Šis kūno dalies pavadinimas (somatonimas) neįprastas tuo, kad negalima rekonstruoti jo indoeuropietiškosios protoformos. Tai reiškia, kad bendro indoeuropiečių rankos pavadinimo nėra arba jis nėra išlikęs, o baltų ir slavų kalbos turi savarankiškas formas, kurios skiriasi nuo kitų indoeuropiečių kalbų.
Antrame straipsnio skirsnyje apžvelgiamos pagrindinės baltų ir slavų rankos pavadinimo etimologinės hipotezės. Ypatingas dėmesys skiriamas mažiau žinomai hipotezei, kuri aptariamas formas kildina iš indoeuropietiškosios leksemos *penkwe. Franklino Horowitzo (1992) teigimu, šios leksemos pirminė reikšmė buvo ‘ranka’ ir tik vėliau leksema įgijo reikšmę ‘5’. Minėtas paaiškinimas galėtų atskleisti akivaizdų somatonimo ir skaitvardžio etimologinį / semantinį ryšį, tokį, koks pastebimas daugelyje pasaulio kalbų. Tačiau diskusijoje nurodoma, kad šiam etimologiniam spėjimui pagrįsti kyla tiek fonologinių, tiek darybinių sunkumų. Daroma prielaida, kad Horowitzo hipotezei negalima pritarti. Antra vertus, kitos straipsnyje apžvelgiamos hipotezės lieka tikėtinos. Ypač klasikinė hipotezė (lie. rankà < riñkti), kuriai galima rasti nominacijos paralelių kitose ide. kalbose.
Paskutiniame skirsnyje teigiama, kad straipsnyje nagrinėjamas somatonimas laikytinas baltiška inovacija. Novatoriški aspektai yra: i) leksemos semantinė apimtis (nuo peties iki pirštų galų), mat tai – išimtis ide. kalbose (plg. Brown 2005), ii) tarp leksemų ranka ir koja nėra giminės opozicijos, plg. ši opozicija vyrauja įvairiose ide. Kalbose ir yra laikoma archajišku bruožu. Inovacija laikytina baltiška forma, nes daugelyje pasaulio kalbų reikšmei ‘rinkti’ galima rekonstruoti bendrą šaknį (plg. Alinei 1996, 525–526), o šaknis *(w)renk- liudyta tik baltų kalbose (tiksliau – lietuvių kalboje). Todėl somatonimą, sukurtą šios šaknies pagrindu, slavai tikriausiai pasiskolino baltų ir slavų bendrystės laikotarpiu iš baltų (plg. Sabaliauskas 1966, 10)
Lietuviškų patarlių reikšmių interpretacijos Constanto von Wurzbacho rinkinyje Sprichwörter der Polen historisch erläutert, mit Hinblick auf die eigenthümlichsten der Lithauer... (1852)
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstracts in English and German]
This article focuses on the collection of proverbs, titled Die Sprichwörter der Polen historisch erläutert, mit Hinblick auf die eigenthümlichsten der Lithauer, Ruthenen, Serben und Slovenen und verglichen mit ähnlichen andrer Nationen (1852), which comprises, among many Polish and other Slavonic proverbs, 93 Lithuanian sayings. The collection was assembled by the Austrian writer and famous biographer Constant Ritter von Wurzbach-Tannenberg, who is mostly known as the sole compiler of the 60-volume reference book Biographisches Lexikon des Kaisertums Österreich (1856–1891) as well as the author of various texts dealing with different aspects of cultural history. The given collection of proverbs represents the first printed publication of Lithuanian proverbs in a German book (apart from the lexicographical sources), through which they have made their way into the eminent proverb collection of Karl Wander, the largest comparative proverb collection of the 19th century in the German language, and thus became accessible to an even larger reading public. The proverbs in Wurzbach’s collection are grouped on the basis of thematic key notions. Most of the proverbs are supplied with a large explanatory part, which makes this collection so unique. The explanations not only provide information about the meaning, origin and use of proverbs, but also convey a rather positive attitude of the author concerning their content, wit and the image of Lithuanians as a whole. The current article analyzes the way Wurzbach presents Lithuanian proverbs, explains their meanings and, following the Romantic idea of the natures of nations being represented in their languages, makes suggestions about the Lithuanian character. Furthermore, in this article, special attention is given to the sources of the Lithuanian proverbs. One of the sources that Wurzbach mentions in the introduction to his book is the collection of Lithuanian proverbs in the Polish language by Adam Jucewicz (1842). The research shows, however, that this source can only account for about one third of all Lithuanian proverbs in Wurzbach’s collection. The historical works of Theodor Narbutt, also mentioned in Wurzbach’s collection, could not have served as a source for more than one or two sayings, either. The question of other sources of Lithuanian proverbs in the Wurzbach collection requires yet some further study.
