Archaeologia Lituana
Not a member yet
398 research outputs found
Sort by
Odontologinės ir kraniologinės medžiagos iš Gintarų kapinyno tyrimo duomenys
Get PDFThe fragments of a skull and deciduous and permanent teeth, mainly molars, from five graves were investigated. The skull from grave No. 9 belongs to an adult person, and all the teeth belong to children of various ages – from 3–4 to 10–12 years old: from grave No. 3 – younger than 10 years, from grave No. 4 – from 6–7 to 11–12 years old, from grave No. 8 – a child younger than 3–4 years, and from grave No. 19 – younger than 10 years. Only enamel caps of the teeth crowns are mostly preserved. Despite this, due to lack of enamel attrition, it was possible to examine the teeth odontoglyphically. According to the odontoglyphical pattern, the teeth are quite similar to well – investigated modern Lithuanians
Gribašos 4-oji akmens amžiaus gyvenvietė
Get PDFThe site Gribaša 4 (Varėna district) is situated on the northeastern bank of the former Lake Duba (Fig. 1). The site represents some concentrations of artefacts that belong to different periods of the Stone Age from the Late Paleolithic to the Late Neolithic. It was found in 1998. In 1999–2000, a total area of 169.25 sq. m was excavated. 14,589 flint artefacts (Tab. 1) and 1,849 sherds of pots were discovered.The cultural layer was represented by 10–40 cm of thick yellowish sand. It was covered by a 10–36 cm thick layer pf top soil (Fig. 2.5). Three hearts were found (Figs. 2–4). It turned out that all remains belonged to 4 periods: the Late Paleolithic, the Late Mesolithic (LM), the Early Neolithic (EN) and the Late Neolithic (LN). Such a division of the excavated material (i.e., flint cores, retouched artefacts, some blades, ceramics) was based on typology, planigraphy (Figs. 4–6) and a little stratigraphy.Two tanged points (one was reworked into a burin), 6 double-platformed cores, several burins, and most of the 64 blades from double-platformed cores were attributed to the Late Paleolithic Swiderian culture (Fig. 7).The majority of the Late Mesolithic flint industry was characteristic of the late Mesolithic Nemunas (or Janislawice) culture. Features included highly developed blade and microburin techniques as well as some types of microliths (Figs. 11–12). Two types of blades were produced. Narrow microlithic blades of 8 mm in width and larger blades with wight of 10 or more mm were detached from single-platformed cores (Tab. 4). About 65% of the flint tools were made of blades (Tab. 3).Several microliths and some other flint tools were ascribed to the Early Neolithic (Figs. 11:13, 14, 17–18(?), 12:53–55, 60, 13:2, 5, 14–15). EN pottery sherds belonged to at least 5 pots (Fig. 16). The clay was tempered with plant fibre. Two vessels were ornamented with pits (Fig. 16:1,4), one was unornamented. These 3 pots could be related to the Early Neolithic Dubichay type. The other 2 pots contained fine organic temper. They represent another EN camp. One pot is especially characteristic of the EN Narva culture (Fig. 16:5). So, the inhabitants of the Narva culture reached territories of the EN Nemunas culture.One triangular arrowhead made from a blade (Fig. 18:1) and 4 pots ornamented with terraced stripes and pits (Figs. 17, 18:3) were attributed to the Middle Neolithic Nemunas culture. The vessels were tempered with either a mix of plant fibre and crushed quartzite or only with crushed quarzite.Twenty one flint artefacts (Fig. 18:2–16) were dated to the Late Neolithic. They were 7 triangular arrowheads made from flakes; 12 knives, one of which was polished; 2 scrapers. These artefacts probably were left by 2–3 LN camps.1,373 