1,720,984 research outputs found
Žvilgsnis į indų mąstymo tradiciją
No full textReikšminiai žodžiai: Audrius Beinorius; Beinorius, Audrius; Budizmas; Indija; Indijos filosofija; Indologija; Indų filosofija; Orientalistika; Orientalizmas; Sąmonė; Audrius Beinorius; Beinorius, Audrius; Buddhism; Consciousness; India; Indian philosophy; Indology; Oriental studies; Orientalis
Interpretacija kaip dvasinės pratybos: budizmas ir tarpkultūrinė hermeneutika
No full textThe article deals with a problem of relation between textual interpretation and methodology of enlightenment in the Buddhist tradition. According to traditional exegesis, works of Buddhist philosophy are something like a samādhi, a sustained and penetrating contemplation of certain pathways of thought and insight. The author reveals that the Buddhist hermeneutical tradition is a tradition of realization, and devoid of any dichotomy between intellect and experience, the rational and the mystical. A principal role of the tradition is to supply the intertextual context of prejudices that makes the reading and talking possible and the background in which the revelation of meaning and the composition of a meaningful text become possible. Finally, it is pointed out that it is impossible to separate the study of Buddhist hermeneutics from the question of hermeneutics of the modern scholar who having his prejudices and preunderstandings determined by time and culture interpretes traditional Buddhist texts.Apžvelgdamas pagrindinius budizmo mokyklų tekstų interpretavimo ir suvokimo principus autorius atkreipia dėmesį, kad tradicinės budizmo hermeneutikos kontekste egzistuoja ypatingas tekstų interpretavimo ir ortopraksijos, budistinės nušvitimo metodologijos, ryšys. Tai liudija ir paties Budhos plačiai naudojamas situatyvinio intencionalumo (upāya kauśalya) metodas. Pasak tradicinės egzegezės, budistinė filosofija, kurią galėtume vadinti budystės (buddhatva, buddhattā) sklaida, yra savotiškas terapinis procesas, nepertraukiamos samadhi meditacijos ir jžvalgos puoselėjimo praktika. Autorius atskleidžia, kad budistinė hermeneutinė tradicija yra soteriologiškai orientuota patirties tradicija, kuriai nebūdinga intelekto ir patirties, racionalumo ir mistiškumo dichotomija. Esminis tradicijos vaidmuo - suteikti intertekstini kontekstą toms nuostatoms, kurios, išryškindamos reikšmes, nulemia tekstų skaitymo ir analizavimo galimybę. Galiausiai parodoma, kad budistinės hermeneutikos studijų neįmanoma atskirti nuo šiuolaikinių Vakarų mokslininkų hermeneutikos, kurioje budistinių tekstų suvokimą determinuoja konkrečios kultūros ir istorinio laikotarpio tendencijos
Trijų sąmonės prigimčių (Trisvabhāva) koncepcija ankstyvojo jogačaros budizmo tekstuose
Full text linkAuthor deals with the problem of consciousness in Yogācāra Buddhism analysing the early Sanskrit texts of the founders of this school: Maitreyanātha, Asaga, Vasubandhu and Sthiramati. According to the central notion of Yogācāra, everything experienceable is “ideation–only” (vijñapti–mātra), things exist only as processes of knowing, not as “objects” and outside the knowing process they have no reality. This process is explained with the help of the concept of the “store–consciousness” (ālaya–vijñāna), which is the conditional ground for all the seven other consciousness and storehouse of all previous impressions (vāsanās), seeds (bījas), which produce mental phenomena. The Yogācāras analyses the nature of thing conceived by the human consciousness into three modes (trisvabhāva): conceptualized (parikalpa), dependent (paratantra) and perfect (parinipanna). The conceptualized phenomena are mere imagination, false conceptions (vikalpa) and is of non–real existence. The dependent phenomena arise in dependence upon and interaction with other factors of mind. It is the product of dependent causation and mixture of pure and defiles aspects. The perfect nature is the true or ultimate nature, which is non–dual Emptiness (śūnyatā) itself, also known as “Suchness” (tathatā) and the reality is known “as it is” (yathā bhūta).According to the