1,720,968 research outputs found
P. TILLICHO ONTOLOGIJA IR I. KANTO TRANSCENDENTALINĖ FILOSOFIJA
No full textVienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
Prasminiai žodžiai: transcendentalinis horizontas, kategorijos, ontologija, baigtinumas, koreliacijos metodas.
P. TILLICH’S ONTOLOGY AND I. KANT’S TRANSCENDENTAL PHILOSOPHY
Mindaugas Briedis
Summary
This article seeks to examine to what extent Tillich’s ontology draws on Kant’s critique of dialectical reason. It is shown that Kant’s refutation of the ontological proof of God means a departure from objective uncertainty towards practical certainty, while Tillich’s analysis of existence allows for truth to be regarded as being both personal and objective. For Tillich, an openess to the transcendent had to be found in the human ontological structure itself as an existing individual, a self. The existential category of finite subjectivity can be said to be correlate of both the instant and existence itself.
Kant’s transcendental philosophy begins with an attempt to solve the theoretical problem of the possibility of synthetic a priori judgments. In solving this epistemological problem Kant demonstrates how transcendental knowledge (i.e., knowledge of the synthetic a priori conditions for the possibility of experience) is possible only when its application is confined to the realm of empirical knowledge (i.e., to experience). He argues that space, time, and the twelve categories form the transcendental boundary line between what we can and cannot know. But this solution“ itself calls attention to an even more signi- ficant problem: what is the status of that which lies outside the boundary of possible empirical knowledge?
According to Kant our ideas of God, freedom, and immortality inevitably arise in the human mind as a result of our attempts to unify and systematize our empirical knowledge. In other words, reason naturally seeks for something beyond the limits of empirical knowledge which can supply unity and coherence to the diversity of facts which fall within that boundary. Kant’s moral argument for God’s existence assumes that the moral law exists and that it can be fulfilled only by the retributive justice of an omnipotent God.
Though Tillich agrees with Kant that faith being of an existential character involving the whole of human existence, does not constitute a theoretical problem of the sort we encounter in empirical inquiry, but because of this wholeness Tillich sees Kant’s moral solution concerning nature of religion as reductive and suggests that an act of faith is a matter of all mental functions (intellect, will, emotion) of human being.
Keywords: transcendental horizon, categories, ontology, finite being, method of correlation
P. TILLICHO ONTOLOGIJA IR I. KANTO TRANSCENDENTALINĖ FILOSOFIJA
No full textVienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
Prasminiai žodžiai: transcendentalinis horizontas, kategorijos, ontologija, baigtinumas, koreliacijos metodas.
P. TILLICH’S ONTOLOGY AND I. KANT’S TRANSCENDENTAL PHILOSOPHY
Mindaugas Briedis
Summary
This article seeks to examine to what extent Tillich’s ontology draws on Kant’s critique of dialectical reason. It is shown that Kant’s refutation of the ontological proof of God means a departure from objective uncertainty towards practical certainty, while Tillich’s analysis of existence allows for truth to be regarded as being both personal and objective. For Tillich, an openess to the transcendent had to be found in the human ontological structure itself as an existing individual, a self. The existential category of finite subjectivity can be said to be correlate of both the instant and existence itself.
Kant’s transcendental philosophy begins with an attempt to solve the theoretical problem of the possibility of synthetic a priori judgments. In solving this epistemological problem Kant demonstrates how transcendental knowledge (i.e., knowledge of the synthetic a priori conditions for the possibility of experience) is possible only when its application is confined to the realm of empirical knowledge (i.e., to experience). He argues that space, time, and the twelve categories form the transcendental boundary line between what we can and cannot know. But this solution“ itself calls attention to an even more signi- ficant problem: what is the status of that which lies outside the boundary of possible empirical knowledge?
According to Kant our ideas of God, freedom, and immortality inevitably arise in the human mind as a result of our attempts to unify and systematize our empirical knowledge. In other words, reason naturally seeks for something beyond the limits of empirical knowledge which can supply unity and coherence to the diversity of facts which fall within that boundary. Kant’s moral argument for God’s existence assumes that the moral law exists and that it can be fulfilled only by the retributive justice of an omnipotent God.