potsherds were attributed to the Late Neolithic. They belonged to at least 14 vessels. Four ceramic groups were classified by the temper:I. Pottery with mixed sand and small crushed quartzite (15% or 2 small vessels; see Fig. 19:2,4).II. Pottery with crushed mineral temper (75.1%).II.1. Two vessels (Fig. 21) whose decoration and shape resembled the pots of the Middle Neolithic Nemunas culture is Lysaja Gara type. However, the notches of the pots were stuck to the rim. This is characteristic of a Corded Ware Culture (called the CWC), Trciniec culture. No bottoms were found, so these vessels could have had point bottoms.II.2. Two concentrations (of 78 and 344 pottery sherds) were found on the site. They belonged to 2 thin-walled (0.5–0.7 cm) CWC vessels (Figs. 22–23). One pot was an amphora with 3–4 ears. Such ceramics are rather rare in South Lithuania.III. Pottery with an admixture of sand (+ silt?). (15.9% or at least 4 pots) (Fig. 24);In addition to the sand, 2 vessels contained some organic temper (silt?). It is possible that they contained a very small amount of tiny grog admixture.IV. Pottery with an admixture of grog and sand (+ silt?). (75% or at least 3 similar pots).In addition to sand and grog, all the vessels contained a small amount of organic temper (silt?) (Fig. 25). Such ceramics are especially characteristic of the CWC in South Lithuania. Analogous vessels were found in Karaviškės 6, Lynupis, Margiai 1 and other sites.Ceramics of the Late Neolithic were divided into 2 cultural groups. One of them shared a considerable number of features of the Middle Mesolithic Nemunas culture. This group contained vessels of the II.1 type and maybe the I type. Vessels of groups II.2, III, IV were ascribed to the Corded Ware Culture. Ceramics of types III and IV could be slightly earlier than the II.2 type
Audinių liekanos iš Gintarų kapinyno
Get PDFVery few textiles were found in the cemetery. Even a smaller portion of them survived before they were investigated in the laboratory. The only data about the unsaved portion are those recorded by the initial investigator – I. Jablonskis.The following elements of the textile material were investigated: the fabric, its spinning direction, the weaves, the thread-count. The textiles of the cemetery are all of wool. The acidity of soil is high and flax did not survived. Various types of weave were noted. The four shed 2/2 twill is predominating. Three shed 2/1 twill and four shed diamond twill were also found.The material of the Gintarai cemetery was not distinguishable from any of the other textile material found in cemeteries of West Lithuania and dated to the Roman period. All the threads of textiles have different spinning direction SZ (ZS). It appears that this spinning type was one of the most popular at that time in the whole territory of Lithuania. By the thread count in the textiles, it can be said that the quality of type III and IV predominate. Most of textiles probably were dyed with natural dye, but the dye was not identified. No starting borders or selvages were found.The fibre, the thread count, and the weaves in the textile show that they could have been locally produced. Because of the limited textile material, it is difficult to come to any more detailed conclusions
VII a. pirmosios pusės kario kapo įkapių iš Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno konservavimas
