4,044 research outputs found
The Underlying Paradox of Plato’s Meno 80d5-e5
No full textMeno 80d5-e5 is one of the most well-known passages in the Platonic dialogues. It has traditionally been called ‘Meno’s paradox’ by commentators. Meno asks Socrates, who claims not to know what virtue is at all, how he will inquire into the thing which he does not know at all. Although there have been a considerable number of studies on the interpretation of the passage, there has as yet been no consensus amongst commentators on what paradox the argument presents. There are three main puzzles in the traditional interpretations: (1) why what is regarded as an ‘eristic’ argument by Socrates might be of any philosophical importance: (2) where exactly ‘the paradox’ is situated: (3) whether Socrates’ response disarms ‘the paradox’. My thesis will give clear accounts of these puzzles. Firstly, Socrates’ evaluation of Meno’s question as ‘eristic’ has a two-fold meaning: it is eristic because Meno makes use of two horns of the ready-made eristic argument that one cannot come to know either what he knows or what he does not know, the original technique of the refutation of which appears in the Euthydemus. Then, Meno’s question is eristic also in a deeper sense, because the argument is committed to the denial of ‘knowledge’. Socrates detects this deeper counterargument against the possibility of ‘knowledge’ and attempts to disarm it with the myth of the immortality of the soul. Finally, my main suggestion will be that the question presented by Meno originates with Gorgias’ Περὶ τοῦ μὴ ὄντος ἢ Περὶ φύσεως, a rhetorical challenge to Eleatic epistemology, which demonstrates that it is impossible for human beings to access the truth of reality either through intellect or sense perception. It will be demonstrated that the paradox of Meno 80d5-e5 is in fact concerned with a conflict between Gorgias’ rhetoric and Socratic dialectic
Meno kūrinių „prieinamumo“ socialpsichologinis aspektas
No full textThe author discusses the rather general attitude prevailing in the sphere of art consumption when the recipient’s incomprehension of a specific work of art is being evaluated by him and his surroundings not “purely aesthetically”, but as a certain social characteristic of the recipient or the author in question.
The author proceeds from the point that relations between the recipient and art are regulated by a number of cultural standards of diverse historical origin. Thus the very privity to art is ascribed to a member of society as a kind of behaviour adding to his prestige. As a result, “accessibility” or “inaccessibility” of works of art is evaluated by recipients as a certain index of their proximity to the socially encouraging norm (i.e., either due to “cultural backwardness” of consumers or to “bad quality” of the work itself and the author being put of touch with demands of the public).Straipsnyje pateikiama meno kūrinių prieinamumo problemos kai kurių aspektų sociologinė analizė. Įprastinė meno vartojimo koncepcija meno kūrinių prieinamumą traktuoja kaip suvokimo adekvatumo ir meno kūrinių vertingumo problemos dalį. Estetikoje paplitęs meno vartojimo situacijos modelis apima abstrakčių jos dalyvių santykius: idealus autorius idealiai save išreiškia meno šedevre, o ideali publika adekvačiai suvokia kūrinio estetines vertybes. Sociokultūrinių etalonų veikimą tam tikra prasme galima aprašyti kaip prestižinių veiksnių reguliuojamą sritį. Vienas seniausių tokių etalonų ryšį su menu traktuoja kaip teigiamą, skatinamą elgesio normą. Normas diktuojanti socialinė grupė įvairiomis materialinėmis ir dvasinėmis priemonėmis šio etalono postulatus paverčia normatyvais. Straipsnis remiasi idėja, kad žmonių santykius meno vartojimo situacijoje reguliuoja daugybė skirtingos istorinės kilmės kultūrinių etalonų. Kiekvienas toks etalonas numato idealiai socializuotą žmogų, kuris nustatytu būdu santykiauja su menu. Kai griežtos ribos tarp socialinių grupių ima nykti, jų atstovus ima veikti daugybė normatyvų, kuriuos diktuoja įvairūs kultūros etalonai
Meno mirties problema (pagrindinių koncepcijų palyginamoji analizė)
