Teisė
Not a member yet
970 research outputs found
Sort by
The European Welfare State between Transnational Migration and Exclusion
Full text linkThe research paper explores the tensions between the EU’s principle of free movement and the restrictions on social benefits for EU citizens. While EU citizens can move and seek employment in another Member State, they might be excluded from social assistance benefits in the other Member State.The compatibility of these exclusions from social assistance benefits with the European law is questionable. Legal conflicts arise between the Regulation on the Coordination of Social Security Systems, which ensures equal treatment, and the Free Movement Directive, which allows exceptions during initial residency.In the 2010s, the European Court of Justice approved the exclusion of EU citizens from social assistance benefits in several decisions. However, a decision from 2021 begins to recognize a fundamental right to a minimum subsistence level, suggesting that the Member States must ensure that a refusal to grant social assistance does not expose Union citizens to an actual and current risk of violation of their fundamental rights.This paper argues that a fundamental rights guarantee of a minimum standard of living can be constructed on the basis of Article 1 and Article 34 Section 3 of the European Charter of Fundamental Rights.Šiame straipsnyje analizuojama įtampa tarp ES laisvojo judėjimo principo ir socialinės paramos ribojimo ES piliečiams. Nors ES piliečiai turi teisę persikelti ir dirbti kitoje valstybėje narėje, tačiau jiems gali būti nesuteikiama socialinės paramos išmokų.Keliamas klausimas, ar tokie ribojimai neprieštarauja ES teisei. Teisinių konfliktų kyla dėl Reglamente dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įtvirtinto vienodo požiūrio principo ir Laisvojo judėjimo direktyvos, kuria leidžiama išimtis pradinio gyvenimo laikotarpiu, nuostatų neatitikties.2010-aisiais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas keliais sprendimais pripažino socialinės paramos išmokų nesuteikimą ES piliečiams teisėtu. Tačiau remiantis šio teismo 2021 m. priimtu sprendimu pradėtas formuoti požiūris, kad egzistuoja pagrindinė teisė į minimalų pragyvenimo lygį. Jame nurodoma, kad valstybės narės privalo užtikrinti, jog socialinės paramos nesuteikimas nesukeltų realios ir neišvengiamos grėsmės asmens pagrindinėms teisėms.Straipsnyje teigiama, kad minimalus pragyvenimo lygis gali būti teisiškai grindžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1 straipsniu ir 34 straipsnio 3 dalimi
Vlado Mačio idėjos apie civilinio proceso teisę knygoje „Civilinio proceso paskaitos“
Full text linkThe article examines the ideas of civil process presented a century ago in the book “Lectures of Civil Process” by Vladas Mačys and their significance for the development of the modern civil process. The article evaluates the model of the civil process proposed by Vladas Mačys, its main directions and relevance in the modern civil process. The article also evaluates which ideas of Vladas Mačys remained significant in the current civil proceedings and how the right to a fair trial could be ensured. The article aims to reveal the innovative ideas of the book “Lectures of Civil Procedure” that are significant for the development of the modern civil procedure.Straipsnyje nagrinėjamos prieš šimtmetį Vlado Mačio knygoje „Civilinio proceso paskaitos“ pateiktos idėjos apie civilinio proceso teisę. Taip pat vertinama, kokį civilinio proceso modelį siūlė Vladas Mačys, kokios jo pagrindinės kryptys, kaip buvo siūloma užtikrinti teisingą ir teisėtą civilinį procesą. Nagrinėjama, kokia yra knygos „Civilinio proceso paskaitos“ struktūra, kaip moksliškai buvo vertinamas civilinis procesas. Straipsnyje atskleidžiama, kad Vladas Mačys civilinio proceso tikslus siejo su socialinės taikos (harmonijos) tarp ginčo šalių kuo operatyvesniu atkūrimu. Taip pat analizuojama, kokios Vlado Mačio idėjos liko reikšmingos šiuolaikinio civilinio proceso teisei bei teisei į teisingą teismą užtikrinti civilinės bylose
Europos Sąjungos energijos gamintojų finansavimo nepaprastosios padėties metu reguliavimas
