Journalism Research
Not a member yet
179 research outputs found
Sort by
Manipuliacinės įtraukimo į komunikaciją strategijos periodinėje spaudoje
Get PDFVienam populiariausių XX a. informacinės erdvės reiškinių – propagandai – ir dabar netrūksta tyrinėtojų dėmesio. Propaganda iš esmės susijusi su manipuliacija, per kurią yra realizuojama viešajame diskurse ir tampa kasdienio gyvenimo praktika. Todėl ši tematika įdomi ne vien akademinės bendruomenės nariams, bet ir plačiajai visuomenei – ypač viešųjų ryšių specialistams, politikams, politologams.Šio straipsnio tikslas – apibrėžti ir atskirti minėtus konceptus ir parodyti, kokiomis sąlygomis atsiranda manipuliacinė komunikacija, kaip ji susijusi su periodine (sovietine ir posovietine) spauda Lietuvoje, ir kaip individualus mąstymas tampa ne ideologijos, bet ideologijų sklaidos priemone.Esminiai žodžiai: propaganda, manipuliacija, komunikacija, iššūkis, subjektyvumas, programa, akseologija
Lietuvos fotožurnalistikos pradžia Europos kontekste
Get PDFPirmasis fotožurnalistikos raidą Lietuvoje yra iš dalies apžvelgęs V. Juodakis knygoje „Lietuvos fotografijos istorija“ (iki 1940m.)1. Ši knyga skirta visos fotografijos istorijai, tad fotožurnalistika buvo analizuojama tik kaip vienas iš fotografijos plėtotės barų, glaustai ir eskiziškai, bet pasitelkus būtiniausius faktus, svarbiausius leidinius, aptarus fotožurnalistikos žanrus, parodžius kiekybišką augimą įvairiuose leidiniuose. V. Juodakis pirmasis plačiau įvedė XIX a. – XXa. pradžios Lietuvos fotografiją į tarptautinę erdvę Londone leidžiamame žurnale „Fotografijos istorija“2.Per atsikūrusios Lietuvos dešimtmetį pasirodė daug naujų mokslinių tyrimų, fotografijos istorijos knygų: „Vilniaus fotografija. 1858–1915“3, „Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muzie uose“4, „Czechowicz. XIXa. Vilniaus vaizdai“5, „Tyszkiewicz. Fotografijų albumas“6, J. Bulhak „Vilniaus barokas“7, A. Snitkuvienė „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“8, „Lietuvos fotografija iki XXa.“9, Sk. Valiulio ir S. Žvirgždo „Fotografijos slėpiniai“10. Paraleliai suintensyvėjo to pačio laikotarpio, net tų pačių autorių tyrinėjimai Lenkijoje: „Žvilgsniai į Vilnių“ („Spojrzenia na Wilno“. Fotografia wileńska 1839–1939)11, „Vilnius ir Vilnija ant amžių sandūros Stanislovo Flerio fotografijose“ („Wilno i Wileńszczyzna na przełomie wieków w fotografii Stanisława Filiberta Fleury (1858–1915)“ ir kiti.12 Užsienyje padaugėjo mėginimų parašyti pasaulinę fotografijos istoriją:M. Frizot „Naujoji fotografijos istorija“ („The new history of photography“), Vokietija13, M. W. Marien „Fotografija. Ir kultūros istorija“ („Photography. A cultural history“)14. Daugėja atskirų kraštų istorijų iratskiriems autoriams ir periodams skirtų monografijų. Pasak M. Marien, „per kelis pastaruosius dešimtmečius fotografijos istorijos erdvė labai išsiplėtė, atsirado daug šviežios medžiagos, o nauji analizės būdai padėjo atsirasti gyvybingam interdisciplininių studijų laukui […] Menas, fotožurnalistika, socialinė dokumentika ir moksliškas žvilgsnis konverguoja, išblukina tradicinius apribojimus, skatina ir naują fotografijos praktiką“15. Nebepatenkina ir įsigalėjusi XX a. antroje pusėje tendencija į fotografijos istoriją žiūrėti vien menotyriniu