Get PDFThe artefacts from the grave Nr. 73 were prepared and conserved in the archaeological department of the Lithuanian Art Museum P. Gudynas Restoration Centre. The artefacts reached the Restoration Centre strengthened in field conditions and packed carefully. Some of them were taken of with soil blocks.Laboratory conservation. Firstly the radiographs were made of iron weapons and artefacts in the soil blocks in order to learn the metal condition and exact position of the metal details.The iron artefacts (spearheads, scythe, knife, axe, riding bit, one-edged sword) were cleaned mechanically. After the cleaning the artifacts were treated with tannin solution in ethyl alcohol and consolidated with poly (butyl methacrylate) (PBMA) solution in xylene.Belt, scabbard adornments. The radiographs showed that metal condition was very bad: the metal alloys in many cases were fully mineralized, metal cord sometimes wasn’t fixed at all. The artefacts were carefully prepared following the radiograph view. The cleaning process was done under the microscope mainly. After the removal of surface corrosion crust the silver coatings were recovered on many brass details of the belt. After the cleaning artefacts consolidated with PBMA solution.Fibulas, rings. The metal condition was bad. The artefacts were carefully prepared, cleaned mechanically, recovered ornaments and silver coatings. After the cleaning artefacts consolidated with PBMA solution.The main material used in the process of cleaning and conservation was poly(butyl methacrylate) in xylene (5%, as consolidant) and in acetone (20%, as glue)
Ietigalis sidabru inkrustuota įmova iš Vilkijos
Get PDFSpearheads decorated with precious and other nonferrous metals are rare finds in Baltic territories. One of them was uncovered by chance in Vilkija (Kaunas district, Lithuania) during soil cultivation works in the autumn of 2000. This was a lanceolate spearhead with a silver encrusted socket.This article is designed to publish the mentioned find, determine its chronology and origin, and review other spearheads with inlayed sockets uncovered in the Baltic territories.The Vilkija spearhead is 22.2 cm long with a 3.2 cm wide lanceolate blade and 2.4 cm diameter silver encrusted socket (Fig. 1). The ornament of the socket represents a horizontally striped composition. It is an arrangement of two similarly patterned stripes composed of 4 recurring “loop” motifs. The design is a geometrical plait of loops interconnected by a stripe interweaved through tabs. It is made by a deep line with opposing notches composing the herring-bone motif (Fig. 1:3).In the material culture of the Baltic tribes, 44 spearheads with sockets encrusted with silver and other nonferrous metals are known. They are of 5 types: III, IVb, E, G and K (according to J. Petersen, 1919 and A. Ruttkay, 1976). The most numerous ones are spearheads of type III (17 items) followed by IVb and E (7 each), G (6) and K (4) (Table 1). The type of one spearhead has not been identified.All these spearheads are decorated with ornaments of three types: 1) geometrical; 2) runic; and 3) striped-weaved or Prussian (Fig. 6).The ornaments of geometrical style are based on strictly geometrical motifs: narrow, horizontal, silver and copper stripes engirdling the sockets, zigzag lines, net and herring-bone motifs, combinations of small prolonged or step-like rhombuses (Fig. 2, 3, 4:2, 3). Sometimes the ornaments of this group are combinations of a few motifs. The lower parts of the sockets often have wider stripes with a more expressive design composed of zigzag or net motifs (Fig. 3). The rest of the socket is decorated with horizontal lines (Fig. 2).The runic ornaments arc based on winding, interweaved lines designed to fom1 fantastic figures (Fig. 4).The striped-weaved or Prussian ornaments arc based on a striped composition of plaits of loops interconnected by a stripe interweaved through tabs (Fig. 5, 6:3). The motif’s of such