Literatūra
Not a member yet
1383 research outputs found
Sort by
Vladislavo Sirokomlės poema Margiris: archetipiniai poetinės struktūros bruožai
Get PDFThe article investigates the poem Margiris (1855) by Vladislavas Sirokomle, a poet of Lithuania who wrote in Polish. Margiris interprets the heroic fight with Teutonic knights in Lithuania’s history: according to historiographical data, in 1336, in Pilenai, Lithuanians chose a collective suicide instead of slavery. The poem combines several archetypical narratives: the historical one of Pilenai, the mythological folk narrative about a dying snake-king, and the narrative of the biblical sacrifice. Sirokomle modifies the mythological and the biblical narratives so that the historical enemy of Lithuania acquires demonic features while the historical sacrifice of Pilenai is given the metaphysical dimension and forms an allusion of the Christian sacrifice. Sirokomle’s poem has strongly influensed the poetic imagination of Maironis, the main Lithuanian Romanticist.Straipsnis tyrinėja Vladislavo Sirokomlės poemą Margiris (1855), pradėjusią istorinio Pilėnų aukos archetipo plėtotę Lietuvos literatūroje. Nagrinėjama, kaip poeto literatūrinis mąstymas istorinės aukos archetipą sieja su mitologine ir bibline auka. Pilėnų interpretacijos erdvėje nužymimos sąsajos tarp Sirokomlės ir Maironio romantinės vaizduotės
Tylusis modernizmas lietuvių literatūroje
No full textDer vorliegende Beitrag entstand auf der Grundlage einer Vorlesung am Institut für Baltistik der Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald. Das Ziel war es, fremdsprachige Hörer mit den Eigenheiten der sogenannten litauischen stille Moderne bekannt zu machen. Zunächst wird auf politische und kulturelle Spannungen dieser Periode eingegangen. Besondere Aufmerksamkeit wird dabei auf die Weltanschauung einer ganzen Generation sowie auf das Paradigma ihres kollektiven Gedächtnisses in der symbiotischen Verflechtung von Geschichte und Mythos gerichtet. Kulturelle und historische Vorstellungen werden in dem Artikel über die Interpretation des litauischen Staatswappens, dem Vytis, verdeutlicht. Die Wahrnehmung der eigenen Identität in dieser Zeit wird am Beispiel struktueller Veränderungen in der Lyrik vorgeführt.Straipsnis rašytas Greifsvaldo universitete skaitytos paskaitos pagrindu. Siekta supažindinti svetimkalbę auditoriją su lietuvių „tyliojo modernizmo“ (1962–1982) poezijos ypatybėmis. Trumpai pristatomos laikotarpio politinės ir kultūrinės įtampos. Poezija apžvelgiama keliais lygmenimis: analizuojama eilėraščio struktūros kaita („aš“ suskilimas, vaizduotės galia, erdvės ir laiko interpretacijos, simultaniška vaizdų tėkmė, kalbos provokavimas); dėmesys telkiamas į visos kartos pasaulėvokos branduolį – atminties paradigmą ir tapatybės ieškojimą; taip pat į šių sandų raišką: gamtos, istorijos ir mito sampyną, kultūrinę ir istorinę vaizduotę. Sekama valstybės ženklo – Vyčio – poetinė interpretacija. Daroma prielaida, kad minėtos kartos poetų kultūrinėje-istorinėje vaizduotėje svarbi Vyčio – kaip valstybės simbolio – atmintis. Poetinės atminties lauke jis – nesistemiškai ir netgi neprogramiškai – atsiranda kaip vienas svarbiausių motyvų. Vyčio ženklas „tyliojo modernizmo“ poezijoje iškyla komplikuotais kodais, motyvų pyne, neišbaigtomis užuominomis ar XX amžiaus lietuvių mene (gobelenuose, Žalgirio mūšio paveiksluose, Čiurlionio tapybos vizijose, antspauduose, medaliuose, prieškarinės poezijos tekstuose) fiksuotomis emblemomis, ir veikia kaip „slaptieji sielų pokalbiai“. Lyrinio subjekto ir Vyčio emblemos meninis „išardymas“, „išskaidymas“ – tai specifinis kultūros atminties poetinis gestas „tyliojo modernizmo“ poezijoje, meninėmis vizijomis, užuominomis nurodantis į suirusį, nevientisą žmogų ir į sužlugdytą, suardytą valstybę
Kaltės metamorfozės Albert’o Camus romane Krytis