Though Tillich agrees with Kant that faith being of an existential character involving the whole of human existence, does not constitute a theoretical problem of the sort we encounter in empirical inquiry, but because of this wholeness Tillich sees Kant’s moral solution concerning nature of religion as reductive and suggests that an act of faith is a matter of all mental functions (intellect, will, emotion) of human being.
Keywords: transcendental horizon, categories, ontology, finite being, method of correlation
P. TILLICHO ONTOLOGIJA IR I. KANTO TRANSCENDENTALINĖ FILOSOFIJA
No full textVienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
Prasminiai žodžiai: transcendentalinis horizontas, kategorijos, ontologija, baigtinumas, koreliacijos metodas.
P. TILLICH’S ONTOLOGY AND I. KANT’S TRANSCENDENTAL PHILOSOPHY
Mindaugas Briedis
Summary
This article seeks to examine to what extent Tillich’s ontology draws on Kant’s critique of dialectical reason. It is shown that Kant’s refutation of the ontological proof of God means a departure from objective uncertainty towards practical certainty, while Tillich’s analysis of existence allows for truth to be regarded as being both personal and objective. For Tillich, an openess to the transcendent had to be found in the human ontological structure itself as an existing individual, a self. The existential category of finite subjectivity can be said to be correlate of both the instant and existence itself.
Kant’s transcendental philosophy begins with an attempt to solve the theoretical problem of the possibility of synthetic a priori judgments. In solving this epistemological problem Kant demonstrates how transcendental knowledge (i.e., knowledge of the synthetic a priori conditions for the possibility of experience) is possible only when its application is confined to the realm of empirical knowledge (i.e., to experience). He argues that space, time, and the twelve categories form the transcendental boundary line between what we can and cannot know. But this solution“ itself calls attention to an even more signi- ficant problem: what is the status of that which lies outside the boundary of possible empirical knowledge?
According to Kant our ideas of God, freedom, and immortality inevitably arise in the human mind as a result of our attempts to unify and systematize our empirical knowledge. In other words, reason naturally seeks for something beyond the limits of empirical knowledge which can supply unity and coherence to the diversity of facts which fall within that boundary. Kant’s moral argument for God’s existence assumes that the moral law exists and that it can be fulfilled only by the retributive justice of an omnipotent God.
Though Tillich agrees with Kant that faith being of an existential character involving the whole of human existence, does not constitute a theoretical problem of the sort we encounter in empirical inquiry, but because of this wholeness Tillich sees Kant’s moral solution concerning nature of religion as reductive and suggests that an act of faith is a matter of all mental functions (intellect, will, emotion) of human being.
Keywords: transcendental horizon, categories, ontology, finite being, method of correlation
P. TILLICHO ONTOLOGIJA IR I. KANTO TRANSCENDENTALINĖ FILOSOFIJA
No full textVienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
Prasminiai žodžiai: transcendentalinis horizontas, kategorijos, ontologija, baigtinumas, koreliacijos metodas.
P. TILLICH’S ONTOLOGY AND I. KANT’S TRANSCENDENTAL PHILOSOPHY
Mindaugas Briedis
Summary
This article seeks to examine to what extent Tillich’s ontology draws on Kant’s critique of dialectical reason. It is shown that Kant’s refutation of the ontological proof of God means a departure from objective uncertainty towards practical certainty, while Tillich’s analysis of existence allows for truth to be regarded as being both personal and objective. For Tillich, an openess to the transcendent had to be found in the human ontological structure itself as an existing individual, a self. The existential category of finite subjectivity can be said to be correlate of both the instant and existence itself.