ornaments are arranged in one, two, three or four lines. The Vilkija spearhead should be ascribed to group 3 (Fig. 6:3).Many spearheads with inlayed sockets have been found with items of richly furnished burials. For this reason they can be rather precisely dated. Moreover, the typological analysis of blade forms and socket ornaments is also chronologically informative. The furnishings of burials – ornaments, other kinds of weapons and riding gear – revealed that spearheads with silver – inlayed sockets are mostly found with “Curonian” type brooches, M type axes, axes with the blade prolonged toward the blunt end, T type, saddle-shaped (type XV; according to A. Ruttkay, 1976) or oval knobs swords, sword chapes belonging to type IV (according to V. Kazakevičius, 1976), stirrups of types III, IV and VII (according to J. Antanavičius, 1976), spurs of types I and III (according to A. Н. Kирпичников, 1973), dirhams and Byzantine coins and other chronologically not well identified items of riding gear as, for example, riding bits, bindings of bridle belts and buckles. All listed artefacts are widespread in the Baltic territory and are virtually dated to the 11th century.It is more difficult to date the spearheads according to their typology. Armourers have constantly sought the most rational forms, size and proportion of spearheads. The spearheads which best answered the military requirements would be rapidly and widely adopted and used for a long time. Therefore, very precise dating is difficult. However, it is obvious that spearheads of types III, IVb, E and G were most widespread and popular among the warriors of the Baltic tribes in the 11th century. The imported K type European spearheads are also dated to the 11th century. The socket ornament of spearheads may serve as a good chronological indicator, particularly if it was widespread and well studied as is the runic type of ornaments. It appeared in Scandinavia in the 11th century and took root in the decorations of various material cultures archeological artefacts. The geometrical ornament is known in different parts of Scandinavia (more widespread in Gotland), Norway, Finland and Estonia.According to the well dated burial items and analogues from Western Europe, the striped-weaved (Prussian) ornament distinguished by the author as typical for the Baltic lands should also be dated to the 11th century. Judging from the burial items and the ornamentation and typology of the spearheads, their use was limited to the 11th century. For this reason, the Vilkija spearhead with a silver – inlayed socket also may be dated to the 11th century and traced to the Prussian lands
Ankstyvojo geležies amžiaus Vakarų baltų pilkapiai: genezės ir tipologijos problema
No full textPilkapynai paplitę beveik visame Vakarų baltų regione, išskyrus Vyslos Žulavus, Ilavos ežeryno vakarinę dalį bei šiaurinę ir rytinę Prūsijos lygumos dalį.Pilkapių pylimo tradicijos pietrytinės Baltijos pakrantės žemėse siekia neolitą ir bronzos amžiaus pradžią. Negausūs, žinomi iš trumpų paminėjimų II–III bronzos amžiaus periodų pilkapiai koncentruojasi Sambijos pusiasalyje.Ankstyvajame geležies amžiuje pilkapynai tapo dominuojančia laidojimo paminklo forma. Įsidėmėtina didelė pilkapių konstrukcijų, jų išdėstymo bei kapų įrangos įvairovė. Straipsnyje siūloma pilkapynų sistematizacija sudaryta iš dalies atsižvelgiant į senesnius darbus, tačiau iš esmės tai nauji pasiūlymai, grindžiami naujausių lauko tyrinėjimų duomenimis. Atlikus šiuos kasinėjimus, buvo modifikuota ir išplėsta esama klasifikacija, o tai leido išskirti aštuonis pilkapių tipus.I tipas. Nedideli, menkai išsiskiriantys reljefe, apskriti, beveik ovalūs arba laivo pavidalo pilkapiai iš akmenų ir žemių. Urnos arba degintiniai kapai įrengiami virš ovalių grindinių (I pav.) arba stačiakampėse akmenų dėžėse. Dažnai kapai įrengiami pilkapių sampiluose. Šio tipo objektuose būna daug kapų – dažnai keliasdešimt, o kartais net keli šimtai.Tai, kad urnos buvo statomos viena šalia kitos, taip pat keramikos stilistiniai bruožai rodo, kad kapai buvo įrengiami virš grindinių reliatyviai tuo pat metu – bronzos amžiaus VI periode.