Get PDFThe representation of the phenomenon of guilt in Albert Camus’s novel “The Fall” (1956) is analysed using the approach of the relation between individual and collective. The methodology of the Master’s thesis is based on M. Heidegger’s analysis of Dasein, J. Baudrillard’s sociological and philosophical conceptions, and the comparative thematology, which unifies the separate parts of the present research.In this paper, guilt is interpreted as the polysemantic and multiple phenomenon consisting of the separate, but together related phases, also known as metamorphoses. These metamorphoses change one another until the final result is available, i.e. the particular form of guilt is formed. The experience of guilt, which is depicted in the chosen novel, is analysed both as the process and the result. It involves four different types of metamorphoses: innocence or unconscious guilt; feeling guilt for somebody / something; transgression; initial or general guilt. Although the structure of guilt is common, every metamorphosis forms the variable modes of its experience and perception. Also the level of the interiorization of guilt varies from its acceptance to avoidance.Firstly and mostly, an individual is declared to be “the guilty” when he / she does not accomplish the duties, which are collectively meaningful. However, guilt is also attributed to collective as a common feature of its workings. Therefore, none of collective members can no longer be presumed innocent or to believe that he / she could avoid the guilt. The hero of Albert Camus’s novel “The Fall” Jean-Baptiste Clamence becomes a “judge-penitent”, who declares his peculiar philosophy of guilt.Every metamorphosis of guilt takes its place in the whole process of transformation, which changes the individual’s characteristics and the manner of his / her interaction with collective. Guilt could be interpreted as the moment of open truth, the attribute of inevitable individual’s existence in collective.Kaltės fenomeno raiška Albert’o Camus romane Krytis (1956) tiriama naudojantis individo ir kolektyvo santykio prieiga. Tyrimo metodologija – M. Heideggerio čiabūties analitika,J. Baudrillard’o sociologinės filosofinės koncepcijos ir komparatyvistinė tematologija, atliekanti vienijančią atskiras tyrimo dalis funkciją.Kaltė traktuojama kaip daugiaprasmis, sudėtingas, iš atskirų, bet susijusių etapų, metamorfozių sudarytas reiškinys. Metamorfozės keičia viena kitą tol, kol prieinamas galutinis rezultatas – suformuojamas tam tikras kaltės pavidalas. Romane tiriama kaltės patirtis, ir kaip procesas, ir rezultatas, apima keturias skirtingas metamorfozes: nekaltumą, arba neįsisąmonintą kaltę; buvimą kaltam dėl kažko; prasižengimą; pirmapradę kaltybę, arba visuotinę kaltę. Nors kaltės struktūra bendra, tačiau kiekviena metamorfozė formuoja skirtingus patirties ir jausenos būdus. Taip pat skiriasi kaltumo interiorizacijos lygmuo: individas gali prisiimti kaltę arba jos šalintis.Kaltas pirmiausiai ir dažniausiai paskelbiamas individas, neatlikęs kolektyviai reikšmingomis laikomų pareigų. Tačiau kaltė taip pat priskiriama kolektyvui kaip būdinga jo funkcionavimo savybė. Nė vienas kolektyvo narys nebegali būti laikomas nekaltas arba manyti galįs išvengti kaltės. A. Camus romano Krytis herojus Žanas Batistas Klamansas tampa „atgailaujančiu teisėju“, skelbiančiu savitą kaltės mokymą.Kiekviena kaltės metamorfozė prisideda prie individo transformacijos, keičiančios jo individualias apibrėžtis ir sąveikos su kolektyvu būdą. Kaltė gali būti traktuojama kaip tiesos atverties momentas, individo egzistencijos kolektyve neišvengiamumo atributas
Eseistinis mąstymas – humanistinė mitologija