Full text linkThe inadequacy of the European Union energy policy became apparent during the natural gas crisis and nuclear energy crisis of 2021 to 2023. The Union also failed to recognize the signs of a looming oil crisis. This article describes the necessary correction of the Union law concerning the financing of renewable energies in the form of a new Regulation. To ensure that the Union is not surprised by another energy crisis, the Regulation must be adopted and implemented with due urgency. The instrument of the emergency Regulation is proposed here. The main content revolves around the partial replacement of the tendering and auction procedures with fixed feed-in tariffs for energy. The new emergency Regulation defines uniform feed-in tariffs for electrical, thermal, solid, liquid and gaseous energies throughout the EU. The European Commission can copy the complete text for the new emergency Regulation from this journal article and submit it to the Council for a decision.Europos Sąjungos energetikos politikos netinkamumas, jos trūkumai tapo akivaizdūs gamtinių dujų ir branduolinės energetikos krizės metu 2021–2023 metais. Straipsnio autorius įsitikinęs, kad Europos Sąjunga (ES) taip pat nesugeba atpažinti artėjančios naftos krizės požymių. Straipsnyje aprašomos būtinos ES teisės pataisos, susijusios su atsinaujinančiųjų energijos išteklių finansavimu, ir pabrėžiama atnaujinto nepaprastosios padėties reglamento būtinybė. Siekiant užkirsti kelią dar vienai energetikos krizei, šis reglamentas turi būti įgyvendintas kuo skubiau. Straipsnyje siūlomi nepaprastosios padėties potvarkiai, kurių esmė – dalinis konkursų ir aukcionų procedūrų pakeitimas fiksuotais įkainiais už energiją. Naujas nepaprastosios padėties reglamentas nustato vienodus įkainius už elektros energiją, šiluminę, kietąją, skystąją ir dujinę energiją visoje ES. Europos Komisija gali pasinaudoti šiame straipsnyje pateikiamu naujo reglamento projektiniu tekstu ir pateikti jį Tarybai svarstyti
Anapus suvereniteto: decentralizuotas žinių pateikimas ir teisinis normatyvumas (post)modernioje epochoje
Full text linkn the postmodern era, the decentralized knowledge production, which is inherent to culture itself, becomes radicalized by a hyper-structure of technological networks. This intensifies the need to rethink the mediality of law and the genesis and transformation of legal normativity from a network-oriented point of view. Decentralized knowledge production and forms of practice then become the foundation of legal normativity and legal subjectivity, thus leading to a vital shift in legal theory that calls on abandoning the paradigm of a sovereign legislator and turning to a polycentric, process-oriented and flexible concept of law, where the law reflects its status as a normative knowledge regime in its own operations.Postmodernizmo epochoje technologiniai tinklai iš esmės keičia žinių kūrimo procesą – jis tampa vis labiau išskaidytas ir decentralizuotas. Tai skatina iš naujo apmąstyti, kaip teisė veikia, kaip atsiranda ir keičiasi teisės normos, žvelgiant iš tinklaveikos perspektyvos. Decentralizuotas žinių kūrimas ir praktiniai veiksmai tampa teisinio normatyvumo ir subjektyvumo pagrindu, lemiančiu esminius pokyčius teisės teorijoje. Šie pokyčiai reiškia, kad tradicinė teisėkūros samprata, grindžiama suvereniu įstatymų leidėju, užleidžia vietą policentriniam, dinamiškam ir procesiniam teisės modeliui. Šiame modelyje teisė ne tik nustato privalomas taisykles, bet ir pati veikia kaip žinojimo sistema, nuolat prisitaikanti prie kintamų sąlygų
Skaitmeninė tapatybė: apibrėžtis, funkcijos ir Ukrainos bei Europos Sąjungos teisės aktų lyginamoji analizė
Full text linkThe world community’s shift from an industrial society to an information society has significantly affected all types of citizens’ political activities. More and more forms of political activity are being carried out while employing information and communication technologies. Due to their importance in developing e-democracy and ensuring citizens’ political rights and freedoms, digital forms of political activity are receiving constitutional and legislative foundations. As a part of e-democracy, digital identity is integral to constitutional mechanisms for the implementation of political rights. This research represents the different approaches to the definition of ‘digital identity’ as part of e-democracy and contains a comparison between Ukrainian and European Union legislation in this area. Although legal interest in this issue has been growing, it must be considered that e-democracy systems also incur requirements from the technological, sociological, and political sectors. By considering them, this article reveals perspectives on the Ukrainian legislation development in the field of digital identity as part of e-democracy. It concludes that Ukraine has the relevant legal acts defining the above-mentioned issues, but some issues are required to be harmonized with the European Union legislation.Pasaulio