No full text1998 m. kovo 19 d. Vilniaus universitete Rūta Marija Vabalaitė apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Meno mirties problema (pagrindinių koncepcijų palyginamoji analizė)“. Mokslinis darbo vadovas – doc. K. Stoškus, oficialieji oponentai – prof. V. Matonis ir prof. J. Mureika. Disertacijoje analizuojamos reikšmingiausios XIX – XX a. filosofinės teorijos (G. W. F. Hegelio, F. Nietzsches, M. Heideggerio ir T. Adorno), kuriose esmingai keliama meno mirties problema. Palyginamos šių filosofų idėjos, nustatomi jų tarpusavio ryšiai ir santykiai su kitomis teorijomis ir pačiais meno pokyčiais. Aptariamas klausimas, kokius meno pokyčius reikėtų laikyti jo atsinaujinimu, o kokius – meno mirtimi
Filosofiniai meno ir estetikos horizontai
No full textA. Andrijausko monografijos „Meno filosofija“ recenzija. Teigiama, kad jos tikslas – meno filosofijos, kaip savarankiško mokslo pagrindimas. Monografijos pradinis taškas – estetinių pažiūrų formacija XVIII amžiuje. Autorius kritikuojamas dėl terminų „transcendentinis“ ir „transcendentalinis“ painiojimo. Pastebima, kad autorius itin nuodugniai analizuoja iracionalistinės-intuityvistinės pakraipos filosofavimo modelius (A. Schopenhauerį, F. Nietzschę, H. Bergsoną, S. Kierkegaardą ir kt.). Teoriškai reziumuodamas estetikos ir meno filosofijos raidą, apibrėždamas jų santykį bei funkcijas, A. Andrijauskas pateikia paradigmines jų definicijas. Kritikuojami autoriaus pateikti estetikos ir meno filosofijos apibrėžimai. Dėstymas pasižymi enciklopediniu ekspoziciniu medžiagos pristatymu, siekiu pateikti detalią ir visapusišką informaciją – tai kartais neleidžia pasiekti konceptualaus apibendrinimo. Svarbiausias monografijos nuopelnas – ne teorinis meno filosofijos pagrindimas, bet jos, kaip savarankiško mokslo, idėjos iškėlimas
Francoforte sul Meno
No full textFrancoforte sul Meno. - Hanau. - Magonza (Mainz). - Saarbrücken. - Wiesbaden. - Worms. - In: Dizionario enciclopedico universale della musica e dei musicisti. Il lessico. - Torino : UTET. - Vol. 2. (1983). - S. 281 f., 459 f. - Vol. 3. (1984). - S. 35-37. - Vol. 4. (1984). - S. 187, 762 f., 764 f
Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai-Vakarai-Lietuva)
No full textPratarmė -- Rytai: prie išminties ir grožio versmių -- Rytų pasaulio atradimas -- Kinų mąstymo tradicija lyginamosios analizės požiūriu -- „Permainų knygos“ simbolių pasaulis -- Konfucijaus mokymo principai -- Laozi ir klasikinis filosofinis daoizmas -- Zhuangzi „klajonės bekraštybėje“ -- Pagrindiniai klasikinio daoizmo filosofijos mokymai -- Konfucianizmo filosofijos raida -- Čan mąstymo tradicijos savitumas -- Čan estetikos ir meno principai -- Šintoizmo vaidmuo japonų kultūroje -- Šintoizmo mitologija ir istoriniai pokyčiai -- Dzen filosofija, estetika ir menas -- Menas kaip dzen patirties perteikimo priemonė -- Dzen estetikos ir meno savitumas -- Vakarai: „neklasikinio“ mąstymo ir kūrybos erdvės -- „Neklasikinės“ Vakarų mąstymo tradicijos tapsmas -- A. Schopenhauerio klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos keitimas -- S. Kierkegaard'o „egzistencinės krizės“ filosofija -- F. Nietzsche's klasikinės Vakarų filosofijos peržiūrėjimas -- H. Bergsono „gyvybinio polėkio“ filosofija -- Rytų ir Vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje -- M. Heideggerio Rytų ir Vakarų mąstymo principų vienovės ieškojimai -- A. Malraux Rytų pasaulio nostalgija -- Mentaliteto tyrinėjimai Prancūzijoje -- Postmodernizmo ištakos ir „neklasikinių“ diskursų erdvė -- Postmodernizmas ir modernizmas -- Postmodernizmas ir estetinis Rytų reliatyvizmas -- Lietuva: tarp Rytų ir Vakarų pasaulių -- Istoriniai lietuviškosios Rytų recepcijos ir orientalizmo pokyčiai -- M.K. Čiurlionio kūryba modernistinio meno kontekste -- Tolimųjų Rytų dailės atspindžiai M.K. Čiurlionio tapyboje -- S. Šalkauskio Rytų ir Vakarų sintezės koncepcija -- Rytai ir Vakarai J. Baltrušaičio komparatyvistinėje menotyroje -- Rytietiški L. Truikio scenografijos motyvai -- V. Kavolio Rytų ir Vakarų civilizacijų komparatyvistinės studijos -- J. Mačiūno orientalizmas ir Fluxus estetikos principai -- A. Švėgždos rytietiškas minimalizmas -- Žvilgsnis į Ž. Mikšio grafiką -- Būties tiesos ieškojimai A. Šliogerio „Tyliojo gyvenimo fragmentuose“ -- Simbolinio mąstymo atspindžiai R. Oranto grafikoje -- Rytų piligrimo P. Normanto poetikos pasaulis -- J. Ivanauskaitės tibetietiškas orientalizmas -- A. Beinoriaus žvilgsnis į indų mąstymo tradiciją -- Literatūra -- Reziumė anglų kalba -- Asmenvardžių rodyklė.Monografijoje įvairiais aspektais