Yogācāras it is possible to free consciousness from latent impresions, when the store consciousness undergoes the process of the devolvment that is called “a revoliution at the basis” (āśray parāvr̥tti, gnas yons–su–gyur–ba). The unpure dhramas belongs to the conceptualized mode of consciouseness (parikalpita), pure dharmas – to the perfect one (parinipanna). So “revoliution at the basis” is nothing else as elimination from the store–consciousness the unpure dharmas, activization the pure ones and the transforming the conceptualized nature of consciousness into the perfect (nirvḁ̄a). The path to liberation according to Yogācāras is the process of transformation divided into five stages – sambhārā mārga, prayogā mārga, darśana mārga, bhūvanā mārga, niha mārga, and consist in elimination of the all gnoseological (jñeya avarḁa) and psychological defilements (kleśa āvarḁa) of store–consciousness.Remdamasis ankstyvojo jogačaros budizmo sanskrito tekstais (IV–VI a.), autorius nagrinėja vieną esmingiausių šios mokyklos koncepcijų – trijų sąmonės prigimčių (trisvabhāva) doktriną ir jos pagrindu siekia kritiškai įvertinti, kiek pagrįstas jogačaros vertinimas kaip solipsizmo ar subjektyvaus idealizmo, neigiančio išorinio pasaulio realumą. Straipsnyje išryškinama, kad šios trys epistemologinės ideomos nereprezentuoja trijų skirtingų būties plotmių, bet atskleidžia tris skirtingas sąmonės funkcionavimo formas ar tris savitus psichologinius procesus: klaidingą suvokimą, teisingą suvokimą ir idealų suvokimą. Analizuojant soteriologinę jogačarų “sąmonės pagrindo permainos” (āśraya parāvr̥tti, tib. gnas yons su gyur ba) koncepciją, atskleidžiama, jog tai esmiškai yra netyrųjų dharmų pašalinimas suaktyvinant tyrąsias ir vaizduotės prigimtį pakeičiant tobuląja. Esminė jogačarų idėja – iššūkis ne realizmui, o realistinei epistemologijai, pripažįstančiai tiesioginį sąvokų ir ekstramentalinių objektų atitikimą ir neskiriančiai realaus objekto nuo įsivaizduojamo. Jogačaros tekstų analizė aiškiai byloja, kad šioje mokykloje neigiama ne išorės tikrovė, bet skirtumas tarp suvokėjo ir suvokiamybės laikomas netikru, įsivaizduotinu (abhūta), mentaliniu konstruktu (parikalpa). Todėl jogačarų poziciją galime traktuoti kaip epistemologinį monizmą
Šviesulių sekėjai: ankstyvieji indų astrologijos šaltiniai ir istorinė jos raida
No full textThis article sets itself a goal to explore the early historical development of the traditional astrological sciences (jyotiṣaśāstra, jyotiṣavidyā) in India, tracing its relationship to the astrology developed in Mesopotamia and in the Hellenistic period by the Greeks, as well as discussing some of its amplifications in South Asia, and the direct intercourse between India and the Arabs. Some attention is paid to the transformation and re-interpretation of foreign astral and divinatory sciences in India. The primarily sources of the present study are the early Sanskrit texts (mainly those of Sphujidhvaja’s and Varāhamihira’s, and the study itself is grounded on the critical analysis of contemporary discussions carried on by D. Pingree, O. Neugebauer, P. V. Kane, A. M. Shastri, and others scholars in the field.Kaip sudedamoji indų kultūrinio konteksto dalis, astrologija yra itin svarbi kultūrinės ir istorinės civilizacijų raidos požiūriu, nes atskleidžia daug socialinės, religinės, kultūrinės gyvensenos aspektų. Remdamasis išlikusiais klasikiniais sanskrito šaltiniais ir įvairia šiuolaikine kritine, istoriografine medžiaga bei pasitelkęs istorinį, deskriptyvųjį ir tekstinį semantinį metodus, autorius glaustai apžvelgia istorinius indų klasikinės astrologijos (jyotiṣa śāstra, jyotiṣa vidyā) raidos vingius, nuo Vedų civilizacijai būdingo tikėjimo ateities pranašavimų iš įvairių ženklų iki pirmųjų klasikinių astrologinių traktatų. Dėl išskirtinės geografinės padėties Indija slenkant amžiams buvo įvairų tautų ir kultūrų sąveikos židinys. Straipsnyje atskleidžiama Mesopotamijos ir helenistinių astrologinių metodų įtaka ankstyviesiems indų astrologams Sphudžidhvadžai (II a.), Varahamihirai (Va.) ir Kaljanavarmanui (VII a.). Glaustai