bendruomenės perėjimas nuo pramoninės prie informacinės visuomenės turėjo reikšmingą poveikį piliečių visų rūšių politinei veiklai. Vis daugiau politinės veiklos formų vykdoma naudojant informacines ir ryšių technologijas. Dėl jų svarbos plėtojant e. demokratiją ir užtikrinant piliečių politines teises ir laisves skaitmeninės politinės veiklos formos įgyja konstitucinį ir teisinį pagrindą. Kaip elektroninės demokratijos dalis, skaitmeninė tapatybė yra neatsiejama nuo konstitucinių mechanizmų, skirtų politinėms teisėms įgyvendinti. Tyrime pateikiamas skirtingas požiūris į skaitmeninės tapatybės apibrėžtį e. demokratijos kontekste bei lyginami Ukrainos ir Europos Sąjungos teisės aktai šioje srityje. Nors teisinis susidomėjimas šiuo klausimu didėja, e. demokratijos sistemoms taip pat keliami technologiniai, sociologiniai ir politiniai reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, straipsnyje atskleidžiamos Ukrainos teisės aktų skaitmeninės tapatybės, kaip e. demokratijos dalies, plėtros perspektyvos. Daroma išvada, kad Ukraina jau turi atitinkamus teisės aktus minėtais klausimais, tačiau tam tikrus aspektus būtina derinti su Europos Sąjungos teisės aktais
Nacistinės Vokietijos kolaborantų bylos sovietinėje Lietuvoje – atvejų analizė
Full text linkThe article examines two criminal proceedings that were conducted in Lithuania in 1962, and were concluded regarding individuals who had served in Lithuanian police battalions during World War II and participated in various battalion campaigns (including the mass killings of civilians, most of whom were Jews) being sentenced to death.The 1962 trials took place after the criminal law reform that was carried out in the Soviet Union in 1957–1961. The new criminal laws explicitly prohibited the retroactive application of laws that increased criminal liability; they also established statutes of limitations for prosecution and prohibited the imposition of the death penalty if the maximum statute of limitations (15 years) had expired.In the criminal proceedings in question, the individuals were convicted of treason for adherence to the enemy. In the trials investigated, the individuals were not convicted of being involved in genocide as defined in the Genocide Convention.The fact that the cases contained two secret documents adopted before the commencement of the trial that allowed the courts not to commute the death penalty to imprisonment, that all of the individuals were sentenced to death even though the criminal laws prohibited this, and that these public criminal proceedings were organised by a group consisting of top party, law enforcement and propaganda officials gives reason to believe that these proceedings may have been intended not only to punish individuals who collaborated with the Nazis and participated in police battalion campaigns, but also for other purposes, such as ideology or propaganda.Straipsnyje nagrinėjami du baudžiamieji teisminiai procesai, įvykę 1962 m. Lietuvoje, kuriuose mirties bausme buvo nuteisti asmenys, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavę Lietuvos policijos batalionuose ir dalyvavę įvairiose batalionų akcijose, taip pat masiniuose civilių gyventojų – daugiausia žydų, žudymuose.1962-ųjų procesai vyko po 1957–1961 m. Sovietų Sąjungoje įvykdytos baudžiamosios teisės reformos. Reformuotuose baudžiamuosiuose įstatymuose buvo eksplicitiškai uždraustas įstatymų, griežtinančių baudžiamąją atsakomybę, retroaktyvus galiojimas, nustatyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir draudimas skirti mirties bausmę, jeigu maksimalus senaties terminas (15 metų) pasibaigęs.Tirtuose baudžiamuosiuose procesuose asmenys nuteisti už tėvynės išdavimą, pereinant į priešo pusę. Tirtuose procesuose asmenys nebuvo nuteisti už dalyvavimą genocide, suprantant jį taip, kaip genocidas apibrėžtas Genocido konvencijoje.Vertinant faktus, kad į bylas pateikti du slapti dokumentai, priimti dar iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios, leidžiantys teismams netaikyti mirties bausmės pakeitimo į laisvės atėmimą, kad visi asmenys buvo nuteisti mirties bausme, nors baudžiamieji įstatymai tai draudė, ir kad šiuos viešus baudžiamuosius procesus organizavo grupė, susidedanti iš aukščiausių partijos, teisėsaugos ir propagandos atstovų, yra pagrindo manyti, kad šiais procesais galėjo būti siekiama ne tik nubausti su naciais kolaboravusius ir policijos bataliono akcijose dalyvavusius asmenis, bet ir kitokių, kaip antai ideologinių ar propagandinių tikslų
Konstituciniai ir tarptautiniai teisiniai pacientų autonomijos aspektai Argentinos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
