Vytautas Magnus University e-Journals
Not a member yet
556 research outputs found
Sort by
Teisės į vandenį teisinis pagrindas: tarp išvestinės ir savarankiškos žmogaus teisės
No full textThe aim of this article is to discern and compare the different positions on whether the right to water is recognized as a derivative or an independent human right and how each ground affects the nature of State’s obligations. In order to achieve this aim, in the first two parts of this article two main views on the ground of the right to water are presented – firstly, that the right to water is derived from other existing human rights, and secondly, that it is a self-standing right.
Examining the State practice and relying upon the previous analysis of judicial decisions, the legal grounds for establishing right to water are compared. The views that human right to water is a self-standing right or established in customary law are analyzed and subsequently rejected, since only opinio juris of States is moving towards greater recognition of this right and the uniform practice, under traditional notion of customary law, is missing. While the position that right to water derives from ICESCR is criticized as potentially creating a new right through creative interpretation of the Covenant by CESCR, majority of States and judicial bodies agree with this derivation of the right to water from the right to adequate standard of living and right to health.
In the third part of the article, comparative analysis of judicial decisions from different jurisdictions is performed, which has shown that while the courts do not regard the right to water as a self-standing human right, they adjudicate water related issues as part of other fundamental human rights, such as right to life, dignity, and freedom from torture, right to health. Therefore, even in the absence of an explicit recognition of the right to water, the courts creatively adjudicate this essential element for human survival.Tarptautinės teisės mokslinių darbų apžvalga patvirtina, kad ir šiai dienai teisės į vandenį pripažinimo žmogaus teise klausimu vieningos nuomonės nėra, todėl siekiant plėtoti šios teisės pripažinimo polemiką, straipsnio tikslas yra išanalizuoti kokiu pagrindu žmogaus teisė į vandenį yra pripažįstama tarptautinėje teisėje ir kokią įtaką skirtingas teisinis pagrindas turi šios teisės teisminei gynybai.
Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojamas plačiausiai paplitęs požiūris į teisės į vandenį teisinį pagrindą, kuris remiasi Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto 2002 metais paskelbtu bendruoju komentaru Nr. 15, vadovaujantis kuriuo teisė į vandenį pripažįstama kaip išvestinė teisė, kylanti iš kitų Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte įtvirtintų teisių, tokių kaip teisė į pakankamą gyvenimo lygį ir teisė į sveikatą. Nors įvertinama, kad pagal šį požiūrį teisė į vandenį išvedama atsižvelgiant į tai, jog teisės į pakankamą gyvenimo lygį formuluotė pakte pateikia nebaigtinį sąrašą teisių, įeinančių į pakankamo gyvenimo lygio užtikrinimą, ir net pats pakto priėmimo ir svarstymo procesas suponuoja, kad nei teisės į vandenį įtraukimas, nei jos atmetimas valstybių nebuvo svarstomas, vis tik nustatoma, kad dėl susietumo su kitomis teisėmis, toks išvedimas apsunkina teisės į vandenį turinio identifikavimą ir jos pažeidimų nustatymą.
Atsižvelgiant į šią pirmojo požiūrio problematiką, antrojoje straipsnio dalyje išskiriamas kitas požiūris, jog teisė į vandenį yra įtvirtintina kaip savarankiška teisė, esanti paprotinės teisės dalis. Tačiau darbe atlikta šaltinių analizė, kurią atliekant vertinta valstybių praktika pripažįstant šią teisę ir ginant ją teisinėmis priemonėmis, atskleidė, jog valstybių opinio juris pripažįstant šią teisę šiuo metu yra labiau išreikšta nei jų praktika, todėl laikantis tradicinio požiūrio į tarptautinės paprotinės teisės formavimąsi, šis antrasis požiūris buvo atmestas.