Šio tipo kapai paplitę Olštino ežeryne, šiaurės rytinėje Ilavos ežeryno dalyje bei Varmijos lygumos pietinėje dalyje. Sporadiškai jų aptinkama Sambijos pusiasalyje, Prūsijos lygumoje ir Senpolės žemumoje (3 pav.).II tipas. Dideli pilkapiai su aukštais akmenų ir žemės arba žemės sampilais. Jų architektūra sudėtinga, o jos būdingiausias elementas akmenų konstrukcijos. Dažniausiai tokie objektai turi kelis koncentrinius akmenų vainikus, iš kurių centrinis būna aukščiausias, o akmenų sluoksnių skaičius likusiuose nuosekliai mažėja iki vienos eilės pilkapio papėdėje. Dažnai vainikai apardyti, pietinėje ar pietrytinėje pusėje įrengiant antrinius palaidojimus – grindinius arba akmenų dėžes (2 pav.).Šio tipo pilkapiuose būna nuo kelių iki keliolikos kapų. Seniausieji kapai, datuojami VNI bronzos amžiaus periodu, būdavo įrengiami akmenų dėžėse centrinėje pilkapio konstrukcijoje, tuo tarpu vėlesni, datuojami ankstyvuoju ir viduriniuoju latenu, – antrinėse dėžėse, pilkapių sampilų pietinėje dalyje.Šio tipo objektai paplitę Sambijos pusiasalyje, Gurovo aukštumose ir vakarų Lietuvoje – Klaipėdos rajone. Retkarčiais aptinkami Varmijos lygumoje – tai jų išplitimo pietinė riba (3 pav.).III tipas. Pilkapiai su akmenų vainiku iš akmenų ir žemių arba tik iš žemių. Pilkapiuose orientuotos šiaurės ir pietų kryptimi stačiakampės akmenų dėžės – kapų kameros (4 pav.). Dėžėse laidodavo daug kartų, todėl kapų skaičius svyravo nuo kelių iki keliolikos ar net keliasdešimt urnų. Pagal keramiką šie kapai datuojami ankstyvuoju ir viduriniuoju latenu.III tipo objektai – tai pati gausiausia pilkapių grupė. Jie aptinkami visame vakarų baltų regione, ryškiai koncentruojasi Vakarų Mozūruose bei Sambijos pusiasalyje (5 pav.).IV tipas. Pilkapiai su sampilais iš žemių ir akmenų ar tik žemių, po kuriais įrengtas pailgas šiaurės ir pietų arba šiaurės vakarų ir pietryčių kryptimi koridoriaus pavidalo grindinys (6 pav.).Šio tipo objektus dažniausiai supo vienos, rečiau kelių eilių akmenų vainikas. Pilkapiuose buvo vidutiniškai nuo dvidešimties iki penkiasdešimties apvaliadugnių urnų, sustatytų ant grindinio vienu ar dviem sluoksniais. Kai kurių pilkapių urnos stilistiniu atžvilgiu pasižymėjo nepaprastu panašumu ir datuojamos ankstyvuoju bei viduriniuoju latenu bei ankstyvojo ikiromėniškojo laikotarpio pradžia.Šių pilkapių išplitimą riboja Olštino ir Mrongovo ežerynas, Mazovijos šiaurė, Varmijos lyguma bei didžiųjų Mozūrijos ežerų krašto vakarinė dalis (11 pav.).V tipas. Pilkapiai, įrengti panaudojant natūralias aukštumas. Jų forma ir dydis priklausė nuo natūralios aukštumos geomorfologijos bei jos pertvarkymo masto laidojimo tikslais. Atkreiptinas dėmesys į skirtingas darbų apimtis ruošiant aukštumas kulto tikslais. Pavyzdžiui, pilkapis Nr. III Surainuose buvo įrengtas moreniniame iškyšulyje, kurio aukščiausia dalis dar paaukštinta moliu, paimtu šlaituose. Suformavus labai didelį taisyklingą pilkapį, jo pietrytinėje dalyje buvo įrengtas ovalus grindinys, virš kurio pastatyta keletas urnų, o visa tai pridengta nelabai tvarkingu akmenų grindiniu (7 pav.).Remiantis keramika galima teigti, kad laidojimo paminklai, įrengti natūraliose aukštumose, buvo naudojami ankstyvajame ir viduriniajame latene.V tipo