Get PDFIn this paper is introduced theory on essay and essayism of Mikhail Epstein. M. Epstein (Михаил Наумович Эпштейн) – literary critic, philosopher and cultural anthropologist and essayist, cultural theory and Russian literature professor at Emory University in the USA and Durham University in Great Britain. Epstein discusses the essay genre characteristics and together essayistic thinking spread of other genres in general and various cultural forms. In order to demonstrate the practical application of the theory of literary research, is analyzed together Leonardo Gutausko novel Vilko dantų karoliai (A Wolf Teeth Necklace) the first book (1990). It is proposed to call this novel essays or essays. The thesis describes features characteristic to the essay genre, offers a comparison of essay to novel, and essay to myth, revealing attribution of role of a new mythology to art. This leads to certain structural principles governing essay: reach for integrity, certainty (reality) in a piece of work, organisation and thematic regulation of paradigmatic discourse. It all shapes a certain understanding of essayistic thinking, and simultaneously turns into respective tangible aspects, in turn used to carry out an analysis. The thesis then follows on to concept of essayism, in terms of cultural phenomenon; this has allowed going beyond the form of essay genre.The starting point is individualisation of a myth. According to Epstein, essayistic thinking has inherited from ancient mythology a principle of combing into unity; however, syncretism has been replaced with synthetism, using differentiated forms of culture for mediation purposes.The thesis discovers principle of essayistic thinking in the prose. Image-based thinking of works by Gutauskas is considered a sign of individualisation of a myth. Art then becomes an intermediary, allowing for an overall view of spiritual world of an individual.It is shown that graphically separated fragments can be read as an individual essay or combined into a whole – as essayistic novel. On the whole it combines Tadas’ personality. Personal experience – this text material.Theoretical approach selected has led to discovery of essayistic thinking as dominant in the work of Gutauskas. This in turn allows for a specific, rather than an abstract, definition of the art by the author in question, true to scientific interests, and labelling it an essayistic art, which, through personality of the author, i. e. cultural entity (an individual), combines different levels of culture and reaches an entirety with a cultural dissection. And it is the art that takes on a role of new mythology.Straipsnyje pristatoma Michailo Epšteino eseizmo teorija, kurioje iškeliama visų kultūros sričių eseizacijos idėja. Michailas Epšteinas (Михаúл Наýмович Эпштéйн, g. 1950) – literatūrologas, filosofas, kultūrologas ir eseistas, kultūros teorijos ir rusų literatūros profesorius Emory universitete JAV bei Daramo (Durham) universitete Didžiojoje Britanijoje. Epšteinas kalba apie XX a. kultūroje vykstantį integralų procesą – tai yra eseistinio mąstymo paplitimą kitose meno rūšyse ir žanruose. Manytina, kad šis procesas tęsiasi ir XXI amžiaus kultūroje. Epšteinas aptaria esė žanro ypatumus ir kartu eseistinio mąstymo sklaidą kituose žanruose ir apskritai įvairiose kultūros formose, taip kurdamas eseizmo, kaip vientiso kultūrinio fenomeno, teoriją. Nėra apsiribojama esė žanrine forma. Siekiant parodyti praktinį šios teorijos pritaikymą literatūros tyrinėjimuose, kartu analizuojama Leonardo Gutausko romano Vilko dantų karoliai pirmoji knyga (1990). Siūloma šį romaną vadinti eseistiniu romanu arba esė rinkiniu. Daugelio literatūros kritikų šis romanas įvardijamas kaip neatitinkantis nusistovėjusių žanro reikalavimų. Šio straipsnio autorė įžvelgia šiame romane būtent eseistinio mąstymo dominavimą
Географические карты раннего Нового времени как эстетизация и концептуализация репрезентированного пространства
Get PDF..