tyrinėjamos Rytų, Vakarų ir Lietuvos kultūros sąveikos procesai, aptariamas konkrečių Tolimųjų Rytų kultūros formų skverbimasis į Vakarų ir lietuvių kultūros tradicijas, siekiama atsekti būdingiausias orientalizmo apraiškas jose. Komparatyvistinis požiūris į gvildenamas problemas nulėmė trinarę monografijos struktūrą ir tris pagrindines tyrinėjimo linijas: Rytų, Vakarų ir lietuviškąją. Tekstus vienija komparatyvistinė metodologija, Rytų ir Vakarų kultūros tradicijų sąveikos motyvai, taip pat kultūrologinių, filosofinių bei menotyrinių problemų lauko išskyrimas. Tokia iš trijų etapų ir trijų pagrindinių morfologinės analizės pjūvių susidedanti tyrinėjimo strategija ne tik lėmė medžiagos atrinkimo būdą, bet ir padėjo nuosekliau atskleisti Tolimųjų Rytų kultūros, mąstymo ir meno tradicijų savitumą, Vakarų savimonės sklaidos ypatumus ir parodyti kaip per Oriento reiškinių bei temų refleksiją skleidėsi lietuviškojo kultūrinio tapatumo suvokimas. Pirmoje dalyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Tolimųjų Rytų filosofijos ir estetikos tradiciją (Yijing, konfucianizmas, daozmas, čan, šintoizmas, dzen). Antroje dalyje pagrindinis dėmesys perkeliamas į „neklasikinės“ filosofijos ir estetikos tradiciją (Schopenhauer, Kierkegaard, Nietzsche, Bergson, Jung, Heidegger, Ortega y Gasset, Malraux) ir pagaliau, aptariami lietuviškos kultūros daugiausiai su orientalizmo sklaida susijusių asmenybių kūryba (Čiurlionis, Šalkauskis, Baltrūšaitis-sūnus, Truikys, Kavolis, Mačiūnas, Švėgžda, Mikšys, Šliogeris, Orantas, Normantas, Ivanauskaitė, Beinorius). Reikšminiai žodžiai: Kultūra; Menas; Rytai; Vakarai; Meno filosofija; Komparatyvistinė metodologija; Orientalizmas; Culture; East; West; Philosophy of art; Comparative studies; OrientalismThe monograph investigates processes of interaction of Oriental, Western and Lithuanian cultures, discusses the penetration of forms of culture of the Far East into the traditions of culture of the West and Lithuania, and seeks to trace the most characteristic manifestations of orientalism in them. A comparative attitude to the problems under study determined the structure of the monograph and its three main lines of study: Oriental, Western and Lithuanian ones. The texts are united by comparative methodology, motifs of interaction of traditions of Oriental and Western culture, as well as distinguishing the sphere of problems of culturology, philosophy and art criticism. Such strategy did not only determine the method of selecting the material but also helped reveal the originality of traditions of culture, thinking and art of the Far East, the peculiarities of the spread of Western self-awareness and show how the perception of the Lithuanian cultural identity revealed through reflection of oriental phenomena and themes. The first part devotes main attention to the tradition of philosophy and aesthetics of the Far East (Yijing, Confucianism, Taoism, Tchan, Shintoism, Zen). In the second part main attention is shifted to the tradition of “non-classic’ philosophy and aesthetics (Schopenhauer, Kierkegaard, Nietzsche, Bergson, Jung, Heidegger, Ortega y Gasset, Malraux) and finally the creation of the personalities of Lithuanian culture related to the spread of orientalism is discussed (Čiurlionis, Šalkauskis, Baltrūšaitis-son, Truikys, Kavolis, Mačiūnas, Švėgžda, Mikšys, Šliogeris, Orantas, Normantas, Ivanauskaitė, Beinorius)
Meno filosofija: XVIII-XX a. koncepcijų analizė
No full textPratarmė -- Įvadas -- I. Meno filosofijos užuomazgos: Ankstyvasis švietėjų meno teorijų raidos etapas; Estetika ir meno filosofija I. Kanto sistemoje; F. Šilerio ir J. Gėtės filosofinio ir meninio mąstymo sintezės ieškojimai; Jėnos romantikų meno filosofija -- II. Klasikinės meno filosofijos raida : Sisteminis veiksnys F. Selingo meno filosofijoje; G. Hėgelio meno filosofijos sistema ir metodas; Iracionalios „valios” metafizika A. Šopenhauerio meno filosofijoje -- III. Metodologinių ieškojimų metas: Vokiečių klasikinio idealizmo meno filosofijos idėjų nykimas ir naujų metodologinių orientacijų formavimasis; F. Nyčė ir reliatyvistinės meno filosofijos metmenys; Formalistinė meno filosofija (K. Fydleris, A. Ryglis, H. Velflynas; Intuityvistinė meno filosofija (A. Bergsonas, B. Kročė); E. Panofskio transcendentinė meno' filosofija; Menas ir būtis M. Heidegerio meno filosofijoje -- Pabaiga: Meno filosofija giminiškų mokslų sistemoje -- Reziumė rusų kalba -- Reziumė anglų kalba -- Reziumė prancūzų kalba -- Literatūros sąrašas -- Asmenvardžių rodyklė -- Dalykinė rodyklė.Knygoje analizuojamos idėjinės bei teorinės meno filosofijos ištakos, pradedant XVIII a. pabaiga, kai «meno tyrinėjimai tik pradeda įgyti savarankiško mokslo kryptį. Autorius išsamiai aptaria teorinių meno filosofijos tendencijų transformaciją nuo sintetinių filosofinių konstrukcijų j vėlesnes idealizmo formas. Daug vietos skiriama pohė- gelinės meno filosofijos teoretikų A. Šopenhauerio, S. Klerkegoro, F. Nyčės, A. Bejrgsono, B. Kročės, M. Heidegerio koncepcijų artallzei, parodoma prieštaringa jų įtaka Vakarų pasaulio meno praktikai. Reikšminiai žodžiai: Meno filosofija; Idėjų istorija; Grožis; Menas; Philosophy of art; History of ideas; Beauty; ArtThe search for the sources of the philosophy of art leads us back, to the Age of Enlightenment when a qualitatively new development stage of many art sciences is outlined. In England the fermentation of the ideas of the philosophy of art takes place in the terms of a special variety of aesthetics called 'style criticism' (E. Burke, F. Hutcheson, E. Shaftesbury). The representatives of this trend develop many basic categories of the future philosophy of art in the spirit of sensualism. In France, having joined seven different kinds of fine arts by the single principle of 'nature imitation', Ch. Batteaux cleared the way to the qualitatively new methodological approach to the phenomenon of art. That approach allows to reveal regularities that are common for all kinds of arts. Here art criticism problems come close to philosophical problems, therefore a theoretical basis for the historical (history-of-art) trend of the philosophy of art is formed. German thinkers who had a propensity to conceptualism and complicated theoretical constructions tried to systemize the most important achievements of their English and French forerunners. In Germany the intensive development of the idea of art autonomy brought to life a relatively independent branch of science, i. e. the 'philosophy of art’, that was regarded as identical to the simultaneously developing aesthetics in the second half of the XVIII century. The transformation of aesthetics into the philosophy of art was caused by the fact that the philosophical thought was focused on art recognized as an independent variety of aesthetical activities. Thus two basic trends of philosophy of art were formed 'primarily in German idealistic thought: (a) the 'theoretical' (philosophical) trend founded by A. Baumgarten and I. Kant; (b) the 'historical' (history-of-art) trend founded by J. Wlnckelmann, J. Goethe, F. Schiller and the Jena romanticists. For a certain period these two trends merged in the synthetic conceptions of F. Schelling and G. Hegel, the leading figures in German classical idealism. In the post-Hegel period the trends deported from each other again. As It was begun by A. Schopenhauer, irrationalistic motifs predominated in the theoretical trend (F. Nietzsche, K. Fiedler, A. Bergson, B, Croce) and descriptional and formalistic elements prevailed in the historical trend (J. Burckhardt, H. Talne, A. Riegl, H. Wölfflin, E. Panofsky). While A. Baumgarten’s philosophy regards aesthetics as the lowest grade of gnoseology investigating the beautiful and the philosophy of artistic creation, aesthetics and the crystallizing within aesthetics philosophy of art begin to transform into a relatively independent branch of scientific ' knowledge in I. Kant's philosophical system. F. Schiller, J. Goethe and the Jenna romanticists mitigate the rigorism of Kant's philosophy of art and bring it close to the comprehension of real art practice. F. .Schelling and G. Hegel create classical idealistic systems of philosophy of art that represent a systematic philosophical approach to philosophical research of origin, existence, function and inner structure of the world of art (the latter approach is mostly characteristic for G. Hegel). Notwithstanding the profundity and importance of the problems raised by G. Hegel and F. Schelling, their speculative conceptions that deduce the phenomena of art from supreme spiritual essences ('spirit', 'absolute idea', ’supreme reason1) became soon a hindrance for the theoretical