Kant’s transcendental philosophy begins with an attempt to solve the theoretical problem of the possibility of synthetic a priori judgments. In solving this epistemological problem Kant demonstrates how transcendental knowledge (i.e., knowledge of the synthetic a priori conditions for the possibility of experience) is possible only when its application is confined to the realm of empirical knowledge (i.e., to experience). He argues that space, time, and the twelve categories form the transcendental boundary line between what we can and cannot know. But this solution“ itself calls attention to an even more signi- ficant problem: what is the status of that which lies outside the boundary of possible empirical knowledge?
According to Kant our ideas of God, freedom, and immortality inevitably arise in the human mind as a result of our attempts to unify and systematize our empirical knowledge. In other words, reason naturally seeks for something beyond the limits of empirical knowledge which can supply unity and coherence to the diversity of facts which fall within that boundary. Kant’s moral argument for God’s existence assumes that the moral law exists and that it can be fulfilled only by the retributive justice of an omnipotent God.
Though Tillich agrees with Kant that faith being of an existential character involving the whole of human existence, does not constitute a theoretical problem of the sort we encounter in empirical inquiry, but because of this wholeness Tillich sees Kant’s moral solution concerning nature of religion as reductive and suggests that an act of faith is a matter of all mental functions (intellect, will, emotion) of human being.
Keywords: transcendental horizon, categories, ontology, finite being, method of correlation
E. HUSSERLIO FENOMENOLOGINIS PROJEKTAS IRPSICHOTERAPIJOS PROBLEMOS
Full text linkNors fenomenologinė filosofija jau kurį laiką daro įtaką psichoterapeutų darbo metodams, galima teigti, kad pastarieji naudojasi egzistencialistinėmis fenomenologijos traktuotėmis, o štai pirminis, dar Edmundo Husserlio inicijuotas projektas išleidžiamas iš akių. Straipsnyje kaip tik ir užsibrėžiama grįžti prie pastarojo fenomenologijos supratimo, nagrinėjant metodologines psichologijos problemas bei nužymint galimas psichoterapijos perspektyvas. Pirmoje dalyje aptariamos metodologinės ir tipologinės psichoterapijos problemos. Teigiama, kad empirinė psichoterapija neteikia galimybių iš esmės užčiuopti ego struktūros – tikrosios žmogiškojo patyrimo ir atitinkamai psichinių konfliktų erdvės. Sykiu pateikiama fenomenologinė žinojimo traktuotė, psichologinio bet transcendentalinio ego perskyra bei kitos pamatinės, psichoterapijos uždavinius reformuluojančios fenomenologijos temos. Antroje dalyje kaip viena iš galimų fenomenologijos ir psichologijos koreliacijos perspektyvų pateikiama kritinė lyginamoji Sigmundo Freudo sąmonės ir pasąmonės bei „atitinkama“ Husserlio impresinės (produktyvios) ir reproduktyvios sąmonės teorijų analizė, nepamirštant, kad Freudo psichoanalizės jokiu būdu negalima tapatinti su psichoterapija apskritai. Parodoma, kad Husserlio žodynas leidžia naujai konstruktyviai perskaityti Freudo pastabas apie instinktyvaus skatulio teorijos dėsningumus bei represavimo mechanizmą. Trečioje dalyje glaustai suformuluojamos bendros fenomenologinės hermeneutikos rekomendacijos psichoterapeutams. Straipsnyje jokiu būdu neteigiama, kad fenomenologija gali ar turi pakeisti psichoterapiją, tačiau numatoma, kad kaip ir kiekviena teorinė-praktinė disciplina, psichoterapija gali ir turi atrasti fenomenologiją kaip savo atspirties ir plėtotės tašką.
Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, psichoterapija, psichologinis ir transcendentalinis ego, instinktyvus skatulys, psichiniai sutrikimai, reproduktyvi sąmonė.
E. Husserl’s Phenomenological Project and the Problems Concerning Psychotherapy
Mindaugas Briedis
Summary
Though phenomenological philosophy has influenced practitioners of psychotherapy for a long time, it is also true, that it was precisely existentialist approach to phenomenology that was exploited, while the whole initial project of phenomenology initiated by E. Husserl was almost forgotten. In this article I beckon to re-enter this initial understanding of phenomenology, considering methodological problems of psychology and laying down possible perspectives for psychotherapy.