žvilgsniu, dar papildant jos istoriją technikos ir technologijos kaitos apžvalga (žr. lietuviškai išleistą J. Jeffrey knygą „Fotografijos istorija“16 ar VDA išleistą „Lietuvos dailės istoriją“17). Toks vertinimų siaurumas knygoje „Fotografija. Istorijos krizė“18 vadinamas pačių fotografijos istorikų krize. Čia iškeliamas ir toliau tebevyraujantis anglo-amerikietiškasis centrizmas, nustumiantis į periferiją ištisus žemynusir regionus. Toks likimas ištiko ir Rytų Europą: jai nelengva prasiskinti kelią į globalinį fotografijos raidos kontekstą. Todėl minėto metodologinių fotografijos istorijos studijų rinkinio autoriai siūlo kitą kelią: pradėti nuo savo šalies ar platesnio regiono fotografijos istorijos tyrimo visais aspektais,bet paraleliai atsižvelgti į tarptautinį kontekstą.Bandydami taip pažvelgti į Lietuvos fotožurnalistikos raidą pamėginkime paanalizuoti porą jos paralelių su Europos fotožurnalistikos raida ir atsakyti į klausimus: 1) Kur yra fotožurnalistikos pradžia? 2) Kaip fotožurnalistika ateina į spaudą ir kokioje spaudoje ji geriausiai plėtoja savogalimybes?Esminiai žodžiai: fotožurnalistika, ištakos, iliustruota spauda, fotoreportažas
Viešosios sferos teorija ir jos taikymas žiniasklaidos tyrimuose
Get PDFStraipsnio tikslas – pristatyti pagrindinius viešosios sferos teorijos teiginius, išnagrinėti jos taikymo galimybes ir būdus žiniasklaidos tyrimuose bei Lietuvos laikraščių tyrimui nepriklausomybės atkūrimo metu ir vėliau.Straipsnyje nagrinėjama viešosios sferos teorija kaip teorinis pagrindas Lietuvos laikraščių raidos nuo 1988 metų tyrimui. Akivaizdu, kad nepriklausomybės atkūrimo metu, nuo 1988 metų iki 1991 m. pabaigos, spauda išgyveno pakilimo laikotarpį. Smarkiai išaugo laikraščių skaičius ir tiražai, spaudoje vyko intensyvios diskusijos visuomenei reikšmingomis temomis. Nepriklausomybės įtvirtinimo etape, maždaug nuo 1991 metų pabaigos, periodinės spaudos pobūdis keitėsi. Sumažėjo laikraščių skaitymas, nuslūgo diskusijos, spaudoje reiškėsi komercializacijos ir koncentracijostendencijos.Šiems ir vėlesnių metų pokyčiams aprašyti gerai tinka viešosios sferos sąvoka ir viešosios sferos teorija.Esminiai žodžiai: viešoji sfera, veikėjai, publika, transformacija, spauda
Nusidavimai mūsų periodikos raidoje: draudimų diegimas, draudimų vengimas, draudimų tradicijos kūrimas
Get PDFMinėdami 180-ąją lietuviškos periodikos ištakų2 sukaktį, galime ja pasinaudoti kaip pretekstu ir išryškinti tuos žiniasklaidos bruožus ir socialinius veiksnius, kurie nulėmė lietuvių viešosios minties brandą. Versdami mūsų periodikos istorinės raidos puslapius, galime pastebėti, kaip spauda lietuvių visuomenėje tapo pastoviu savigynos ginklu siekiant saviraiškos teisės ir nuolatine priemone, užtikrinančia ryšį su lotyniškąja Europos kultūra.O kuo iš tikrųjų mes esame savo patyrimu originalūs Europoje, jei tik norime pabrėžti ne banalią „istorinių pokyčių“ reikšmę, bet išskirtinį spaudos tradicijų vaidmenį per palyginti trumpą nacionalinės periodikos sistemos susiformavimo laikotarpį?Didysis mūsų periodinės žiniasklaidos nuotykis prasideda Mažojoje Lietuvoje. Didysis dėl to, jog ten intelektualai rado prieglobstį idėjai realizuoti3, jog ten subrandino viešosios nuomonės raiškos būdus ir atviros, kritiškos, objektyvios