thought that was approaching the understanding of real art practice. The gradual transformation of rationalistic attitude into irrationalism can be clearly retraced in the conceptions' of A. Schopenhauer, F. Nietzsche, A. Bergson, B. Croce. If the irrational principle is crucial, so it becomes impossible to build a systematic philosophy of art on the basis of rational principles. This is why the representatives of the irrationalistic philosophy of art aspire to elaborating problems of genius, of creation process, of intuition, of artistic creation sources that give way to the possibility of establishing the predominance of the irrational principle. In the post-Hegel period of the idealistic philosophy of art development the positions of the ’upwards' trend in philosophy of art are strengthened still. This trend represents an attempt to substitute abstract metaphysical constructions for a set of positive facts, their description and systemizing. Thus, in the second half of the XIX century a crisis in the development of the philosophy of art is noticed as the number of unsystematic, uncoordinated and contradictory empirical researches occurs. While being influenced by various positivistic, formalistic and psychological conceptions, the philosophy of art was forced not only to carry the burden of contradictions and difficulties that are peculiar to philosophical knowledge on the whole but also to lose its own significance, i. e. the systematic way of art comprehension that was acquired before. In addition to dominating at that time purely empirical trends, J. Burckhardt, H. Taine and F. Nietzsche formed inherently more culture-oriented conceptions. Later the constructions of K. Fiedler, A. Riegl, H. Wölfflin, A. Bergson, B, Croce, E. Utits and M. Dessoir are distinguished by their significance. [...
Lists in the Meno and the Euthyphro
No full textIn Plato’s Socratic dialogues the Meno and the Euthyphro, all attempts at answering Socrates’
“What is the F?” question are rejected, but some answers are rejected in a peculiar way.
Socrates complains that Euthyphro’s first answer, and Meno’s first and third answers, provide
“too many” things for the F. This thesis considers several competing suggestions for why
Socrates rejects these answers. The following suggestions are argued to be unhelpful: (1) that
Socrates’ interlocutors provide particulars instead of universals, (2) that Socrates makes an
assumption that examples cannot be known before you know the definition, and (3) that the
interlocutors offer too narrow definitions. None of these explains why Socrates says that there
are too many things provided. Finally, the author argues that the answers are rejected because
Socrates assumes there is only one explanation for why F things are F.http://www.ester.ee/record=b4501644*es
Idealistinės meno filosofijos įtaka ekspresionizmo estetikai ir meno praktikai
No full textIn the article an attempt is made to explicate social, philosophical and aesthetical presumptions of the expressionism in the fine arts. Two trends of expressionism, namely, that of “Bridge” and that of “Blue rider” are considered and their links with irrationalistic philosophy are traced back. It is argued that philosophical irrationalism has led to unrealistic tendencies in the fine arts.Straipsnyje siekiama atskleisti ekspresionizmo meninės praktikos ryšius su iracionalistine ir formalistine meno filosofija. Didžiausias dėmesys skiriamas formalistiniam ekspresionizmo sparnui, kuriame ryškus estetizmas, nihilizmas ir polinkis į formą. Ekspresionistai, kaip ir F. Nietzsche, buvo įsitikinę, kad techninė civilizacija ir masinės kultūros formavimasis grasina menininkui jo dvasios praradimu, individo laisvės apribojimu ir meno nužmoginimu. Į vidinį menininko pasaulį, jo sąmonę ekspresionistai žvelgė kaip į aukščiausią absoliučią realybę, sugebančią per psichologines būsenas išreikšti būties tiesas. Apsiribojusi daugiausia formaliųjų meno kūrinio pusių analize, formalistinė estetika faktiškai eliminavo turinio kategoriją. Pasisakydama už meno atitrūkimą nuo realaus gyvenimo, ji kartu filosofiškai pateisino beprasmį estetizmą ir meno suvedimą į grynai formalias struktūras. Ekspresionistai ignoravo socialiai reikšmingus idealus, suabsoliutino vidinės ekspresijos reikšmę, linko į maksimalų spalvos ir formos autonomiškumą
- …