Tam, kad būtų galima identifikuoti, kaip šiuo metu teismai gina teisę į vandenį, trečiojoje straipsnio dalyje yra atliekama lyginamoji skirtingų jurisdikcijų teismų praktikos analizė. Identifikuojami trys esminiai elementai, sudarantys teisę į vandenį – vandens pasiekiamumas, kokybė ir prieinamumas. Nustatoma, kad įgyvendinant šiuos elementus, valstybės pareigos gerbti, saugoti ir įgyvendinti teisę į vandenį yra susiję – nesugebant gerbti ir apsaugoti teisės į vandenį, valstybė turi pareigą šią teisę įgyvendinti, bet jau tam tikrame pakankame lygyje, nors pats įsipareigojimas įgyvendinti teisę apima valstybės veiksmus ir siekiant pilnos teisės apimties įgyvendinimo. Nors teisiniuose ir moksliniuose darbuose yra nesutariama, ar yra galima teisės į vandenį teisminė gynyba, išnagrinėti teismų sprendimai leidžia daryti išvadą, kad atskirose jurisdikcijose toks procesas vyksta.
Atliekant lyginamąją teismų sprendimų analizę atskleidžiami du teisės į vandenį įgyvendinimo lygiai. Pirmame lygmenyje valstybė privalo užtikrinti minimalų vandens pasiekiamumo lygį visais atvejais, net ir nepaprastosios padėties atveju, ar tuomet, kai gyvenvietės, į kurias turi būti tiekiamas vanduo, yra nelegalios. Ši pirmojo lygmens valstybės pareiga siejama su žmogaus teise į gyvybę ir orumą. Antrame lygmenyje pilnas teisės į vandenį įgyvendinimas siejamas su vandens prieinamumu (tiek fizine, tiek ir ekonomine prasme) bei teise į pakankamo gyvenimo lygio užtikrinimą. Nustatoma, kad pabrėždami teisės į vandenį svarbą, teismai kartais vadovaujasi tarptautinės teisės instrumentais, tačiau dažniausiai sprendimus grindžia šios teisės išvedimu iš kitų konstitucinių žmogaus teisių, tokių kaip teisė į gyvybę, orumą, teisę nebūti kankinamam, teisė į sveiktą. Trečioji dalis užbaigiama išvada, kad valstybėse, kurių konstitucijose teisė į vandenį nėra eksplicitiškai įtvirtinta, esamu momentu teismai nepripažįsta žmogaus teisės į vandenį kaip savarankiškos teisės, tačiau susijusių teisių pažeidimus teismai pripažįsta, net jei pažeidžiamas tik vienas iš vandens užtikrinimo aspektų
Ar tam tikrame krašte vyraujantis kultūrinis spaudimas žaloti moterų genitalijas turi būti laikomas pakankama priežastimi suteikti prieglobstį?
Full text linkThe problem that is being analyzed in this article is whether a cultural pressure to practice female genital mutilation (hereinafter referred to as “FGM”) prevalent in a particular area has to be considered as a sufficient reason to grant asylum. The major purpose of this study is to determine whether the problem written above can be resolved while considering the following: reasons and consequences of FGM, forms of cultural pressure and how this pressure correlates with human rights and freedoms, conditions for granting asylum, scientific and case law sources. Two primary methods were employed in this study: comparative and analyzes of scientific articles, legal documents and case law to investigate key aspects of asylum and human rights law. The methods were implemented depending on specific research tasks. Initial hypothesis researched in this paper is that cultural pressure to practice FGM has to be considered as a sufficient reason to grant asylum if there is a real possibility of persecution.
This article is composed of four chapters, each of them dealing with different stages of research. First chapter presents the concept of female genital mutilation and explains why this topic was chosen for study. Second chapter demonstrates reasons and consequences of FGM. Third chapter discusses forms of cultural pressure and how this pressure results to violation of fundamental human rights and freedoms. Forth chapter analyzes conditions for granting asylum, presents important case law decisions and compares scientists and courts positions.