publicistikos principus. Tai, kas tarptautinėje literatūroje įvardijama kaip masinės medijos, „veržlioji“ žiniasklaida, raiškiai atsispindi mūsų Mažosios Lietuvos istorijoje, susijusiose su lietuviškos naujienos sklaida. Tai buvo priemonės, telkusios visuomenę aptarti, užrašyti, pavaizduoti lietuviškos kultūros raidą, sukurti lietuvių politiką. Svarbus ypatumas: jos atsirado politinio ir socialinio draudimo kontekste.O „mažasis nuotykis“ – su kunigaikštiškai/karališkosios valdžios palaiminimu – kiek anksčiau prasidėjo Didžiojoje Lietuvoje, kai Jėzuitų ordinas išplėtojo informacinės sklaidos tinklą4, kuriame buvo spaustuvės, Universitetas, jo laikraštis, knygos, jų platinimas ir, žinoma, visa informacijospriežiūra (cenzūra). Tačiau šiame milžiniškame darbe istorija neturi lietuviškos periodikos „stalčiaus“. Jėzuitai neabejotinai būtų įvertinę poreikį spausdinti laikraščius (ne tik knygas) lietuvių kalba, jeigu tik jis būtų buvęs pakankamas – taip, kaip vertino lietuviškų pamokslų poreikį. Draudimo neleisti lietuvių periodikos nebuvo ir būti negalėjo. Vadinas, poreikiui leisti lietuvišką laikraštį dar dalis tautos turėjo subręsti. Turėčiau priminti, kad apie lietuviškų knygų tyrinėjimą VaclovasBiržiška yra pastebėjęs: „(…) nors Didžiosios Lietuvos visuomenė buvo daug kartų gausingesnė už Maž. Lietuvos, šioj darbo srityj ji nuo Mažosios Lietuvos atsiliko kuone ištisu šimtmečiu, nes ten sistemingas lietuviškų knygų praeities tyrinėjimas pradėtas jau XVIII amžiuje.“5 Tačiau periodikos,kaip istorijos liudininko tyrinėjimai Lietuvoje apskritai gali būti perkelti tik į XIX a. pab. ir XX amžių.Nacionalinį susivokimą, pagrįstą praktinės informacijos poreikiu, pirmiausia liudija Amerikos leidėjų XIX a. pradėta lietuviška periodika6; būtent ten pirmiausia atsiranda ir lietuviška bulvarinė spauda. Ten buvo poreikis gauti informaciją lietuviškai ir jam patenkinti nebuvo draudimų.Tik tuomet, kai įžvelgiame informacijos tradiciją, jos įtaką tautos susitelkimui, viešajai nuomonei, nacionalinio elito susiformavimui, galime daryti išvadą apie subrendusią visuomenę. Tai subrandinto poreikio rezultatas.Paradoksalu, bet „gerai“, kad carinės imperijos vietininkai buvo uždraudę skelbti informaciją lotyniškais rašmenimis: atsirado daugiau noro ragauti „uždraustą vaisių“, priešintis draudimui, svarstyti, kaip tų draudimų išvengti ir taip pat – kaip draudimų politikos kontekste padarytitam tikrą kontrabandos verslą, kuris įvardijamas kaip unikalus reiškinys – knygnešystė. Taigi Mažosios Lietuvos išplėsta medijų sistema, kartu su knygnešyste, darė lemiamos kultūrinės įtakos Didžiosios Lietuvos gyventojams. Užsimezgęs vaisius periodinės spaudos šaltiniuose palikoįdomiausią paveldą – puslapių skiltis, pilnas faktų ir diskusijų apie socialinių problemų priežastis, aplinkybes.