Full text linkThe protection of patients’ rights in the States of Latin America is rapidly emerging in the last decades both in legislation and in case law. In many court judgments originating from Latin America, patients’ rights are very closely tied with constitutional rights of citizens, such as the right to liberty, dignity, inviolability of the person, autonomy and privacy. In this article, the authors explore the relevant case law of the Supreme Court of Argentina, which handed down several influential judgments relating to patient autonomy, mainly relating to the patient’s self-determination, as well as a notorious 2015 judgment affirming the legitimacy of withdrawal of life-supporting treatment of a patient in a permanent vegetative state. The authors explore how the Court interprets the provisions of the Constitution of Argentina in relation to the protection of patient autonomy, as well as the application of the international standards of healthcare enshrined in international legal human rights covenants.Pacientų teisių apsaugos Lotynų Amerikos valstybėse svarba ir būtinumas pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai ryškėja tiek teisėkūroje, tiek teismų praktikoje. Daugelyje iš Lotynų Amerikos teismų priimtų sprendimų pacientų teisės yra labai glaudžiai susiejamos su konstitucinėmis piliečių teisėmis, tokiomis kaip teisė į laisvę, orumą, asmens neliečiamumą, autonomiją ir privatumą. Šiame straipsnyje autoriai nagrinėja atitinkamą Argentinos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kelis išskirtinius reikšmingus jo sprendimus, susijusius su paciento savarankiškumu ir apsisprendimu. Iš jų – liūdnai pagarsėjusį 2015 m. sprendimą, patvirtinantį nuolatinės vegetacinės būklės paciento gyvybę palaikančio gydymo nutraukimą. Autoriai tiria, kaip Teismas aiškina Argentinos Konstitucijos nuostatas, susijusias su pacientų autonomijos apsauga, taip pat taikant tarptautinius sveikatos priežiūros standartus, įtvirtintus tarptautiniuose teisiniuose žmogaus teisių paktuose
Konkurencijos teisės sampratos teoriniai aspektai
Full text linkWith the rapid evolution of the digital economy and the ongoing processes of globalisation, novel forms of conduct by economic operators are emerging – and some of these may infringe upon the EU competition law yet remain insufficiently examined. Considering the inherent uncertainty and the open-ended nature of the core concepts underpinning the EU competition law, this article seeks to explore two theoretical frameworks that may enhance the effective application of competition rules in a dynamic and rapidly transforming economic environment. Specifically, the analysis focuses on the concepts of autonomous law and responsive law as potential interpretative approaches. The study begins by examining these concepts through the lens of legal theory and proceeds to evaluate their relevance in the context of the EU competition law, whose objective is to govern an ever-evolving internal market. It argues that the adaptability afforded by the open-textured structure of EU competition law permits a flexible interpretation that can accommodate complex and shifting market realities – provided that such interpretation considers a plurality of objectives and the broader implications of legal reasoning. While this adaptive tendency is increasingly evident in the practice of EU institutions, it simultaneously raises concerns regarding legal certainty.Sparčiai vystantis skaitmeninei ekonomikai ir globalizacijai, atsiranda naujų ūkio subjektų veiksmų, kurie iki šiol nebuvo nagrinėti, ir galinčių pažeisti ES konkurencijos teisės normas. Atsižvelgiant į pagrindinių ES konkurencijos teisės sąvokų neapibrėžtumą ir atvirą struktūrą, šiame straipsnyje buvo siekta ištirti du ES konkurencijos teisės konceptualizavimo būdus, kurie gali padėti efektyviau įgyvendinti ES konkurencijos teisės taisykles sparčiai kintamoje ekonominėje aplinkoje. Šiam tikslui įgyvendinti buvo identifikuotos dvi esminės galimos autonominės ir reaguojančios teisės koncepcijos. Pirmiausia tyrime buvo analizuojami šių koncepcijų pagrindai teisės teorijos lygmeniu ir tada, atsižvelgiant į ES konkurencijos teisės paskirtį reguliuoti nuolat kintamą ES rinką, išskirta koncepcija, autorės nuomone, galinti geriausiai padėti spręsti dėl to kylančius iššūkius. Sparčiai keičiantis rinkoms ir ekonomikai, ES konkurencijos teisės atviros struktūros sąvokos leidžia prisitaikyti prie tokių pokyčių, jei yra aiškinamos lanksčiai, atsižvelgiant į daugialypius tikslus ir galimus aiškinimo padarinius. ES institucijų praktikoje pastebima tokia tendencija, tačiau tai taip pat kelia teisinio užtikrintumo problemą