First part of the article deals with the methodological problems of psychotherapy while raising the thesis that empirical psychotherapy in principle cannot grasp the ego-structure, misses the true depth of the human experience, which in turn is the real sphere of mental disorders. Hand in hand goes the phenomenological critique of the scientific approach and other phenomenological issues relevant to the reformulation of the goals of psychotherapy.
Second part of the article is dedicated to the one of many possible perspectives stemming from the correlation between phenomenology and psychotherapy, i.e. critical comparison of S. Freud’s consciousness and unconsciousness and “corresponding” theory of impressional (productive) and reproductive consciousness presented by Husserl. It is indicated that Husserl’s approach enables new and constructive reading of Freud’s theory of instinctual drive while keeping in mind, that Freud’s psychoanalysis cannot be identified with psychotherapy in general. However, the final part of the article suggests some methodological advices for mental care practice from the perspective of phenomenological hermeneutics.
Keywords: phenomenology, psychotherapy, psychological and transcendental ego, instinctive drive, mental disorders, reproductive consciousness
APIE „KLAIDINGĄ IMPLIKACINĘ PRIELAIDĄ“
Full text linkStraipsnyje kritikuojamas 68-ame „Problemų“ numeryje skelbtas J. Čiurlionio teiginys, kad matematiniai Zenono Elėjiečio aporijos sprendimai „remiasi klaidinga implikacine prielaida“. Pirma, logikos dėsniai nedraudžia iš klaidingų teiginių pagrįstai išvesti teisingus teiginius, todėl prielaidos klaidingumas neužtikrina išvados klaidingumo. Antra, minimos implikacijos antecedento loginę reikšmę lemia empirinis faktas, todėl net jei implikacijos konsekventas būtinai klaidingas, implikacija yra loginiu požiūriu atsitiktinė. Trečia, implikacijos konsekventas gali būti interpretuojamas dvejopai. Viena interpretacija padaro jį nomologiškai būtinai klaidingą, bet nerelevantišką Zenono aporijai; kita interpretacija padaro teiginį relevantišką, bet nebūtinai klaidingą. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad implikacinė prielaida, kuria, Čiulionio teigimu, remiasi matematiniai Zenono Elėjiečio aporijos sprendimai, yra klaidinga.
Pagrindiniai žodžiai: Achilo ir vėžlio aporija, tapatumo sąlygos, aporijų sprendimai.
REGARDING THE “FALSE CONDITIONAL PREMISE”
Jonas Dagys and Mindaugas Briedis
Summary
We criticize the claim made by Èiurlionis, namely that mathematical solutions to Zeno’s aporia are unsatisfactory, as they rely on “a false conditional premise”. First, the rules of formal logic do not forbid deriving true statements from false statements, so even if mathematical solutions rely on a false premise this does not guarantee the falsity of their conclusion. Second, the truth value of the antecedent of the conditional depends on an empirical fact, so even granted that the consequent is false, the conditional statement should be viewed as contingent. Third, and most important, the statement in the consequent admits of two interpretations: a strict qualitative interpretation of identity of space-time points, which makes the statement nomologically necessarily false but irrelevant to the Zeno’s aporia; and a looser mathematical quantitative interpretation of the identity of space-time points, which makes the statement relevant but not only contingently false. We conclude that there is no reason to accept the claim that this conditional statement is false and that Èiurlionis takes a wrong path in his attempt to resolve Zeno’s aporias.
Keywords: Achilles and tortoise aporia, identity conditions, solutions of aporias
TIKĖJIMAS, ŽINOJIMAS IR LINKSMAS DISERTACIJOS GYNIMAS
No full text2006 m. birþelio 30 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete doktorantas Mindaugas Briedis apgynë daktaro disertacijà „Tikëjimo ir þinojimo problema P. Tillicho filosofinëje teologijoje“.