Šį branduolį metaforiškai kaip obuolį galime padalinti į keletą dalių, t. y. į keletą veiksnių, kad turėtume neskausmingo, bet naudingo žiniasklaidos sistemos „pjūvio“ rezultatus. Išskirdamas tuos veiksnius, noriu apibūdinti pagrindines nacionalinės žiniasklaidos sistemos tendencijas irpasiūlyti pretekstą diskusijai, tuo labiau, jei auditorija kai kurias pastabas vertintų kaip provokuojančias pasiginčyti.Esmines mūsų žiniasklaidos tendencijas ir tradicijas vertinčiau:– istoriniu;– teisiniu;– ekonominiu;– etiniu;– akademiniu aspektu.Pagaliau juos ir galima įvardyti kaip veiksnius, padedančius įžvelgti kintančioje žiniasklaidos sistemoje socialinius interesus pagal tautybę, turtinę padėtį, lytį ir išsilavinimą (visa tai talpina tapatumo problema), sužinoti, kokiais klausimais vyko visuomenės dialogas ir kur slypi istoriniųprieštaravimų priežastys. Atsakymai padeda daryti įžvalgų.Esminiai žodžiai: draudimas, cenzūra, spaudos laisvė, įstatymas, tradicija,veiksnys
Periodinės spaudos pradmenys unijinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje
Get PDFKur yra periodikos Lietuvoje ištakos? Paklaustas apie seniausius Lietuvos laikraščius, kiekvienas, kas bent kiek domėjosi ta tema, prisimins lenkų kalba leistus „Lietuvos kurjerį“ (Kurier Litewski, 1760– 1763), „Vilniaus kurjerį“ (Kurier Wileński, 1841–1865), greičiausiai dar Nenaudėlių („Šubravcų“) draugijos leidinį „Gatvės žinios“ (Wiadomości Brukowe, 1816–1822). Ieškant lietuviškosios periodinės spaudos ištakų, teks atsigręžti į Mažąją Lietuvą, kur laikraštėliai iškalbingais pavadinimais – „Nusidavimai Dievo karalystėje“, „Nusidavimai apie evangelijospraplatinimą tarp žydų ir pagonių“ – pradėjo rodytis trečiajame XIX a. dešimtmetyje1. Turbūt plačiausiai žinomas lietuviškas Rytprūsių laikraštis – Frydricho Kuršaičio redaguotas savaitraštis „Keleivis“, ėjęs 1849–1880 m., nors pirmuoju „tikru“ lietuvišku laikraščiu laikomas „Lietuvininkų prietelis“ (pirmas numeris – 1849 04 05 Klaipėdoje)2. Didžiojoje Lietuvoje iki „Aušros“ pasirodymo (1883) lietuvių kalba buvo leidžiami tik rankraštiniai, hektografuoti, vienkartiniai laikraščiai3. Autorė, artėdama „prie ištakų“, nagrinėja dar ankstesnį periodą.Esminiai žodžiai: kartinis laikraštis, efemeridė, propagandos funkcija, sensacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Spaudos identiteto problemos Prekių ženklų registre
Get PDFStraipsnio tikslas – apžvelgti periodinių leidinių pavadinimų registravimo prekės ženklų registre situaciją, nustatyti kokios problemos iškyla šioje srityje, pateikti pasiūlymus dėl periodinių leidinių pavadinimų registravimo.Esminiai žodžiai: Visuomenės informavimo įstatymas, Prekių ženklų įstatymas, Valstybinis patentų biuras, periodiniai leidiniai, redakcija, registras, leidybiniai duomenys, uždaroji akcinė bendrov
Moters socialinio vaidmens kaitos atspindžiai Felicijos Bortkevičienės veikloje
Get PDFRemiantis vienos žymiausių XIX a. pab.– XX a. I p. visuomenininkių, – Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės veikla, pateikiama moters visuomeninio vaidmens dinamika XIX a. pab.–1919 m. Lietuvoje, nemažai dėmesio skiriama jos, tuomet bene vienintelės moters vadovavimui stambiemsdienraščiams („Lietuvos Ūkininkas“ ir „Lietuvos Žinios“).1873–1945 m. gyvenusi Felicija Povickaitė – Bortkevičienė yra puikus moters visuomeninio vaidmens kitimo pavyzdys. XIX a. II p. – 1919 m. laikotarpis pasirinktas sąmoningai: tai - tautinio lietuvių atgimimo, dariusio didelės įtakos moterų emancipacijai, etapas, kuriame svarbios reikšmėsturi naujos, profesionaliai leidžiamos lietuvių periodinės spaudos sklaida. Moterų išsikovota teisė reikšti pilietinę valią galiausiai juridiškai paneigė iki tol tradicijoje vyravusį moters kaip