apžvelgiama ir arabų astrologinė tradicija, kuri formavosi veikiama helenistinės bei indų astrologijų. Per šią tradiciją viduramžiais kai kurie indų astrologų tekstai tapo žinomi ir Europoje. Savo ruožtu iš arabų pasaulio viduramžiais Indiją pasiekė savita arabų / persų astrologinė sistema (tājika), suderinanti įvairius graikų, sirų, sasanidų ir indų astrologinius elementus. Daroma išvada, jog ankstyvieji indų astrologijos tekstai byloja apie sudėtingus helenistinės astrologijos adaptacijos ir jos hinduizacijos procesus bei liudija astrologijos vaidmenį vykstant įdėjų perdavai ir difuzijai. Pabrėžiama, jog senųjų civilizacijų istorijos tyrinėtojams astrologija yra ne tik reikšmingas senosios kultūros paveldo sandas, bet ir itin svarbi tradicinių žinių perdavimo ir jų asimiliacijos pažinimo priemonė
Sąmonės stratifikacija jogačaros buddhizmo filosofijoje
Full text linkThe philosophical interpretation of the Buddhist concept of consciousness and stratification of its levels is analysed in the article with the reference to the Sanskrit sources of early Yogacara philosophy. A special attention is drawn to the treatises of Vasubandhu and by applying the phenomenological, comparative and semantic methods of research. The tradition of the Yogacara school emerged as a reaction to various metaphysical and psychological attitudes of Theravada Buddhism and to philosophical nihilism of Madhyamaka school. Vasubandhu considers that is very important to follow the radical empirical epistemology that was formulated by Buddha. In the very important his treatise Trimsika Vasubandhu strictly follows the early tradition ofAbhidharma cannon and precisely analyses all elements of the process of perception, by avoiding metaphysical implications of Sarvastivada School. In his analysis of the three phases of transformation (parinama) of consciousness he extends the traditional Buddhist structure of consciousness by changing the function of mental consciousness (mano-vijnana) and intelect (manas), and by introducing the new for Buddhist phenomenology of consciousness the concept of the store-consciousness(alaya-vijmna). Introducing of the concept of the store-consciousness helped for yogacaras to solve a lot of philosophical and psychological problems concerning the question of the nature of person. The issue of the reality of the external world is itself insignificant in Yogacara. The knowledge of the reality of the object is distorted by the personal perception and by the subjective mental conceptualisation. That is why his analysis of perception is directed against the existence of the metaphysical subject and the statement that it is possible to know anything purely objectively. What is real for him - not the ontological consciousness (vijnana), but purely epistemological representation-only (vijnaptimatrata).Straipsnyje nagrinėjama sąmonės prigimtis, jos samprata vienoje iš klasikinių Indijos mokyklų – jogačaros buddhizmo filosofijoje. Remiantis ankstyvaisiais jogačaros šaltiniais ir filosofiniais Vasabandhaus tekstais ir pasitelkus fenomenologinį, filosofinį-lyginamąjį bei semantinį tyrinėjimo metodus siekiama išanalizuoti sąmonės sampratą, ištirti įvairias fenomenologines sąmonės sklaidas bei hierarchinius jos lygmenis, aptarti šių sąmonės lygmenų skirtumų traktavimą ir išanalizuoti pagrindines epistemologinės jogačaros filosofijos kategorijas. Teigiama, kad likdamas ištikimas empirinei Buddhos patyrimo analizei, Vasubandhus seka Abhidharmos kanono tradicija ir preciziškai tipologizuoja proceso elementus, nesileisdamas nei į sautrantikos, nei į sarvastivados metafizinius apmąstymus. Išsaugodamas tradicinę sarvastivados Abhidharmos sensorinių sąmonių funkcinę tipologiją, jis išplečia ją kiek pakeisdamas mentalinės sąmonės veikimą ir įvesdamas aumens bei sąmonės saugyklos epistemologinį vaidmenį. Analizuodamas sąmonės prigimtį ir siekdamas atskleisti patyrimo konceptualizavimo proceso reikšmę, Vasubandhus pabrėžia epistemologinį (suvokimo psichologijos), o ne metafizinį ar ontologinį sąmonės aspektą
Kāla: Faces of time in classical Indian philosophy.