Belief, Knowledge and Jolly Defense of Thesis
Nida Vasiliauskaitė
an
KOGNITYVIOJI PSICHOLOGIJA IR MORALĖS FILOSOFIJA: AR TVIRTOS KOGNITYVINĖS IR MORALINĖS RAIDOS PARALELĖS?
Full text linkStraipsnyje analizuojami argumentai, pagrindžiantys paralelizmą tarp kognityvinės ir moralinės raidos. Keliamas klausimas, ar šios dvi universalios raidos formos yra fundamentaliai tarpusavyje susijusios, jei taip, tai kokiu būdu? Straipsnyje keliamiems uždaviniams spręsti visų pirma privalu pateikti universalius šio paralelizmo tipus. Tam geriausiai pasitarnauja Lawrenso Kohlbergo pateikta chrestomatine tapusi kognityvinės ir moralinės raidos komplementarumo hierarchija, savo ruožtu įkvėpta J. Piaget idėjų. Nors Kohlbergo sistema padeda struktūruoti psichologinius ir moralinius procesus, konstruoti praktinę veiklą numatančius argumentus, joje yra daug keblumų, kuriuos ir pasistengsime išryškinti bei aptarti. Visų pirma, straipsnyje kritiškai analizuojami pamatiniai Kohlbergo pateikti asmens raidos viziją apibūdinantys principai. Antra, kvestionuojamas bendrasis šios vizijos principas, tai yra paralelizmas tarp kognityvinės ir moralinės brandos. Pamatinių Kohlbergo sistemos aspektų pristatymas, revizija, kritika ir yra šio straipsnio probleminė ašis. Moralės filosofijos bei kognityviosios psichologijos gretinimas iš naujo pateikia pamatinius šių disciplinų teorinės žiūros objektus – žmogaus pažintinę veiklą ir moralinę brandą. Tai leidžia ne tik praplėsti kognityviosios psichologijos nagrinėjamų problemų lauką, bet ir parodyti, kaip naudojant kognityviosios psichologijos metodologiją, psichologija gali prisidėti prie moralės filosofijos problemų sprendimo. Straipsnio tematika reikalauja tarpdisciplininio požiūrio, todėl leidžia svarbiausiuose probleminiuose kognityvumo ir moralės problematikos laukuose sudurti filosofiją ir psichologiją, kartu numatant platesnes išvadas šių disciplinų savivokos klausimais.
Pagrindiniai žodžiai: moralinė raida, kognityvinė raida, raidos stadijos, moralės filosofija, psichologija.
Cognitive Psychology and Moral Philosophy: How Strong are Parallels between Cognitive and Moral Development?
Evaldas Kazlauskas, Mindaugas Briedis
Summary
The analysis presented in the article is devoted to the implied parallelism between cognitive and moral development. We discuss whether these universal aspects of human development are fundamentally interrelated, and if the answer is yes, then how this is possible. In order to reach our tasks, we refer to the widely known theory of cognitive and moral development formulated by Lawrence Kohlberg who was directly influenced by the prominent Swiss scientist Jean Piaget. Kohlberg’s theory of moral development emphasizes cognitive processes as the key component in moral judgments. Development of cognitive abilities has a huge impact on moral development. Although Kohlberg’s stages of moral development enable to structure cognitive and in a broader sense the psychological processes and probably help to predict moral actions, there are a number of weak arguments in his theory which we discuss in thes article. Presentation of Kohlberg’s theory, as well as its revision, and critics are the key points of the article. A juxtaposition of moral philosophy and cognitive psychology reveals new trends in the analysis of relevant moral issues, while the main focus of these different fields is still contradictory – human cognitive processes and moral maturity. Utilization of cognitive psychology defining moral issues while using cognitive methods definitely broadens the scope of cognitive psychology, and contributes to moral philosophy. The interdisciplinary approach to psychology and philosophy which we choose in the article enables us to confront the complex issues of cognition and the moral problems using different approaches, and at the same time we conclude that this discussion contributes to a broader understanding of the role and boundaries of both psychology and philosophy.
Keywords: moral development, cognitive development, stages of development, moral philosophy, psychology
- …