auklės, šeimininkės, tarnaitės suvokimo modelį. Pažangus liberalusis visuomenės sluoksnis tokio požiūrioatsikratė gerokai anksčiau, bet prie šios politinės – kultūrinės situacijos padiktuotos kaitos nemažai prisidėjo ir F. Bortkevičienė, per kurios asmenį ir pamėginsime ištirti aplinkybes, kurios lėmė moters socialinio vaidmens pokyčius atgimstančios lietuvių kultūros visuomenėje.Esminiai žodžiai: sufražisčių judėjimas, tautinis lietuvių atgimimas, revoliucija, socialinis vaidmuo, „Dvylika Vilniaus apaštalų“, nelegali lietuviška spauda, leidyba, redaktorė, moterų teisės, socialinė tradicija, LDP, Steigiamasis Seimas, emancipacija
IN MEMORIAM
Get PDFVilius UŽTUPAS: „Knyga gimsta kaip žmogus, bet nemiršta…“ 1927-03-31–2008-08-28Liūdna žinia apie įžymaus spaudos tyrinėtojo ir leidėjo mirtį skatina prisiminimus, kaip kartu su Viliumi Užtupu žurnalistikos studentai narstė spaudos pasaulį: technologijas, spaustuvių istoriją, mokėsi redagavimo. Nuo 1979 metų, kai apgynė disertaciją, Vilniaus universiteto Spaudos žurnalistikos katedroje padėjo ugdyti žiniasklaidos specialistus. Kolega gebėjo sujudinti Lietuvos leidyklų gyvenimą, suteikdamas naujų spalvų išradingomis idėjomis, kurias pateikdavo kaip pokštą, bet įgyvendindavo rimtai, profesionaliai, preciziškai – pradėjęs leisti mažąsias knygeles. Jo dėka knygos menas Lietuvoje išplėtė ribas
Sociali ir asociali žurnalistikos dimensija šiuolaikinėje masinėje komunikacijoje. Juozo Prunskio 100-mečiui
No full textVilnius University, Small Hall, 2007 12 07. [A. Vaišnys announced the concept of a new Vilnius University journal dedicated to media research].
On December 7, 2007, Vilnius University hosted the conference “The Social and Antisocial Dimensions of Journalism in Modern Mass Communication” to mark the centenary of diaspora journalist Juozas Prunskis. The event explored journalism’s societal roles and ethical boundaries, highlighting the contrast between socially responsible journalism and manipulative, antisocial media practices. Participants discussed the ethical foundations and civic mission of journalism in contemporary communication. During the event, Prof. Dr. Andrius Vaišnys introduced the concept for a new Vilnius University academic journal dedicated to media research—an important initiative to strengthen journalism studies in Lithuania.Vilniaus universitetas, Mažoji aula, 2007 12 07. [A. Vaišnys paskelbė numatomo leisti naujo VU žurnalo, skirto žiniasklaidos tyrimams, koncepciją].
2007 m. gruodžio 7 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje įvyko konferencija „Sociali ir asociali žurnalistikos dimensija šiuolaikinėje masinėje komunikacijoje“, skirta žymaus išeivijos žurnalisto Juozo Prunskio 100-osioms gimimo metinėms. Renginys analizavo žurnalistikos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, ypač akcentuodamas ribą tarp socialiai atsakingos ir asocialios, manipuliacinės žiniasklaidos. Diskusijose buvo keliami klausimai apie žiniasklaidos moralinį stuburą, visuomeninę funkciją bei vertybinį pagrindą. Šios konferencijos metu prof. dr. Andrius Vaišnys pristatė planuojamo leisti naujo Vilniaus universiteto mokslo žurnalo, skirto žiniasklaidos tyrimams, koncepciją – tai žymėjo svarbų žingsnį stiprinant žurnalistikos mokslo lauką Lietuvoje