Full text linkThis article discusses the perception of time (kāla) in the Brahmanical, Buddhist and Jain schools on the basis of primary Sanskrit sources and critical studies. The study employs an integral methodology – textual-semantic, hermeneutical and comparative – to approach the study. It concludes that the approaches of the schools diverge most prominently on the following questions: is the perception of present possible? Is the sensible present instantaneous, or does it have duration? Is time objective and real, or is it just a subjective construction? It has been revealed that there is no single dominant perspective in the Indian philosophical approaches, with the principal polemic being between the Buddhist and the Nyāya-Vaiśeṣika schools. The study concludes that, in Indian philosophy, time is understood not psychologically, but epistemologically, in relation to questions of reliable cognition and the validity of knowledge
Žodis (vāc) Kašmyro Šaivizmo kosmologijoje ir soteriologijoje
No full textThe article deals with the meaning of the Divine Word in the agamic Kashmiri Śaiva tradition. At first, making a brief overwiev of the history of the sacred word in Indian culture, attention is drawn to the fact, that the function of word and oral language as an agent of transformation from the human realm to the divine has been perennial concern of Indian theological speculation, since language in Hinduism is nearly always identified with both human consciousness and the divine cosmos. It has been pointed out, that an elaborate mysticism of the word found in the Śaiva Tantras has Vedic precendents and presupposes the philosophy of Bhartrhari. Tantra has the assumption that man and the universe correspond as microcosm and macrocosm and that both are subject to the mysterious power of words and letters. The Tantric Kashmiri tradition, while building upon the Śaiva-Āgamas and Grammarian tradition, formulates its own unique rational theology of traidic monism and of complex verbal cosmology, wherein sacred Verbum is fundamental to both the creation of the universe and to the reintegration of the soul into the cosmos. The climax of a hermeneutics of synthesis and the sacred word exegesis is represented in Abhinavagupta’s works. Abhinavagupta’s subtle speculation on the Word extends from its mystical dimension to the intricacies of Sanskrit alphabet and linguistic speculation, from psychological subtleties to philosophical reasoning.Straipsnyje pirmiausia atkreipiamas dėmesys į žodinės kultūros svarbą Indijos tradicijoje ir ypatingą transformacinę galią, suteikiamą žodžiui įvairiuose scholastiniuose indų samprotavimuose. Pradžioje glaustai apžvelgiama kalbos filosofijos raida nuo Vedų egzegetų ligi dviejų įtakingiausių kalbos sampratos tradicijų (vaṃavāda ir sphoṭavāda) polemikos. Remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais, tantrinio Kašmyro šaivizmo ir jo patriarcho Abhinavaguptos (XI a.) tekstais analizuojama transcendentinio Žodžio samprata ir jo kosmologinė raiška įvairiais būties lygmenimis. Išryškinama žymaus filosofinės gramatikų mokyklos lyderio Bhartṛhario (V a.) įtaka tantrinės žodžio metafizikos formavimuisi ir pabrėžiami esminiai doktrininiai gramatikų ir šaivizmo atstovų skirtumai. Straipsnyje bandoma atsakyti i klausimą, kodėl Kašmyro šaivizmas toki ypatingą dėmesi skiria žodžio ir garso vaidmeniui soteriologinėse tantrinėse pratybose, ir parodoma, kad būtent ši mokykla pateikia scholastiškai niuansuotą sakralių formulių, mantrų mechanizmo