The research shows that there is a discussion in the asylum law cases whether under the provisions of Convention relating to the Status of Refugees adopted on 28 July 1951 FGM constitutes persecution, whether woman from a tribe where FGM is practiced is a member of a particular social group, whether she was being persecuted for reasons of membership of that group, whether her home country is unable or unwilling to protect her from such persecution and whether there is no possibility of internal relocation. Looking from the international human rights perspective, it is notable that asylum law is meant to protect individuals from fundamental human rights violations when their home country cannot do so. In the beginning, this protection was orientated to deal with consequences of World War II and its refugees that usually were persecuted for their race, religion, nationality or political opinion, however, when the situation has changed international community started to perceive other forms of persecution. While examining the conditions for granting asylum, this paper analyzes whether female genital mutilation procedure violates international human rights to such an extent that women from a community which uses cultural pressure to practice FGM are eligible for asylum.
The procedure of female genital mutilation is quite a cruel one: it is performed without anesthesia with any sharp object (kitchen knives, razor blades, scalpels, broken glass, sharp stones) in unsanitary conditions. During the procedure and after it women face short-term and long-term consequences such as excruciating pain, psychological trauma, pain or insensitivity during sexual intercourse, complications during childbirth, increased susceptibility to diseases and infections and even death. Hence, international organizations have recognized female genital mutilation as violation of human rights. However, there is still a question whether the cultural pressure to practice female genital mutilation also has to be considered as human rights violation.
This paper argues that communities, which practice FGM for reasons of marking their cultural identity, religion, tradition, patriarchal system, sexual control of a woman, make an intense cultural pressure on women which violates fundamental human rights such as right to life, bodily integrity, freedom and safety, right to be free from torture, cruel, inhuman or degrading treatment and when the procedure is performed on children plenty of international rights of the child set out in Convention of the Rights of Child are being violated. However, if a woman, her parents or relatives oppose the practice and refuse to perform FGM, the woman is usually separated from the community. This separation in Africa where community ties are especially strong results in other than FGM form of persecution – separation from land, other resources and protection which means separation from resources that are essential for living. Consequently, when there is no alternative to persecution the cultural pressure to practice female genital mutilation has to be considered as a sufficient reason to grant asylum. Šiame straipsnyje analizuojama problema, ar tam tikrame krašte vyraujantis kultūrinis spaudimas žaloti moterų genitalijas turi būti laikomas pakankama priežastimi suteikti tarptautinį prieglobstį. Prieglobsčio dėl moterų genitalijų žalojimo (toliau – „MGŽ“) suteikimo bylose kyla diskusija, ar pagal 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso nustatytas sąlygas MGŽ yra laikomas persekiojimu, ar moteris iš tam tikros bendruomenės, kurioje MGŽ yra praktikuojamas, priklauso tam tikrai socialinei grupei, ar ji persekiojama būtent dėl priklausymo šiai grupei, ar jos negali apsaugoti vietos valstybė ir ar ji neturi vidinio persikėlimo galimybės. Žvelgiant į situaciją tarptautinių žmogaus teisių kontekste, galima pastebėti, kad prieglobsčio teisė buvo sukurta apsaugoti asmenis nuo fundamentalių žmogaus teisių pažeidimo, kai to nepajėgia padaryti vietos valstybė. Pirmiausia, ši apsauga buvo nukreipta į Antrojo Pasaulinio karo pasekmes ir dėl jo migruojančius žmones, tačiau pasikeitus pasauliniam kontekstui, tarptautinė bendruomenė atsigręžė ir į kitokias persekiojimo formas. Nagrinėjant prieglobsčio suteikimo sąlygas šiame tyrime aiškinamasi, ar MGŽ metu su žmogaus teisių pažeidimais yra susiduriama tokiu mastu, jog moterys, kurių bendruomenėse vyrauja kultūrinis spaudimas praktikuoti MGŽ, įgyja teisę į prieglobstį.