pilkapiai aptinkami Vakarų Mozūruose bei Prūsijos lygumos vakarinėje dalyje (11 pav.).VI tipas. Nedideli žemi pilkapiai su sampilais iš žemių ir akmenų ar vien žemių, apsupti akmenų vainiku. Laidojimo kameros funkcijas atliko centrinis stačiakampio arba trapecijos pavidalo grindinys. Geriausiai žinomas ir dokumentuotas šio tipo objektas – pilkapis II Surainuose. Jis turėjo žemą sampilą iš akmenų ir žemių, buvo apsuptas nelabai taisyklingu, artimu ovalui akmenų vainiku. Centrinėje dalyje, virš trapecijos pavidalo grindinio buvo kapai (8 pav.). Šio tipo pilkapiai turėjo nuo kelių iki dvidešimties urnų, datuojamų ankstyvuoju ir viduriniuoju latenu ar ankstyvuoju ikiromėniškuoju laikotarpiu.Šio tipo objektai paplitę beveik išimtinai Vakarų Mozūruose, didesnė jų koncentracija – Ščitno ir Nidzicos rajone (11 pav.).VII tipas. Nedideli akmeniniai apskriti arba ovalo pavidalo pilkapiai. Konstrukcijos atžvilgiu – tai akmenų krūsnys be reguliarios struktūros. Iš esmės jie neturėjo akmenų rato – vainiko, o kapai – tai sudegusių kaulų ir negausios keramikos sluoksnis, suformuotas netoli pagrindo (9 pav.).VII tipo pilkapiai būdingi tik Rytų Mozūrų regionui ir ryškiai koncentruojasi Elko ežeryne (11 pav.).VIII tipas. Žemi pilkapiai iš žemių arba akmenų ir žemių, kartais nepastebimi žemės paviršiuje (10 pav.). Jų būdingas bruožas – amorfiški arba stačiakampiai akmenų grindiniai, dažnai išdėstyti pilkapio pakraštyje. Šie objektai būdavo apsupti įleistais į įžemį degeneravusių formų akmenų ratais, artimais kvadratui arba deformuotam ovalui. Virš grindinių stovėdavo nuo kelių iki keliolikos urnų, datuojamų ankstyvuoju ikiromėniškuoju laikotarpiu.VIII tipo pilkapiai paplito Sambijos pusiasalyje ir Prūsijos lygumos vakarinėje dalyje (11 pav.).Vakarų baltų regione iki šiol žinoma mažiausiai 470 pilkapynų, kuriuose ne mažiau kaip 1450 pilkapių. Tyrinėti 423 pilkapiai (28%) 184 pilkapynuose. Siūloma tipologija pagrįsta keliasdešimčia geriausiai pažintų ir dokumentuotų pilkapių tyrimais. Tačiau ji neaprėpia visų problemų, susijusių su pilkapių įrengimu regione. Darbo apimtis neleido aptarti labai svarbios pilkapių idėjai plokštinių kapinynų, turinčių pilkapių reminiscencijos elementų, problematikos (Buśko, 1993, p. 100). Paviršutiniškai traktuoti klausimai, susiję su pilkapių vidaus suplanavimu bei jų įrengimo būdais (Buśko, 1990, p. 176–178; Hoffmann, 1992a, p. 24)
Погребальный обряд и инвентарь латгальских захоронений 10–13 веков
Get PDFRašytiniuose šaltiniuose latgalių vardas “летьгола” pirmą kartą paminėtas XI ir XII amžių riboje Senosios Rusios kronikoje “Повесть временных лет”, kurios pagrindą sudarė “Pradinis metraštis” ir kiti ankstyvesni šaltiniai. Kronikose ir dokumentuose, XIII a. sudarytuose dabartinėje Latvijos teritorijoje, jie vadinami “Lethigali”, “Letti”, “Letten”. Galimas daiktas, kad šie etnonimai nebuvo vartojami ta pačia prasme, bet atspindi kokius nors sudėtingus etninius procesus.X–XIII amžiais latgalių gyvenamoje teritorijoje aptinkami plokštiniai kapinynai ir pilkapynai. Žinoma per 200 kapinynų, iš kurių 80 tyrinėta, atidengta apie 2000 kapų. Vakaruose šie kapinynai siekia Aizkrauklę, Cesį, šiaurėje – Trikatą, Aluksnę, rytuose – Zilupę, pietinę ribą žymi Dauguvos upė.Atskiri paminklai užima gana didelę teritoriją, ir dažnai kapinyne yra keli šimtai kapų. Pasitaiko trys kapų tipai: griautiniai, degintiniai ir simboliniai kapai. Vyrauja nedegintų mirusiųjų palaidojimai, kurių skaičius viršija 90 proc. visų atidengtų kapų. Mirusieji laidoti keturkampėse, rečiau ovaliose duobėse. Vyrai ir moterys laidoti priešingomis pasaulio šalių atžvilgiu kryptimis: vyrai laidoti galva į rytus, moterys – į vakarus.Degintiniai kapai kapinynuose retai viršija 10 proc. visų ištirtų kapų skaičiaus. Daugiau kaip 40 proc. sudegintų mirusiųjų laidoti duobėse, kurių forma, dydis bei kryptis nesiskiria nuo griautinių kapų duobių.Atskirti simbolinius kapus, t. y. kapus, kur duobėje įkapės išdėstytos įprastine griautiniams kapams tvarka, tačiau nėra mirusiojo kaulų, yra sunku, kadangi dėl įvairių aplinkybių mirusiojo griaučiai gali būti sunykę. Vis dėlto visais žinomais atvejais buvo aptiktos vyrų kapams būdingos įkapės ir pastebėta vyrų kapams būdinga kryptis.