pagrindimą, kuris glaudžiai susijęs su sanskrito raidyno struktūros kosmologizavimu, suteikiant pavieniams balsiams ir priebalsiams tam tikrų kosmopsichinių galių (śaktis). Sanskrito raidynas tampa mikrovisata, kurią perpratus galima kontroliuoti ir makrokosminius vyksmus. Tantrinėje sadhanoje mantros tampa adepto tapatumą Dieviškojo Žodžio (vāk) savininkui Parama-Šivai atskleidžiančiais instrumentais, kurie kosmologinę žodžio raiškos schemą paverčia soteriologine sistema. Kosmologiniu lygmeniu šaivizmas teigia, kad aukščiausia tikrovė yra transcendentaliai lingvistinė struktūra, o soteriologiniu - byloja, jog žemiška kalba yra tos tikrovės atpažinimo savyje (pratyabhijn̄ā) priemonė
Pasąmonės Žaismė: apie saṃskãras ir vāsanās klasikinėje jogos psichologijoje
No full textThe present study attempts to deepen the existing scholarly understanding of the various conceptual issues related to the problem of unconscious in Indian philosophy. An attempt is made to determine and classify the semantic content of a selected number of psychological concepts, notably saṃskãras and vāsanās, as it is found in the philosophical and religious texts of Patañjali’s Yoga sūtra and the basic commentarial literature thereon. Seven main features, or functions, of these concepts in Yoga tradition are distinguished. Finally, some significant differences between Yoga psychology and Western psycho-analysis regarding the understanding of the nature of the subconscious are mentioned. The most important point of similarity is that according to both Yoga and psychoanalysis the subconscious is regarded as the determining factor in conscious life. Belonging to the core of the Indian psychological system, the conception of saṃskãras and vāsanās in a way foreshadows the modem notion of the subconscious / unconscious / preconscious.Autorius atkreipia dėmesį į tai, jog nors Vakarų psichoanalitinė mokykla nuo Freudo laikų sureikšmino pasąmoninių impulsų ir troškimų svarbą žmogaus elgsenai, Indijos psichologija nuo pačių seniausių laikų pasąmonės turiniui skyrė ypatingą dėmesį. Straipsnyje ir siekiama giliau pažvelgti į įvairias konceptualias problemas, susijusias su pasąmonės tematika Indijos jogos mokykloje, pirmiausia pamatinių psichologinių sąvokų saṃskãras ir vāsanās, nusakančių nesąmoningų tendencijų ir impulsų turinį, reikšmę. Tekstinis analizės pagrindas yra Patañjalio Yoga sūtra ir pagrindiniai tradiciniai šio teksto komentarai: Vyāsos, Vijñāna Bhikṣaus, Vacaspati Miśros ir Bhoja Rājos. Aptariama pasąmoninių tendencijų (saṃskãras), instinktyvių polinkių (vāsanās), karminių pėdsakų (karmāṣayas), atminties (smṛti) ir sąmonės teršalų (kleśas) sąveika tiek būdravimo, tiek sapno patyrimuose. Išvadose ir apibendrinimuose išskiriamos septynios pagrindinės psichologinės šių sąvokų funkcijos, būtent kaip atminties, sapnų, iliuzijų atspirties šaltinis; ankstesnių gyvenimų egzistencinės patirties saugykla; išskirtinių prigimtinių vaikų sugebėjimų šaltinis; karminio atlygio ir blogio kilmės mechanizmo paaiškinimas; ypatingųjoginių galių šaltinis; reinkamacinio mechanizmo pagrindimas; individualios tapatybės pojūti generuojantis veiksnys. Galiausiai, glaustai palyginus jogą su psichoanalitinės C. G. Jungo mokyklos požiūriu, išskiriami keli esminiai pasąmonės sampratų skirtumai. Kaip indų psichologinės sistemos komponentai, šios sąvokos rodo kur kas ankstesnę pastangą atskleisti žmogaus priklausomybę nuo nesąmoningo turinio, tačiau yra neatsiejamos ir nuo bendro indiškos pasaulėžiūros ir mąstymo kultūros konteksto
- …