Europos skaidrumo reikalavimas ir vidinis bendrųjų sąlygų prieštaravimas: konflikto įrodymas ir sprendimas
Full text linkRequirements of transparency lie at the core of the European General Terms and Conditions regulation. This it not only a legal policy decision. Rather, transparency is a necessary flipside to the instrument’s (sociologically speaking) unilateral mode of creation. At the same time, General Terms and Conditions are made for an unspecified number of addressees and cases. This nature collides with the need for transparency, as it for its part calls for more complex and thus less transparent formulations. The main question arising from this contradiction is as follows: What should be the appropriate standard of transparency in the General Terms and Conditions? This is directly linked to the solution of the conflict. For this, the approach of the jurisprudence is analysed and assessed. Ultimately, its restriction of transparency requirements by what is possible under the individual circumstances, will be affirmed, as it strikes an optimal balance between protecting the counterparty of the user of the General Terms and Conditions and allowing for effective and efficient transactions.Straipsnyje nagrinėjamas Europos bendrųjų sąlygų reglamentas, pabrėžiant skaidrumo reikalavimo svarbą. Aptariama prieštara tarp skaidrumo poreikio ir sudėtingumo, atsirandančio kuriant sąlygas, kurios taikomos daugeliui adresatų ir situacijų. Didėjantis šių sąlygų taikymo mastas lemia sudėtingesnes formuluotes, todėl sumažėja skaidrumas. Pagrindinis klausimas, kylantis iš šios įtampos, koks turėtų būti tinkamas skaidrumo lygis bendrosiose sąlygose. Straipsnyje analizuojamas teismų praktikos požiūris. Daroma išvada, kad skaidrumo reikalavimai turi būti taikomi pagal konkrečias aplinkybes. Šis požiūris užtikrina optimalią vartotojo apsaugos ir veiksmingų sandorių vykdymo pusiausvyrą
Valstybės valdžios aktų imunitetas Lietuvos administracinėje justicijoje
Full text linkIn an effort to strengthen the protection of human rights and legitimate interests, contemporary Lithuanian administrative justice has confidently gone beyond the boundaries of formal control. When examining complaints, the pursuit of not only legality but also justice in the relationship between individuals and the State becomes a central task for administrative courts in reviewing the actions of public administration. However, the benefits of such advanced judicial oversight will be limited if it remains inaccessible to certain categories of complaints in practice. The gaps in the right to seek judicial review in Lithuania can be reasonably linked to the increasingly frequent questions raised in administrative courts regarding the actions (or inactions) of the executive and legislative powers that violate individual rights and freedoms. Therefore, it is currently crucial to reassess the jurisdiction of administrative courts and their limits, especially in relation to the doctrines of immunity of State authority acts. This article analyses how administrative courts ensure the right to judicial protection for interested parties when individual rights and freedoms are violated due to the actions or inactions of the President, the Government, or the Parliament of the Republic of Lithuania.Siekdama stiprinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, šiuolaikinė Lietuvos administracinė justicija užtikrintai peržengė formaliosios kontrolės ribas. Nagrinėjant skundus, ne tik teisėtumo, bet ir teisingumo paieška, santykyje tarp asmens ir valstybės, tampa kertiniu uždaviniu administraciniam teismui atliekant viešosios administracijos veiklos patikrą. Tačiau tokios pažangios teisminės priežiūros nauda bus ribota, jei ji praktikoje išliks neprieinama tam tikroms skundų kategorijoms. Teisės kreiptis į teismą spragos Lietuvoje gali būti pagrįstai siejamos su vis dažniau administraciniuose teismuose keliamais klausimais dėl vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių veiklos (neveikimo), pažeidžiančio asmens teises ir laisves. Todėl šiuo metu itin svarbu iš naujo pažvelgti į administracinių teismų kompetenciją ir jos ribas, ypač susijusias su valstybės valdžios aktų imuniteto doktrinomis. Šiame straipsnyje analizuojama, kaip administraciniuose teismuose užtikrinama suinteresuotųjų asmenų teisė į teisminę gynybą, kai pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės dėl Respublikos Prezidento, Vyriausybės ar Seimo veiklos ar neveikimo