Žinoma daugiau kaip 50 latgališkų pilkapynų, kuriuose yra per 4000 sampilų. Tyrinėta 15 pilkapynų, ištirta daugiau nei 200 pilkapių. Pilkapynai vakaruose siekia Liepkalnę, Jaunpiebalgą, šiaurėje Plani vietovę, Augulienės ežerą, Balvus, rytuose – Zilupę, pietuose Dagdą, Graverius. Dauguma pilkapynų yra latgalių gyventos teritorijos rytuose. Sampilų skaičius viename pilkapyne įvairus – nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų.Pilkapyno teritorijoje sampilai paprastai yra labai arti vienas kito. Pilkapių sampilai yra apskriti ar šiek tiek ovalūs. Sampilų skersmuo – 5–7 m, aukštis – 0,3–0,8 m. Tik kai kurie sampilai yra daugiau kaip 10 m skersmens ir daugiau kaip 1 m aukščio. Sampilai supilti iš smėlio, neturi kokių nors konstrukcijų iš akmenų.Pilkapiuose paprastai aptinkamas vienas, retais atvejais du kapai po sampilu iškastose iki 0,2–1 m gylio duobėse. Šios duobės savo dydžiu, forma, sandara nesiskiria nuo laidojimo duobių plokštiniuose kapinynuose. Panašūs ir kapai, mirusiųjų laidojimo kryptis. Taigi vienintelis pilkapių ir plokštinių kapinynų skirtumas yra tik sampilas virš palaidojimų ir veiksmai, susiję su sampilo supylimu.Aptariamų latgališkų paminklų pradžią galima nukelti į X a. pabaigą. Galimas daiktas, kad atsirandant šiems paminklams tam tikrą vaidmeni suvaidino rytiniai baltai, tie, kurie spaudžiami rytinių slavų pasislinko į vakarus. Vienodomis materialinės ir dvasinės kultūros sąlygomis yra gana realus pilkapynų ir plokštinių kapinynų susijungimas – supanašėjimas. Tačiau šiame procese galėjo būti ir kai kurių papildomų motyvų. Reikia pažymėti, kad IX a. susiformavo prekybinių kelių Rytų Europos upėmis sistema, kuri sujungė Baltijos jūrą su Kaspijos ir Juodąja jūra. Prekybos keliais naudojosi kariai-prekybininkai, kurie savo mirusiuosius laidojo pilkapiuose. Pradiniu etapu tarp karių-pirklių vyravo skandinavai. Viena kelio “iš variagų į graikus” atšakų ėjo Velikaja upe, kurios krantuose buvo vienas iš svarbiausių prekybos centrų – Pskovas. Netoli šio miesto žinoma keletas latgalių X–XI amžių plokštinių kapinynų. Skandinavų prekybinė veikla paskatino esmines ekonominės ir etninės situacijos permainas didžiulėje teritorijoje. Šių permainų įtakos latgalių apgyventai teritorijai taip pat negalima paneigti. Latgaliai nustojo pilti pilkapius XIV a. pirmojoje pusėje.Įdomus ir iki galo neišnagrinėtas klausimas dėl vienalaikio plokštinių kapinynų ir pilkapynų naudojimo pastarųjų pagrindinėje paplitimo srityje. Surinkta medžiaga leidžia teigti, kad abu laidojimo paminklų tipai buvo naudojami vienu laiku. Tačiau kartu pažymėtina, kad XI a. pabaigoje nustoti naudoti kai kurie ankstyvesnio laikotarpio plokštiniai kapinynai.TIek latgalių plokštiniuose kapinynuose, tiek pilkapynuose įkapes sudaro šventiniai mirusiojo drabužiai ir papuošalai, vyrų kapuose – dar darbo įrankiai ir ginklai, moterų kapuose – darbo įrankiai. Nėra esminių įkapių skirtumų tarp moterų griautinių ir degintinių kapų, taip pat tarp vyrų griautinių, degintinių ir simbolinių kapų. Aptariamų paminklų būdingas požymis yra palyginti turtingos įkapės. Įkapių nėra tik apie 5–10 proc. kapų, skaičiuojant vieno kapinyno visus kapus