Pati moterų genitalijų žalojimo procedūra yra ganėtinai žiauri: atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, be nuskausminimo, naudojant bet kokį aštrų įrankį. Procedūros metu ir po jos moterys susiduria su ilgalaikėmis ir trumpalaikėmis pasekmėmis, tokiomis kaip stiprus skausmas, psichologinė trauma, padidėjęs imlumas ligoms ir infekcijoms ar netgi mirtis. Ši procedūra tarptautinių organizacijų yra pripažinta žmogaus teisių pažeidimu. Taigi MGŽ praktikuojančiose bendruomenėse dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kultūrinis identitetas, religija, tradicija, patriarchalinė sistema, moterys susiduria su spaudimu atlikti procedūrą, kuri pažeidžia fundamentalias žmogaus teises: teisę į laisvę, gyvybę, saugumą, kūno integralumą, teisę būti laisvam nuo kankinimų, žiauraus, nežmoniško ir žeminančio orumą elgesio. Tačiau prieštaraujant šiai procedūrai ir atsisakant, kad ji būtų atlikta, dažniausiai susiduriama su atskyrimu nuo bendruomenės, kas, Afrikoje esant itin stipriems bendruomeniniams ryšiams, lemia kitokio pobūdžio persekiojimo atsiradimą – atskyrimą nuo būtinų pragyvenimui išteklių: žemės ir kitų resursų bei apsaugos. Todėl šioje situacijoje, kai bet kuri alternatyva reiškia persekiojimą, tam tikrame krašte vyraujantis kultūrinis spaudimas žaloti moterų genitalijas turi būti laikomas pakankama priežastimi suteikti prieglobstį
Vieno smūgio doktrina teismų praktikoje
Full text linkVeiksmų, kuomet dėl vieno smūgio, suduoto į gyvybiškai svarbų organą, miršta žmogus, vertinimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) straipsnių atžvilgiu tiek mokslinėje doktrinoje, tiek teismų praktikoje kelia daug diskusijų. Didžiausia problema pastebima siekiant išsiaiškinti tokius veiksmus atlikusio asmens kaltės turinį, atriboti netiesioginę tyčią nuo nusikalstamo nerūpestingumo. Tai lemia nužudymo arba neatsargaus gyvybės atėmimo kvalifikavimą. Vis dėlto, nors naujausioje teismų praktikoje vieno mirtino smūgio sudavimas kvalifikuojamas kaip nužudymas arba neatsargus gyvybės atėmimas, žvelgiant į ankstesnę teismų praktiką pastebima, jog tokie veiksmai galėjo būti vertinami ne tik kaip BK 129 str. ar BK 132 str. numatyta veika, tačiau ir kaip BK 132 str. ir BK 135 str. (sunkus sveikatos sutrikdymas) ar 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas) sutaptis. Naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, asmens veiksmai, kuomet į veido sritį pasitelkiant įrankį buvo suduotas smūgis ir asmuo smūgio pasėkoje mirė, buvo kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas.[1]
Šios apžvalgos tikslas - išnagrinėti naujausią teismo nutartį ankstesnių teismo sprendimų kontekste analizuojant, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluoti aiškūs kriterijai, konkrečių aplinkybių kontekste lemiantys vieno smūgio, kurio pasėkoje nukentėjusysis mirė, kvalifikavimą kaip nužudymą ar neatsargų gyvybės atėmimą.
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019.
 
UKRAINOS ŽEMĖS IŠTEKLIŲ EROZIJOS DINAMIKOS VERTINIMAS
No full textSoils are considered as the main and most powerful in the territorial plane component of the environment. In agriculture, productivity largely depends on the soil condition. Due to excessive tillage, deficit balance of humus and nutrients, lack of organic matter and mineral fertilizers, chemical meliorants, pollution, soil Ukraine under current conditions continues to degrade. On the decline of soil fertility also shows a negative balance of humus and nutrients. The problem protection of land, the struggle against degradation now rose to the level of major, global. To protect land measures in regions of Ukraine is very actual in our time. The purpose: analysis of changes in the state of Ukraine land resources for recent years, estimation the processes of droughts and desertification, that generate water and wind erosion, which causes degradation of soil fertility and reduces the productivity of agroecosystems. Methodology: for determining the sources of the negative processes of water and wind erosion, used comparisons and analysis of statistical data for recent years by choosing the main agrosystem parameters. In the article used a structural analysis, based on the dynamics of the distribution of Ukraine land resources for the estimation of economic use by using the coefficients of economic stability and anthropogenic load. Findings. Due to the large-scale intensification of agriculture production, the land area with various types of degradation has increased significantly. Factors, that deterioration of land quality, and hence increase their degradation, are excessive moisturizing, waterlogging, salinity, acidification, deflation, water erosion, and alkalization. To prevention the process of soil degradation and economic losses, to improving the environment as a whole, it is necessary to realize the complex measures of ecologization of agriculture.