Litauische Sprichwörter und ihre Bedeutungs interpretationen in der Sprichwörtersammlung Constant von Wurzbachs Sprichwörter der Polen historisch erläutert, mit Hinblick auf die eigenthümlichsten der Lithauer ... (1852)
Der vorliegende Beitrag behandelt die Sammlung polnischer und anderer slawischer Sprichwörter Die Sprichwörter der Polen historisch erläutert, mit Hinblick auf die eigenthümlichsten der Lithauer, Ruthenen, Serben und Slovenen und verglichen mit ähnlichen andrer Nationen. In der Sammlung wurden unter anderem 93 litauische Sprichwörter veröffentlicht. Der Verfasser dieser Sammlung ist der berühmte österreichische Biograph Constant Ritter von Wurzbach-Tannenberg, Autor des 60-bändigen Biographischen Lexikons des Kaisertums Österreich (1856–1891) sowie zahlreicher weiterer kulturhistorischer Schriften. Bei dieser Sammlung handelt es sich um die erste Publikation litauischer Sprichwörter in einer deutschsprachigen Sprichwörtersammlung. Zum einen trug die Veröffentlichung litauischer Sprichwörter direkt zur Verbreitung der Kenntnisse vom litauischen Volk, seiner Sprache und Kultur bei. Zum anderen hatte die Publikation indirekt als Vermittler gedient: aus diesem Werk sind litauische Sprichwörter in die große Sprichwörtersammlung Karl Wanders gelangt, von wo aus sie einem noch größeren Leserpublikum zugänglich geworden sind. Die thematisch geordnete Sammlung von Wurzbach zeichnet sich dadurch aus, dass den Sprichwörtern Erklärungen beigegeben werden, die nicht nur ihren Ursprung und Gebrauch kommentieren, sondern auch meistens positive Urteile des Verfassers über ihren Inhalt und Witz oder über das litauische Volk insgesamt enthalten. Im Aufsatz wird die Präsentationsweise der Sprichwörter analysiert und auf die Struktur sowie einige inhaltliche Besonderheiten der Bedeutungserklärungen eingegangen. Außerdem wird das Verhältnis der litauischen Sprichwörter zu der im Literaturverzeichnis angegebenen Quelle, der polnischsprachigen Sammlung litauischer Sprichwörter von Adam Jucewicz (1840), besprochen und festgestellt, dass neben dieser Quelle Wurzbach noch mindestens eine weitere Sprichwörtersammlung benutzt haben soll. Ihre genaue Bestimmung steht allerdings noch aus.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santraukos anglų ir vokiečių kalbomis]
Straipsnyje aptariamas XIX a. austrų rašytojo ir biografo Constanto von Wurzbacho parengtas ir 1852 m. Vienoje išleistas lenkų ir kitų slavų kalbų patarlių rinkinys, kuriame paskelbtos ir 93 lietuviškos patarlės ir posakiai. Tai pirmasis vokiečių kalba išspausdintas patarlių ir posakių rinkinys su lietuviškais elementais, kuris ne tik tiesiogiai didino lietuvių tautos, kalbos ir tautosakos žinomumą vokiškai kalbančiuose kraštuose, bet atliko ir tarpininko vaidmenį, nes būtent iš šio rinkinio lietuviškos patarlės pateko į vieną žymiausių ir didžiausių XIX a. vokiškų patarlių rinktinių – Karlo Wanderio Deutsches Sprichwörter-Lexikon. Išskirtinis teminiu principu sudarytos Wurzbacho patarlių rinktinės bruožas – platūs patarlių vartosenos ir kilmės aiškinimai, atskleidžiantys ne tik patarlių reikšmes, bet ir autoriaus vertinimus bei jo teigiamą požiūrį į lietuvių tautą. Wurzbacho pateiktos lietuviškos patarlės ligi šiol plačiau netyrinėtos.
Straipsnyje pristatomas Constanto von Wurzbacho patarlių rinkinys, aptariamos rinkinyje pateiktos lietuviškos patarlės ir posakiai bei jų reikšmės aiškinimai. Taip pat pateikiama pirminių pastebėjimų ir svarstymų apie Wurzbacho patarlių šaltinius: be įvade paminėto Adomo Jucevičiaus rinkinio bei tekste minimų Teodoro Narbuto veikalų, turėjo būti dar mažiausiai vienas šaltinis, kurio Wurzbachas neįvardija