Гетеротопии национального поля литературы: теоретические проблемы исследования «других литератур» Литвы
Get PDF..
Rusų literatūros paradigma Virginijos Woolf kūryboje. Skaitant Dostojevskį
No full text...Šiame pranešime nagrinėjama Dostojevskio kūrybos įtaka V. Woolf kūrybai. Nors Woolf atsargiai vertino Dostojevskio pasirinktą metodą – anot rašytojos, chaotišką, sunkiai valdomą – dostojevskiškasis polifoniškumas, vis dėlto, įvairiomis formomis įsitvirtino Woolf romanuose, pirmiausia suponuodamas naują personažo kūrimo formą, naują požiūrį į veikėją. Dostojevskio ir Woolf meninių pasaulių dialoge tampa akivaizdu, kad nei Dostojevskio, nei Woolf veikėjas nedomina kaip socialinis ar psichofiziologinis tipas ir individualus charakteris, susidedantis iš įvairių bruožų, leidžiančių skaitytojui atsakyti į klausimą, kas ir koks yra veikėjas, kokia jo socialinė padėtis, ir t. t. Woolf veikėjas domina kaip požiūris, t. y. kaip požiūris į pasaulį ir į save. Toks požiūris į veikėją reikalauja ypatingų vaizdavimo metodų. Kaip Dostojevskiui, taip ir Woolf svarbiau paties veikėjo refleksijos, „savimonės funkcija“. Abu rašytojai kiekvieną veikėjo bruožą įveda į jo paties – t. y. veikėjo – akiratį, „sumeta į jo savimonės tiglį“. Be to, tiek Woolf, tiek ir Dostojevskio skaitytojas mato ne pačią veikėjo tikrovę, bet kaip jis tą tikrovę suvokia. Woolf romanuose, kaip ir Dostojevskio kūryboje, veikėjo paveikslas nėra įprastinis „objektinio veikėjo paveikslas“. Dostojevskio ir Woolf veikėjai yra neįprastai savarankiški romano struktūroje, jų balsai „skamba tartum šalia autoriaus žodžio ir savitai santykiauja su juo bei su tokiais pat pilnakraujais kitų veikėjų balsais“. Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad Woolf tiesiogiai perėmė Dostojevskio polifoniškumo principą. Woolf buvo kūrėja, estetė; ji jokiais būdais nebuvo imitatorė. Ji buvo inovatorė. Kita vertus, būtų ne visiškai teisinga sakyti ir tai, kad Dostojevskio polifoniškumas nebuvo viena ar kita forma asimiliuotas Woolf meniniame pasaulyje. Manytume, kad Dostojevskis, kuriuo buvo žavimasi ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje bei Amerikoje buvo stiprus užnugaris Woolf literatūriniams eksperimentams
„Nur manchmal in Theatern springt es uns entgegen“: Ernst Toller’s involvement in the Munich Räterepublik (1919) as ‚realized‘ utopia and its influence on his drama Masse Mensch
No full text...My article gives a description of political thought included in Toller’s play Masse Mensch (1921) and the government-conceptions it contains. The analysis tries an approach on that problem focusing the historic prototype of Tollers main character Sonja Irene L. and her connection towards Eisner, Landauer and Toller. Another keystone of analysis is the look on Max Weber’s “Herrschaftssoziologie” which Toller probably knew, as he verifiable had contact to the Sociologist from 1917 on and some intensive discussions concerning the German future. Based on Weber’s categories and some ‘laws’ of the revolutionary principle ‘invented’ by Landauer, it explores the political implements of the dramatic constellation and Toller’s aesthetics. The conclusions point out the political positions of the three main actors and Toller’s pedagogical intentions towards the audience – arguing for a behaviour of a “‘nevertheless’ – although ‘I would prefer not to’”