Žemės ūkyje produktyvumas labai priklauso nuo dirvožemio būklės. Dėl per didelio žemės dirbimo, humuso ir maistinių medžiagų deficito, organinių medžiagų ir mineralinių trąšų trūkumo, cheminių meliorantų, taršos, dirvožemis Ukraina dabartinėmis sąlygomis ir toliau blogėja. Mažėjant dirvožemio derlingumui, taip pat pastebimas neigiamas humuso ir maistinių medžiagų balansas. Probleminė žemės apsauga, kova su degradacija dabar pakilo į pagrindinį, globalų, lygį. Mūsų laikais labai aktualu apsaugoti sausumos priemones Ukrainos regionuose. Tikslas: pastarųjų metų Ukrainos žemės išteklių pokyčių analizė, sausrų ir dykumėjimo procesų, sukeliančių vandens ir vėjo eroziją, sukelianti dirvožemio derlingumo blogėjimą ir mažinanti agroekosistemų produktyvumą, įvertinimas. Metodika: neigiamiems vandens ir vėjo erozijos procesų šaltiniams nustatyti, naudoti paskutinių metų statistinių duomenų palyginimai ir analizė, pasirenkant pagrindinius agrosistemos parametrus. Straipsnyje naudota struktūrinė analizė, pagrįsta Ukrainos žemės išteklių pasiskirstymo dinamika, siekiant įvertinti ekonominį naudojimą, naudojant ekonominio stabilumo ir antropogeninės apkrovos koeficientus. Išvados. Dėl didelio masto žemės ūkio gamybos suintensyvėjimo labai padidėjo žemės plotas su įvairiais degradacijos būdais. Veiksniai, dėl kurių blogėja žemės kokybė ir dėl to padidėja jų blogėjimas, yra per didelis drėkinimas, vandens nutekėjimas, druskingumas, rūgštėjimas, defliacija, vandens erozija ir šarminimas. Norint užkirsti kelią dirvožemio degradacijai ir ekonominiams nuostoliams, pagerinti aplinką kaip visumą, būtina įgyvendinti sudėtingas žemės ūkio ekologijos priemones
INOVACINĖ ĮMONĖS INFRASTRUKTŪRA: FORMAVIMO IR REGULIAVIMO YPATUMAI MODERNIOS RINKOS SĄLYGOMIS
No full textInnovative entrepreneurship in a market economy becomes an active factor in economic development, commercialization, creative activity of new technological ideas developers. The operation of an extensive network of innovation infrastructure, elements of which are implemented in specific forms of economic activity, is a necessary factor for the successful development of innovation entrepreneurship. The purpose of the article is to study the essence of the concept of "infrastructure of innovation entrepreneurship" and to develop basic recommendations for its formation for further use by public authorities in the process of promoting the development of innovation entrepreneurship in the country. In the article, the content of the categories "innovative entrepreneurship" is defined. To achieve this goal, the following methods of scientific research were used: the method of comparison and synthesis; abstract-logical method; economic and mathematical modeling; graphical method. According to the results of the study, the suggested recommendations for the formation of innovation entrepreneurship infrastructure at the national and regional level can be used by public authorities in the process of creating a single mechanism for regulating innovation infrastructure, which would ensure interaction between business, public authorities, science, and end-users of an innovation product (service) at all stages of development and implementation of innovation projects.Verslumas rinkos ekonomikoje tampa aktyviu ekonomikos plėtros, komercializacijos, naujų technologinių idėjų kūrėjų kūrybinės veiklos veiksniu. Plataus masto inovacijų infrastruktūros tinklo, kurio elementai įgyvendinami tam tikrose ekonominės veiklos formose, eksploatavimas yra būtinas sėkmingo inovacijų verslumo vystymosi veiksnys. Straipsnio tikslas - ištirti „inovacijų verslumo infrastruktūros“ sąvokos esmę ir parengti pagrindines jos formavimo rekomendacijas, kurias toliau galėtų naudoti valdžios institucijos skatindamos inovacijų verslumo plėtrą šalyje. Straipsnyje apibrėžtas kategorijų „novatoriškas verslumas“ turinys. Šiam tikslui pasiekti buvo naudojami šie mokslinių tyrimų metodai: palyginimo ir apibendrinimo metodas; abstraktus-loginis metodas; ekonominis ir matematinis modeliavimas; grafinis metodas. Remiantis tyrimo rezultatais, valstybės institucijos gali naudoti pateiktas inovacijų verslumo infrastruktūros formavimo nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu rekomendacijas kuriant bendrą inovacijų infrastruktūros reguliavimo mechanizmą, kuris užtikrintų verslo sąveiką, valdžios institucijos, mokslas ir inovacijų produkto (paslaugos) galutiniai vartotojai visais inovacijų projektų rengimo ir įgyvendinimo etapais
Faktai, mintys, nuomonės, idėjos. Keli epizodai iš Stasio Lozoraičio Jaunesniojo diplomatinės biografjos
Full text linkAnnotation. By the basis of archive material (personals archives of Te Lithuanian Emigration institute, Vytautas Magnus university), the thoughts, ideas and opinions of the Lithuanian diplomat Stasys Lozoraitis (Junior) on diplomatic activities and the liberation case of Lithuania are presented. Te article, through the encyclopaedic facts of the diplomat’s biography, introduces unpublished sources into the scientifc environment, leading to the conclusion that the diplomat’sviews did not differ from the fundamental positions of the Lithuanian diplomatic service and that his ideas were insightful.Anotacija. Remiantis Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto fonduose saugomų V. Rastenio fondo (f. 2), A. Mackaus knygų leidimo fondo (f. 3), Pasaulio lietuvių bendruomenės (V. Kamanto) fondo (f. 6), B. Railos fondo (f. 19), B. Nemicko fondo (f. 24), V. Adamkaus fondo (f. 32), A. Simučio fondo (f. 34) archyvų medžiaga, pristatomos Lietuvos diplomato Stasio Lozoraičio (Jaunesniojo) mintys, idėjos ir nuomonės diplomatinės veiklos ir Lietuvos laisvinimo bylos klausimais. Straipsnyje per enciklopedinius diplomato biografjos faktus į mokslinę aplinką įjungiami neskelbti šaltiniai, kurie leidžia prieiti prie išvadų, kad diplomato nuomonės nesiskyrė nuo fundamentalių Lietuvos diplomatinės tarnybos pozicijų, o idėjos buvo įžvalgios
Švietimo ir užimtumo atitiktis
No full textEducation programmes are designed to equip young populations with the qualifications required to assume responsible roles in specific professions and in society generally. In this paper, the focus of the analysis is on the significance of a number of higher education programme characteristics in allocating Belarusian young higher education graduates across the labour market and how these graduates perform in their jobs. Graduate performance is analysed in terms of the match between graduates’ qualifications and employment requirements in Belarus. The findings provide relevant information for supporting the educational reform of Belarusian universities and increasing the employability of its graduates.Švietimo programos yra kuriamos siekiant suteikti jauniems žmonėms kvalifikaciją, reikalingą profesinei veiklai bei atsakingam veikimui visuomenėje. Šiame straipsnyje yra analizuojamos Baltarusijos aukštojo mokslo programos, atskleidžiant studijų programų svarbą rengiant Baltarusijos aukštojo mokslo absolventus darbo rinkai. Straipsnyje daug dėmesio skiriama aukštųjų mokyklų absolventų į(si)traukimo į darbo rinką klausimams. Absolventų užimtumas darbo rinkoje analizuojamas, atsižvelgiant į absolventų kvalifikacijos atitiktį užimtumo reikalavimams Baltarusijoje. Analizės rezultatai suteikia reikiamos informacijos, reikalingos įgyvendinant Baltarusijos aukštojo mokslo reformą ir sprendžiant absolventų į(si)darbinimo klausimus